1941 m. sausio 14 d. laikraštyje „The Times“ buvo išspausdintas nekrologas, kuris prasidėjo tokiu sakiniu: „Ponas Jamesas Joyce’as, airis, kurio knyga „Ulisas“ sukėlė daug diskusijų, vakar mirė Ciuriche. Prieštaringas nuomones apie Joyce’o kūrinį išreiškė seras Edmundas Gosse’as, kuris „Revue des Deuz Mondes“ rašė apie „jo raštų niekingumą ir įžūlumą“, ir Arnoldas Bennettas, kuris manė, kad „geriausios romano dalys yra nemirtingos.“ Nuosaikią, bet miglotą nuomonę išreiškė A. E., kuris po susitikimo su „Uliso“ autoriumi pastebėjo: „Nežinau, ar tai fontanas, ar nuleidimo bakelis.“ Kaip bebūtų, supratimas apie amžiną ir ramų gamtos grožį bei aukščiausias žmogaus prigimties sferas Joyce’ui nebuvo duotas – arba bent jau neatsispindėjo jo kūriniuose.“ Toliau nekrologe buvo pateikta mirusiojo biografija, kuri, atsižvelgiant į karo aplinkybes, buvo daugiau ar mažiau tiksli, o tai pagirtina.

Anoniminio nekrologo autoriaus piktybinis – beveik įžeidžiantis – tonas neliko nepastebėtas. 1941 m. kovą literatūriniame žurnale „Horizon“ pasirodė poeto T. S. Elioto straipsnis, kuriame jis atkreipė dėmesį į iškraipymus „The Times“ nekrologe, jau nekalbant apie jame demonstruojamą požiūrį į šiuolaikinę literatūrą. Pasak Elioto, teiginio apie tariamą Joyce’o nesugebėjimą suvokti amžiną ir ramų gamtos grožį absurdiškumas tampa akivaizdus, prisiminus kai kurias „Menininko jaunų dienų portreto“, „Uliso“ ar „Finegano šermenų“ ištraukas. Kalbant apie Joyce’o aklumą aukštesnėms žmogaus prigimties sritims, tokie kaltinimai labiau taikytini Jonathanui Swiftui; Joyce’as su tuo neturi nieko bendra. Paskaitykite „Mirusiuosius“ iš „Dubliniečių“ – tai, anot Elioto, „vienas gražiausių pasakojimų, parašytų mūsų kalba.“

Atrodytų, kas čia ypatinga. Vienas klasikas pagyrė kitą, beje, dirbusį giminingoje literatūros srityje, t. y. poetas pagyrė prozininką (Joyce’as, nors ir rašė eilėraščius, bet nedaug ir tai nesiskaito). Be to, Eliotas buvo mirusiojo draugas, ir dar ištikimas. Kaipgi nepulti ginti vyresniojo modernizmo bendražygio, vienos labai geros, dvejų nuostabių knygų ir vieno puikaus literatūrinio sumanymo autoriaus nuo bailaus piktadario senuko, kurio palaikančiąją grupę sudaro anapusinio pasaulio atstovai? Eliotas pajuto nekrologininko suktą klastą: apie ką tik mirusį Joyce’ą (59-erių) „The Times“ puslapiuose kalba seniai mirę Gosse’as (palikęs šį pasaulį 79-erių, 13 metų anksčiau nei Joyce’as) ir Bennettas (iškeliavęs 64-erių, 12 metų anksčiau nei Joyce’as). Negyvėliai pasisako apie ką tik į mirusiųjų karalystę įžengusį žmogų; dar daugiau – mažesnio kalibro literatai. Nekrologininkas akivaizdžiai bandė įpaišyti Joyce’ą į praėjusią literatūrinę epochą, patikėdamas jį vertinti dar ankstesnės, ikiulisinės eros atstovams. Antrojoje laiško versijoje – tariamai dėl vietos stokos nė vienas iš jų nebuvo paskelbtas „The Times“ – Eliotas demaskuoja nekrologo autorių: „Susidaro įspūdis, kad [nekrologą] parašė kažkas vyresnis [už Joyce’ą], kažkas, kam dabar yra daug daugiau nei penkiasdešimt devyneri.“ Poetas nepagaili ir 1941 m. jau negalėjusių apsiginti autoritetų: „Kad ir kokie būtų sero Edmundo Gosse’o ir Arnoldo Bennetto nuopelnai kitose srityse, nė vienas iš jų neturi jokio autoriteto kaip kritikas.“ Šiandien ir pirmasis, ir antrasis yra beveik pamiršti, todėl verta paminėti: pirmasis parašė tūkstančius puslapių apie savo laikmečio literatūrą, apie tai byloja jo knygos „Gossip in a Library“, „Questions at Issue“, „Critical Kit-Kats“, o antrasis buvo keliolikos literatūros kritikos rinkinių autorius. Regis, nekrologo žanras – vieta, kur gyvieji suvedinėja sąskaitas padedami mirusiųjų.

Bet 1914 m. trisdešimt dvejų Jamesas Joyce’as buvo kupinas gyvenimo džiaugsmo, ką tik išleidęs savo pirmąją knygą – po neįtikėtinai ilgų išbandymų su cenzoriais ir leidėju – ir baiginėjo antrąją. Jis gyveno su šeima emigracijoje, tuo laiku Trieste, kuris minimu istoriniu momentu dar priklausė Austrijai-Vengrijai. Taip, tai buvo ta pati 1914-ųjų vasara. Karas prasidės rugpjūtį, o po metų Joyce’ų šeima persikels į neutralų Ciurichą, kur liks iki 1919-ųjų. Bet ne tai svarbiausia. Svarbiausia buvo parašyti trečiąją knygą, kuri visiškai užvaldė Joyce’ą Ciuriche. „Ir ką jūs veikėte per Didįjį karą, pone Joyce’ai? – Aš rašiau „Ulisą“.

Tik mus domina ne trečioji – didžioji – Joyce’o knyga, o pirmoji, taip pat didžioji, apsakymų rinkinys „Dubliniečiai“. Tuo metu ji nesulaukė daug dėmesio; karas ir su juo susiję literatūriniai kūriniai užgožė „Dubliniečius“ nuo daugumos amžininkų. Tačiau Joyce’ui pasisekė – jis visada užsitikrindavo įtakingų literatūros pasaulio gerbėjų paramą – ir jį pastebėjo bei įvertino reikalingi žmonės. Modernistinio žurnalo „The Egoist“ liepos mėnesio numeryje buvo išspausdintas straipsnis „Dubliniečiai“ ir ponas Jamesas Joyce’as“. Straipsnį parašė poetas Ezra Poundas, kuris, kaip ir Eliotas, vėliau buvo pripažintas anglakalbių poezijos klasiku. Juk sakiau, Joyce’ui sekėsi su literatūros gerbėjais. Kaip ir Eliotas, Poundas buvo įtakingas – ne tik poetas, bet ir kritikas; 1913 m. jis tapo „The Egoist“ redaktoriumi. Trumpiau, viskas susiklostė palankiai – ir tai nutiko dvejose „Dubliniečiai“ ir ponas Jamesas Joyce’as“ pastraipose.

Retai pasitaiko, kad amžininko greita reakcija į tai, kas vėliau pakylėta iki klasikos rango, apima beveik viską, kas apie tai bus pasakyta. Kartais tokios situacijos nutinka dėl pasimetimo, kai kritikas ar publika nuleidžia rankas, negalėdami šedevro sudėlioti į iš anksto paruoštas lentynėles. Tada priekin žengia kažkas autoritetingas – arba tiesiog drąsus – ir pateikia raktinius žodžius būsimoms instrukcijoms: „priemiesčio poetas“, „muzikinis chameleonas“, „paskutinis hiperrealistas“. Minia pritaria, šablonas įsitvirtina, darbas atliktas. O būna ir kitaip; retai, bet nutinka. Kažkas, turintis absoliučią klausą, tobulą įžvalgą, apgalvotu, išgrynintu žodynu apibūdina naują šedevrą taip, kaip jis turėtų būti apibūdintas. Ir viskas. Nusilaužk liežuvį, geriau nepasakysi.

Poetą Ezrą Poundą galima vertinti įvairiai (kaip žmogų Poundą – tik vienareikšmiškai), tačiau jo kritiškas žvilgsnis – kai pasistengdavo susikaupti ir negaišdavo laiko keiksmažodžiams – buvo stebėtinai permatantis. Jis perskaitė niekam nežinomo airio apsakymų rinkinį – ir iš karto viską suprato. Štai ištrauka iš jo užrašų: „Jis yra realistas. Jis netiki, kad „gyvenimas“ taptų geresnis, jei uždraustume bandymus su gyvūnais arba sukurtume kokią nors naują „ekonomiką“. Jis parodo jį tokį, koks jis yra. (…) Jis mums perteikia Dubliną tokį, koks jis tikriausiai yra. Jis nesileidžia į farsą. Nesiremia Dickenso karikatūromis. Jis mums parodo dalykus tokius, kokie jie yra ne tik Dubline, bet ir kiekviename mieste. Ištrinkite vietinius pavadinimus ir kelias konkrečias vietines aliuzijas, istorinius praeities įvykius ir pakeiskite juos keletu kitų vietinių pavadinimų, užuominų bei įvykių, ir šias istorijas galėsite perpasakoti apie bet kurį miestą.“

Susidaro įspūdis, kad Poundas jau skaitė „Ulisą“ ir visa tai pasakoja ir apie jį, bet ne, pagrindinio Vakarų literatūros miesto romano dar nėra nė užuominų. Tiesa, jo personažai tai čia, tai ten pasirodo „Dubliniečiuose“ – bet tai mes žinome retrospektyviai, žvelgdami iš šiandienos. O 1914 m. liepos mėnesį tai galėjo žinoti tik Dievas, su kuriuo Joyce’o herojų santykiai, pradedant „Menininko jaunų dienų portretu“, susiklostė sudėtingai. „Dubliniečiuose“ šie dar gana paprasti – visi personažai yra tiesmuki, tikintys (daugiausia katalikai), normalūs tam laikui. Kaip rašė Ezra Poundas: „Jis yra klasikinis tuo, kad užsiima įprastais dalykais ir bendrauja su įprastais žmonėmis.“

„Atleiskite! – sušuks iš savo literatūrinės nebūties piktas „The Times“ laikraščio nekrologų skyriaus senukas. – Atleiskite! Jis juk airis, ir iš viso tai apie airius, jų juokelius, nesibaigiančias dainas, viską savišką. Jų miestas visiškai nepanašus į Londoną, net į Birmingamą, jau nekalbant apie Edinburgą. Ir apskritai, airiai turi net savo mirtį – ypatingą, airišką!“ Senukas mojuoja sutrintu laikraščiu, tuo pačiu, kuriame buvo išspausdinti jo žodžiai. Mūsų žvilgsnis sugauna ant sudriskusių lapų frazių nuotrupas – „labai gyvas, iš esmės airiškas, kupinas rablejietiško „humoro“, senelis sukiša laikraštį į vidinę švarko kišenę ir stenėdamas grįžta atgal į amžinybę, o mes toliau skaitome Poundą: „Stebina, kad ponas Joyce’as yra airis. Visi pavargo nuo beprotiškos airiškos – arba keltiškos – vaizduotės (arba „fantazijos“, kaip, manau, dabar tai vadina) svyravimų. Ponas Joyce’as nesiblaško. Jis apibrėžia. Jis nėra institucija, skirta skatinti airių valstiečių pramonę. Jis priima tarptautinius prozos standartus ir jų laikosi.“

Poundas iškelia abi pagrindines „Dubliniečių“ temas – Joyce’o realizmas ir (ne)airiškumas. Tačiau yra ir kita, bene svarbiausia tiek knygos, tiek jo gyvenimo tema – mirtis.

O dabar tikriausiai verta sustoti ir užduoti sau klausimą: kodėl, po velnių, aš visa tai pasakoju? Kam galėtų būti įdomūs maždaug prieš šimtą metų vykę literatūriniai ginčai kažkur užsienyje? Kuo visa tai mums aktualu šiandien?

Iš esmės, niekuo, jei ne, pavyzdžiui, tai:

„Kilnios ašaros užplūdo Gabrieliui akis. Jis pats niekados nebuvo patyręs tokio jausmo jokiai moteriai, tačiau žinojo, kad toks jausmas ir yra meilė. Ašaros užtemdė akis, ir prieblandoj jis išvydo po šlapiu medžiu stovintį jaunuolį. Aplink dūlavo ir daugiau šešėlių. Jo siela priartėjo prie pasaulio, kur gyvena nesuskaitomi pulkai mirusiųjų. Jis jautė, – nors protu ir negalėjo perprasti – jų efemerišką plevenančią būtį. Jo paties esybė palengva traukėsi į tą pilką neapčiuopiamą pasaulį; realusis pasaulis, kurį tie mirusieji kitados kūrė ir kuriame gyveno, dabar tirpo ir nyko.

Išgirdęs, kaip kažkas keletą kartų tylutėliai tapštelėjo į stiklą, jis pasuko galvą į langą. Vėl snigo. Jis mieguistomis akimis žiūrėjo, kaip žibinto šviesoje įstrižai krinta tamsios sidabrinės snaigės. Atėjo metas jo kelionei į vakarus. Taip, laikraštis neklydo: snigo visoje Airijoje. Sniegas krito ant visos tamsoj skendinčios vidurio lygumos, ant plikų kalvų, švelniai krito ant Aleno pelkių, o dar toliau vakaruose švelniai krito į juodas neramaus Šanono bangas! Sniegas krito ir ant vienišų kapinaičių kalnely, kur palaidotas Maiklas Fjuris. Storai supustytas jis gulėjo ant sukrypusių kryžių ir antkapių, ant vartelių virbų, ant plikų erškėčių. Gabrielio siela alpėjo jam klausantis, kaip sniegas tyliai leidžiasi per visą pasaulį ir tyliai tartum paskutinis atodūsis krinta ant visų gyvųjų ir mirusiųjų.“

Leidau sau pacituoti ištisai vieną labiausiai cituojamų pastarųjų šimtmečių anglakalbės literatūros ištraukų. Mano nedidelės esė apimtis tiesiog prieštarauja tokio ilgio citatai, tačiau negalėjau atsispirti pagundai tai padaryti, kaip ir daugelis – kritikų, literatūros mokslininkų, dramaturgų, paprastų skaitytojų ir net filmų kūrėjų – nepajėgiantys nekartoti paskutinių Joyce’o apsakymo „Mirusieji“ pastraipų. Naujausias Almodóvaro filmas baigiasi ne kuo kitu, o šiuo sniegu, tik jis krinta ant Niujorko. Esmė, žinoma, yra ne lėtas šio literatūrinio sniego grožis, o tai, kad jis krinta ant mūsų visų.

Suprantu, šis mano susidomėjimo kadaise modernia, dabar laikoma sena, literatūra paaiškinimas yra nepakankamas. Todėl verta papasakoti apie kūrinį, kurį netiesiogiai apšneku jau kelis puslapius. Neminėsiu istorinių faktų: maždaug, parašytas 1907 m., ilgiausias „Dub­liniečiuose“ ir visa kita. Apie tai papasakos nenuilstantis dirbtinis intelektas. O aš jums atskleisiu ką kitą. Vieną kartą, per Trijų Karalių šventę, pas tris Dublino senmerges atvyko daug svečių. Jie šoko, gėrė, dainavo, valgė, šnekučiavosi, o vienas iš jų net pasakė kalbą. Vėliau, artėjant rytui, kai jau jokio kebo nesurasi, svečiai pradėjo ruoštis namo. Ir pagaliau sėkmingai išsiskirstė. Svečias, sakęs kalbą, grįžo su žmona į viešbutį. Vakaro jaudulys – nors koks jau ten ypatingas jaudulys, seserys Morkan ir jų dukterėčia jau daugelį metų rengė šventę – Gabrieliui, pagrindiniam veikėjui, virto jusliniu jauduliu, tik jis jautėsi nejaukiai, nes nežinojo, kaip kreiptis į savo žmoną su erotiniais ketinimais. Tuo tarpu žmona elgiasi keistai, staiga ima verkti ir prisimena jaunuolį, gyvenusį toli nuo Dublino, Golvėjuje, kuris ją mylėjo prieš daugelį metų ir mirė dėl šios meilės (džiova, lietus, atsisveikinimas, vienišas kapas). Nervų priepuolis, kaip buvo įprasta 1904 m., kuriais vyksta pasakojimo veiksmas (o pasakojimas ilgas, beveik 16 tūkstančių žodžių, kartais vadinamas novele, apysaka), baigiasi giliu žmonos miegu, tik Gabrielis negali užmigti, jis guli lovoje, žiūri pro langą… o ten tas pats sniegas (žr. aukščiau).

Apskritai, siužetas yra maždaug toks, nors, aišku, ne visai: „Mirusieji“ yra tankiai apgyvendinti, su daugybe stambaus plano kadrų, apimančių kasdienybę, papročius, politiką, erotiką ir net religiją, arba net visų pirma religiją. Joyce’as „Dubliniečių“ istorijas vadino „epifanijomis“, o „Mirusiųjų“ veiksmas vyksta Epifanijos naktį. Mistinis apreiškimas, kuris ištinka Gabrielį, kontempliuojant krintantį sniegą pabaigoje, žinoma, yra epifanija. Bet apie tai nekalbėsiu. Įdomu, bet labai jau, pernelyg akivaizdu.

O svarbu tai, ką pastebėjo Ezra Poundas. Joyce’as siūlo mums tokį gyvenimą, koks jis yra ne tik Dubline, bet kuriame kitame mieste. Pašalinkite iš jo pasakojimų vietinius vardus ir vietines aliuzijas, taip pat kai kuriuos istorinius įvykius, pakeiskite visa tai kitais vietiniais vardais, aliuzijomis ar įvykiais, ir tie patys dalykai gali būti pasakojami apie bet kurią vietą. Tai ne tik realisto ar net psichologinio realisto apibrėžimas, bet ir klasiko, kuriuo Poundas ir vadina Joyce’ą. Joyce’o urbanistiniai apsakymai yra universalūs ir šiandien, todėl sniegas krinta ne tik ant Parnello statulos prie tilto per Lifį, bet ir ant Manhatano, Buenos Airių priemiesčio Adrogės, pagrindinės Kirkeneso, esančio virš poliarinio rato, gatvės, kur prabėga prisirengę žmonės – vieni į parduotuvę, kiti – į kavinę, kurioje groja pankroko grupė iš kaimyninės Suomijos, ir ant Popasnos miesto griuvėsių, kuriuose net rusų okupantai neranda sau vietos, ir ant kitų griuvėsių, Gazoje, kur taip ir liko šimtai nesurinktų lavonų. Taip, šis sniegas krinta net ir šiltose šalyse, ir ne todėl, kad jose kartais pasitaiko klimato anomalijų. Tai tiesiog mirusiųjų sniegas, o mūsų pasaulyje pastarųjų yra daugiau nei gyvųjų.

Skaitytojas „Mirusiuosiuose“ atpažįsta jam suprantamą miesto gyvenimo struktūrą (vietoj kebų dabar yra taksi), miesto šventes (nuostabu, kad lygiai kaip ir 1904 m., šiandien paltai yra kabinami spintoje), miesto pokalbius. Porterio ir chereso geriama vis mažiau, o pigaus sauso vyno ir hipsteriško alaus – vis daugiau. Pagrindinis šių dienų skirtumas – beveik nustota dainuoti ir groti instrumentais, bet nepamirškime – praėjusio amžiaus pradžioje gramofonas dar tik vos pradėtas naudoti. Svečiai, užsukę jau linksmi, ir svečiai, su kiekvienu gurkšniu tampantys vis linksmesniais, politiškai angažuoti, nostalgikai, kosmopolitai, estetai, kažkieno tetos ir dėdės, melomanai, tiesiog įvairaus amžiaus ir profesijų miestiečiai – visi jie gyvena „Mirusiųjų“ mieste. Ir visi jie finalinėje scenoje, regimoje Gabrielio akimis, virsta mirusiaisiais, kurie lyg šešėliai išnyksta už pasakojimo horizonto. Juk ir mes lygiai taip pat pradingsime už kažkieno pasakojimo, kažkieno žvilgsnio horizonto, ar ne? Bet kad taptume tikrais mirusiaisiais, turime pasirodyti visa savo socialine ir psichologine sąranga, kitaip – nuo pat pradžių esame tik šešėliai, o ne žmonės. Turime būti tikroviški – kaip šimtu procentų tikroviški yra „Dubliniečių“ personažai. Štai kam reikalingas realizmas. O Joyce’as realizme pasiekė tobulumą.

Abstrakčiosios tapybos pionierius Vasilijus Kandinskis iki penkiasdešimties tapė impresionistinius ir postimpresionistinius paveikslus. Nuostabius. Iš esmės, vien jais jis galėjo užsitarnauti garbingą vietą tapybos istorijoje. Lygiai tą patį galima pasakyti apie avangardo titaną Kazimirą Malevičių, tik jis ėmė „matuotis“ proveržį būdamas žymiai jaunesnis, trisdešimties. Abiem atvejais nutiko tas pats: pasiekę tobulumą esamoje estetikoje (tobulumo laipsnis, žinoma, yra asmeninis reikalas), šie žmonės nėrė į nežinomybę, kur nebuvo jokių išmintų takelių, o ir pati tako idėja netinkama. Tuo pačiu menininkas, ryžęsis tokiam žingsniui, tam tikra prasme liko toks pats, jį galima atpažinti, kaip Kandinskio „Bažnyčią Murnau“ jo abstrakčiose kompozicijose. Malevičiaus atvejis, žinoma, radikalesnis, bet tai jau avangardas, o ne modernizmas, avangardas toks ir turi būti.

Joyce’as padarė šuolį į „Ulisą“, pasiekęs psichologinės prozos tobulumą „Dubliniečiuose“. Po tokios knygos neįmanoma toliau kurti panašių, o geriau būti jau nebegali. Flaubert’o ir Čechovo realizmas atsiskleidžia „Mirusiuosiuose“ savo aukščiausia forma, po jų galėtų būti tik savęs kartojimas ir ritimasis žemyn. Taip atsitiko, pavyzdžiui, rašytojui, savo prozą daugiausia kūrusiam pagal „Dubliniečių“ principą ir net stilių – Hemingway’ui. Štai kas viską, ką išgėrė, atiduotų už septynis Ezros Poundo žodžius: „siūlo mums gyvenimą tokį, koks jis yra“. To meto Heming­way’aus proza – „Fiesta“ ir apsakymai – beveik tobuli, bet problema ta, kad toliau taip rašyti buvo neįmanoma. Hemingway’us pabandė – ir žuvo kaip rašytojas. Tas pats galėjo nutikti ir Salingeriui, bet po „Aukščiau gegnes, dailidės!“ jis išleido tik vieną keistą kūrinį – ir daugiau nieko nebeskelbė. Taigi, mes – bent jau iki pomirtinio monumentalaus kūrinio, kuriam Salingeris skyrė paskutinius 45 savo gyvenimo metus, – išvengėme nusivylimo.

Joyce’as to net nesuprato, bet nujautė, o intuicija retai jį nuvildavo. Pasiekęs psichologinio realizmo viršūnę, jis nukeliavo į vėlyvojo romantizmo koridorius, išklotus Edvardo laikų aksomu, ir parašė „Menininko jaunų dienų portretą“ – knygą, kurią susiklosčius tam tikroms aplinkybėmis galėjo parašyti Gabrielis iš „Mirusiųjų“, taigi įdomią, graudžią, vietomis nuostabią. Ir tik tada Joyce’as nėrė. Tam į sceną reikėjo sugrąžinti normalų, paprastą žmogų, vardu Leopoldas Blumas. Naujuoju Ulisu tapo vienas iš anoniminių vakarėlio, surengto seserų Džulijos ir Keitės Morkan bei jų dukterėčios Merės Džeinės, svečių.

Taip, bet mes pamiršome apie piktavalį nekrologą „The Times“ laikraštyje, apie „labai gyvą, iš esmės airišką“ velionio prozą. Nesigilinsime į absurdišką „Mirusiųjų“ antonimą, bet verta pasakyti keletą žodžių apie iš esmės airišką Joyce’ą. Poundas, žinoma, teisus net ir apie tai. Airį Joyce’ą atrandi su nuostaba. Tad teisus ir pagiežingasis anglų nekrologininkas – su nuostaba, bet vis tik atrandi. Tačiau tai nėra teksto „airiškumas“, kurį galima lengvai pakeisti kokiu kitu lokalumu, o airiškumas kaip Joyce’o rašymo aplinkybės ir priežastys, taip pat tam tikri jo požiūrio į šį siekį ypatumai.

Galima juk ir taip pasakyti: „Dubliniečiai“ – „kolonijinės prozos“ pavyzdys. Šedevras, kurį parašė airis anglų kalba, ir čia vėl išnyra Eliotas su savo pagyrimais. Airių literatūroje, parašytoje anglų kalba – arba, jei norite, anglų literatūroje, parašytoje airių (Swiftas, Yeatsas, Shaw, Wilde’as ir t. t.) Joyce’as užima išskirtinę vietą. Reikalas tas, kad dėl savo gimimo vietos jis buvo nutolęs nuo anglų kalbos, bet ją meniškai reflektavo – ir galiausiai „Finegano šermenyse“ kalba tapo jo pagrindine tema. Nuo „gyvenimo“, prasišviečiančio per beveik skaidrią „Dubliniečių“ kalbą, jis priėjo prie „kalbos“, kuri ne tai, kad užgožė „gyvenimą“, bet neįmanoma kalba paskutinėje Joyce’o knygoje pašalino ją iš dėmesio lauko. Kita airių literatūra anglų kalba, nors ir atskleidė genijų bei talentų, susitelkė būtent ties „gyvenimu“, tęsdama „Mirusiųjų“ liniją.

Bet visa tai, kaip sakė kitas klasikas, yra literatūra. Reikia atsitraukti nuo kompiuterio ir pažvelgti pro langą. Sausis. Ne, ne Trys Karaliai, bet čia, mieste, kur spaudau klavišus, sninga. Sniegas tyliai krinta į naktį. Šviesa mano kambaryje, skirtingai nei „Mirusiųjų“ viešbučio kambaryje, neišjungta. Stikle matau savo atspindį, sniegas krinta ant manęs ir manimi. Mano mintys kažkodėl grįžta prie nelemto nekrologo, prie jo pabaigos, kuri šioje Europos naktyje mane ramina ne mažiau nei „Mirusiųjų“ pabaiga. „Asmeniniame gyvenime Joyce’as buvo švelnus ir malonus, gyveno sunkų gyvenimą savo Paryžiaus bute, apsuptas atsidavusios ir nuolat linksmos žmonos rūpesčiu. Santuokoje jiems gimė sūnus ir dukra. Didžiausias Joyce’o pomėgis buvo muzika.“ Amen.

Iš rusų kalbos vertė Kornelija Ragytė