Šiųmetėje poezijos knygoje „Namai“ („Slinktys“, 2025) Kristina Tamulevičiūtė kuria kitokią laiko sampratą, naujus įvaizdžius, tačiau lieka prie sau būdingo tapybiško kalbėjimo. Su rašytoja šnekamės apie tai, kas pakito nuo jos pirmojo eilėraščių rinkinio, kas liko, apie naujosios knygos principus, kas poezijoje svarbiausia, kas yra namai, rašymo įpročius ir kūrybinę žaismę.

Kas pasikeitė nuo pirmojo Tavo eilėraščių rinkinio „Gyvybė“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2023)? Ar jauti savo poezijos virsmą?

Pagrindinis šių dviejų knygų skirtumas – struktūra. „Gyvybėje“ ji žiedinė, o „Namuose“ – linijinė. Mano poezija labai proziška, joje mažai metaforų. Sąmoningai renkuosi tokį kalbėjimą. Didžiausias komplimentas – kai skaitytojai pasako, kad matė ar įsivaizdavo mano eilėraštį. Debiutavau kaip prozininkė ir save laikau prozininke, todėl, manau, natūralu, kad tai atsispindi ir poezijoje.

„Gyvybė“, „Namai“ – esi linkusi nemetaforizuoti knygų, skyrių pavadinimų; metaforos glūdi pačioje poezijoje, joje įvyksta perėjimas nuo paprastumo prie gilumo. Ką tai suteikia?

Paprastumą taip pat renkuosi sąmoningai. Studijavau slovėnistiką, man didelę įtaką padarė slovėnų rašytojai: Alešas Štegeris, Dane’ė Zajcas, Drago Jančaras, Katja Gorečan. Visų, išskyrus ankstyvąjį Štegerį, kalba labai paprasta, bet paveiki. K. Gorečan parašė nedidelį, paprastutį romaną apie patirtą persileidimą, ir jis Slovėnijoje tapo Metų knyga, nes paaiškėjo, kad skaitytojai pasiilgę nemanieringo gilumo, jiems nereikia naujovių dėl naujovių. D. Jančaro romanas „Tą naktį mačiau ją“ susižėrė daug apdovanojimų visoje Europoje. Verčiau jį prieš kelerius metus. Tai itin gilus kūrinys, įtaigiai parodantis, ką gali nesuvaldyti žmogaus demonai, bet parašytas taip nesudėtingai, kad jį nesunkiai įveiktų net literatūra nesidomintis penktokas. Žinoma, skaitytojas gurmanas ir literatūros nemėgstantis žmogus šį romaną perskaitytų visai kitaip, suvoktų kitaip, prisimintų kitaip, visgi įspūdis liktų abiem. Mane toks vaizdavimas be galo žavi, tiek poezijoje, tiek prozoje. Mokausi jo kasdien.

Eilėraščiuose neslepi, jog Tau svarbus ryšys su artimaisiais. Kaip tai veikia kūrybą?

Domiuosi istorija. Ir giminės, ir savo krašto. Turiu sumanymą parašyti romaną apie savo protėvius žemaičius, Kražių skerdynių dalyvius. Tam ruošiuosi jau ne vienus metus, nes suprantu, kad reikia išsamaus istorinio tyrimo: dažnas neprisimename, kaip gyvenimas atrodė prieš dešimtmetį, o čia – XIX amžiaus pabaiga, visai kita epocha. Norėdama suvokti to meto mąstyseną, vertybes, pasaulėjautą, vėl pasinėriau į lietuvių literatūros klasiką – Žemaitę, Vienuolį. Šią vasarą skaičiau „Paskenduolę“, ir kūrinys mane sukrėtė. Žinau, kad mano proprosenelis, Kražių bažnyčios vargonininkas, išsiskyrė tų laikų religingam žmogui nuodėminga praeitimi – iki vestuvių draugavo su mano proprosenele, dvigubai vyresne moterimi, kuri po tos draugystės pastojo. Giminės ją pasmerkė ir išsižadėjo, bet ji nusprendė nesirinkti paskenduolės likimo. Sprendimas net ir šiais laikais, su mūsų pažangia medicina, būtų rizikingas dėl jos amžiaus. Proprosenelė gimdydama mirė, jos sūnus, mano prosenelis, išgyveno, užaugo, susilaukė vaikų. Dažnai pagalvoju, kad jei ne protėvių sprendimai, šiandien nebūtų manęs, ir esu jiems dėkinga.

Žmogui itin svarbi sava vieta. Pati naujoje knygoje irgi susitelki į vietas, kuriose kiekvienam tenka pabuvoti – tai gimda, kūnas, namai, kapai. Kodėl renkiesi būtent tokią struktūrą?

Debiutiniame poezijos rinkinyje „Gyvybė“ žmogaus gyvenimo fenomeną nagrinėjau remdamasi pagoniška pasaulėjauta, todėl ten laiko tėkmė yra žiedinė. „Namuose“ remiuosi krikščioniška pasaulėjauta, todėl čia laiko tėkmė linijinė. Abiem knygomis norėjau tą patį fenomeną patyrinėti iš dviejų skirtingų perspektyvų, o tada visiems laikams atsisveikinti su gyvybės tema kūryboje.

Nuo prozos perėjai prie poezijos. Kas tau joje svarbiausia?

Stengiuosi būti taupi ir neužsiplepėti. Tiek poezijoje, tiek prozoje.

Kaip rašai? Turi kokį nors konkretų planą, būdą (pavyzdžiui, išguldai mintis popieriuje), vietą, ar viskas vyksta spontaniškai?

Eilėraščių užuomazgas dažnai fiksuoju telefone. Vėliau suvedu į kompiuterį, tvarkau, redaguoju. Visada nešiojuosi sąsiuvinį ir rašiklį, nes daug minčių kyla keliaujant, judant. Esu mažo vaiko mama, todėl judu daug – kasdien stumdydama vežimėlį suvaikštau bent po penkis kilometrus. Beveik visus „Namų“ eilėraščius sukūriau Aukštaitijoje, tad čia gausu aukštaitiškos gamtos atspindžių.

Prozoje viskas kitaip – reikia atsisėsti ir dirbti. Buvau užsibrėžusi tikslą kasdien parašyti bent po 500 žodžių, kad atsirastų įprotis. Nepavyko, bet rankų nenuleidžiu. Rašyti stengiuosi kasdien, kad ir po sakinį ar po du.

Kada eilėraštis įvyksta?

Man tikriausiai neįvyksta. Kadaise bendravau su fotografu, kuris prisipažino dar nepadaręs gyvenimo nuotraukos, nes visoms turi priekaištų. Aš irgi turiu priekaištų kiekvienam savo eilėraščiui.

Esi viena svarbiausių vertėjų iš slovėnų, kroatų, bosnių kalbų. Kokie ryškiausi skirtumai tarp šių tautų ir lietuvių poezijos, kokie kiekvienai jų būdingi bruožai?

Prieš gerus dešimt metų mačiau akivaizdų skirtumą – bosnių poezijoje buvo ryškios karo, pokario, PTSS [potrauminio streso sutrikimo – red. past.], istorinės traumos temos. Jos aktualios iki šių dienų, bet jau užaugo ir karo nemačiusi poetų karta. Naujausia kroatų poezija man atrodo labai sodri, joje daug ryškių vaizdinių. Tą patį, ko gero, galėčiau pasakyti ir apie kroatų prozą. Slovėnai literatūroje nebijo jokių temų – LBGT, seksualinio gyvenimo problemos, aseksualumas, prievarta, paauglių nusikalstamumas, persileidimas ir kiti mums dar nejaukūs dalykai ten nagrinėjami plačiai ir nieko nebestebina. Kita vertus, manau, šiais laikais sunku kalbėti apie nacionalinę literatūrą. Bendraudama su slovėnų, kroatų rašytojais, visada sulaukiu klausimų, kaip sekasi kuriam nors lietuvių autoriui. Per socialinius tinklus visi esame pažįstami, susiję, vieni kitus skaitome, susitinkame festivaliuose. Man norėtųsi šnekėti apie bendrą Vidurio Europos literatūrą.

Viename interviu minėjai sykį Sarajeve pasijutusi it Lietuvos miestelyje. Balkanai turi daug panašumų su Lietuva?

Sarajeve jaučiausi kaip namie, man ten labai patiko, trūko tik miško kvapo. Miestą iš visų pusių supa kalvos, ir kartą sugalvojau užkopti ant aukščiausios, nes iš slėnyje esančios centrinės aikštės matėsi paskutinis, aukščiausiai ant tos kalvos stovintis namas. Kopti teko ilgai ir sunkiai, buvo slidu, o kai pasiekiau minėtąjį namą (ties juo baigėsi ir gatvė), pajutau tokius pavasario kvapus, kokius užuosdavau vaikystės namuose. Girdėjosi tokie patys garsai – pjaunama žolė, kažkas kalama. Buvo jauku.

Viso Balkanų regiono lyginti su Lietuva negaliu, nes gyvenau tik Bosnijoje. Istorinių panašumų yra, bet šiaip Bosnijos kasdienybę, raidą, žmonių temperamentą, kultūrą stipriai paveikė karas. Tai buvo justi net po dvidešimties metų.

Ar vertimas turi įtakos kūrybai?

Vertimas laiką tiesiog suryja, todėl kuo daugiau verčiu, tuo mažiau rašau. Dabar darbuojuosi prie A. Štegerio distopinio romano „Neverend“. Labai keistas kūrinys, kuriame tarytum nieko nevyksta, bet iš tiesų vyksta labai daug. Ypač žmogaus galvoje. Netikėta, tačiau šito romano vertimą puikiai pavyksta derinti su rašymu. Matyt, dėl to, kad teksto vidinis ritmas atitinka manąjį. Į Štegerio kūrinį brendu itin drąsiai. O būna knygų, kurių niekaip nepavyksta prisijaukinti. Tarkime, prieš porą metų verčiau rusų į nelaisvę paimto Ukrainos kario istoriją. Knygą parašė ne jis pats, o garsus žurnalistas. Viskas atlikta labai profesionaliai, bet steriliai, ir versdama tą tekstą nuolat jaučiau kažką svetimo. Kova su tokiais „svetimais“ atima daug jėgų, kurias galėčiau skirti savo kūrybai.

Ką labiausiai patiko versti? Ką buvo sunkiausia?

Labiausiai mėgstu versti tai, ką pati pasiūlau leidėjams.

Kartą neapskaičiavau savo galimybių ir pasiūliau kroatų rašytojos Slavenkos Drakulić romaną „Dora ir Minotauras. Mano gyvenimas su Pikasu“. Jame pagal siurrealistės fotografės Doros Maar užrašų knygelę vaizduojami žlugdantys santykiai su psichopatu dailės genijumi. Puslapis po puslapio atskleidžiama moters tragedija – ji niekinama, žeminama, trypiama, kol galiausiai nebegali kurti, ir jos psichika palūžta. Nepaisant to, pasaulis jai pavydi – juk buvo paties Picasso mūza. Tekste atskleidžiama neteisybė mane sukrėtė. Psichologiškai tai buvo sudėtingiausias mano verstas romanas. Jaučiausi kaip į vaidmenį įėjusi ir išeiti nebegalinti aktorė.

Turi griežtą dienotvarkę, nusprendi, kada prie ko dirbsi, ar renkiesi pagal nuotaiką? Ar tenka imtis kelių kūrinių vienu metu?

Šiaip versti stengiuosi kasdien, po ketvirtadalį lanko arba mažiau. Tai yra įtemptas, atsakingas darbas ir įsipareigojimas leidyklai, todėl bloga nuotaika – ne pasiteisinimas. Jei sergu aš ar mano vaikai, „imu nedarbingumą“ – turiu laisvą, bet neapmokamą dieną. Kadangi tokių dienų pasitaiko, su leidyklomis visada deruosi dėl kuo ilgesnio darbo termino.

Aišku, karjeros pradžioje teko versti kelis kūrinius vienu metu, bet tai prasta idėja. Tokiais atvejais visada nukenčia kokybė, o dar blogiau, kad nukenčia sveikata. Dabar taip nebedarau.

Kas lietuvių literatūros lauke džiugina, kas liūdina? Ką pastaruoju metu skaitai?

Džiaugiuosi, kad lietuvių literatūra tarytum atgimsta – pastaruoju metu pasirodė daugybė puikių kūrinių, skaitytojai jais domisi, vyksta diskusijos. Jaučiu, kad mūsų literatūra gyva. Kita vertus, pastebiu, jog mano nuomonė dažnai nesutampa su kritikų. Du itin plačiai išgirtus romanus vos įveikiau – per daug literatūrinių pretenzijų, „naujovės dėl naujovės“.

Dabar iš lėto skaitau Ievos Marijos Sokolovaitės „Pozuotoją“. Tikrai gražiai parašytas romanas. Kiek greičiau skaitau Šiaulių istoriją. Reikia būsimai knygai, o ir šiaip įdomu. Tik neseniai suvokiau, kad rašytojui mano gimtasis miestas yra tikras perlas. Juk tai viena seniausių Lietuvos gyvenviečių, tarpukariu – vienas kultūros centrų, apie Šiaulius sukurta daug įspūdingų legendų, o kur dar žydų istorijos, menkai tirtos niūrios senosios kapinės, pasakojimai apie neatrastus požemius…

Kuriame savo eilėraštyje norėtum apsigyventi? Kodėl?

Mano poezija autobiografinė. Tai, ką rašau, iš tiesų įvyko. Jei galėčiau rinktis kitą gyvenimą nuo nulio, rimtai apsvarstyčiau. Brangių žmonių netektys, ilgas laiko tarpas slaugant artimąjį Onkologijos skyriuje, sveikatos problemos, kurias teko patirti… Ne kiekvienam likimas tiek drėbteli, visgi stengiuosi džiaugtis tuo, ką turiu. O turiu labai daug – du vaikus, dvi knygas, ką tik pasirodė dar dvi (poezijos ir dizaino), nuosavus namus, ribotas, bet visgi galimybes kurti, pagaliau jaučiuosi sveika. Nežinau, ar išdrįsčiau reikalauti daugiau.

 

2025-08-31