Netikėtai girgždėdamos užsiveria durys; pasigirsta žingsniai laiptais; lange išnyra veidas. Vaiduoklių namai – tai gotikinės literatūros, televizijos ir kino klasika. Tačiau kas šiame paprastame siužete taip žavi ir traukia vaizduotę?

Daugeliui tai – nepažįstamumo arba šiurpaus pažįstamumo (vok. Unheimlich) jausmas, kai susiduria savi namai ir svetimumas. Norėtume manyti, kad namai turėtų būti saugi vieta, prieglobstis nuo pasaulio ir darnios buities harmonija. Kai ši erdvė tampa keista ir nepažįstama, kyla baimė.

Vaiduoklis egzistuoja tam, kad papasakotų istoriją – dažnai apie įvykį ar seną nuoskaudą, susiejančią pasakojimą su tam tikra vieta ar asmeniu, kai įsiveržusi praeitis suardo dabartį bei jaukumą. Net tokiuose senuose šaltiniuose kaip senovės romėnų teisininko ir rašytojo Plinijaus Jaunesniojo kūriniai rašoma apie piktųjų dvasių apsėstus namus.

XVIII a. britų gotikinė literatūra prasidėjo nuo pilies kaip namų įvaizdžio. Pilys buvo dvejopos erdvės – ir buities, ir politinės galios centrai. Tokiuose tekstuose kaip Horace’o Walpole’io „Otranto pilis“ (The Castle of Otranto, 1764) vaiduokliai simbolizavo šeimos nesantaiką, moralinį atpildą ir norą susigrąžinti turtus.

Vėliau, XIX a., gotikos stilius tapo artimesnis kasdienybei. Svarbiausia tapo tiesa ir pasakojimo patikimumas, o Viktorijos laikų romanų veiksmas vis dažniau vykdavo namų ūkiuose.

Viktorijos epochoje siaubo istorijas išpopuliarino trumpi pasakojimai, publikuoti periodinėje spaudoje. Charles’as Dickensas savo žurnalo All the Year Round kalėdiniame numeryje net sukūrė bendrą vaiduoklių istorijų ciklą – visos istorijos vyko skirtinguose to paties apsėsto namo kambariuose. Tarp autorių buvo Elizabeth’a Gaskell ir Wilkie Collinsas.

Aptariamo žanro kūriniuose dažnai kuriama įtampa tarp vidaus ir išorės. Tokie vaiduokliai kaip paslaptingi vaikai Montagueʼo Rhodeso Jameso apsakyme „Prarastos širdys“ (Lost Hearts, 1895) kyla iš pačių namų vidaus – iš trauminių ten nutikusių įvykių. O Henry Jameso klasikoje „Veržiant varžtą“ (The Turn of the Screw, 1898) guvernantė mato vaiduoklius Bly dvaro teritorijoje – jie iš pradžių pasirodo tolumoje, bet vis labiau braunasi į namų erdvę, kol guvernantė desperatiškai bando apsaugoti savo globotinius nuo jų įtakos. Šiose istorijose ryškiai atsiskleidžia nerimas dėl namų – privačios erdvės ir kaip saugumo simbolio.

Tačiau šis simbolis dažnai siejamas ir su moterų izoliacija, jų įkalinimu namuose. Gotikinės literatūros tyrinėtoja Emma Liggins iš Mančesterio Metropoliteno universiteto savo knygoje „Vaiduoklių namai moterų vaiduoklių istorijose“ (The Haunted House in Women’s Ghost Stories, 2020) teigia, kad tokie pasakojimai „paverčia buitinę erdvę siaubo vieta, kuri grėsmingai veikia santuokinius santykius bei moterų gyvenimą ir psichikos sveikatą“.

Perėjimas į XX a. nepadėjo išvaryti šių vaiduoklių. Atvirkščiai, jie dar labiau paplito, nes modernus pasaulis atrado istorinius pastatus.

Modernizmo gimimas ir kino atsiradimas Vakarų kultūroje atvėrė naujas galimybes vaiduoklių namų vaizdavimui tiek literatūroje, tiek vizualioje medijoje. Filmų serija, tokie kaip „Amitvilio košmaras“ (The Amityville Horror, nuo 1979), naudoja namą kaip pagrindinę siužetinę struktūrą.

Vizualioji medija leidžia dar labiau manipuliuoti vidaus ir išorės sąvokomis bei pasakojimo tiesos klausimais, nagrinėtais ankstesnėje literatūroje. BBC garsioji paranormalioji drama „Vaiduoklių stebėjimas“ (Ghostwatch, 1992) žiūrovus įtraukė į tariamą tiesioginės transliacijos metu vykusį namų apsėdimą. Meistriškas faktų ir fikcijos suliejimas pritraukė didelę auditoriją. Pateikta kaip dokumentika, laida imitavo techninius trikdžius, neva sukeltus antgamtinių jėgų. Pagal siužetą, vaiduoklis Pipes trukdė filmuoti, taip buvo apgauti ir išgąsdinti daugelis televizijos žiūrovų.

Kartais tokiuose pasakojimuose vaiduokliai nėra vienintelė grėsmė; pats namas gali būti antgamtinė jėga. Shirley Jackson romane „Namas, kuriame vaidenosi“ (The Haunting of Hill House, 1959 m.) aprašytas pastatas žinomas ne tiek dėl jame gyvenančių vaiduoklių, kiek dėl savo paties piktadarystės: „Namo veidas atrodė pabudęs, jo tuščios langų akys budėjo, o karnizo antakiai šypsojosi.“

Žinoma, namas taip pat gali būti proto metafora. Tokia idėja populiari Freudo gotikos interpretacijose, kai literatūros tekstai nagrinėjami per pasąmonės prizmę. Čia vaiduoklių namo keistumas gali atspindėti susvetimėjimą su savimi, o slapti kambariai, koridoriai ir juose esantys vaiduokliai tampa puikia analogija paslaptingai ir nežinomai žmogaus proto prigimčiai.

Galų gale, namai literatūroje ir filmuose gali būti „išvalyti“ nuo vaiduoklių, dažnai taip ir nutinka, tačiau ne visada. Apsėsti namai, tokie kaip Walpoleʼio „Otranto pilis“ ir Edgaro Allano Poe „Ašerių namų žlugimas“ (The Fall of the House of Usher, iš „Ašerių namų žlugimas ir kitos šiurpios istorijos“, 1839 m.), netekę vaiduoklių, griūva. Tačiau Sh. Jackson istorijos pabaigoje namas vis dar „stūgsojo ant kalvų“, atėmęs (siužeto atskleidimas!) pagrindinės veikėjos Eleanoros gyvybę.

Dažniausiai pastatai išlieka ilgiau nei žmonės, o istorijos apie vaiduoklių namus mums primena, kad tai, ką manome turintys – savo „namus“ ar protą – egzistuoja prieš mus ir po mūsų.

---

APIE AUTORĘ

Nicola Bowring – gotikinės literatūros tyrinėtoja ir Tarptautinės gotikos asociacijos narė, jos tyrimų sritis – komunikacija, erdvė ir vieta gotikiniuose tekstuose. Šiuo metu ji rengia monografiją apie kalbos ir komunikacijos vaidmenį gotikiniuose kūriniuose, kuriuose rašoma apie baimę, geismą ir tapatybę. N. Bowring taip pat skiria dėmesio vietos svarbai gotikiniuose pasakojimuose ir jos ryšiams su kelionių literatūra, nagrinėja teroro, revoliucijos ir egzotikos temas.

Publikuojama iš „The Conversation“ (www.theconversation.com) pagal CC licenciją 

Iš anglų kalbos vertė Silvija Butkutė

 

2025-10-30