October 26, 2018
Fantastic biting social commentary. Certainly a precursor to Columbo.
2 likes

Goodreads

2011 m. gruodžio pradžioje universitetinėje Hjustono (JAV, Teksaso valstija) ligoninėje vėžiu sergantis genialus eseistas ir užkietėjęs ateistas Christopheris Hitchensas skaičiavo paskutines savo gyvenimo dienas. Jas leido apsuptas draugų ir knygų; draugai buvo mylimi, o štai kai kurios knygos – ne ypač. Ant Hitchenso naktinės spintutės gulėjo katalikų kunigo ir literatūros istoriko Iano Kero parašyta Gilberto Keitho Chestertono biografija; be 750 šio tomo puslapių, jis dar perskaitė – arba, tiksliau, perskaitė pakartotinai – kelis šimtus puslapių paties Chestertono kūrinių. Christopheris Hitchensas mirė gruodžio 15 d.; jo recenzija apie I. Kero knygą „Reakcionierius“ (The Reactionary) buvo paskelbta po mirties žurnale „The Atlantic“ 2012 m. kovo mėnesį. Iš jos aišku, kad velionis nelabai mėgo Chestertoną. Tiksliau, labai jo nemėgo. O dar tiksliau – jam kažkas itin nepatiko jame. Apie tai byloja užuomina pavadinime „Žavingas, bauginantis G. K. Chestertonas“. Pavadinti „bauginančiu“ pikta nelinkintį storulį-milžiną, parašiusį kelis šimtus knygų, kuriose jis daugiau ar mažiau propagavo katalikų tikėjimą ir (jam kiek ekscentriškai suvokiamą) socialinį teisingumą, žmogų, kurio legendinis linksmumas amžininkams atrodė komiškas, o mums – nepaaiškinamas? Žodžiu, ką tokio piktavališko mirštantis Hitchensas rado romano, nerūpestingu, vaikišku pavadinimu „Žmogus, kuris buvo Ketvirtadienis“, autoriuje? Atsakymo toli ieškoti neteks. Tikėjimas ir jo apologetika.

Iš tiesų, tai suprantama. Rašytojas, pelnęs pasaulinę šlovę knyga „Dievas nėra didis“, prieš mirtį suveda sąskaitas su rašytoju, dėl kurio paskelbimo palaimintuoju rūpinasi Vatikanas. Hitchensas negali atleisti Chestertonui už jo (tiesa, kiek komišką) katalikišką entuziazmą, kuris išjudindavo viską: jo žurnalistiką, esė, poeziją ir beletristiką. Beje, Hitchensas giria jo poeziją, sekdamas, kaip bebūtų keista, T. S. Eliotu, kuris nekrologe užsiminė apie Chestertono talentą kurti „pirmos klasės žurnalistines balades“. Nepaisant komplimento abejotinumo (arba dėl to), Hitchensas antrina pagyrimui, netgi pridurdamas, kad Chestertono poezija, be jau mums pažįstamų savybių, magiškai išlieka atmintyje. Greitai užbaigęs pagyrimus, Hitchensas pereina prie „baugumo“: „kai Chestertonas žavus, tai tuo pačiu jis labai lengvabūdiškas ir nerimtas (…); kai jis rimtas, iš tiesų jis baugus (…); o kai jis imasi teologo pozos, jis tiesiog kalba Johno Henry’io Newmano balsu, ir dar pačiu „dogmatiškiausiu“.

Atsiprašau už angliškų pavardžių gausą pačioje esė pradžioje; skaitytojas tiesiog negali pro jas prasibrauti. Vienintelis mano pasiteisinimas – tuoj papasakosiu vieno angliškiausių pastarųjų amžių rašytojų istoriją; negaliu apsieiti be nacionalinio konteksto, be Chestertono tautiečių. O tada, pažadu: netrukus minia ir triukšmas šiuose puslapiuose išsisklaidys, ir liks tik mano vienišas balsas, pasakojantis istoriją apie tikėjimą, žvejus, perlus ir, svarbiausia, apie vieną katalikų kunigą. O kad taip jau yra, verta papasakoti apie Johną Henry’į Newmaną.

Newmanas buvo XIX a. kardinolas ir rašytojas. Jis išgarsėjo savuoju stiliumi ir sunkiu bažnytiniu darbu, už kurį popiežius Pranciškus jį paskelbė šventuoju, o praėjusiais metais – netgi vienu iš Bažnyčios mokytojų. Chestertonas parašė knygą apie kitą Mokytoją – Tomą Akvinietį. Tačiau be Newmano nebūtų atsiradęs rašytojas Chestertonas. Anglų katalikai, istoriškai pralaimėjusi mažuma valstybinio protestantizmo šalyje, Newmano asmenyje matė ne tik bažnyčios vadovą, bet ir intelektualinį švyturį. Išskirtiniais raštais kardinolas atvertė į savo tikėjimą daugelį žmonių, kai kuriuos grynai dėl estetinių priežasčių. Žymus XIX a. pabaigos estetas Aubrey’us Beardsley’us tapo kataliku likus mėnesiui iki mirties. Du iš trijų įdomiausių praėjusio amžiaus anglų rašytojų, Grahamas Greene’as ir Evelynas Waugh, buvo katalikai. Pastarojo romanas „Sugrįžimas į Braidshedą“ yra lyrinis šedevras apie nykstančią anglų katalikų aristokratų šeimą. Galiausiai, J. R. Tolkienas buvo tvirtas katalikas; be krikščioniškos moralinės šerdies, kurią meniškai nukalė Newmanas, „Žiedų valdovas“ būtų buvęs tiesiog išpūsta pasaka apie keistus monstrus. Chestertonas istoriškai užima aukso vidurį tarp Newmano ir Tolkieno, teologiją paversdamas gyva poezija, esė ir grožine literatūra. Tolkienas žengė dar toliau, sujungdamas teologiją su filologija ir politinėmis dienos aktualijomis. Tai virto magine fantastika.

O Chestertonui – be visų kitų dalykų – pavyko sukurti detektyvą. Nepaisant to, kad Hitchensas, T. S. Eliotas ir kiti „skonio arbitrai“ jo kriminalinius apsakymus priėmė vangiai, detektyvinės rašytojo istorijos yra bene geriausios, kurias parašė šis nenuilstantis žmogus. Iš G. K. Ch. detektyvų neabejotinai geriausi yra apie „Tėvą Brauną“. Na, o iš pastarųjų – „Keisti žingsniai“. Tai absoliutus literatūros šedevras, tačiau mažai kas tai pastebėjo. Bet apie viską iš eilės.

Brangaus Londono viešbučio tamsiame tarnų kambaryje sėdi nedidukas vyras su sutana ir rašo laišką nežinomam asmeniui žmogaus, kurio prieš dvi valandas dar nepažinojo, vardu. Tas, kuris paprašė parašyti šį laišką, jau miręs, jo kūnas guli viršuje. Užimtas laišku, mažasis žmogus klausosi viešbučio garsų ir šiurenimų; kažkas vaikšto koridoriumi, ir kunigas mechaniškai pradeda rašyti šių žingsnių ritmu. Atidžiai įsiklausius, žingsniai keisti, tarsi du skirtingos socialinės padėties žmonės pakaitomis judėtų koridoriumi pirmyn ir atgal, tačiau batų girgždėjimas išduoda, kad tai kažkas vienas, neaišku kam ir kodėl atliekantis velnišką garsinę pantomimą. „Velniškas“ – raktinis žodis, nes tėvas Braunas, iškviestas į viešbutį suteikti paskutinį patepimą mirštančiam padavėjui, pagal savo profesiją turėtų žinoti apie velnią viską. Iš tiesų, jis ir žino.

Šiurpiausia šioje detektyvinėje istorijoje, kurioje nepraliejamas nė lašas kraujo – nusikaltimas neįvykdomas, o vienintelis negyvėlis mirė natūralia mirtimi, įsukdamas siužetą, nes jei jis būtų likęs gyvas, niekas nebūtų kvietęs pernelyg kuklaus kunigo į pernelyg brangų viešbutį, – taigi šiurpiausi yra šie žingsniai. Žinoma, iš karto mintyse iškyla Hitchcockas; ir, žinoma, ankstyvasis, dar britiškas, o ne amerikietiškas, kažkas panašaus į jo „Slaptąjį agentą“ ar „Dama išnyksta“. Tiesą sakant, nors Chestertonas – ir „reakcionierius“, ir tradicinių vertybių gynėjas, ir, kaip prerafaelitai, šiuolaikinių technologijų bei pramonės priešas, iš tikrųjų jis yra modernistas, grynas ekspresionistas dar iki ekspresionizmo ir – svarbiausia – vienas kinematografiškiausių 1910–1920 m. rašytojų. Šioje istorijoje kiekviena scena yra kadras, ir dar koks! Štai, pavyzdžiui, kaip tėvas Braunas eina pasitikti nusikaltėlio: „Grabinėdamasis tarp pilkų paltų, jis pastebėjo, kad už tamsios rūbinės yra šviesus koridorius, į kurį vedė anga kaip dauguma tokių angų, pro kurias paprastai paduodami skėčiai ir gaunami numerėliai. Virš šios angos pusapvalės arkos degė šviesa. Ji vos vos ryškino tėvą Brauną, kuris atrodė kaip tamsus kontūras priešais blausų saulėlydžio apšviestą langą už jo. Bet žmogus, stovintis koridoriuje, kitoje rūbinės pusėje, buvo apšviestas kone teatrališkai. Tai buvo elegantiškas vyriškis labai paprasta vakarine eilute…“ ir taip toliau, ir taip toliau, ir taip toliau, matėme tuos elegantiškus vyrus su išskirtinai paprastais vakariniais kostiumais – filmuose. Įsivaizduokite, kokia graži scena: už nedidelio ūgio kunigo saulėlydžio apšviestas langas, jis pats stovi blausioje rūbinėje, bet virš angos – ryški lempa. Du šviesos šaltiniai – gale ir priekyje, viduryje – tamsa, o iš jos išnyra baugus vyro su sutana siluetas. Jei elegantiškas vyras su labai paprasta vakarine eilute turėtų bent menkiausią grožio jausmą savo sieloje, jis turėtų įvertinti scenografiją, o ir įsiminti ją amžiams. Jis ir įsimena. Didysis vagis Flambo ne tik įsiklausė į tėvo Brauno pamokslą ir paliko viešbutyje meistriškai pavogtus perlais inkrustuotus sidabrinius stalo įrankius, bet po kelių apsakymų jis pasikeičia ir iš nusikaltėlio pavirsta detektyvu bei savo nuodėmklausio draugu.

Apskritai „Keistuose žingsniuose“ kiekviena detalė, kiekvienas žodis vertas aukso, tiksliau – sidabro. Įsitikinkite patys:

– Veiksmas vyksta viešbutyje „Vernon“ per kasmetinį uždarą klubo „Dvylika prisiekusių žvejų“ iškilmingą vakarienę. Atkreipkime dėmesį į pokylio dalyvių skaičių. Taip pat į organizacijos pavadinime esantį būdvardį „prisiekusieji“. Klubo įkūrėjai ir nariai tvirtina esą tikri žvejai, žuvų gaudytojai.

– Jei manote, kad atspėjote ir tai yra tie patys dvylika, klystate; šie, anot tėvo Brauno, sugavo tik sidabrines žuveles – savo beprasmių ritualinių pietų įrankius, o „žmonių žvejys“ – mažas žmogelis nudėvėta sutana.

Atidus skaitytojas pastebės dar pusę tuzino panašių prie valo pririštų kab­liukų, išmėtytų šen bei ten, dažniausiai sąmoningai matomoje vietoje, atitraukiant dėmesį nuo kažko, svarbesnio autoriui.

Viskas taip, bet mes pamiršome siužetą, o jį derėtų atidžiai perpasakoti – deja, ne visi šiais laikais skaito iškalbingų tikėjimo pamokslininkų kūrinius. „Keistų žingsnių“ siužetas yra toks. Pradžioje tėvas Braunas sėdi mažame kambarėlyje, rašo ir klausosi žingsnių. Iš to, ką girdi, jis padaro tam tikras svarbias išvadas, kurios verčia jį ieškoti išėjimo iš kambario. Rūbinėje jis susiduria su nusikaltėliu; žemaūgis kunigas reikalauja grąžinti tai, ką tas pavogė. Nusikaltėlis bando panaudoti fizinę jėgą. Tuo metu viešbučio verandoje, kur aplink stalą sėdi 12 klubo „Dvylika prisiekusių žvejų“ narių, vyksta kasmetiniai iškilmingi pietūs. Istorijai rutuliojantis, autorius dalijasi su mumis įžvalgiais pastebėjimais apie tai, ką jis vadina „oligarchine visuomene“; iš jų tampa aišku, kad klubas nebuvo nei grynai aristokratiška įstaiga, nei naujieji turtuoliai. Tų ir kitų mišinys, pagardintas vadinamaisiais „visuomenės žmonėmis“ ir politikais – tai institucija, kuri yra idealus socialinės grupės, esančios pačioje viršūnėje, modelis. Įdomu tai, kad klubo aprašyme, ypač jo narių pasisakymuose, įterpiami Tolstojaus, o kartais net Gogolio motyvai, kas yra gana keista, nes Chestertonas neskaitė užsienio rašytojų, ypač rusų.

Vienu metu tarp padavėjų, aptarnaujančių iškilmingus pietus, įsivyrauja tyli panika. Tai dar viena nuostabi kinematografinė scena. Ji prasideda beveik pantomima, o baigiasi dramatišku pokalbiu apie pavogtus stalo įrankius ir dingusį padavėją, kuris jau po savo mirties kažkodėl išėjo į iškilmingą liokajų rikiuotę valgomajame. Viskas klostėsi taip: vienas iš svečių, įeidamas į prieangį, automatiškai suskaičiavo tarnus. Jų buvo penkiolika. O turėjo būti – po personalo netekties – keturiolika. Ir tada Chestertonas neatsispiria pagundai į pasakojimą įsriegti vieną iš savo firminių nukrypimų – labai trumpą pusiau metaforą, pusiau pastabą, įsuka akimirksniu, tarsi miklus dailidė mažą, aštrų varžtą į šviežiai apdirbtą medžio gabalą: „Kambaryje akimirką tvyrojo šokiruojanti tyla. Gali būti (toks antgamtiškas žodis „mirtis“), kad kiekvienas iš šių dykinėjančių vyrų valandėlę žvelgė į savo sielą ir pamatė ją mažytę kaip džiovintą žirnelį.“

Tačiau susirinkusiems ne iki sielos. Sidabras pavogtas, ir tai padarė vyras, apsimetęs penkioliktu padavėju. Svečiai ir viešbučio personalas puola rakinti lauko duris ir ieškoti vagies. Vienas iš žvejų, kažkoks pulkininkas Paundas – nuostabu, kiek daug šių pusiau anonimiškų atsargos karių yra istorijose apie tėvą Brauną, Šerloką Holmsą ir Erkiulį Puaro! – įbėga į koridorių ir pamato rūbinėje žemo ūgio vyrą, kuris iš karto užduoda vieną geriausių klausimų detektyvinės literatūros istorijoje: „Džentelmenai, gal aš kaip tik turiu tai, ko jūs ieškote?“ Beveik girdžiu jį sklindant iš prieblandos, kažkodėl su Columbo intonacija.

Dialogas tarp kunigo ir pulkininko tęsiasi iki pat pabaigos, kur pirmasis pasakoja antrajam – vėlgi, ne be palyginimų ir meninių nuokrypių – istoriją apie tai, kaip jis klausėsi ir klausėsi žingsnių koridoriuje, ir prisiklausė tiek, kad pagavo garsųjį nusikaltėlį, pravarde Flambo, su įkalčiais. Ir pagavęs jį, bet fiziškai nepajėgdamas jo sulaikyti, pasitelkė katalikišką iškalbą, kad įtikintų jį atiduoti grobį ir dingti geruoju. Viską išklojęs pulkininkui, kunigas atsisveikina ir dingsta tamsiose, šlapiose Londono gatvėse. Beveik pamiršau, kad pasakojimo pradžioje skaitytojui pateikiama savotiška įžanga, kurioje autorius taria keletą žodžių apie klubą „Dvylika prisiekusių žvejų“, Anglijos visuomenės būklę, „kuri pateko į prekijų valdžią“, apie viešbutį „Vernon“, kurio savininkas yra kažkoks žydas Leveris (latentinis antisemitas Chestertonas čia nepamiršo paminėti vieno iš „prekijų“ etninės kilmės) sukūrė tiek kliūčių potencialiems klientams, kad į jo įstaigą plūdo tik turtingiausieji. O Leveris iš to uždirbo „beveik milijoną“. Taip pat minimi klubo sidabriniai įrankiai. Chestertono socialinis komentaras baigiasi elegantiška fraze: „Kad būtum vienu iš „Dvylikos žvejų“, ypač didelių nuopelnų nereikėjo. Jei nepriklausytum tam tikram sluoksniui asmenų, niekad net nebūtum išgirdęs apie juos.“

Svarbiausia čia ne tai, kas yra nusikaltėlis. Flambo, atėjęs į Chestertono kūrybą iš pigių iliustruotų to meto žurnalų, iki „Keistų žingsnių“ mums nebuvo gerai pažįstamas, o ir tolesniuose ciklo pasakojimuose šis personažas vargu ar mus ypač sudomins. Tėvo Brauno istorijose Flambo atlieka funkciją, leidžiančią mažam vyrukui su sutana savo nudilusio skėčio prisilietimu išspręsti mįsles, kurių Chestertonas negaili. Skaitytojui siūloma rinktis iš fantazijų, viena už kitą beprotiškesnių: čia yra ir pamišėlis, kuris specialiai vaikšto koridoriumi skirtingu žingsniu – ar tai ne velnias?, ir miręs liokajus, atėjęs į tarnų rikiuotę. Tai primena Edgaro Allano Poe kūrybos pasaulį. Bet jį iššifruoja analitinis protas, kurį taip pat sukūrė Poe. Būtent tai gerokai anksčiau už mane pastebėjo Borgesas.

Savo klasikinėje esė „Apie Chestertoną“ Borgesas teigia: „Edgaras Allanas Poe rašė siaubo noveles su fantastikos ar grotesko elementais. Edgaras Allanas Poe išrado detektyvinę novelę. Taip pat nepaneigiama, kad jis šių dviejų žanrų nemaišė. (…) Chestertonas, priešingai, su aistra ir sėkme tobulino panašius tours de force. Kiekviena tėvo Brauno sagos istorija pirmiausia mums pateikia paslaptį, tada – demoniško ar magiško pobūdžio paaiškinimą, ir galiausiai juos pakeičia visiškai žemiškais paaiškinimais.“ Toliau Borgesas šią schemą perkelia į paties Chestertono asmenybę ir sąmonę, t. y. leidžiasi keliu, kuris gali mus nuvesti iki Hjustono ligoninės lovos Teksaso valstijoje. Taip taip, tai juk mūsų senas pažįstamas Christopheris Hitchensas, kuris papasakojo istoriją apie žavų ir tuo pačiu metu bauginantį G. K. Chestertoną. Ji tikrai turi teisę egzistuoti, bet nėra labai įdomi, ir ne tik todėl, kad yra antrinė. Tiesiog mus domina grožinė literatūra, o ne išvestinė psichologija (psichologija visada yra išvestinė, ar ne, mielas skaitytojau?).

Pokalbio su pulkininku, kuris, beje, demonstruoja gana sveiką protą (juk patriotas Chestertonas negalėjo įžeisti Anglijos armijos!), įkarštyje tėvas Braunas paliečia mėgstamą kai kurių XIX a. ir XX a. pirmosios pusės britų autorių temą:

„Nusikaltimas, – kalbėjo jis lėtai, – yra kaip bet koks kitas meno kūrinys. Nesistebėkite, nusikaltimai yra jokiu būdu ne vieninteliai meno kūriniai, kurie ateina iš pragaro dirbtuvės. Bet kiekvienas meno kūrinys, dieviškas ar velniškas, turi vieną būtiną žymą – turiu galvoje tai, kad jo pagrindas yra paprastas, nesvarbu, koks sudėtingas gali būti jo atlikimas. Sakysim, „Hamlete“ kapo kasėjo groteskiškumas, išprotėjusios merginos gėlės, fantastinis Ozriko žavesys, vaiduoklio blyškumas ir kaukolės išsišiepimas – tai keistybės, susipynusios į tam tikrą vainiką apie vieną paprastą juodai apsirengusio žmogaus figūrą. (…) Šio pasakojimo esmė krypsta į juodą fraką. Čia, kaip ir „Hamlete“, esama senoviškų anomalijų. Sakykim, jūsų klubas. Yra padavėjo lavonas, kuris buvo ten, kur neturėjo būti. Yra nematoma ranka, kuri šluote nušlavė nuo jūsų stalo sidabrą ir išgaravo. Bet kiekvienas protingas nusikaltimas yra galiausiai pagrįstas kuriuo nors vienu visiškai paprastu faktu – kokiu nors faktu, kuris pats savaime nėra paslaptingas.“

„Tai argi čia naujiena?“, – galbūt nusivylę paklausite. – „Ar tikrai buvo verta dėl viso to tiek vargti?“ Jūs teisūs. Bet kokios painiausios egzotiškų aplinkybių ir neįtikėtinų prielaidų grandinės gale beveik visada pasirodo nuobodus sūnėnas-buhalteris, svajojantis apie dėdės palikimą. Ir tai – ne pats blogiausias variantas. Problema net ne banaliuose niekingiausiuose motyvuose – paprastai tariant, banaliame blogyje, – reikalas kaip tik visuose tuose blizgučiuose. „Hamletas“ nėra ne-grožinė literatūra apie jauną Danijos sosto įpėdinį, o grynų gryniausia grožinė literatūra apie duobkasius, pamišusios merginos gėles, nežemišką Ozriko žavesį, dvasios blyškumą ir kaukolės šypseną. Ir „Keisti žingsniai“ vargu, ar yra apie Flambo moralines dilemas; tai istorija apie absurdišką „Dvylikos prisiekusių žvejų“ klubą, nematomą pagrobėjo ranką ir iškilmingai progai prisikėlusį padavėją. Na, žinoma, ir apie tai, kaip pasakoti tokias istorijas.

Tai reikia daryti subtiliai, gudriai apsimetant naiviu pasakotoju, kuris nieko neslepia, sako tai, ką mato. Šis nuoširdumas ir paprastumas sukuria siaubo jausmą tą akimirką, kai kunigas ir vagis susitinka, būdami priešingose rūbinės pertvaros pusėse. Tada kamera persikelia į verandą ir mums rodomas filmas apie aukštuomenę belle epoque laikotarpiu, kol kadre neatsiranda įtrūkimas, į kurį įslenka nepaaiškinamumas. O paskutinėje dalyje autorius ir tėvas Braunas mėto pasakojimą vienas kitam kaip krepšinio kamuolį; pabaigoje mums lieka tik pulkininkas Paundas, o rašytojas Chestertonas ir tėvas Braunas išeina į kitą pasakojimą, kuriame jų laukia Flambo.

Iš esmės tai ir viskas. Nors ne, dar liko svarbiausias dalykas. Giluminio „Keistų žingsnių“ siužeto centre slypi subtilus pastebėjimas: kartais labai sunku atskirti turtingus nuo vargšų, juodą džentelmeno fraką nuo juodos tarno uniformos. Ši Chestertono įžvalga nėra apie drabužių spalvas ar žmogiškumo bendrumą. Ji kalba apie apsakymo rašymo metu (1910 m.) išaušusį dvidešimtąjį amžių, ir apie kelis dešimtmečius po to prasidėjusią stebinančią kultūrinę ir kasdienio gyvenimo mimikriją tarp priespaudos vykdytojų ir jų aukų. Nes kas gi atskirs vėlyvojo kapitalizmo minioje avis nuo ožkų, vilkinčių „McDonald’s“ klientų džinsus ir marškinėlius?

P. S. Šios esė autorius sąmoningai nelietė krikščioniškosios apologetikos klausimų, kurie taip erzino mirštantį Hitchensą, ekonominės distributizmo teorijos, kuriai propaguoti šis paskyrė tiek daug energijos, ir diskusijų apie tai, ar Chestertonas (1874–1936) yra tipiškas savo laiką pergyvenęs Edvardo eros (1901–1910) atstovas, toks pat tipiškas kaip George’as Bernardas Shaw ar Josephas Conradas. Beveik ignoruotas buvo ir klausimas apie Chestertono antisemitizmą (tegul kiti imasi šios nemalonios užduoties), jau nekalbant apie mūsų autoriaus ilgalaikes simpatijas Musoliniui. Chestertonas buvo toks, koks buvo, bet tuo pačiu padarė mūsų pasaulį, ne, ne geresnį, bet laimingesnį. Jei ne visą pasaulį, tai mane asmeniškai – neabejotinai; pažįstu dar keletą, kurie su manimi sutinka. O tai jau šis tas.

Iš rusų kalbos vertė Kornelija Ragytė