Rusų rašytojas tarp šešėlių

Kirill Kobrin

Net jei man papasakotų ir tūkstantį tokių anekdotų, vis tiek netaikyčiau anatemos tokiam nuostabiam miestui kaip Berlynas.

N. Karamzinas „Rusų keliautojo laiškai“

Šis siužetas prasideda gana oriai ir net tartum kilniai, džentelmeniškai, bet paskui nuslysta į vulgarų pokalbį nemirtinga tema „mums, rusams, užsienyje nereikia užsieniečių“. O nuridena jį žemyn tas, kuris, atrodytų, ir yra pagrindinis rusų literatūros džentelmenas, liberalus jos bajoras su būdingomis keistenybėmis – trumpomis kelnėmis, drugelių gaudymo tinkleliu, pasisakantis už viską, kas gražiausia, plius grebluojantis ir kuriantis užsienio kalbomis.Daugiau

Nerijus Cibulskas: „Negali žinoti, kada kovarnis įkris į dažų skardinę“

Kalbino Lina Simutytė

Nors poetui Nerijui Cibulskui dar tik 34-eri, neslėpsiu – prieš keletą metų maniau, kad jis jau kurį laiką yra vidurinės kartos rašytojas. Svarstau, kas tai lėmė, ir prisimenu atokesnę Nerijaus laikyseną: kai atradau jo eilėraščius, poetas jau gyveno Kaišiadoryse. Tada neabejojau: palikti dinamišką, galimybes atveriančią sostinę ir išsikraustyti į mažą miestelį gali tik arba daug pasiekęs, visko persisotinęs žmogus, arba keistuolis, atsiskyrėlis, netikėtai nušvitusi, praregėjusi asmenybė. Apie permainas, hermetišką jo trečiąjį eilėraščių rinkinį „Veneros“, nuolatines savito poetinio balso paieškas, nežinomybės keliamą nuovargį bei reikšmingus lūžius šiandien su Nerijumi ir kalbamės.Daugiau

Apie fragmentą

Kirill Kobrin

<…> likimas mūsų gyvenimą išleidžia ant kažkokių skrajučių, kažkokiais fragmentais.
Iš kunigaikščio P. A. Viazemskio laiško

1914 m. Kafkos dienoraštyje yra toks įrašas: „Prieškambario durys buvo atlapos, tad buvo aiškiai girdėti, kaip tarnas pranešė:
– Pone direktoriau, atėjo naujas aktorius.
– Aš dar tik noriu tapti aktoriumi, – pasakė Karlas, patikslindamas tarno žinią.
– Kur jis? – paklausė direktorius ir ištempė kaklą.“Daugiau

Serijos, serijos…

Darius Pocevičius

Sovietmečiu leidyklos nekonkuravo tarpusavyje ir nesibaimino bankroto, tad galėjo formuoti knygų serijas kaip tinkamos. Kiekvieną seriją skaitytojai nesunkiai identifikuodavo pagal lengvai atpažįstamą, unikalų kokio nors dailininko sukurtą stilių bei emblemą. „Esminis principas – išlaikyti serijiškumą. Populiariai kalbant, tos pačios serijos knygos turi būti atpažįstamos išsyk: tiek iš viršelių, tiek iš nugarėlių, tiek atvertus priešlapį, prieštitulinį bei titulinį puslapius“, – pabrėžė ilgametis „Vagos“ vyriausiasis dailininkas Vytautas Bačėnas, pirmojo lietuviško spausdinto šrifto autorius, sukūręs „Drąsiųjų kelių“, „Lietuvių liaudies meno“ ir kitų serijų stilių.Daugiau

„Olfeno“ pleistras Kalėdoms

Julius Keleras

Kalėdos ateina kasmet. Lauki ar nelauki. Ką čia slėpt, vis tiek dažniausiai lauki, nors jos būtų dar už devynių karalysčių, nes pabosta gi pavasario linksmybės, vasaros darbai ir rudenio gėrybės. Juo labiau neaišku, kur tas gėrybes dėt, kai tiek jų gauni? Jei paklaustum apie Kalėdas vasaros įkaršty, stabtelėjęs pakeliui į Klaipėdą kur nors Laukuvoj, mano prosenelės gimtinėj, gražiai dalgiu švytuojančio ir saulėje kaip anuolaikio termometro gyvsidabris blizgančio šienpjovio, skubom brūkštelėjęs nuo veido prakaitą, jis turbūt pažvelgtų į tave taip, kaip geba tik žemaičiai, ir kažką suniurnėjęs tarsteltų, kad „toli dar“. Ir būtų teisus. Nieko naujo.Daugiau

COVID-19 ir vaizduotės krizė

Saulius Keturakis

Ahronas Friedbergas, vienoje didžiausių Niujorko ligoninių – „The Mount Sinai Hospital“ – dirbantis psichiatras, savo tinklaraštyje pasakoja šių metų rudenį ėmęs sulaukti netikėtų pacientų – rašytojų fantastų, besiskundžiančių, jog nebeįstengia įsivaizduoti ateities. Iki pandemijos jie galėjo be jokių keblumų rašyti apie bet ką – erdvėlaikio kirmgraužas, paralelines visatas ar nardymą po juodąsias skyles, tačiau šių metų patirtys ateitį padarė neįžvelgiamą, ir kūrėjai atsidūrė keblioje padėtyje be savo pagrindinio darbo įrankio – vaizduotės.Daugiau

Trumpa teorinė kelionė į pragarą

Kirill Kobrin

Egzistuoja daugybė pragaro apibūdinimų, tačiau nė vienas jų netenkina. Nesigilinant į detales, juos visus galima suskirstyti į kelias kategorijas. Pirma – pragaras, kur labai liūdna ir niūru, o gyventojai nuolankiausiai gailisi to, ką pridarė būdami gyvųjų pasaulyje. Tai melancholiko pragaras. Antroje kategorijoje pragaras, kuriame nusidėjėliai, keistu būdu atgavę gyvą, tai yra jaučiantį skausmą, kūną, patiria nesuskaičiuojamus žiauriausius kankinimus. Jie marinami badu, sušaldomi, panardinami į ledinį ar verdantį vandenį (bei kitokius skysčius), pjaustomi, kapojami, nulupami, luošinami, kepami, deginami ir pan. Tai sadisto pragaras. Trečiosios kategorijos, kurią pirmasis pasiūlė Emanuelis Swedenborgas, pragaras lyg ir niekuo nesiskiria nuo gyvenimo; po mirties nusidėjėliai nesupranta, kad jie mirė, ir tęsia tai, ką darė anksčiau: girtuokliai – geria, paleistuviai – paleistuvauja, žudikai – žudo, vagys – vagia ir t. t. Stebėtojui iš išorės, – jei jis sumanytų, sekdamas mūsų skandinavu, aplankyti tokį pragarą, – iš karto taptų aišku, kur atsidūrė: nors čia viskas atkartoja gyvenimą, bet veikiau yra parodija, farsas, apgailėtina dekadentinė kopija. Egzistavimas niekada nesibaigiančiame nuosmukyje. Iš nusidėjėlių sklinda smarvė, jie apsirengę skarmalais, kūnus dengia opos, jų namai – griuvėsiai. Bet jie patys to nemato ir nesupranta. Išeitų, kad pragarą pragaru gali pavadinti tik pašaliniai žmonės; būtent jie pateikia apibrėžimą, pomirtinį nusidėjėlių gyvenimą paversdami tikru pragaru – tai suvokimo pragaras, kai supranti, kad esi pragare. Jeanas-Paulis Sartre’as, iškėlęs mintį, kad „pragaras – tai kiti“, tokio posūkio aiškiai nenumatė, tačiau, pats to nenorėdamas, pataikė į dešimtuką. Šiame samprotavimo etape sutikime: pragaras – tai kiti.Daugiau

Asmeninės digresijos

Stanisław Lem

(Iš Stanisławo Lemo pasisakymų)

(apie televiziją)

Turiu tik 25 satelitines programas. Lenkų televizijos nežiūriu, nes gydytojas man liepė tausoti sveikatą. Renkuosi anglų, vokiečių, prancūzų, daug rečiau – rusų televizijos programas. Yra kanalų, kuriais šį tą galima pamatyti. Tarp jų ir tie nekalti – CNN arba „Discovery“.
Visa kita – trūkumas elementaraus pojūčio, kurį Herbertas pavadino skoniu. Iš pradžių yra žinios, kuriose daugybę kartų rodomi kruvini, po kokių nors avarijų likę žmonių palaikai, o po to staiga atsiranda kerinti mergina, aplieja didesnę ekrano dalį kečupu ir sako, kad už jį nėra nieko geresnio. Daugiau

Nuolat pradedančios dramaturgės užrašai

Silvija Butkutė

Kas yra teatras, savęs klausiu du kartus: sėdėdama priešais tuščią lapą, o paskui – priešais tuščią sceną. Tai gali būti aikštelė, kurioje jau sėdi žmogus. Jis tyli. Jis nežaidžia. Dar yra tuščias. Laukia, kol pasakysiu, koks tai bus žaidimas. Dramaturgija – natos, užduodančios žaidimo taisykles.

Pačiame rašymo procese, jei tai ekstatiškas rašymas, sąmonės ir pasąmonės dalykų konsteliacija pavyksta kaip vientisas darinys, ir tik vėliau galima jį tyrinėti, stebėtis, kiek daug sluoksnių šis apima, kiek daug taškelių susieja. Režisuojant savo pačios pjesę, lygiai taip pat įdomu ją dekonstruoti ir vėl sudėti, tarytum tai būtų kito žmogaus kūrinys, kurio meninė užduotis nėra visiškai aiški, jau nekalbant apie idėją, svarbiausią mintį, prasmę.Daugiau

Socialinė distancija, arba Elkimės kaip suomių rašytojai

Saulius Keturakis

Pasakojimo teorija aiškina, jog literatūroje viskas yra kaip kine: kuo arčiau įvykių pasakotojas, tuo jie detalesni. Ir atvirkščiai – jei nuotolis didelis, detales keičia apibendrinimai, vadinamosios proto įžvalgos. Tad rašytojai yra pasmerkti būti bent kažkiek atsitraukę nuo tikrovės, apie kurią pasakoja. Bent jau tiek, kad nesugriautų savo šeimos ar santykių su draugais. Taip paprastai patariama kūrybinio rašymo mokymuose.Daugiau

Daktaras Kripštukas vėl Kaune

Virginija Babonaitė-Paplauskienė

Šiais metais Kauno kultūriniame gyvenime ryškiomis spalvomis nušvito išeivių rašytojo, literatūros kritiko, medicinos mokslų daktaro Juliaus Kaupo (1920–1964) asmenybė. Kartu su savo pasakų herojumi Daktaru Kripštuku jis sugrįžo į gimtąjį Kauną. Visus metus vyko, vyksta ir vyks šiam kūrėjui skirti renginiai, parodos, konferencija, jo pasakų knygos skaitymai. Autorius tarsi perspėja skaitytoją: „Tai nėra vaikiška knyga, ir tik dėl to turbūt smalsūs vaikai ją skaito, kad joje pilna keisčiausių nuotykių, nors jauniesiems skaitytojams simbolinė knygos prasmė paaiškės tik suaugus.“Daugiau

Liutauras Degėsys: Suprask, kad supratęs galėtum suprasti kitaip

Kalbino Erika Drungytė

Senokai vienoje Vilniaus knygų mugės viešoje diskusijoje Valdemaras Kukulas pasakė maždaug tokius žodžius: „Kai buvau vaikas, Liutauras Degėsys man jau buvo klasikas.“ Tame judviejų pokalbyje pats atrodei gerokai jaunesnis už pašnekovą, todėl suglumusi ieškojau Tavo biografijos. Iš tiesų ir dabar esi vis dar jaunatviškas – amžinieji džinsai ir indėniškų karoliukų kaklo papuošalas, puikus humoro jausmas, gebėjimas bendrauti su jaunimu, apskritai šiuolaikiško žmogaus laikysena. Taigi – kada pradėjai rašyti ir kodėl kai kuriems literatūros liūtams atrodei esantis dinozauras?

Daugiau

Literatūra laikais, kai mirtis irgi dėvi kaukę

Saulius Keturakis

„Google Trends“ sistema, pagal paieškos užklausas tyrinėjanti vartotojų pomėgius, rodo, jog prasidėjus koronaviruso pandemijai susidomėjimas ligomis ir ypač epidemijomis išaugo 4900 %. Savo mastu įvykiai, susiję su COVID-19 virusu, yra lyginami su 9/11 tragedija JAV ar net Antruoju pasauliniu karu, todėl pats laikas pasižvalgyti, kaip į dabartinę situaciją sureagavo Vakarų rašytojai.Daugiau

Kas gi yra toji protofantastika?

Bārbala Simsone

Sąvoka „mokslinė fantastika“ žiniasklaidoje ir literatūroje dažnai perkeltine prasme įvardijama kažkas nerealaus, futuristinio, bent jau šiuolaikiniame pasaulyje neegzistuojančio, tačiau, skirtingai nei žodžiu „fantazija“, teoriškai įmanomo. Tokios naujienų antraštės kaip „Naujovė X – jau nebe mokslinė fantastika“ ar „Išradimas X – mokslinė fantastika ar realybė?“ liudija, kad mokslinės fantastikos sąvoka įsitvirtino mūsų kasdienėje komunikacijoje. Taip pat reikšminga ir svarbu pabrėžti, jog šis terminas sąmoningai vartojamas kita reikšme nei visiška fikcija.Daugiau

Trys sakiniai apie Nadeždą Tefi

Tomas Čepaitis

Turbūt geriausia rusų novelistė. Daugelio dievinama, nuolat verkianti… satyrikė. Beveik nežinoma Lietuvoje.

—

Tokie trys lakoniški pristatymo sakiniai (kaip pageidavo žurnalo vyr. redaktorė). Tačiau jie reikalauja išsamesnio komentaro – trijų pastraipų ar trijų puslapių.Daugiau

Už uodegos gaudžiau cholerą

Antonas Čechovas

A. S. Suvorinui
1892 m. rugpjūčio 16 d.
Melichovas

Daugiau neberašysiu, nors užmuškite. Aš rašiau į Abaciją, Sankt Moricą, bent dešimt kartų rašiau. Iki šiol Jūs man neatsiuntėte nei vieno teisingo adreso, todėl nė vienas mano laiškas Jūsų nepasiekė, ir ilgi mano aprašymai bei paskaitos apie cholerą buvo veltui. Apmaudu. Tačiau skaudžiausia, kad po daugybės mano laiškų apie keblią padėtį dėl choleros Jūs staiga iš linksmai žyd­rojo Biarico man rašote pavydintis manojo laisvalaikio! Teatleidžia Jums alachas!Daugiau

Gripas ir literatūra

Saulius Keturakis

Dar labai anksti svarstyti, kokie būsime bei kokiame pasaulyje gyvensime po COVID-19 pandemijos, tačiau galima žvilgtelėti maždaug šimtą metų atgal ir pasidomėti, kaip grožinėje literatūroje atsispindėjo 1918 m. visuotinės ispaniškojo gripo epidemijos išgyvenimai. Visai tikėtina, jog į ligą reaguosime ir jai pasibaigus elgsimės labai panašiai.Daugiau

Laiškų dekameronas

Sandra Bernotaitė

Keičiasi laikai, keičiasi bendravimo priemonės, tačiau poreikis susirašinėti išlieka. Laiškų rašymas, be abejo, patyrė nemažą formos pokytį. Retai kas nūdien kuria ilgus tekstus ranka ir siunčia „paprastuoju“ paštu. Prieš pusę amžiaus skaitytojas būtų nustebęs: kokiu dar „paprastuoju“? Koks jums tada nepaprastas – pašto karvelių? Visgi ir prieš šimtą metų, ir dar seniau būta visko: ir trumpųjų žinučių atitikmens, ir ilgų korespondencijų, ir meilės romanų, prasidėdavusių laiškais kitam ant iškvėpinto popieriaus, pridėjus plaukų sruogą ir fotografiją.Daugiau

Ar pavyktų užpatentuoti literatūrinį siužetą?

Saulius Keturakis

Amerikietis romanų ir pjesių autorius Leonas Ardenas nėra garsus rašytojas. Piktesni kritikai nerinkdami žodžių jo romanus vertina kaip nuobodybę su antrarūšės pornografijos priemaišomis, o geros širdies literatūros apžvalgininkai stengiasi paprasčiausiai apsimesti, kad tokio literato nėra. Tačiau 1995-aisiais šiam rašytojui nutiko istorija, visam laikui L. Ardeno vardą įrašiusi jei ne į literatūros, tai į teisės vadovėlių puslapius.Daugiau

Jáchym Topol: „Aš esu Vidurio Europos žmogus“

Kalbino Mojca Pišek

(Interviu su rašytoju Vilenicos literatūros festivalio apdovanojimo įteikimo proga)

Ką jums reiškia toks pripažinimas?

Esu labai patenkintas, bet drauge ir šiek tiek sutrikęs. Nežinau, ką pasakyti. Nesitikėjau. Tačiau premiją gavau pačiu laiku, nes jau buvau pradėjęs baimintis, kad nepajėgsiu užbaigti knygos, kurią kaip tik rašau. Tris mėnesius kūriau kaime, o dabar teko tą ramią aplinką palikti ir atvykti atsiimti prizo. Viliuosi, kad šis įvertinimas, ši finansinė injekcija ir žiuri man parodytas pasitikėjimas bus paspirtis užbaigti darbą. Šiuo metu viskas rutuliojasi puikiai.Daugiau