fbpx

Virginija Rimkaitė. Pasauliui pakvietus kalbėtis

Kalbino Kristina Steiblytė

Virginija Rimkaitė teatro bendruomenėje pažįstama visų pirma kaip pjesės „Virimo temperatūra 5425“ autorė. Šioji buvo bene įdomiausia iš 2016 m. dramaturgijos festivaliui „Versmė“ sukurtų, tad nenuostabu, kad sulaukė jau dviejų pastatymų: Artūro Areimos 2017-aisiais ir Giedrės Kriaučionytės-Vosylienės 2019-aisiais. Virginijos pjesė „Patina“ 2018 m. Niurnbergo valstybinio teatro organizuotame tarptautiniame dramos konkurse „Kalbėjimas apie sienas“ laimėjo trečią vietą. Dabar kūrėja įsitvirtinusi jau nebe tik kaip pjesių autorė, bet ir kaip spektaklių dramaturgė, ypač produktyviai bendradarbiaujanti su Klaipėdos lėlių teatro režisiere Gintare Radvilavičiūte. Menininkė taip pat yra parašiusi prozos – 2017 m. jos apysaka laimėjo Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos organizuojamą „Pirmosios knygos“ konkursą ir 2018-aisiais buvo išleista knyga „21 a“, kuri tais pačiais metais apdovanota Kazimiero Barėno literatūrine premija. Rašytoja aistringai domisi fotografija.Daugiau

Giedrė Kaukaitė. Praeitis kuria dabartį

Giedrė Kaukaitė

Knygynuose pasirodė dainininkės Giedrės Kaukaitės knyga „Mano Eldoradas“, kurioje artistė dalijasi prisiminimais apie savo gyvenimą ir jo tėkmėje sutiktus šalies bei pasaulio kultūros ir meno žmones. Autorė stebina talentu iš tiesų nutikusias istorijas, asmenines patirtis papasakoti taip intriguojančiai, tarsi prieš akis bėgtų nuotykių filmo kadrai. Ši prisiminimų knyga griauna stereotipus apie egzistencinį nuobodulį, primindama, kad nuobodžių gyvenimų nebūna – tik netinkamas požiūris.

Solistė maloniai sutiko su „Nemuno“ skaitytojais pasidalyti akimirkomis, patirtimis bei mintimis, likusiomis anapus leidinio puslapių.Daugiau

Trys pirmieji kartai

„Nemunas“ – vienas seniausių kultūros ir meno žurnalų Lietuvoje, leidžiamas Kaune nuo 1967 m. balandžio. Kelis kartus pakeitęs savo fizinį pavidalą bei periodiškumą, 2017-aisiais jis vėl grįžo prie pirmojo, prieš 50 metų sumanyto, formato, tačiau pateikiamas turinys dažnai nustebina skaitytojus, katapultuodamas juos ateitin.

„Taip jau yra – „Nemunas“ kartais patenka į laiko mašiną ir kokiai sekundei persikelia į ateitį. Daugybė jame publikuotų tekstų idėjų ar dizaino sprendimų paviliojo ir kitus leidinius, tad kartais pabijome prasižioti anksčiau laiko, – sako žurnalo vyr. redaktorė Erika Drungytė. – Mums grožinę literatūrą jau rašė neegzistuojantis estas Tomas Maagi, Monikos Budinaitės emoji – jaustukų kalba – papasakotą novelę publikavome 2019 m. (dabar šias kūrybos formas jau analizuoja skandinavų moksleiviai), taip pat pirmieji apskaičiavome tikslią James’o Joyce’o romano „Ulisas“ trukmę ir tai pavaizdavome infogramoje. Beje, mes pirmieji, padedami dirbtinio intelekto, sukūrėme tikrai šaunią žurnalo prenumeratos reklamą su žmonėmis kosmose, o šią idėją ir net teksto turinį nusikopijavo viena buhalterinių paslaugų įmonė. Na, o dabar tiesiog pasikalbėjome su DI akis į akį. Regis, taip pat pirmieji. Interviu su „ChatGPT“ – puikus egzaminas žmogaus budrumui.“

Leidinio projektų vadovė Eglė Petreikienė, lietuviškai iškamantinėjusi DI botą apie kultūrą ir meną, teigia: „Nemuno“ žurnalas, jau ne sykį egzaminavęs savo skaitytojus dirbtinio intelekto kūriniais, dabar pirmą kartą Lietuvos kultūros leidinių istorijoje publikuoja interviu su pokalbių robotu „ChatGPT“.

Šis dirbtinio intelekto botas, tapęs visuotinai prieinamas 2022 m. lapkričio pabaigoje, netikėtai išpopuliarėjo kone per naktį, ir dabar milijonai vartotojų kasdien prašo jo atlikti įvairiausias tekstines užduotis. „ChatGPT“ turi neįtikėtiną kiekį itin plataus pobūdžio duomenų, kuriais žongliruodamas per kelias sekundes sugeneruoja gana išsamius, rišlius atsakymus, tik jais, deja, nevalia aklai pasikliauti. Publikacija „Labas, DI! arba Pokalbis su botu“ puikiai iliustruoja, kad patikrinę pateiktus faktus, datas ar pavardes, galime gerokai nusivilti dirbtinio intelekto kompetencijomis.

Pastovus žurnalo autorius, istorikas, rašytojas ir žurnalistas Kirillas Kobrinas, ne vienerius metus dirbęs Laisvosios Europos radijuje Prahoje, vasario numeryje skelbia savąją esė apie Ericą Blairą. Puikiame kūrinyje apmąstomi šio iškilaus brito gyvenimas bei veikla, nė karto nepaminint slapyvardžio. Nebūtinai kiekvienas žino, kas gi buvo tas Blairas. Tad atsirado puiki proga šalia Kobrino teksto publikuoti ir paties Erico Blairo esė, nes tai juk – Georgeas Orwellas, kažkodėl mums pažįstamas tik dėl „Gyvulių ūkio“. Taip „Nemune“ pasaulį išvydo pirmą kartą lietuviškai skelbiamas Orwello tekstas „Kodėl rašau“.

Na, o svarbiausiu kiekvieno numerio herojumi kas mėnesį tampa menininkas, kurio portretu puošiamas leidinio viršelis. Šį kartą „Nemunui“ pasitaikė puiki proga ne skristi į Niujorką, bet Vilniuje „pagauti“ Žilviną Kempiną, besirengusį savajai „Portretų-fosilijų“ parodai MO muziejuje. Nors jis labai intensyviai dirbo ir kiekvieną dieną plušo darydamas žmonių veidų atliejas, „Nemuno“ komandai pavyko kūrėją įkalbėti fotosesijai bei išskirtiniam interviu. Galop, kaip ir Kempino projekto objektai, leidinys pasiryžo tapti „išvirkščias“ – pirmą kartą Lietuvos kultūros periodikos istorijoje reprezentacinę viršelio erdvę puošia žmogaus veido negatyvas. Tokiu sumanymu menininkas buvo labai patenkintas ir entuziastingai sutiko parodyti nematomąją savo pusę. O iš jos garsiai ir drąsiai suskamba menotyrininkei Aistei M. Grajauskaitei duotame interviu kūrėjo ištarta frazė, skirta visam kultūros laukui: „Kodėl turėčiau būti kažkaip „susikaustęs“? Iš kur tokios lietuviškai kuklios mintys apie susikaustymą?.. Kiek mes dar kentėsim nuo savo pačių susikurto provincialumo komplekso?“

LINA SIMUTYTĖ: NET GENIALIAUSI KŪRINIAI NĖ IŠ TOLO NEPRILYGSTA TIKROMS ŽMONIŲ ISTORIJOMS

Kalbino Erika Drungytė

Lina Simutytė – jaunosios kartos rašytoja, spaudoje publikavusi tiek savo poezijos, tiek prozos darbų. Pripažinimą pelnė išleidusi debiutinę apsakymų knygą „Miesto šventė“ (Kauko laiptai, 2020), labai palankiai įvertintą literatūros kritikų bei kolegų, apdovanotą Jurgos Ivanauskaitės premija. Lina gana greitai buvo priimta į bendraamžių ir vyresnių rašytojų gretas, kurios jai, gyvenusiai provincijoje, atrodė kažkuo ypatingos, net uždaros, nes toji atranka vyksta sostinėje, kur, „savaime suprantama“, dauguma yra „pateptieji“. Nors kūrėja dažnokai šneka apie baimes (šį žodį daugybę sykių pakartojo savo kalboje po premijos paskyrimo), iš tiesų labai drąsiai pravėrė slaptąsias šiuolaikinio jauno žmogaus gyvenimo, minčių dureles, nepabijojo kalbininkų ir autentiškai, su visais netaisyklingumais bei slengu papasakojo, kokių dalykų gausu realioje, o ne literatūrinėje buityje bei kasdienybėje.Daugiau

PASLAPTINGI TARPUKARIO LIETUVOS BESTSELERIŲ RAŠYTOJAI – BROLIAI TOMDYKAI

Audrius Dambrauskas

– Po tamstos mirties, mis Mey, nieko ypatingo nėra įvykę, – atsakė Dr. Velžas, būdamas nustebęs ir susirūpinęs dėl Doritos pesimizmo. – Rooseveltas dar tebėra Amerikos Jungtinių Valstybių prezidentu. Apie banditų karaliaus Kapone mirtį ir prohibicijos įstatymo panaikinimą tamsta, be abejo, jau žinai.
– O Darius ir Girėnas ar jau perskrido Atlanto okeaną? – jausmingai paklausė Dorita ir jos skaistus veidelis vėl pasidarė šviesus ir linksmas.

Broliai Tomdykai, „Meilės prakeiktos sielos“, 1934Daugiau

LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS: KUKLUMAS DAR NIEKO NEPRAŽUDĖ, O PUIKYBĖ – NE VIENĄ

Kalbino Erika Drungytė

Gimęs Žemaitijoje, knygnešių veiklos centre Kuliuose, kur svarbias misijas atliko Juozas Tumas-Vaižgantas ir augo bei brendo Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, lietuvių rašytojas Liudvikas Jakimavičius savo gyvenimą susiejo su Vilniumi, kai tik įstojo į šalies sostinės universitetą. Mokėsi lietuvių kalbos ir literatūros, vėliau Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigė scenaristų kursus, aktyviai dalyvavo literatūros procesuose – kūrė eilėraščius, pjeses, esė, rašė kritikos straipsnius, dirbo ne vienoje kultūros leidinio redakcijoje: „Sietyne“, „Metuose“, „7 meno dienose“, „Literatūroje ir mene“. Atgimimo pradžioje buvo politinių parodijų „Šėpos“ teatro, kurį 1988 m. įkūrė Gintaras Varnas, spiritus movens – dramaturgas, tekstų autorius.Daugiau

Leistinas privatumas

Donaldas Kajokas

(Dienoraščio fragmentai)

87. V. 23 (Št)

Ketvirtadienį baigiau karinę tarnybą. Viskas. Taškas. Nors vis dar atrodo, kad pirmadienį turėsiu vėl ten važiuoti, apsivilkti uniformą, slampinėti… Ne, to nebus, dabar reikia vėl kibti į darbą, pagauti ritmą. Bus nelengva, nes ankstesnio gyvenimo beveik nepamenu, daug ką teks pradėti tartum iš naujo.

Kai važiavom traukiniu iš Gusevo, Aurimas Kairys šmaikštavo su keliom paauglėm, aš snaudžiau. Paskui išgirdau, kad jie kalba apie mane, apie mano pozą, viena mergina pasakė: „Kaip Jėzus Kristus…“ Turbūt turėjo galvoje mano barzdą ir miegui ne itin patogią padėtį. Visi prunkštelėjo, o aš nusistebėjau: „O juk iš tiesų esu Kristaus metų!“ Ir čia pat: „Žvilgtelk į bet kurį Jėzaus Kristaus paveikslą ir išvysi simpatišką jauną vyrą, o tu jau dabar jautiesi kaip įkopęs į penktą dešimtį! Esi tartum pasiklydęs žmogaus metuose – tau nei dvidešimt, nei trisdešimt, nei keturiasdešimt. Asmuo be amžiaus.“Daugiau

FANTASTIKA TARPUKARIO LIETUVOJE: KAIP BRAZILIJOS LIETUVIS VAIKUS Į MARSĄ SKRAIDINO

Audrius Dambrauskas

– Bet turbūt reikėtų pasiimti daug maisto produktų ir gėralų? – paklausė Vytukas, kaskart vis labiau domėdamasis.

– O, ne, skridimas tęstųsi tik keliolika valandų, ir pilotui užtektų tik poros buterbrodų ir stiklo arbatos. Manau, kad marsiečiai tokie pat vaišingi, kaip ir mes, lietuviai.

Šiandien, kai žmogaus kelionė į Marsą, atrodo, yra jau netolimos ateities perspektyva, tokie ar panašūs pareiškimai išspaustų šypseną net pačiam Elonui Muskui, tačiau tarpukario Lietuvoje, kurios spaudoje neretai rimtai aptarinėtos protingų marsiečių egzistavimo galimybės, šie teiginiai skambėjo daug realistiškiau.Daugiau

Stevensono košmaras

Kirill Kobrin

1886 m. pradžioje dvi leidyklos dviejose šalyse – britų „Longman“ ir amerikiečių „Scrib­ner’s“ – vienu metu skaičiavo pelną, gautą iš tos pačios knygos. Sėkmė buvo neįtikėtina – iki to laiko abiejose Atlanto pusėse buvo parduota apie dvidešimt tūkstančių jos egzempliorių. „Longman“ savininkai džiaugėsi išmintingu sprendimu apsakymą išleisti iš karto ir su viršeliu – vos už šilingą. „Scrib­ner’s“ valdytojai, pasekę šiuo pavyzdžiu, taip pat nepatyrė nuostolio. 1886 m. liepą tapo aišku, kad knygos triumfas triuškinantis: iššluota keturiasdešimt tūkstančių jos egzempliorių, teatrai varžėsi tarpusavyje, norėdami įsigyti teises pastatymams, o citatos iš šio kūrinio buvo naudojamos net kalvinistų pamoksluose. Netrukus po bestselerio pasirodymo autorius paliko savo šalį ir persikėlė į Ameriką, bet mirė jis Samoa 1894 metais. Jo vardas Robertas Louisas Stevensonas, o tiek daug triukšmo sukėlęs apsakymas – „Nepaprasta daktaro Džekilo ir misterio Haido istorija“.Daugiau

ZITA MARIENĖ: Į LAUKTĄ KNYGĄ ĮEINU KAIP Į NAMUS

Kalbino Elvina Baužaitė

Vertėjos Zitos Marienės darbų gausa reikalauja ypatingų pastangų suvokti, kaip žmogus įmano, geba šitiek atlikti, išpildyti, tiek daug duoti pasauliui. Vertimai iš anglų, rusų, lenkų, danų kalbų… Z. Marienės dėka lietuviškai prabilo, buvo įprasmintos daugiau nei šimtas knygų. Kalbamės apie vertėjos buitį ir būtį.Daugiau

Rusiškas Swedenborgas

Kirill Kobrin

1890 m. gruodį Antonas Čechovas savo leidėjui ir draugui Leikinui rašė: „Nuo atvykimo į namus dienos man prasidėjo vadinamoji permaininga širdies veikla, arba, kaip šią ligą įpratau nusakyti pats, širdies permušimai: kiekvieną minutę mano širdis kelioms sekundėms sustoja ir dar apima guminio kamuoliuko krūtinėje jausmas; tai vyksta kiekvieną vakarą, rytais lengviau.“ Čechovas buvo ką tik grįžęs po kelių mėnesių kelionės į rytus: jis pervažiavo visą Sibirą (beje, dar iki Transsibo atidarymo), tris mėnesius praleido Sachaline, o paskui persikėlė į Japoniją (kur, kaip pažymi geriausias jo biografas Donaldas Rayfieldas, susipažino su vietinės sekso industrijos papročiais), galiausiai, – garlaiviu aplink viską, kas tik gali pasitaikyti pakeliui laivo, plaukiančio iš Nagasakio į Sankt Peterburgą priešinga nei rusiškosios eskadros nelaimingųjų kelio po 14 metų kryptimi, – namo, į Rusiją, kur jį pradėjo ėsti įvairūs negalavimai – nuo širdies sutrikimų iki lėtinės tuberkuliozės. Viena geriausių rusų literatūros knygų „Sachalino sala“ (Остров Сахалин, 1895) radosi kaip tik po šių magelaniškų (net žvelgiant iš dabartinių skraidymo laikų) klajonių.Daugiau

KUO ŽAVI IR KODĖL ATSTUMIA TAI, KAS IŠKRENTA IŠ ĮPRASTO LITERATŪROS LAUKO

Kalbino Liuda Jonušienė

Praėjusį rudenį išėjusi Indrės Jonušytės pasakų suaugusiesiems knyga „Fabulae spectacula“ (lot. „Pasakų spektakliai“) skaitytojų priimta nevienareikšmiškai. Pirmieji spaudoje pasirodę atsiliepimai siūlė jos neskaityti ir net nevartyti prieš miegą, mat tiek tekstai, tiek siurrealistinių dailininko Nojaus Petrausko paveikslų reprodukcijos per daug audrina vaizduotę. Ko gero, dėl tų pačių priežasčių vieni šį menišką pasakų rinkinį vadina įspūdingu, kitiems jis per sudėtingas, tretiems išvis atrodo kaip nepavykęs šešių populiarių tradicinių romanų autorės eksperimentas.Daugiau

Popandeminė literatūra, arba Kaip mums visa tai nusibodo!

Saulius Keturakis

Niekas nežino, kiek dar laiko truks COVID-19 pandemija. Gal ji baigsis šių metų liepos 4-ąją, kaip pažadėjo JAV prezidentas Joe Bidenas, o gal tęsis dešimtmečius. Tačiau, net ir nenumanydami tikrųjų terminų, daug Vakarų leidėjų, literatūros agentų, rašytojų ėmė svarstyti klausimą, atsakymo į kurį nežinia kada prireiks: kokia bus literatūra, koronavirusą įveikus?Daugiau

Rašytojas Tadas Žvirinskis: „Visuomet rinksiuos tekantį vandenį, o ne pelkę, nors joje ir kvaksėtų itin retos varlės“

Kalbino Lina Simutytė

Atsiversti devintąją poeto, prozininko ir vertėjo Tado Žvirinskio knygą, dienoraštinį romaną „Manuscriptum discipuli arba Studentiška 1990–1991 metų kronika“ (išleido asociacija „Slinktys“, 2021), pakurstė antroji kūrinio pavadinimo dalis. Man, gimusiai devyniasdešimtaisiais, prie kurių dažnai klijuojama etiketė „laukiniai“, buvo smalsu į juos žvilgtelėti iš dar vienos perspektyvos. Šįkart tą metą išvydau pro farmaciją Kaune studijuojančio vyruko, bendraamžių iškalbingai vadinamo Šizoradikalu, durų rakto skylutę. Šizoradikalas romane atveria ne tik savo kambario ar „medkės“ bendrabučio duris, bet ir vedžioja po man iki tol nepažintas Kauno erdves. „Televizoriumi“ vadinama kavinė su dideliu vitrininiu langu Laisvės alėjoje, šalia „Romuvos“ kino teat­ro, Girtuoklių ir Kauko laiptai Žaliakalnyje su funikulieriaus apačioje veikusia alkoholio parduotuve „Laivelis“, Rotušės aikštėje įsikūręs restoranas „Gildija“, „Jankyne“ praminta instituto sporto salė, Kauno rašytojų ir poetų mėgtas „Desertinis baras“, centrinis paštas, „Slabodkė“ ir dabar dažnai vadinamas Vilijampolės rajonas, soboras, kuriame šalia Žilinsko dailės galerijos stovi Petro Mazūro skulptūra „Žmogus“ – tik dalis knygoje atsiveriančių Kaune lankytinų vietų.Daugiau

Rašytojai ir sąmokslo teorijos

Saulius Keturakis

Psichologai aiškina, kad didelės įtampos ir netikrumo laikotarpiais žmogui būtina sau atsakyti į klausimą, kodėl yra taip, kaip yra. Vienas kelias – imtis nuodugnaus tyrimo, rinkti faktus, specialistų nuomones ir galų gale išsiaiškinti, jog lakoniškas, visaapimantis atsakymas neegzistuoja. Be to, šis būdas lėtas, galintis užtrukti metų metus. Kitas kelias gerokai greitesnis. Tiesiog reikia besti pirštu į ką nors ir pasakyti: „Aš žinau, kur šuo pakastas – štai priežastis!“Daugiau

Uldis Bērziņš: „Tas kalbas norisi valgyti“

Kalbino Aivars Ozoliņš

Uldis Bėrzinis (Uldis Bērziņš, 1944–2021) – latvių poetas, vertėjas, publicistas, politikos veikėjas. Įstabi jo literatūros darbų bibliografija: devyni poezijos rinkiniai, trys rinktinės. Daug svarbių vertimų iš persų, senovės islandų, lenkų, senovės ispanų, kitų kalbų. Reikšmingiausi – kai kurios Senojo Testamento dalys, Koranas. Poeto kūrybinė veikla įvertinta keliolika literatūros premijų, tarp jų – Baltijos Asamblėjos. Rašytojas laikomas latvių eilėraščio poetikos reformatoriumi, jo poezija įtraukta į Latvijos kultūros kanoną (kuriame yra 99 įvairių sričių objektai bei subjektai, laikomi išskirtinėmis vertybėmis – latvių tautos kultūros kertiniais akmenimis). Uldis Bėrzinis ne kartą yra viešėjęs Lietuvoje, dalyvavęs festivaliuose „Poetinis Druskininkų ruduo“, „Poezijos pavasaris“, lietuvių skaitytojams puikiai žinomas iš publikacijų mūsų spaudoje, almanachuose, rinktinės „Vabzdžių žingsniai“ (1997), šiuolaikinės latvių poezijos antologijos „Pavasaris bus kaip visuomet“. Prisimindami šį poliglotą, daugelio lietuvių literatūros žmonių bičiulį, siūlome 2014 m. Latvijos žurnale „Ir“ publikuotą interviu, kuriame jis atskleidžia galbūt iki šiol nežinotus faktus apie save ir kūrybą.
Daugiau

Borgesas ir kiti

Kirill Kobrin

Europoje, Azijoje ir dalyje Afrikos siautėjo karas, o Lotynų Amerikoje gyvenimas tekėjo beveik įprastai. Beveik, nes čia pateko nemažai pabėgėlių iš mirties ir kančios zonos; kai kurie apsistojo Argentinoje, kiti – Buenos Airėse. Tarp pastarųjų buvo ir lenkų rašytojas Witoldas Gombrowiczius, kuris laimingai – ačiū likimui – 1939 m. transatlantiniu garlaiviu paspruko nuo nacių. Gombrowiczius įsikūrė Argentinos sostinėje, pradžioje skurdo, o apie tuomečių jo užsiėmimų pobūdį sklandė prieštaringiausi gandai. Vienaip ar kitaip, lenkų pabėgėlis gyveno varganame bute, rašė prozą ir į savo vėliau išgarsėjusį dienoraštį guldė visokius apmąstymus bei įvairius įvykių negausaus emigranto gyvenimo atvejus. Gombrowiczius mažai domėjosi savo tremties šalimi, buvo pasinėręs į tautiečių reikalus: tęsė barnius prieškario Lenkijos ginčuose, leidosi į prieškario lenkų gyvenimo atsiminimus, godžiai sekė karo veiksmų Europoje eigą, perpasakodavo vietos lenkų bendruomenės apkalbas.Daugiau

Poetai ir skiepai

Saulius Keturakis

Pasaulio istorijoje nėra buvę daug tokių masinių skiepijimo kampanijų kaip dabartinė dėl COVID-19 pandemijos. Įtampos kupinose situacijose, kai faktai ir vaizduotė dažnai neatskiriami, temų savo kūrybai paprastai randa ir literatai. Kol kas vakcinacija nuo COVID-19 pasauliniu mastu tik įsibėgėja, o tam skirti grožinės literatūros kūriniai dažniausiai yra mėgėjiško pobūdžio, todėl visai naudinga pasižvalgyti po praeitį.Daugiau

Šventė Mėlynbarzdžio pilyje

Kalbino Alfredas Chmieliauskas

Rolandą Rastauską šnekinu nebe pirmą kartą. Esu tai daręs ir gausiai susirinkusių jo gerbėjų akivaizdoje, metrui sėdint „Persona Grata“ kėdėje Vytauto Didžiojo universiteto teatre, ir mažame draugų būrelyje vieno garsiosios Palangos Smilčių gatvės namo balkonuose (per pietus – vakariniame, o vakarais – pietiniame), ir jau visiškai tête-à-tête jo pasirinktų Vilniaus, Kauno ar pajūrio užeigų interjeruose. Todėl dabar galiu negalvoti apie pokalbio pradžiai tinkančius chrestomatinius „apšilimo“ klausimus. Tiesiog iškart tęsiu nuo tos vietos, kurioje stabtelėjome prieš keletą dienų kalbėdamiesi telefonu.

Ir dar: Rolandas žino, kad esu geras jo skaitytojas, kaip, beje, ir jūs visi, atsivertę šį žurnalo puslapį – kitaip juk būtumėte pasirinkę kitą užsiėmimą šiai neįkainojamai ir nepakartojamai gyvenimo akimirkai. Taigi, tarsi senų pažįstamų rate, be įžangos bei perdėtos egzaltacijos, pradėkim. Įsitaisykite patogiau – užtruksime.

Palikęs filosofams rinktis tarp „topofilijos“ ir „filotopijos“ terminų, norėčiau pasikalbėti apie Tavo meilę vietoms. Na, jei ne meilę, tai bent stiprų emocinį ryšį su geografinėmis lokacijomis, kurios nuolat švysčioja Tavo kūrinių tekstuose, kartais pasirodydamos ir jų pavadinimuose. Pastarųjų dviejų „Metų“ žurnale publikuotų Tavo „itališkosios“ trilogijos dalių pavadinimai – „Venecija tiesiogiai“ ir „Armanio srautas“. Dar prisimenu rumuniškų įspūdžių pilną „Otelą Sibiu“, pasakojimus apie aristokratų giminės Thurn und Taxis pilį Duine ir eskapadas Varšuvos senamiestyje. Kiekviena iš Tavo kūryboje aprašytų vietų nėra vien tik herojų veiksmo kontekstas. Kartais net atrodo, kad konkreti vieta pati tampa svarbiausiu herojumi ir kažkokiu „prigimtiniu“ ar istorinės patirties sąlygotu būdu nulemia visų kitų personažų, įskaitant ir patį pasakotoją, likimus. Kodėl suteiki vietoms tiek fatalistinių galių?

Lengviausia būtų atsipirkti fraze à la Henrikas Radauskas. Kad ir tokia: visada buvau ištikimas ne žmonėms, o vietai. Vienas protingas lat­vis miestus vertina pagal tų, su kuriais įmanoma pasikalbėti, skaičių. Bet žmonės, kaip tas anekdoto tėvas, eina ir praeina, o vieta lieka. Pandemija apskritai žmones tarsi ištrėmė į atminties paraštes, bet štai kelionių geismo nenužudė – netgi sustiprino, aktualizuodama garsųjį Charles’io Baudelaire’o šūkį: „Bet kur! Kad tik už šio pasaulio ribų!“ Šaligatvis kur nors Mikės Pūkuotuko gatvelėje Varšuvoje gali pragyventi ištisą kartą. Atsidūręs ten gali į valias šnekėtis su Pūkuotuku – patikėk, kartais tai žymiai vaisingesnis pokalbis nei su kokiu Nacionalinio teatro vadovu ar FK „Legia“ treneriu.

Ta proga papasakosiu vieną istoriją, iš dalies aprašytą puikioje velionės Jūratės Baranovos esė knygoje „Baimė nuskęsti“. Ji pasakoja, kaip kartą Stokholme drauge su Giedra Radvilavičiūte paprašė manęs nuvesti jas į kavinę, aprašytą vienoje mano kelionių esė. Pasirodo, tai buvo jų sena svajonė – atsidūrus Stoke pirmiausia nukakti ne į Švedijos akademiją, o į tą senamiesčio kavinę, jų draugeliui Mikei, pardon, Rorikui padariusią neišdildomą įspūdį. Įsitikinti, kad ji faktas, o ne pramanas. Cituoju Baranovą: „Pasijusti pačioje eseistinės literatūros tapsmo šerdy, gal net tokio pobūdžio teksto sakralinėse ištakose.“ Ir ką gi – mes visi trys jau ten. Bet žadėtasai nušvitimas kaip neateina, taip neateina – ir omletas prastas, ir paveikslai ant sienų ne tie, ir knaipės kandžiai be cinkelio, ir apskritai viskas ne taip, o Giedra kažkur pametė pirštines. Skaitant buvo taip, o gyvenime – ne. Kaip lengvai viskas apvirto po tikrovės audito. Bet juk ne pati tikrovė čia auditorė, o Jūratė ir Giedra su savo momentine patirtimi, su blogu omletu ir pamestom pirštinėm.

Čia ne jų kavinė, o mano! Aš čia jaučiausi kaip namie! Čia parašiau vieną geriausių savo frag­mentų. Taip kavinė tapo teksto faktu. Autoriui sakralia vieta. Todėl netikrinkit tekstų gyvenimu, mergaitės! Gyvenimą tekstais – labai prašom. Arba dar iš tos pačios operos – po vieno rašinėlio atsiliepė Atėnuose gyvenanti tautietė, priekaištaudama už „netikslų“ miesto ir jo gyventojų atvaizdavimą. Jos Atėnai, be abejo, tie tikrieji, visai kitokie. Bet aš juk ne turisto žinyną jankiams kurpiau! Jokios taikomosios funkcijos mano knygose nė su žiburiu nerastumei. Mano Atėnai ir mano Venecija išsipildo (arba ne) tik mano tekste. Tad atsakyti į Tavo klausimą galėčiau maždaug taip: man rūpi ne vieta kaip tokia, o tai, ką ji daro su manimi. Aš nekonkuruoju su Josifu Brodskiu ar Thomu Mannu, kurie siekia panoraminio vaizdo. Mano impresionizmas reiškia vietos įgėlimą. Ir ištinimą, likusį ne odoje, o popieriuje. Ar gali vieta tapti veikėja, aktore? Heroje? Žinoma, gali. Tačiau dažniausiai ji tik katalizatorė.

Bet Tavo kūrybos puslapiai neatrodo labai sugelti Lietuvos toponimų.

Ir hidronimų (juokiasi). Net sesei Baltijai vietos pagailėta – čiabuviai prie jūros nevaikšto. Užtat kranto nuojautai ir nuotaikai, tam pradžios ir sykiu baigtinumo pojūčiui atseikėta kaip reikiant. Čia norėčiau trumpam sugrįžti prie ankstesnio atsakymo pabaigos akordo. Įsivaizduokime du vyriškius, nukakusius į Lido salą Th. Manno pėdsakų ieškoti. Tebus ankstyvas pavasaris, gaivu, kojos pačios neša, bet staiga kalba ima krypti tėvynėje paliktų, o gal net, baisu ištarti, mestų mylimųjų pusėn. Vietoj „Mirties Venecijoje“ – „mirtis Telšiuose“. Vadinasi, vieta (Lido) išprovokavo tuos trauminius (arba ne) prisiminimus, ji ta psichinių reakcijų spartintoja ir sykiu lakmuso popierėlis. Romanistas turbūt viską smarkiai detalizuotų, gal net pamiršdamas veiksmo vietos svarbą, eseistas (šiuo atveju aš) tik informuoja apie krypties pokytį. Visa kita – skaitytojo vaizduotės reikalas.

Arba mūsų išeivijos raštija – kur tie JAV toponimai? Kur lietuviai garsiojoje Čikagos skerdykloje? Vis girinių valdos, sesučių ir broliukų dainos, idilės ilgesys bei apologija. Taip, Algimantas Mackus ir Antanas Škėma pabandė, bet tai išimtys. Alfonsas Nyka-Niliūnas savo garsiajame dienoraštyje beveik neužsimena apie amerikiečių literatūrą bei poeziją. Savo gimimo vietą nusako nedviprasmiškai: Arkadija. Ką bekalbėt apie meinstrymą, kurio žvilgsnis nuolatos atgręžtas atgalios. Ir jokios urbanistinės optikos! Gal tik vienas Eduardas Cinzas (beje, žiauriai pražiūrėtas rašytojas) pabandė susikaut su naująja geografija ir naujomis biografijos aplinkybėmis. Atleisk, truputį nukrypau į šalį. Grįžkime prie hidronimų. Ką reiškia tas Lietuvos, arba vietos, pažinimas? Už vieno tikrovės sluoksnio (man labiau patiktų žodis „luitas“, bet redaktoriai jo baisiai nemėgsta) slypintį kitą, už to kito – dar vieną ir taip iki beprotybės. Nieko pažinti ligi galo neįmanoma, nes kiekvienas doras bandymas aprašyti vadinamąją tikrovę neišvengiamai virs neišbrendamo raisto zondavimu – versis vis naujos šūdo gelmės. Mūsų akyse naująja Atlantida virsta ne tik smetonmetis, bet ir sovietmetis. Kaip (tyčia neklausiu „kieno“) po kelerių metų bus skaitomos Mykolo Sluckio ar Jono Avyžiaus knygos? O juk abu puikiai pažinojo ir laiką, ir vietą. „Kitame pasaulyje“ bei „Privačioje teritorijoje“ tų toponimų su žiburiu atrastumei (katinas atpažintų savo ašaras), bet jie labiau susiję su bendrąja krašto atmosfera, su grįžimu pasaulio žemėlapin, o ne su meile ir mirtimi Varėnoje. Kaip sakė Kęstutis Navakas, „yra tokių miestų, kurių tarsi nėra, kurie atsiranda tik mums į juos nuvažiavus“.

Būtų keista, jei kalbėdami apie vietas žemėlapyje praleistume tą, į kurią nuolat sugrįžti iš kiekvienos, kartais kelias dienas, o kartais – kelerius metus trunkančios kelionės. Kauniečio akiai mielas „Žaliakalnio“ stiliaus namas Palangoje su užapvalintomis verandomis ir privalomu apskritu langu draugų akyse tapo neatskiriama Tavo identiteto dalimi. Kokią įtaką per bendro gyvenimo dešimtmečius jūs – Tu ir Tavo namas – padarėte vienas kitam?

Tą į Vakarus (kur daugiau?) žvelgiantį apskritą langą tuoj už televizoriaus vasarą paprastai uždengiu kino filmų plakatais – ypač gerai saulę maskavo mano klasiokės Violetos Vaitonytės dukters Giedrės Žickytės „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ plakatėlis. Šią vasarą teks ieškoti naujo. O architekto Petro Lapės projektuoto namo istorija verta atskiro pasakojimo. Jį 1959–1960 m. kaip vasaros rezidenciją pasistatė į Klaipėdą iš Šiaulių atsibeldę mano seneliai. Netrukus vasaros rezidencija virto nuolatine. Privačių statybų bumas pajūryje greit baigėsi – menu, kaip mūsų dar neįrengtas dviaukštis greta kitų panašių 1961-ųjų birželį atsidūrė žurnalo „Šluota“ (buvo toks partijai priimtino sovietinio humoro organas) viršelyje. Trečiame puslapyje redaktoriaus pavaduotojas Leonas Kiauleikis (palangiškis žurnalistas, prozininkas, kolekcininkas, prieš mūsų nepriklausomybę kranksėjusio „Kranklio“ redaktorius) ir kažkoks fiktyvus D. Danielius smulkiai, bet netiksliai aprašo kiekvieno kotedžo šeimininkų kelią į privačios statybos Olimpą (iš esmės tai skundas prokuratūrai). Čia ir legendinis traukinio „Kaunas–Berlynas“ restorano šefas Jonas Daujotas (taip taip, seni kauniečiai turi žinot tą pavardę!), su kurio velioniu sūnum Joneliu iš pirmos santuokos irgi mokiausi vienoje klasėje, ir būsimojo Klaipėdos universiteto rektoriaus tėvas Valerijonas Žulkus, ir žinomas gydytojas Stasys Šumskas. Ko juokiesi?

Rolandai, dabar supratau, kad maždaug tuo metu mano lenkės močiutės bičiulė Pani Szumska mus, vasarotojus, vaišino arbatėle kaip tik viename iš tų, tuomet ką tik pastatytų ir nemalonę užsitraukusių, namų! Dviejų garbių ponių lenkiško pokalbio fone man buvo leista žiūrėti pasaulio futbolo čempionato transliaciją, berods, iš Čilės. Bet, prašau, tęsk.

Iš Čilės? 1962-aisiais? Jau transliavo? Tai bent! Man Pasaulio taurė prasidėjo 1966-aisiais Anglijoje. Šiaip ar taip, turime toponimą! Ir ne bet kur – Naglio bei Pramogų (dabar Krašto takas) gatvelių kampe! Kasdienių vaikštynių su šunim epicentre!

Dabar pats laikas įžengti ponui Morkūnui, Kauno pramprekybos parduotuvės galvai, už kurio „lūšną“, kaip teigia Kiauleikis, kažkas siūlo pusę milijono! „Palangiškių nuomone“, su Morkūnais lenktyniauti tegali mano senelis ir minėtasai virtuvės didmeistris, kuris netrukus drauge su broliais (irgi virtuvės šefais!) vasaromis ims dirbti senelio vadovaujamame legendiniame restorane „Jūra“. Štai kaip „Šluotos“ „asenizatoriai“ aprašo Morkūno kotedžą (tai įstabus epochos dokumentas, tikras froidistinis perlas): „Neskaitant paskutiniųjų technikos naujovių buityje, čia žvilga brangiausių medžio rūšių baldai, persiški kilimai, puošnūs gobelenai, marmurinės vonios, seifai, šaldytuvai, pasakiškos liustros, radijo imtuvai, televizoriai ir telefonas. Tarp kitko stabtelkim prie tokios detalės kaip telefonas. Pačiame rajone niekuomet nėra buvę telefono. Tačiau per trumpą laiką buvo iškasta pusės kilometro ilgio tranšėja, paklotas kabelis ir telefonizuotas šis kotedžas.“ Na, nebetęskime. Pabaigoje draugas Kiauleikis siūlo šiuose kotedžuose apgyvendinti butų laukiančias šeimas – tokių Palangoje net trys šimtai! Sibiro grožybių šeimininkams jau nebesiūlo, bet mintis ir taip aiški.

Laimei, senelis turėjo visus statybinių medžiagų „pakvitavimus“ – tai mus išgelbėjo. Ne vienas privatus namas tada buvo atimtas ir grąžintas, tik atėjus į valdžią Leonidui Brežnevui su Aleksejum Kosyginu. Jei atmintis nemeluoja, Morkūnų name buvo įsikūrę pasieniečiai, tad valda sugrįžo šeimininkams jau „prie Landsbergio“. Kiauleikiui, kuris vėliau savo turtais pasivijo ir pralenkė poną Morkūną, gyvenimo pabaiga buvo „karminė“ – įgriuvus buto perdengimams, garsioji kranklio kolekcija nugarmėjo aukštu žemyn, sužalodama patį šeimininką su žmonele. Sudužo visi Valdovų rūmus turėję papuošti laikrodžiai – kranklys daugiau nebeskaičiavo valandų. Smilčių gatvę „Šluotos“ autoriai savo pamflete kažkodėl vadina Smėlio gatve – parodydami, kas iš tikrųjų jų galvose. O apie namo likimą nuolat mąstau, manyčiau, jis ilgainiui galėtų virsti namais-muziejumi su tarptautine rezidencija rašytojams ar lietuvių literatūros vertėjams.

O jei muziejus atsidaro dabar, visai nelaukiant, kol jį bus galima vadinti memorialiniu? Tekstas bronzinėje lentelėje su bareljefu ant sienos lankytojams byloja esamuoju laiku: „Čia gyvena ir dirba…“ Tau beveik nereikia keisti įprastos dienotvarkės, tiesiog darbo dienomis nuo 11.00 iki 18.00 val. ateina pavieniai gerbėjai ir mokytojų lydimos moksleivių grupės. Jei tuo metu nerašai, jie Tavęs klausinėja, apžiūrinėdami lentynose išdėliotus daiktus. Kai sėdi prie rašomojo stalo, Tave nuo per daug įkyrių lankytojų skiria kukli, bet ryški raudono aksomo juostelė. Verandoje trims mėnesiams įsikuria rezidentūros konkursą laimėjusi pradedanti, bet jau spėjusi išgarsėti bulgarų rašytoja, su kuria Tu įsipareigojęs vakarieniauti šeštadieniais. Tau visai nereikia rūpintis buitimi: viskas nupirkta, pagaminta, sutvarkyta. Viskas apmokėta ir viskas įskaičiuota, net ir trumpos kelionės į pasirinktas pasaulio šalis. Ką manai apie tokį scenarijų?

Yra sąlygų, Aliau. Pirmoji – rezidencijos „stogas“ (gal Maironio muziejus?) turės atrasti lėšų sodininkui ir virėjai, antroji – šeimininkui trumpam išvykus, jį turėtų pakeisti aktorius. Manau, kad pakaitom ten puikiai prigytų Darius Meškauskas ir Arūnas Sakalauskas. Ant plokščio Lapės stogo kartais galėtų rinktis ir tango klubas. O jeigu rimčiau, tuose namuose tikrai yra ką parodyt – susikaupė ištisi kultūriniai klodai. Taip ir girdžiu Kernagio balsą: „Mėlynbarzdžio pily šiandien šventė!“

Tuomet pasakyk – kas atsidurtų labiausiai saugomame pilies stende? Kuriuos dalykėlius iš savo „Privačios teritorijos“ Mėlynbarzdis apraizgytų moderniausiomis apsaugos priemonėmis?

Tas dalykėlis vis dėlto būtų dar gyvas autorius. Ir aksomo juostelė čia nepadės. Dešimt metų po jo gimimo (1964-aisiais) Nyka-Niliūnas jau minėtame dienoraštyje įrašys: „Niekada netapti eksponatu savo paties gyvenimo muziejuje.“ Žinoma, Audra Kaušpėdienė surastų, ką ir kaip išdėlioti ar pakabinti akims paganyt ir mintims paskraidžiot. Tarkim, itin elegantiškai suraitytą Erico Claptono autografą. Beje, su panašiu atveju teko susidurti Suomijoje, tik valda priklausė jų Rašytojų sąjungai, o kotedže savo dienas pabaigdavo koks nors vienišas (kartais su palydovu ar palydove) nusigyvenęs klasikas – vyko nuolatinė nebūtin arba literatūros istorijon nužengiančių klasikų rotacija (juokiasi).

Palikim tą mums visiškai neaktualią saulėlydžio temą. Šiandien džiaugiuosi laikinu pranašumu prieš „Metų“ žurnalo ir būsimosios Tavo prozos rinktinės skaitytojus, iškaulijęs iš Tavęs naujosios trilogijos finalinės dalies – „Interpolo“ – rankraštį. Gėda prisipažinti padorioje draugijoje: perskaitęs kiekvieną dalį, paprasčiausiai laukiau tęsinio. Miriau iš juoko ir gūžiausi nuo skausmo, „nepaleidžiantis“ trileris, bet – be herojaus?

Netgi be pasakotojo! Bet apie viską iš eilės. Praėjusių metų pradžioje Gediminas Kajėnas paprašė esė naujai „Metų“ rubrikai. Gėda buvo prisipažinti, kad esė neberašau ir turbūt neberašysiu, bet kažkodėl ėmiau ir pažadėjau. Tuo metu, tarsi nujausdamas artėjančias negandas, jau auginau priklausomybę serialams – įveikęs aštuonetą „Tėvynės“ sezonų ir penkiasdešimt „Legendų biuro“ serijų, panirau į gangsterinio „Giri / Haji“ choreografiją. Man, kaip buvusiam dramaturgui, didžiausią įspūdį darė dialogų lygis. Pamaniau, kaip būtų įdomu stambesnės apimties tekste įprastinį pasakojimą su visa tarsi privaloma aprašymų nuobodiada (Nykos terminas) pakeisti šnekamąja kalba! Ir pabandyti išgauti tą serialų pasauliui būdingą polisinchronizmo įspūdį, vienu metu plėtojant keletą siužetų. Ilgai nelaukęs sėdau ir sukurpiau „Veneciją tiesiogiai“, kurią pavadinau „siužetu nedideliam apsakymui“. Iš tikrųjų tai buvo grynų gryniausia paraiška serialo „vystytojams“ – su visu „kabinančių“ personažų rinkiniu ir „glamūrinės“ Lietuvos skerspjūviu. Tekstas turėjo nemažą pasisekimą, bet sykiu jaučiau ir tam tikrą nuščiuvimą: senis turbūt lengvai kuoktelėjo? Narkotikai, seksas, modeliai, dizaino agentūros! „Žmonių“ žurnalas in action! Bet svarbiausia – taip ir nepaaiškėja, kas iš tikrųjų pasakoja! Tarsi kameros akis būtų įsodinta kažkokio mūsų biografijų hakerio kaktoje. Kažkas netgi leptelėjo, ar tik ne su anoniminiu komiksu turim reikalą?

Trilogijoje Tavo kuriamas tragikomiškas pasaulis nuo pirmųjų puslapių atrodo pažeistas kažkokio mirtino viruso. Toje hičkokiškoje suspenso atmosferoje pandemija ir karantinas atrodo tik kaip dar vienas natūralus ingredientas, mažytis lašelis „Bumble F***ed“ padažo tiems, kurie mėgsta aštriau. Man rodos, „Armanio srautas“ pretenduoja tapti pirmuoju lietuviškos prozos kovidiniu tekstu?

Publikacija sutapo su karantino pradžia, tad vasarą parašiau antrą dalį, kurios veiksmas vyksta vos ne sinchroniškai su užkrato sklaida Europoje ir gimtinėje. Čia spalvas tirštinu, leidžiu veikėjams į valias išsišnekėti turbūt aktualiausia – reemigracijos – tema. Išėjusiems sugrįžti ar negrįžti – štai klausimas koksai! Balsų vis daugėja, monologai ilgėja, Vilnius tuštėja, kino studijų prodiuseriai tyli. Sukirba klausimas: gal vis dėlto rašau prozą? Gal reikia skubiai sėsti ir pabaigti ką tik į „Nemuno“ antologiją įtrauktą „Dereką“? Bet Venecija ir Armanis nepaleidžia: veikėjai sapnuojasi, kažką įnirtingai įrodinėja, pragysta koanais, italų prokurorai cituoja Federico Fellinio „Saldaus gyvenimo“ scenarijų. Jau turiu keletą jautrių skaitytojų, kurie irgi nerimsta: kada pabaigsi pradėtą istoriją, seneli? Viena jaunutė „Lamų slėnio“ fotografė meta iššūkį, sakydama: „Tekstai geri, bet juntama, kad žvilgsnis iš šalies, nes viduj čia viskas vyksta daug keisčiau.“ Gerai, galvoju, bus jums, mielosios dizaino ir mados lamos, keisčiau! Taip gimsta „Interpolas“ – ilgas daugiabalsis pasakojimas su naujais figūrantais. Palengva leitmotyvai ir fabulos kryptelėjimai stoja į vietas. Pirmoji prozos rinktinė sudėliota ir išsiųsta leidėjai. Belieka sulaukti atsakymo.

Šis Tavo sakinys tarsi brėžia liniją, žyminčią etapo pabaigą. Ar kito etapo pradžią? Kas ten toliau matyti, žvelgiant iš Mėlynbarzdžio pilies bokšto? „Paruodīk ka ož kalna…“, kaip sako žemaitiškai dainuojanti Austieja.

Trilogijoje irgi nemažai dainuojama, skamba Giedrės, Augustės Onos, Jono Kaufmanno balsai, grupių „The Breath“ ir „AaRON“ muzika. Trečioje dalyje daug techno, kuriam, o tiksliau kuriai atnašauja net vienuolės. Kas toliau? Pabandysiu ligi vasaros pabaigti jau minėtą „Dereką“; jame lietuviškų toponimų išties nedaug (gan detaliai aprašomas Karmėlavos oro uostas) – didžioji veiksmo dalis vyksta Liuksemburge, vėliau nelaimių domino užgriūna veikėjus Berlyne ir Avinjone. Įdomu, kad didžiuma į šalį pastumto teksto lokacijų per tuos kelerius metus patyrė įvairių transformacijų, kai kurios apskritai išnyko, tad jokia atėnietė, tfu, liuksemburgietė nebegalės patikrinti pasakotojo objektyvumo. Kai kas išliko tik nuotraukose, o fotografija mano tekstuose vaidina didžiulį vaidmenį – dažniausiai kaip asmeninio archyvo įkaltis. Šeimos albumas yra svarbiausioji vaiduoklių saugykla bei… perykla. Tau leidus, čia galėtume ir stabtelti.

Kažkada, kai kalbėjomės žiūrovų akivaizdoje, dviejų valandų diskusijos pabaigoje, išgirdęs jaunuolio iš galiorkos šūktelėtą egzistencinės svarbos klausimą, pasiūlei visą pokalbį pradėti nuo pradžių. Tuomet nusprendėme negaišti laiko (aušo pažadėta vakarienė užeigoje su šauktuku „Kultūra!“), svarbus klausimas liko neatsakytas, bet grįžome prie jo kitą kartą. Kokį šiandien neužduotą klausimą norėtum pasiūlyti kito mūsų pokalbio pradžiai?

Ką tik su ponu Arkadijumi Gotesmanu įrašėme porą ilgų Tomo Venclovos išverstų Josifo Brodskio jaunystės eilėraščių. Vienas jų pasibaigia štai taip: „Ir aš šį vakarą žiūriu pro langą / mąstydamas: į kurgi mes patekom? / Nuo ko labiau nutolo šie laikai – / nuo krikščionybės ar nuo helenizmo? / Kas artinas? Kas bus ateityje? / Ar ne kita era ten mūsų laukia? / Kokia mūs priedermė tai naujai erai? / Ir ką mes jai turėsim paaukoti?“ No future, no culture, Aliau.