Vytauto Didžiojo universiteto organizuojamoje Kauno literatūros savaitėje šių metų gegužę viešėjo Jonathanas Franzenas (g. 1959). Šešių romanų, penkių eseistikos ir straipsnių rinkinių autorius įvertintas keliolika reikšmingų literatūrinių apdovanojimų; tarp jų – Jungtinių Amerikos Valstijų Nacionalinė knygų premija, Jameso Taito Blacko atminimo (Jungtinė Karalystė) bei Thomo Manno (Vokietija) apdovanojimai. Rašytojo indėlis į paukščių apsaugą taip pat pastebėtas, – jam skirtas Europos gamtinio paveldo apsaugos fondo „EuroNatur“ prizas. Savo asmeninių lėšų Franzenas skyrė į Lietuvos raudonąją knygą įrašytos meldinės nendrinukės apsaugai.

Lietuviškai jo knyga „Pataisos“, sukėlusi komišką sujudimą dėl romane paminėtos Lietuvos, pasirodė 2003 m., įkandin išleistas straipsnių rinkinys „Kaip būti vienam“ (2005 m.). Kito Franzeno kūrinio skaitytojams teko laukti net du dešimtmečius – „Kryžkelės“ išėjo 2023 m., peršokant daugiau kritikos sulaukusias „Laisvę“ ir „Tyrumą“.

Verslininko ir mecenato Knudo Johno Peterio Wadumo Jenseno (1916–2000) dėka nuo 1958 m. veikia modernaus ir šiuolaikinio meno muziejus „Louisiana“, įsikūręs netoli Kopenhagos ir pritraukiantis kasmet daugiau nei 0,7 mln. lankytojų. Muziejaus televizijos kanale „Louisiana Channel“ daug vietos greta vaizduojamojo meno skiriama dailiajai žodijai, muziejuje nuo 2013 m. kiekvieną rugpjūtį organizuojamas tarptautinis literatūros festivalis „Louisiana Literature“. Apie rašymą ir skaitymą, knygas, rašytojo vietą visuomenėje muziejaus TV kanalo vadovas Marcas-Christophas Wagneris kalbėjosi su Franzenu 2016 m. Los Andžele.

Turbūt sakyčiau, kad visada buvau rašytojas. Esu iš tų laimingųjų, anksti supratusių, kas jiems sekasi. Jau abitūros metu būti rašytoju ir turėti daug laisvo laiko, kurti, pabėgti nuo pasaulio skambėjo patraukliai. Kaip juo tapau? Tiesiog geriau nesugalvojau. Palikau universitetą, ten man nelabai patiko. Vienas iš nuostabių dalykų yra tas, kad norint kurti nereikia profesinio parengimo. Bet kas gali atsisėsti ir pradėti rašyti romaną. Tą ir padariau.

Bet ši ankstyva meilė literatūrai… Ar galėtumėte pabandyti ją apibūdinti keliais žodžiais? Juk prieš rašydami skaitome?

Kaip tik vakar vakare apie tai kalbėjomės su Kathy. Buvome mieste, labai geros vietinės rašytojos Lisos McKenzie kūrybos skaitymuose. Ji pasakojo apie tai, kad rašymas yra pabėgimas nuo pasaulio, kad rašydamas ir skaitydamas beveik atsiriboji. Rašytoja (skaitymuose dalyvavo jos sūnus ir vyras) pasakė: „Ne todėl, kad dabar bandau nuo ko nors pabėgti, bet anksčiau mano gyvenime buvo laikai, kada tikrai norėjosi atsiriboti.“ Grįžome namo po tų skaitymų ir kalbėjau, kad septintoje ar devintoje klasėje taip jaučiausi ir aš. Manau, daugeliui progimnazijos metai nelengvi, aš irgi patyriau sunkumų. Ne tai, kad neturėjau draugų, – turėjau kelis gerus bičiulius. Bet buvo daug laisvo laiko, o mokyklos gyvenimas dėl aibės priežasčių atrodė apgailėtinas, tad po pamokų ir visą vasarą sėdėdamas vienoje kėdėje tris, šešias, o kai kada aštuonias ar dešimt valandų skaitydavau. Taip išgyvenau. Jaunystėje įgyji šį įprotį, ir jis lieka su tavimi. Tam tikra prasme turi dvi bendruomenes – realių žmonių ir tą, kurią kaip skaitytojas susikuri su rašytojais; niekada jų nesutiksi, daugelis jau mirę, bet vis dėlto tampa tavo socialinio gyvenimo dalimi. O tuo metu mano socialinis gyvenimas nebuvo ypatingas.

Ankstyvieji skaitiniai buvo atgaila? Galų gale juk pasirinkote vokiečių kalbos ir literatūros studijas.

Tai buvo vėliau.

Ar kuriais nors romanais, rašytojais domėjotės labiau nei kitais?

Vaikystėje neskaičiau daug romanų. Mūsų namuose į grožinę literatūrą žiūrėta nepritariamai. Ypač jos nemėgo mano mama, nes manė, kad beletristika kažkuo nemorali – juk tokiose knygose rašomas melas. Kam skaityti pilną melų knygą – to niekada nebuvo, tai išgalvota? Taigi skaičiau daug negrožinės literatūros, mokslinės, ir tai man pravertė. Jei vaikystėje skaitai daug mokslinių tekstų, mokslui tobulėjant neatsilieki. Be galo patiko Tolkienas. Jo kūriniai buvo tarsi natūralus vaikiškų skaitinių tęsinys. Tai knygos suaugusiems, bet tam tikra prasme primena vaikų literatūrą. Paskui įnikau į mokslinę fantastiką, kuri buvo mano tiltas iš mokslinės literatūros į grožinę. Tačiau su išties gera literatūra susidūriau gana vėlai. Net mokyklos literatūros programoje buvo juokingai paprasti kūriniai. Bene sudėtingiausias mokyklinių laikų kūrinys – Dreiserio „Amerikoniškoji tragedija“. Visą laiką keikiausi, nes man jis pasirodė prastas rašytojas. Na, kai kuriais atžvilgiais jis puikus, bet kai skaitai tekstą nuosekliai – ne itin vykęs. Dreiseris nemokėjo vartoti anglų kalbos, aš jaučiausi ją mokąs pakankamai, kad suprasčiau, jog jis – netikęs prozininkas. Tik universitete iš tikrųjų susidūriau su literatūra ir buvau priverstas suvokti, kas čia iš tikrųjų svarbu ir kodėl literatūra – didis dalykas.

Ar atradęs tikrąją literatūrą patyrėte „aha“ momentą?

Netgi kelis. Vienas jų – per pirmąjį semestrą universitete. Mėginau suprasti, ką Emily Dickinson nori pasakyti dvylikos eilučių eilėraštyje. Intelektualiai tai buvo sunkiausia, ką kada nors dariau. Siutau, nes galvojau, kad ji bloga literatė: nemoka rimuoti, žodžiai nelabai dera, vartoja vadinamuosius kreivuosius rimus. Kovote kovojau su tomis dvylika eilučių. Iki šiol galiu pacituoti visą eilėraštį, nes taip sunkiai su juo galynėjausi, o paprastai rašydavau lengvai. Pripaistydavau daug niekų, nesąmonių, bet gaudavau aukščiausius įvertinimus, kadangi gerai rašiau. Universitete tai neveikė. Pamėginau ir gavau prastą pažymį, buvau nustebęs: „Ei, ar nežinote, kad turėčiau gauti geriausią įvertinimą?“ Apie minėtą eilėraštį šiaip ne taip išspaudžiau du puslapius su dideliais tarpais tarp žodžių, o dėstytojas pasakė, kad kūrinį supratau. Suvokiau, kad rašymas yra kur kas sudėtingesnis užsiėmimas, nei įtariau, kad sunkumas kyla iš to, kiek daug reikia mąstyti prieš rašant, ir kad tekste slypi daugiau, nei iš pirmo žvilgsnio atrodo. Kuo ilgiau skaitai, atrodytų, kvailoką, silpnai surimuotą eilėraštį, tuo daugiau jame randi. Kitas „aha“ momentas – pažintis su Kafkos kūryba paskutiniais universiteto metais. Ir vėl – iš pradžių man jis nepatiko, kol galiausiai buvau priverstas suprasti, kaip nevykusiai jį skaičiau. Kai pradėjau gilintis į sakinį po sakinio, o ne į tai, ką maniau esant tekste, tada viskas ir pasikeitė.

Tarp skaitymo kaip galimybės pabėgti nuo pasaulio ir rašymo yra tam tikras panašumas. Nicole Krauss man kartą sakė, kad būti rašytoju nuostabu, nes turėdamas tik vieną gyvenimą gali sukurti dar kelis, gali būti bet koks veikėjas – senas vyriškis, vaikas, kas tik nori. Ar manote, kad skaitymas taip pat suteikia begalinių galimybių?

Papildomi gyvenimai – kaip vaizdo žaidime. Kai buvau N. Krauss amžiaus, mąsčiau būtent taip. Dabar suprantu, kad negali gerai sukurti daugiau, nei patyrei – kokius žmones sutikai, kokias situacijas išgyvenai, kokias emocijas jautei. Kažkas begaliniai nuostabaus, kai imiesi kurti personažą nuo nulio. Žodis „romanas“ (novel) savyje turi „naujumą“ (novelty). Ant lapo dėlioju mažus veikėjus, kuriu niekada neegzistavusį žmogų, kuris bus patirtas kaip tikras. Iš dalies todėl literatūrinė kūryba man primena svaiginimąsi. Pasiruoši svaigalą, mėgindamas sukurti tuos personažus, o paskui, žinoma, ateina nuostabus metas, kada jau gali juos vedžioti.

Kai kurie personažai lydi jus metų metais. Skaičiau, kad romano „Tyrumas“ (Purity) veikėjus sugalvojote daug anksčiau…

Taip. Tai mus grąžina prie mano ankstesnių žodžių, kad iš tiesų galimybės nėra begalinės. Jei romanuose, kaip mano atveju, varomoji jėga – veikėjai, svarbiausias darbas yra išvystyti personažus, kuriuos galima pamilti, kurie gali atgyti ir likti su skaitytojais. Tokie veikėjai dažniausiai atlieps pamatinius psichologinius objektus – sapnuose vis pasirodančius žmones, tuos, kurie paliko įspūdį, ar tavo paties projekcijas, kurias taip ilgai saugojai, kad ilgainiui jos tapo alter ego. Tokių veikėjų nėra daug. Daugybė romanistų, tikrai gerų rašytojų taip ir nesukuria išties puikaus veikėjo. Net geriausiųjų darbuose, tarkime, Faulknerio atveju, skaičius vis tiek ribotas. Jis sukūrė gal 15–18 išskirtinių personažų. Tai – viskas, ką jis galėjo, bet tie veikėjai, akivaizdu, buvo be galo svarbūs pačiam Faulkneriui.

Jūsų knygose jaučiamas atpažįstamas balsas, tam tikras stilius, kartojasi kai kurios temos. Visos knygos ar jų dauguma – apie šeimas, jų santykius ir griūtį. Minėjote, kad galimybių skaičius ribotas. Ar tai reiškia, kad rašote tą pačią knygą, tą patį pasakojimą, kartojate temą vėl ir vėl?

Tikriausiai atskirčiau techniką ir temą. Šeima kaip tema manęs perdėm nedomina. Bet kaip priemonė sukurti nuoširdžią, emociškai įkrautą situaciją, parodančią veikėjų santykius, šeima labai naudinga. Pasakome „mama ir sūnus“, „tėvas ir duktė“ ir nedelsiant įšokame į pažįstamą aplinką. Nereikia eikvoti puslapių ir skyrių, kad būtų atskleista, kokie tų žmonių santykiai, viskas automatiškai aišku, nes jie – broliai, vaikai ir tėvai. Vaikystėje pradėjau domėtis ir neblogai supratau, kaip veikia šeimos; mano paties šeima buvo neeilinė – tokie ryškūs charakteriai. Buvau tuo pat metu ir šalia, ir pašalietis. Visi svarbiausi įvykiai nutiko prieš mano gimimą ar iki man sukako dešimt metų. Tad tikrai pabuvojau ir viduje, ir išorėje. Galvoju, kad tai – viena iš priežasčių, kodėl tai tapo mano kūrybiniu metodu ir braižu. Manau, visuose mano romanuose girdisi komiška intonacija; tai tarsi vizitinė kortelė. Teigčiau, kad humoras yra gyvybiškai svarbus grožinės literatūros ingredientas ir kad joks prozininkas neturėtų jo stokoti. Turiu gebėjimą juokauti. Mano tekstams būdingas humoras ir satyra – toks esu ir kasdieniame gyvenime. Mėgstu juoktis ir juokinti. Tai buvo išgyvenimo strategija intensyvioje šeimoje. Daug dalykų, atrodančių kaip pasikartojančios temos ar stiliaus bruožai, tiesiog tėra patirtis, kurią turi, kai sulauki 21-ų ir nusprendi tapti rašytoju. Turėjau šeimą ir mokėjau iš jos pasišaipyti, ir tai buvo atskaitos taškas.

Nenorėjau jūsų knygoms klijuoti etikečių. Abejojate paviršiumi. Paviršiuje kažkas yra, o jūs žvelgiate anapus, išardote jį.

Mane domina kompleksiškumas, dviprasmiškumas, prieštaravimas. Galiu pateikti neva teorinį argumentą apie literatūros vaidmenį – kad ji suteikia galimybę pajusti tragišką gyvenimo dviprasmybę. Bet, tiesą sakant, puslapiai kur kas įdomesni, jei juose kas nors išsprogsta. Galų gale, mėginu linksminti, suteikti skaitytojui smagių akimirkų. Man, kaip skaitančiam žmogui, gera patirtis – tai jausmas: „Oho, kaip įdomu, nepaprasta.“ Esu atsidavęs knygoms, jos mano gyvenime atlieka veik religinį vaidmenį, todėl tikiu, kad rimtas skaitytojas knygoje, be kita ko, ieško gelmės pojūčio, galbūt begalinio gylio. Jei pažiūrėsime į, pavyzdžiui, Alice Munro – apgaulingai paprasti dalykai. Ji yra sakiusi, kad kiekvienoje situacijoje rasime tiek sluoksnių, kiek panorėsime. Kai jau atrodo, kad pasiekei dugną, paaiškėja, kad gali nerti dar giliau, ir viskas tampa dar sudėtingiau ir įdomiau. Jos talentas slypi gebėjime sujudinti gelmę net labai trumpuose tekstuose.

Jūsų pasakotojas labai gyvas, net kai knygos siekia 550 puslapių. Istorija įtraukia nuo pirmų eilučių, ir man susidaro įspūdis, kad pasakodamas jaučiate didelį malonumą. Ar galite šiek tiek papasakoti apie kūrybinį procesą, kai nedalinate interviu, kai tiesiog sėdite prie stalo ir rašote?

Dažniausiai sėdžiu prie stalo ir nerašau, sukdamas galvą, kodėl nepavyksta. Godardʼas sakė, kad filmą galima sukurti teturint merginą ir ginklą. Grožinės literatūros autorius gali parašyti romaną apie merginą ir ginklą. Aš sakyčiau taip: reikia temos ir tam tikros intonacijos. Jei ją girdi, jei sakiniai suskamba, o tu jau pirmame puslapyje įvardijai temą, tada viskas pajuda. Regis, paprasta, bet iš tiesų gali prireikti ketverių ar penkerių metų, klajojant po dykumą ir ieškant tos intonacijos ir temos. Dabar man tai atrodo nesudėtinga.

Rašydamas tampate savo veikėjais?

Ne, tikrai ne. Tai panašiau į savotišką magiją, kai tykiai sėdi oro uosto salėje skaitydamas knygą, ir kažkaip gana ryškiai patiri, ko iš tiesų nėra. Toks pat, tik atvirkštinis efektas vyksta rašant – pradedi dėlioti sakinį ir netrukus jau esi tame sapne. Įdomu, nes vienu metu dirba daug skirtingų smegenų dalių; man tai beveik tapo antrąja prigimtimi, nors ne visiškai. Net paniręs į sapną nerimauju dėl skyrybos ženklų, įvairesnės sakinių struktūros, prieveiksmių vartojimo. Jei būčiau personažas, tokių dalykų nė nepastebėčiau. Nemanau, kad prasminga kalbėti apie tapimą veikėju. Nors ir atsiduri sapne, vis tiek esi rašytojas.

Europoje savo rašytojus mylime, bet taip pat į juos žvelgiame kaip į intelektualus. Jei prasideda karas ar iškyla politinis klausimas, kreipiamės į juos prašydami patarimo.

Žinau. Amerikoje mums pavydu. Kad taip rimtai į mus reaguotų!

Kaip manote – ar rašytojams, intelektualams tenka ypatingas vaidmuo visuomenėje?

Amerikoje ne itin. Rašytojai paprastai būna priešakinėse linijose, kai puolama žodžio laisvė. Tai vyksta nuolat, tik formos keičiasi pagal laikmetį. Vienokios buvo penktajame ir šeštajame dešimtmečiuose, Raudonojo išgąsčio metu. Dabar atakuojama iš kitos pusės, naudojant kompiuterių kalbos tironiją. Bet iš esmės kai kurios europietiškos rašytojo funkcijos yra įtvirtintos Teisių bilyje, ypač – išraiškos laisvė. Turime visą teismų sistemą, kuri ją saugo, tad rašytojams nereikia vaidinti gynėjo. Nesame intelektuali šalis. Amerika buvo ir daug kur tebėra antiintelektuali, dėl to į rašytojus pirmiausia žiūrima kaip į linksmintojus. Kiek kitaip su poetais. Turime poetų laureatų, iš jų laukiama eilėraščio per Prezidento inauguraciją. Daug rašytojų aktyviai dalyvavo Pilietinių teisių judėjime, priešinosi antrajam Irako karui. Ar privalome tai daryti? Nėra taip, kad man nepatinka būti intelektualu, gyvenu visavertį gyvenimą kaip ir eseistas, net polemistas ir visuomenės kritikas, aplinkosaugos karžygėlis, bet visa tai pasirenkama. Nenuvertinu rašytojų, kurie nusprendžia to nedaryti, ir manau, kad tai apsaugo daugelį Amerikos rašytojų nuo pernelyg rimto požiūrio į save. Daugybė amerikiečių rašytojų sugeba į save žvelgti perdėm rimtai, bet jie atrodo šiek tiek juokingai, šalis į juos nežiūri rimtai.

Išraiškos laisvę garantuoja Konstitucija, bet yra tam tikrų tendencijų. Pasisakėte kritiškai apie, pavyzdžiui, socialinius tinklus.

Pavadinau „Twitter“ kvailu, o tai tebuvo fakto konstatavimas.

Egzistuoja ne tik politiniai, bet ir socialiniai reiškiniai, keičiantys mūsų visuomenę, gyvenimo būdą ir bendravimo formas. Ar tai aktualu Jonathanui Franzenui?

Manau, taip. Žaidžiu literatūros komandoje, stebiu, kas jai kelia grėsmę. Bėgant laikui mano supratimas apie pavojų kinta. Dešimtajame dešimtmetyje nerimavau dėl sintetinių narkotikų ir televizijos hegemonijos. Pastaruoju metu žmones blaško delnuose laikomi įrenginukai, darosi vis sunkiau atsijungti ir iš tikrųjų patirti knygą. Manau, kad egzistuoja tam tikri diskursai, kai kurie neurobiologiniai, kai kurie – socialiniai. Kur kas maloniau nesigilinti į vidinį karštį, jei tik to galima išvengti. Daug energijos, anksčiau skirtos tarpusavio santykiams, dabar atiduodama virtualiai perdirbtiems kontaktams, o žmogaus ryšį su žmogumi keičia sąveika su robotais – žmonėmis, kuriuos rūpestingai suredagavome ir pasiėmėm tik mums naudingas dalis. Tai kėsinasi į dirvą, iš kurios prasikala literatūra. Jaučiu atsakomybę kalbėti apie tai.

Sakėte, kad žaidžiate literatūros komandoje ir kaip rašytojas norite linksminti, tačiau literatūra juk yra daugiau nei pramoga. Kuo ji mums vis dar svarbi?

Šis klausimas dažnai kyla pokalbių metu, ypač su vokiečių pašnekovais. Man regis, vokiškas žodis Unterhaltung – kitokio valentingumo nei entertainment. Gal tiesiog dėl to, kad amerikiečiai neprieštarauja būti linksminami. Kita vertus, mūsų pasilinksminimo suvokimas palieka vietos intelektualiniam pasilinksminimui, o Unterhaltungslitteratur nėra tokia, pats žodis buvo sugalvotas, norint ją atsieti nuo rimtosios. Bet nematau čia priešpriešos. Žmonės keičiasi – jei iš viso keičiasi – dėl patirčių, kuriose yra meilės. Homofobiški jausmai galiausiai išnyks, kai kas nors iš jūsų šeimos narių, kuriuos mylite, pasisakys. Meilė yra tai, kas keičia žmones. Jei jūsų požiūris į literatūrą rimtas ir jei tikite jos galia jus pakeisti, tai neįvyks, jei knygos nepamilsite. Statote vežimą prieš arklį, jei visus rimtus ketinimus ir norus keisti iškeliate aukščiau už meilės ryšį su skaitytoju. Kitaip sakant, skaitytojas turi pamilti knygą, turi jausti, kad myli jos dalį – pasakojimą ar veikėją, ar aprašymus – nes ji primena jo paties vidų. Ir kas gi yra meilė, jei ne malonumas kito draugijoje. Manau, kad malonumas visada turi pirmauti. Kaip romanistas stumi save į pašalį, jei save vertini taip rimtai, kad galvoji, jog nereikia rūpintis skaitytojo malonumu.

Taigi, knygos gali pakeisti žmones. Galbūt net turi galią išgelbėti? Juk yra ir daugiau berniukų, kaip jūs, devintoje klasėje pasinėrusių į literatūrą.

Taip. Na, „išgelbėti“ – stiprus žodis apibūdinti, ką gali literatūra, bet aš tikrai jaučiausi išgelbėtas knygų. Neretai tamsiausiais gyvenimo periodais netikėtai aptikdavau knygą, kalbėjusią, rodės, tiesiogiai man, nors autorius manęs nepažinojo. Vienas iš tikrai gerų dalykų pasaulyje – kad gali paimti į rankas šį gaminį iš popieriaus ir rašalo ir giliai pajusti, jog nesi vienišas. Vis dar yra nepritapėlių, visada jų bus, tikriausiai yra kokia nors paprasta genetinė priežastis, kodėl niekada negalėsime visiškai prisitaikyti. Nerimauju, kad technologijų galia tokia stipri, jog vis mažiau žmonių ras asmeninę erdvę, kurioje galėtų megzti santykį su knyga. Neramina ir tai, kad literatūra taps privilegijuotųjų teritorija. Jie neleidžia savo vaikams būti prie ekranų, o leidžia neprivilegijuotieji. Nepaisant to, galvoju, kad skaitančių žmonių visada bus. Džiaugiuosi knygų pristatymuose matydamas jaunimo – jų gal ir ne tiek daug, bet dėl to tampa dar brangesni. Daugelis jų tvirtesni, brandesni nei aš, būdamas tokio amžiaus. Taigi, taip.

Iš anglų kalbos vertė Nomeda Repšytė