„Gal geriau ne kažką rašinėti, o pasėti cukiniją – bent jau žinai, kad ji užaugs“, – juokiasi rašytoja Jurga Tumasonytė. Autoironija ir abejonės kūrybos sėkme lydi didžiąją dalį mūsų pokalbio. Nors ji pati save kukliai vadina nišine autore, literatūros kritikai J. Tumasonytę pristato kaip vieną ryškiausių šiuolaikinės lietuvių prozos balsų.

J. Tumasonytė analizuoja gyvenimo ir mirties, motinystės ir gyvūnų pasaulio temas, o kūrybinė energija dažniausiai įsiplieskia tarpinėse būsenose – tuomet, kai rašymui telieka ribotas, nuolat trūkinėjantis laikas.

Sugrįžusi į gimtuosius namus Vilijampolėje, Kaune, J. Tumasonytė pasakoja apie romaną, įkvėptą kriminalinės giminės praeities, svarsto apie pakitusį rašytojo statusą, dirbtinio intelekto poveikį kūrybai ir dalijasi romantiškomis svajonėmis apie alternatyvias karjeras.

Jurga, neseniai grįžote į savo vaikystės namus Kaune, Vilijampolėje. Ko šiandien daugiau: nostalgijos ar jaudulio dėl naujo gyvenimo etapo?

Svajojau kraustytis į Vilniaus užmiestį ar į kokį miestelį, ten auginti šilauogių plantacijas, romantiškai įsivaizdavau save ūkininke. Bet vyrui ši vizija nebuvo prie širdies, jo nežavėjo kasdienis važinėjimas su vaikais į miestą ir atgal. Galiausiai mano tėtis pasiūlė įsikurti vaikystės namuose. Taip čia ir atsidūrėme.

Persikraustymas visada atneša naujų patirčių. Pernai daugiausia dėstydavau nuotoliu, o šiemet jau eisiu į auditorijas Vytauto Didžiojo universitete ir Vilniaus universiteto Kauno fakultete, kur vedu kūrybinio rašymo paskaitas. Socializacija svarbi, nes jei tik sėdi namie ir dirbi, koks skirtumas, kur gyveni? Į miestą reikia įaugti per veiklas, per žmones.

Į Kauną pirmą kartą grįžau 2012-aisiais, magistro studijoms. Tuomet atrodė, kad kažką svarbaus nuveiksime, kursime, bet daugiausia su draugais ir bičiuliais tiesiog tūsinomės. Dabar persikėlimas visiškai kitoks. Vaikai įleidžia šaknis: mokyklos, būreliai. Ir pati nebejaučiu poreikio ką nors įrodyti, kaip tuomet. Regis, ir taip visko daug, telieka pasileisti paskui sraunią, galingą srovę.

Kaip jums čia sekasi rašyti?

Man dažniausiai pasiteisina rašymas tada, kai turiu mažai laiko – kai esu tarpinėje būsenoje. Pavyzdžiui, kai laukiausi ar ką tik gimė kūdikis ir buvau pasitraukusi iš aktyvaus socialinio gyvenimo, labai gerai pavyko pasinerti į kasdienio rašymo rutiną. Vasarą nuo kraustynių ir vaikų priežiūros buvau tokia pavargusi, kad nebebuvo jėgų alternatyviai tikrovei, kurioje gyvenu kurdama. Paradoksalu, bet paprastai tęstiniam rašymui padeda turėti neatidėliotinų reikalų, kai šalia tiksi laikrodis ir žinau, kad kūrybai liko tik tiek laiko ir nė minutės ilgiau – tada susikoncentruoju, susiplanuoju darbus ir įsivažiuoju.

Kartais dvejoju, kiek apskritai galiu save vadinti rašytoja… Šįryt, prieš mums susitinkant, parašiau trečdalį apsakymo – bet užsakyto (juokiasi). O kai sūnaus darželyje paklausė, ką dirbu, pradėjau vartyti akis, nežinodama, ką atsakyti. Vyras pasufleravo: „Sakyk, kad esi dėstytoja.“

Bet visgi, kodėl ne rašytoja?

Todėl, kad kasdieniame gyvenime šiai veiklai skiriu ne tiek ir daug laiko, ja jaučiuosi tik tada, kai iš tiesų rašau, galvoju idėjas ar pasakoju apie savo kūrybą – kaip štai dabar, šnekučiuodamasi apie literatūrą su jumis. Tačiau nenorėčiau ir kasmet išleisti po knygą – man net šiek tiek gaila tų, kurie taip daro. Galbūt todėl romanas, kurį norėjau tęsti, vis dar laukia mano dėmesio. Prie apsakymų šiandien dirbu retai, nors anksčiau novelės man buvo tikras malonumas – atsisėdi ir gana greitai parašai. Visgi su bičiule, kita rašytoja, esame kalbėjusios, kad kartais gaila išnaudoti gerą idėją tik trumpam tekstui – norisi ją užauginti iki didesnio kūrinio. O gal dar ir todėl rašytoja nesijaučiu iki galo, kad mažai dalyvauju viešajame gyvenime: kartais net pagalvoju, ar mano tekstai išvis daro poveikį, juk skaitytojų nėra tiek daug, nesu sukūrusi bestselerių.

Jaučiate pripažinimo stoką?

Viena vertus, suprantu, kad šiais laikais tik parašyti knygą nebeužtenka, reikia pačiam būti ir vadybininku, aktyviai reikštis viešumoje, publikuoti įdomų turinį socialiniuose tinkluose, auginti skaitytojų skaičių. Kita vertus, kūrinyje turi būti kažkas tokio, kas skatintų žmones apie jį kalbėti, vieni kitiems rekomenduoti. Nenumanau, ar kuriai nors mano knygai taip kada nors nutiks, o ir nišine autore būti visai patinka, turiu savo skaitytojų ratą. Rašymas – įdomus dalykas: niekada nenuspėsi, kokia knyga iš to galiausiai išeis. Kartais atrodo, kad vietoj ilgų kankynių prie tuščio popieriaus lapo vertingiau būtų pasėti cukinijų – bent jau žinai, kad tikriausiai išaugs.

Papasakokite plačiau apie jūsų dėmesio laukiantį naująjį romaną. Esate minėjusi, jog jis bus kriminalinis.

Taip, apie vieno garsaus kunigo žmogžudystę, įvykdytą prieš kelis dešimtmečius. Draugė, kuriai kadaise papasakojau idėją, įkalbinėjo šios temos nesiimti – sakė, bijo dėl mano saugumo (juokiasi). Vyras taip pat ne itin palaiko, guodžia, kad nieko tokio, jei ir neparašysiu. Bet atrodo, kad ženklai veda būtent ten. Pamenu, kai su kelių mėnesių kūdikiu nešynėje lankėmės ekskursijoje po Lukiškių kalėjimą, mus nuvedė į vienutę, kur mano giminaitis, kaltintas to kunigo nužudymu, praleido penkiolika metų. Paskui atsirado nuotraukų albumai, laiškai, lyg aplinka stumtų mane prie šios istorijos. Dabar grįžau į Kauną, Vilijampolę – visa ko lopšį. Net pasimatavau tetos švarkelį, kuris, pasirodo, buvo vilkėtas teismo procese.

Pasakoju jums apie knygą, kurios dar neparašiau ir nesu tikra, ar tai padarysiu, ar verta veltis į tą kebeknę, kuri manęs kažkodėl nepaleidžia, traukia gilyn į juodus akivarus. Jeigu dar kursiu po šios, norėčiau parašyti ką nors šviesaus ir optimistiško. Arba pakeisti profesiją! Gal stoti į kulinariją? Nors visai nemėgstu gaminti… Gal į apželdinimą? Bet tada juk reikėtų tūnoti kelių salelėse ir sodinti gėles. Per karantiną draugams paskelbiau, kad būsiu pigi fotografė, nes fotografuoti nemoku, bet būtų įdomu patekti į vestuvių ir krikštynų šventes, prisirinkti iš ten įdomiausių istorijų.

Jūsų svarstymai apie profesijas skamba tarsi žaidimas su rašytojo tapatybe. Tai atsarginis planas ar būdas praplėsti patirčių lauką?

Labiau mane domina naujos patirtys, esu smalsi, linkusi romantizuoti kitas profesijas. Nors dabar man sekasi, pasiūlymų sulaukiu, bet juk niekada nežinai, kada jie gali liautis. Reikėtų turėti atsarginių variantų.

Viena iš jūsų veiklų – interviu su literatūros kūrėjais. Kuo šie pokalbiai jus praturtina? Galbūt įkvepia eksperimentams, naujiems kūrybos būdams?

Jie įkvepia eksperimentuoti ir literatūroje, ir kasdieniame gyvenime. Kai nusprendžiau stoti į lietuvių filologiją, kirbėjo klausimas: kaip ir iš ko rašytojai gyvena? Ką jie veikia visą dieną? Gal todėl šeštus metus su Laura Vansevičiene vykstame pas įvairius autorius. Matome, kokie skirtingi jų keliai ir patirtys. Dažniausiai kalbamės gyvai, kiekvienas susitikimas atneša kitokios energijos, įžvalgų, minčių. Kartais atsiranda detalių, kurios virsta literatūra. Pavyzdžiui, viešėdama pas Jurgitą Jasponytę pastebėjau du akvariumo gyvūnėlius, tokius aksolotlius – apie juos labai įdomiai papasakojo jos vyras Marius Burokas, ir jie persikėlė į mano tekstą.

Jūsų kūriniuose gyvūnai apskritai turi didelę reikšmę.

Taip, man įdomus jų gyvenimo būdas, tarpusavio ryšiai. Pavyzdžiui, apsakyme „Karalystė“ žmonės vaizduojami kaip skruzdėlės. Vienas naujausių trumposios prozos tekstų prasideda nuo šliužų. Gyvūnai mano tekstuose tampa ir metaforomis, ir realiais veikėjais.

Kita itin stipri jūsų kūrybos tema – motinystė. Daugelis šiuolaikinių autorių motinystę pasitelkia kaip raktažodį kalbėti apie gimimą ir mirtingumą, apie moters vietą istorijoje bei kultūroje. Kaip ši tema veriasi jūsų tekstuose? Ar jaučiate, kad ji tampa vis aktualesnė?

Motinystė man visada buvo įdomi kaip procesas – dar gerokai iki tampant mama. Man atrodė, kad tai ne vien tik privati, šeimos ar emocinė patirtis, bet ir labai galingas kultūrinis reiškinys, turintis gausybę sluoksnių: nuo biologijos iki religijos, nuo medicininių dalykų iki literatūros vaizdinių. Rašydama „Naujagimius“, kai laukiausi antrojo vaiko, pradėjau vis daugiau galvoti apie žmogaus norą įsikišti į biologinius procesus ir pakreipti juos norima linkme. Tada supratau, kokia esu trapi – jei pirmąjį kūdikį būčiau gimdžiusi prieš šimtą metų, kai nebuvo šiuolaikinės medicinos, abu būtume mirę.

Tai iškelia klausimą, kuris man svarbus iki šiol: kaip anuomet moterys susitaikydavo su savo laikinumu, kaip ištverdavo vaiko netektį, kai mirtingumas buvo toks didelis? Ar tai buvo kasdienybės dalis, ar vis dėlto nepakeliamas išgyvenimas, tik uždangstytas religija, papročiais, bendruomenės palaikymu? Juk žmonės visais laikais šaukdavosi pagalbos, mėgindami pakreipti likimą savo naudai – kartais tikėjimu, kartais ritualais, kartais gydytojų ar pribuvėjų rankomis.

Mano tekstuose klausimai apie motinystę vėl ir vėl sugrįžta. Nuo kai kurių temų nepabėgsi – net jei bandai rašyti visai apie ką kita, jos vis tiek lieka su tavimi.

Rašytojo statusas Lietuvoje ilgą laiką buvo mitologizuotas – jis laikytas autoritetu, kultūros vedliu. Šiandien šis įvaizdis, regis, kinta: rašytojas tampa labiau socialus, priklausomas nuo projektų, skaitomumo, viešumo. Kaip pati jaučiate šią transformaciją?

Išties, rašytojo mito senokai nebėra. Net mano paauglystės laikais jo statusas – idėja, kad jis stovi aukščiau už kitus, yra ypatingas – jau buvo sumenkęs. Iš to laiko kultūrinės spaudos prisimenu nuolatinį graudulį: kalbos apie prastą kultūros padėtį, mažus honorarus, nuvertintą menininko darbą. Vis dėlto apie dutūkstantuosius padėtis finansine prasme buvo dar gerokai sunkesnė nei šiandien, tad dabar bent jau galima sakyti, jog situacija iš dalies pagerėjusi.

Šiandien sėkmingas rašytojas nebėra vien atsiskyrėlis prie rašomojo stalo – jis privalo būti socialus, skaitomas, matomas, gebėti ne tik kurti, bet ir save pristatyti, veikti viešojoje erdvėje, rašyti projektus, galvoti apie knygos rinkodarą. Tie, kurie to nedaro arba nenori daryti, neretai atsiduria paraštėse. Mane, pavyzdžiui, labai žavėjo Tomas Šinkariukas – toks tarsi užribio rašytojas. Niekad nebuvau jo sutikusi, bet jis man atrodė svarbus kaip tam tikros nepriklausomos, nesusiderinančios figūros simbolis.

Paradoksalu, tačiau platesniuose visuomenės sluoksniuose rašytojo figūra vis dar romantizuojama. Knygos išleidimas daugeliui žmonių tebėra tam tikra svajonė ir siekiamybė – tai atrodo tarsi įrodymas, kad palikai pėdsaką, tapai „tikru“ kūrėju. Ir vis dėlto tuo pačiu metu skaitytojų, regis, mažėja, o alternatyvių informacijos bei pramogų šaltinių tik daugėja. Tad rašytojo padėtis šiandien – keistas derinys tarp simbolinio prestižo ir kur kas banalesnės realybės.

Vis dažniau literatūrai pasitelkiamas dirbtinis intelektas. Vieni jį laiko pagalbininku, kiti – grėsme kūrybos autentiškumui. Kaip jis keičia jūsų santykį su rašymu ir dėstymu?

Man atrodo, kad tai didžiulis lūžis. Studentai jau rašo su dirbtinio intelekto pagalba, ir nors ši technologija iš principo galėtų pasitarnauti, pati savaime gero teksto nesukuria. Ji pavojingiausia tiems, kurie dar tik pradeda – ieško savo stiliaus, balso, matymo kampo. Yra rizika, kad vietoj savarankiškų bandymų žmogus nueis lengviausiu keliu ir ims remtis kompiuterių sistemų pasiūlymais, prarasdamas individualumą.

Kita vertus, vis dažniau kyla klausimas, kas apskritai bus autorystė ateityje. Jei rašytojai kurs kartu su dirbtiniu intelektu, ar jie taps tik tarsi tekstų moderatoriais, redaktoriais? O gal priešingai – sąmoningai pasirinks nesinaudoti technologija ir kurs vien tik „gryną“ žmogaus tekstą? Manau, čia mūsų laukia daug įtampos ir diskusijų.