Vienaip ar kitaip, jei būtumėte kiek kvailesni – arba kiek
sveikesni – jūsų gyvenimas, galimas daiktas, būtų kur kas
laimingesnis.
Jun‘ichirō Tanizaki („Apie šį bei tą (pasvarstymai“)

1869 m. imperatorius Meidži ir jo dvaras persikėlė į Edą; Edas buvo pervadintas Tokijumi ir tapo imperijos sostine. Iki tol valdžia dalijosi du miestai: Kiotas tūkstantmetį buvo dieviškosios, dangiškosios ir imperinės galios centras, o Edas turėjo žemiškąją, administracinę, karinę ir politinę valdžią. Ten nuo XVII a. gyveno realus Japonijos valdovas – Tokugavos klano šiogūnas. Šiogūnatas – diktatūros ir šalies saviizoliacijos režimas – vainikavo pusantro šimtmečio trukusį kruviną pilietinį karą, žinomą kaip Kariaujančių valstybių laikotarpis. XVII a. prasidėjo kita era – taikos ir stabilumo Edo laikotarpis. Tačiau kiekviena era baigiasi – tikras budistas negali to nežinoti. O Japonijoje jų – tikrųjų – nemažai. Labiausiai šioje šalyje paplitusi budizmo atmaina – Tyrosios žemės mokykla (Amidizmas). Jos sekėjai nelinkę praktikuoti meditacijos, begalinių diskusijų apie šventuosius tekstus ir kitus sudėtingus dalykus; jiems pakanka visa širdimi tikėti nušvitusiuoju Amida ir kuo dažniau kartoti mantrą „Namu Amida Butsu“ – na, o po mirties ten jau viską sutvarkys ir nukreips, kur reikia. Mes visi esame dvasiškai silpni, todėl geriau negudrauti, o tiesiog tikėti. Tai, galima sakyti, trumpojo sujungimo budizmas. Nors išeitų, kad jei mes esame dvasiškai silpni, tai kiti aplinkui – taip pat. Ir netgi, atleisk, Viešpatie, imperatorius su šiogūnu. Galimas šios paprastos išvados pasekmes palikime nuošalyje, nes, kaip žinome, minėti asmenys bet kokius socialinius ir politinius padarinius gebėjo laikyti po užraktu. Juk Edo laikotarpis – stabilumo ir taikos simbolis Japonijos istorijoje. Tačiau mintis – jau nebeapimta socialinių neramumų – kad kiekviena era anksčiau ar vėliau baigiasi, nes ji yra dvasiškai nuskurdusi, kaip ir ją sukūrę žmonės, sklandė ore.

Edo laikotarpis, nors iš pažiūros konservatyvus ir tradicionalistinis, iš tikrųjų sukūrė naujo tipo japonų gyvenimą ir kultūrą. Kabuki ir Noh teatrai, geišų sistema ir sumo industrija, arbatinės, masinės gamybos spaudiniai ir knygų leidyba – daugelis to, ką šiandien užsieniečiai laiko „tradiciškai japonišku“ – ateina iš šio laikotarpio (visų pirma – iš paties Edo miesto), gana nesenų laikų – XVII–XIX amžių. Galima net sakyti, kad „senoji Japonija“ yra saviizoliacijos nuo visko, kas išrasta ir padaryta Vakaruose nuo Francio Bacono iki pirmosios Didžiosios visų tautų pramonės darbų parodos 1851 m., produktas. Šalis atsiribojo nuo garo variklių ir revoliucijų, nuo aliejinės tapybos ir evoliucijos teorijos. Ten netgi išrado ypatingą urbanizmą, savotišką miesto gyvenimo tipą, radikaliai skirtingą nuo Vakarų; palyginti su Napoleono III Paryžiumi, Edas buvo ne „užkampis“ ar „didelis kaimas“, o būtent „kitokia sostinė“. Atrodė, kad visa ši unikalaus ir savito gyvenimo gausa bei turtingumas turėtų trukti amžinai, tačiau XIX a. viduryje viskas baigėsi vos per porą dešimtmečių. Amerikietis komandoras Peris garo varoma fregata, ginkluota naujausio modelio patrankomis, tapo tuo konservų atidarytuvu, kuris atvėrė į skardinę užsidariusią Japoniją. Era baigėsi. Imperatorius Meidži panaikino šiogūnatą, paėmė valdžią į savo rankas, persikėlė į Edą ir pervadino jį Tokijumi, kuriame ir prasidėjo naujoji Japonija. Šios dalimi buvo ir naujoji literatūra.

Japonai greitai perskaitė Hugo, Gogolį, Dostojevskį, Flaubert’ą, Dickensą, Maupassant’ą, Tolstojų ir kitus. Kaip visada tokiais atvejais, išryškėjo pagrindinės naujosios nacionalinės literatūros kryptys – imituoti svetimą arba laikytis savosios. Tarp šių dviejų polių svyravo ir debiutuojanti naujųjų laikų – Meidži eros, kaip ją pradėjo vadinti pagal imperatoriaus vardą – literatų karta, ir vėlesnės. Prancūziško stiliaus natūralizmas pynėsi su senųjų japonų kronikų stilizacijomis, bulvarinis melodramatizmas – su pasiskolintu à la Walter Pater estetizmu. Pirmasis naujosios japonų prozos klasikas Natsume Sōsekis sukūrė romaną katino asmeniu, paskui – mokyklinį, vėliau – ugdymo ir mirė nebaigęs meilės romano, kuris buvo spausdinamas laikraščiuose. Nepaisant viso to, Sōsekis iš tiesų yra aukščiausio rango rašytojas.

Naujoji japonų literatūra, žinoma, buvo kuriama Tokijuje, juk čia – ir leidėjai, redaktoriai, kritikai, ir bohema. Nors viskas atrodė pasiskolinta ir perimta, šios gyvensenos esmę lėmė žmonių suvokimas, kas yra tinkama, ypač estetiškai ir socialiai. Šiek tiek pasikeitusi Edo laikotarpio kultūra toliau gyvavo Meidži ir Taišio erose; be to, modernizacija aktualizavo tai, kas egzistavo iki Edo, iki taikos ir stabilumo valdant Tokugavoms: tikrąją šalies praeitį.

Antrąjį savo apsakymą „Rasiomono vartai“ Ryūnosuke Akutagawa 1915 m. išspausdino žurnale, kurio pavadinimas vakariečių ausims skambėjo netikėtai: „Imperinė literatūra“. Jo bendraamžiams – ir bendraminčiams iš pažangesnio leidinio „Naujosios minties srovės“, kuriame buvo publikuojami Europos estetų Williamo Butlerio Yeatso ir Anatolio Franceʼo vertimai – pasakojimas nepatiko, tačiau Akutagawa svajojo apie kitokį pripažinimą. Jis nusiuntė „Rasiomono vartus“ Sōsekiui. Šis atsakė pagyrimais, tačiau dėl trečiosios rinkinio novelės „Nos“, kuri, nepaisant pavadinimo, neturi jokio ryšio su žymiu Gogolio kūriniu. Tai japonų linksmų ir pamokančių apsakymų rinkinio, datuojamo gal XI, o gal XIII amžiumi, perpasakojimas. „Rasiomono vartų“ siužetas taip pat pasiskolintas iš anų laikų rinkinio, bet jau kito, šiek tiek ankstesnio, vadinamo „Senų ir naujų pasakų rinktine“ (Konjaku Monogatarishū). Vis dėlto Akutagawa pakliuvo ant Gogolio kabliuko (ar rašomosios mašinėlės?): antrojo apsakymas „Apsiaustas“ tapo pirmojo „Saldžiųjų bulvių koše“.

Šiame mano samprotavimo etape iškyla svarbi tema, kurią vertėtų aptarti kalbant apie „Rasiomono vartus“. Atkreipkite dėmesį, kad, norėdamas daug papasakoti apie šį kūrinį, jau sunaudojau penkis tūkstančius spaudos ženklų, tačiau praktiškai nieko nepasakiau. Mano užduotis – parodyti ir įrodyti, kad tai išskirtinis tekstas, ar netgi – tam tikra prasme tobulas bei tam tikra prasme genialus. Tačiau pats tuo dar nesu visiškai tikras, todėl ši esė yra bandymas įtikinti ne tik skaitytoją, bet ir save patį. Tik užuot griebęs jautį už ragų, mindžikuoju vietoje, pasakodamas istorijas apie Tyrosios žemės budizmą, komandoro Perry žygdarbių rezultatus, Sōsekio kūrinių turinį. Jis, beje, susijęs su mano tema. Nors ne tik tai, viskas, ką pasakiau aukščiau, vienaip ar kitaip turi ryšio su pastanga atskleisti tikrąjį Akutagawos novelės „Rasiomono vartai“ didingumą. Juk be istorinio ir kultūrinio konteksto gali pasirodyti, kad prieš mus – keletas nuobodžių puslapių, būdingų užpraeito ir praėjusio šimtmečių sandūrai, senovės stiliaus imitacija, nieko ypatingo.

Nors ne. Išgirdęs žodį „Rasiomonas“, kultūringas žmogus, ypač gimęs XX a., turėtų suklusti. Juk tokiu pavadinimu buvo Akiros Kurosawos filmas! Juodai baltas, sukurtas bemaž iš karto po karo, jame visą laiką lyja, o ta pati istorija pasakojama įvairiais būdais – kaip miške buvo rastas nužudytas samurajus ir kokias versijas apie tai, kas įvyko, siūlo tiesioginiai įvykio dalyviai, įskaitant patį mirusį samurajų. Be to, titruose parašyta, kad tai Akutagawos apsakymo ekranizacija. Bingo.

Štai ir patekome į pirmuosius spąstus. Taip, tai ekranizacija, bet ne to apsakymo. Dėl paslaptingų priežasčių Kurosawa pasirinko vieno Akutagawos kūrinio pavadinimą – „Rasiomonas“, bet juostą nufilmavo pagal visiškai kitą – „Miško tankmėje“. Būtent ten, miško tankmėje, randamas samurajaus lavonas, būtent ten vyko drama, kurią jos dalyviai pasakojo skirtingai. O „Rasiomonas“ – senovės Kioto vartai, pastatyti dar VIII a. pietiniame pagrindinės miesto gatvės Suzaku-odži gale, siužete atlieka ne itin svarbų vaidmenį – po jų daug mačiusiais skliautais nuo lietaus slepiasi malkininkas ir vienuolis, davę parodymus teisme, kur buvo nagrinėjama žmogžudystės byla. Kaip ir valstietis, radęs prieglobstį nuo blogo oro griuvėsiuose. Būtent jam liudytojai ir iškloja nuostabią istoriją. Kaip matysime, tai neturi jokio ryšio su ta, kurią pasakoja Akutagawa „Rasiomono vartuose“.

Vis dėlto viena aplinkybė bendra tiek tekstui, tiek filmui. Lietus. Lyja ir ten, ir čia. Akutagawos novelė prasideda taip: „Tai įvyko vieną vakarą. Kažkoks tarnas prie Rasiomono vartų laukė, kol praeis lietus.“ Pastebėkime, kad galbūt dėl vertimo, o gal taip yra originale, bet vien ši minimalistinė, lakoniška pradžia yra visiškai išbaigta. Dviem trumpais sakiniais, be nereikalingų detalių, autorius perteikia mums viską, kas būtina: nurodytas veiksmo laikas, vieta ir aplinkybės, pagrindinis personažas. Dar daugiau: mums sufleruojama, kad laukiantys įvykiai tam tikra prasme bus neįprasti, nes tarnai neturi įpročio klajoti po miestą, tuo labiau esant blogam orui. Tikriausiai tą darganotą dieną jis neteko pastogės, kažkas jį atginė prie žymiųjų vartų. Apie tai, kuo jie garsūs, – šiek tiek vėliau, o dabar – apie lietų.

Kurosawos filmuose nuolat lyja. Purve, išpūtę akis, bėgioja basakojai samurajai ir kažką rėkia. Pasaulis beviltiškai liūdnas. Smurtas ir neteisybė sukasi voverės ratu, kaip ir buvo daugelį šimtmečių Japonijos istorijoje nuo Hejano laikotarpio pabaigos (įdomu, kad pavadinimas verčiamas būtent taip: „taika, ramybė“) iki Tokugavos šiogūnato įkūrimo. Būtent šie laikai tapo neišsenkančiu šaltiniu stabilių epochų – Edo, Meidži, Taišio ir Šiova epochų – Japonijos literatūrai. Neskaičiavau, bet, tikriausiai, ne mažiau kaip trečdalis Akutagawos ar jį pergyvenusio draugo bei oponento Jun‘ichirō Tanizakio siužetų paimti iš ilgamečių Tairos ir Minamoto klanų karų laikotarpio literatūros.

Apsakymo „Rasiomono vartai“ veiksmas plėtojamas pačioje Hejano laikotarpio pabaigoje, tačiau senosios sostinės Kioto vartai, pro kuriuos vedė kelias į imperatoriaus rezidenciją, jau griūva. Taip pat ir pasaulis, kadaise buvęs tvarkingas ir prasmingas. Viskas paskendo chaoso ir kraujo srautuose, kurie plūsta tarsi liūtis su vėjo gūsiais. Kurosawa tikriausiai turėjo omenyje kažką tokio, lietų padaręs vienu pagrindinių filmo herojų; norėdamas žiūrovui aiškiau perteikti visą begalinį blogio liūdesį, jis iškėlė lietų į pirmą planą, kino studijos vandens mašiną papildęs rašalu.

Čia galima įžvelgti keistą ironiją, netgi vos pastebimą sarkazmą, skirtą Akutagawai, maždaug: ne kraujo, o rašalo upės liejasi iš popieriaus. Nors, žinoma, visa tai tik mano išsigalvojimas: kaip galėtų jaunas japonų kino režisierius žiūrėti į žaibiškai klasiku tapusį velionį japonų rašytoją? Su pagarba, niekaip kitaip.

Tikriausiai Kurosawa staiga nusprendė pasiskolinti Rasiomono vartus (ir pavadinimą) kaip vietą, tiesiogiai susijusią su blogiu, ne iš to Akutagawos apsakymo, kurį nusprendė ekranizuoti. Juk tiek filme, tiek tekste lyja blogio lietus, nuo kurio slepiasi ir Kurosawos pasakotojai, ir Akutagawos tarnas. Jei kalbėtume apie europietišką novelę ir filmą, ledinio vandens srautus, besipilančius iš dangaus, būtų galima priskirti Didžiajai Istorijai, tokiai žiauriai mažiems žmonėms, kurie nuo jos slepiasi po senovės – teisingos, sąžiningos – tvarkos simboliu. Japonijoje ir istoriosofija kitokia, ir, kas dar svarbiau, patys Akutagawa ir Kurosawa skiriasi nuo jų Senojo žemyno kolegų. Jie – naujosios japonų kultūros, gimusios po to, kai imperatorius Meidži pervadino Edą į Tokiją, atstovai. Europietiško stiliaus personalizmas susiliejo su Tyrosios žemės mokyklos fatalizmu. Juk ir kinas, ir tekstas kalba apie asmeninį pasirinkimą.

Tačiau tuo panašumai ir baigiasi, nes Kurosawa „perkodavo“ istoriją, papasakotą Akutagawos, kuris, savo ruožtu, perrašė „Istoriją apie vagį, kuris pamatė lavoną prie Rasiomono vartų“ iš VIII–XII a. „Senų ir naujų pasakų rinktinės“. Jis ne tik perpasakojo, bet ir išplėtojo viduramžių siužetą, prie kurio pagaliau pereisime; čia tik pastebėsiu dar vieną aplinkybę: „Istorija apie vagį“ įeina į 29-ąjį rinktinės ritinį, o šis skyrius vadinasi „Istorijos apie blogus poelgius ir atpildą už juos“. Įdomu, kad ir Akutagawa, ir Kurosawa laikėsi šios linijos – ir novelė, ir filmas iš tiesų yra apie blogus poelgius. Tik štai su atpildu ten ne visai taip, bet juk tai jau XX amžius, išniro laikas, kaip rašė Shakespeare’as, viskas kitaip, po nusikaltimo visai nebūtinai laukia bausmė.

Siužetas paprastas. Tarnas (autorius nurodo veiksmo laiką – Hejano eros pabaiga), netekęs darbo, slepiasi nuo lietaus po Rasiomono vartais. Patikslinu: greičiau ne „po“, o „viduje“, nes tai buvo ne paprasti vartai, o įspūdingas statinys, stebinęs amžininkus: daugiau nei trisdešimt metrų pločio ir apie aštuonis metrus aukščio. Virš jų pristatytas erdvus bokšto aukštas, o šonuose – savotiški paviljonai. Akutagawa ne kartą atkreipia dėmesį į liūdną šio kadaise iškilmingo statinio būklę; geriausi laikai jau praėjo, ir dabar čia – tikiuosi, aišku, kodėl „viduje“, o ne „po“ – nuo visaapimančio lietaus gali pasislėpti Kioto gyventojai. Beje, šį kartą ten be tarno, atrodo, daugiau nieko nėra.

Atsainiu, kartais net gana geranorišku tonu autorius pasakoja baisius dalykus. Kad Kiotą ištiko daugybė nelaimių ir sostinė ištuštėjo. Tas nuosmukis ypač paveikė Rasiomono vartus: „Pasinaudodamos jų apleistumu čia gyveno lapės ir barsukai. Gyveno vagys. Galiausiai netgi tapo įprasta čia atnešti ir palikti nesurinktus lavonus. O kai saulė pasislėpdavo, čia tapdavo kažkaip kraupu, ir niekas nedrįso artintis prie vartų.“ Seni, iškilmingi vartai virto siaubo ir blogio vieta. O tarnas tiesiog neturėjo kur dėtis – ir iš ko pragyventi. Artimiausia perspektyva – mirtis nuo bado ir šalčio; o jo lavonas irgi bus atgabentas čia. To išvengti galima tik vienu būdu – pačiam tampant vagimi. Matome, kaip šioje blogio vietoje blogis nepaliaujamai gimdo blogį.

Jo koncentracija didėja kiekviename pasakojimo žingsnyje. Tarnas nusprendžia audringą naktį pralaukti antrame vartų aukšte. Žinoma, ten tikrai bus lavonų, ir varnai plūsta jų kapoti, bet nieko nepadarysi. Nėra pasirinkimo. Stabtelėkime čia ir užfiksuokime: pasirinkimo nėra. Tarnas užlipa laiptais. Ant grindų iš tiesų daug lavonų. Toliau pateikiamas trumpas, bet ryškus jų aprašymas; Akutagawa nepamiršta ir kvapų. Tačiau tai tik pilko, šalto siaubo pradžia. Tarnas pamato kimono apsirengusią kaulėtą seną moterį, gyvą, sėdinčią ir žvelgiančią į mirusios ilgaplaukės moters veidą; netrukus ji pradeda rauti plaukus nuo lavono galvos, plaukas po plauko. Tarną apima nepakeliamas siaubas.

Staiga baimę išstumia kažkas kita, ir tai šioje konkrečioje vietoje gana netikėta:

„Kol ji rovė plauką po plauko, tarno širdyje baimė po truputį slopo. Kartu jame lėtai augo stipriausia neapykanta senutei. Ne, pasakyti „senutei“, ko gero, būtų ne visai teisinga. Greičiau, kiekvieną minutę jame stiprėjo pasibjaurėjimas bet kokiu blogiu apskritai. Jeigu tuo metu kas nors dar kartą būtų jam uždavęs klausimą, apie kurį jis mąstė apačioje, ant vartų laiptų, – mirti badu ar tapti vagimi, – jis, tikriausiai, be jokių dvejonių būtų pasirinkęs mirtį badu. Neapykanta blogiui jame įsiplieskė taip stipriai, kaip į grindis įsmeigta pušies balana.

Tarnas, žinoma, nesuprato, kodėl senutė pešioja lavoną. Todėl, logiškai mąstant, jis negalėjo žinoti, ar tai gerai, ar blogai. Tačiau tarnui vien tai, kad lietingą naktį Rasiomono vartų bokšte raunami lavono plaukai, buvo nepriimtinas blogis. Žinoma, jis visiškai pamiršo, kad ne taip seniai pats svarstė tapti vagimi.“

Tarnas išsitraukia kardą ir puola senutę. Kovos baigtis iš anksto nulemta – senė nugalėta. Ji paaiškina, kad atėjo čia rauti negyvėlių plaukų perukams. Tai jos sprendimas; ji renkasi šį šlykštų užsiėmimą, o ne mirtį badu. Be to, ji puikiai pažįsta moterį, kurios galvą pešioja balanos šviesoje antrame Rasiomono bokšto aukšte. Ji pjaustė gyvates juostelėmis ir jas džiovino, o paskui pardavė rūmų sargybiniams, pateikdama kaip džiovintą žuvį. Jiems šie užkandžiai patiko. Blogis aprašo vieną ratą po kito, iš kažko nepaprasto virsdamas rutina, be galo ir be krašto pasikartojančius įvykius, tiksliau, pasikartojančių pasirinkimų seriją, taigi išeitų, kad šis veiksmas visada daromas vieno ir to paties naudai – ir mes žinome, kas tai. Tai pasirinkimas, kuriame nėra pasirinkimo, jo akte nėra individualios valios; viskas daroma priverstinai:

„Tik negalvoju, kad ji (užkandžių kariams gamintoja – K. K.) elgėsi blogai. Be to ji būtų mirusi iš bado, vadinasi, ji tai darė iš bėdos. Štai todėl nemanau, kad ir aš elgiuosi blogai, ne! Juk ir aš mirčiau iš bado, vadinasi, darau tai iš reikalo. Ir ši moteris – ji juk gerai žinojo, ką reiškia daryti ne savo valia – tikriausiai manęs nepasmerktų.“

Kai senė baigė savo pasakojimą, mūsų tarnas visiškai nustojo nekęsti blogio. Kaip subtiliai pastebi Akutagawa, galbūt jį apėmė geranoriškumas po sėkmingai užbaigto darbo – senės sučiupimo, o gal čia buvo kažkas rimtesnio. Tai, dėl ko jis iš tikrųjų įlipo į vartus, įvyko. Tarnas padarė pasirinkimą. Mojuodamas kardu, jis nuplėšia nuo senės jos sudėvėtą kimono, nutrenkia auką ant lavonų, nubėga laiptais žemyn ir su grobiu dingsta nakties tamsoje. Kaip pažymi autorius, dingsta be pėdsakų. O dėl senės, negaliu susilaikyti (pažadu, paskutinį kartą šioje esė!) nepacitavęs:

„Senė, kuri iš pradžių gulėjo nejudėdama, tarsi mirusi, vos jam pasišalinus atsikėlė nuo lavonų, visiškai nuoga. Nelyg burbėdama ar verkdama, ji, dar degančios balanos šviesoje, nušliaužė iki išėjimo. Pasilenkusi taip, kad trumpi žili plaukai susivėlusiais kuokštais krito jai ant kaktos, ji pažvelgė žemyn. Aplink vartus – tik juoda, gili naktis.“

„Na, – pasakysite jūs, – šito jau per daug. Autorius vis spaudė siaubą, kol peržengė ribą. Jis gąsdina, o mums jau nebebaisu.“ Visų pirma, manau, kad baisu, ir labai. Greičiau siaubinga. Šios baimės pobūdis kitoks, tai klaikas dėl visiško blogio viešpatavimo, kuriame viskas, ką žmogus gali padaryti, – pasirinkti tą patį blogį, ir priverstinai, nes iš tikrųjų pasirinkimo nėra. Paskui jis dingsta amžiams, be pėdsakų. Arba lieka mirti tarp dvokiančių lavonų.

Čia nėra nė mažiausio vilties spindulėlio, nė menkiausios vietos gėriui. Tarnas prisipildo neapykantos blogiui tik mojuodamas kardu prieš bejėgės senės nosį. Smurtas – vienintelis šios neapykantos išsiliejimas, o blogis vėl gimdo blogį. Šiame pasaulyje virš Rasiomono vartų visada lyja lietus.

Senovinis tekstas byloja apie vagį, kuris įsibrovė į Rasiomono vartus ir pamatė seną moterį, nuo savo mirusios šeimininkės galvos rovusią plaukus, kad pasidarytų peruką. Niūri istorija, ką ir besakyti. XX a. rašytojas pasakoja apie netekusį darbo tarną, užlipusį į Rasiomono vartus, ten pamačiusį seną moterį, kuri prieš savo valią pešė plaukus nuo pažįstamos sukčiautojos lavono, iš pradžių išsigandusį, paskui nebebijojusį ir galiausiai nusprendusį tapti vagimi. Vagis – ir siužeto pradžia, ir pabaiga. Senovės pasakojimuose daroma prielaida, kad be vagių yra dar ir kitų žmonių. Akutagawos novelėje visi yra vagys-nusikaltėliai-blogio nešėjai, nors jie tapo tokiais ne savo noru.

Nuostabiausia, kad tai tebuvo antras Akutagawos parašytas tekstas. Jis jį sukūrė būdamas dvidešimt trejų, vos įžengęs į dar menkai apgyvendintą Japonijos literatūros pasaulį, todėl jaunajam literatui teko tapti visų galų meistru: steigti žurnalus, rašyti kritiką, prozą ir rengti karinę korespondenciją iš Kinijos, ką jau kalbėti apie teatro recenzijas. Akutagawa netgi bandė jėgas poezijoje, rašydamas haiku Gaki slapyvardžiu. Jis stengėsi pragyventi iš honorarų, todėl jo kūryba gana gausi: Akutagawa, nusižudęs 1927 m., paliko net 150 apsakymų. Tarp jų – nemažai šedevrų. „Rasiomono vartai“ neabejotinai vienas tokių, vienas svarbiausių – tai visuotinai pripažintas faktas. Lieka atsakyti į nepatogų klausimą: „O kodėl? Kas šį tekstą daro šedevru mums?“

Ir štai čia grįžtame prie esė pradžioje iškeltos temos „Rasiomonas ir įvairūs istoriniai-kultūriniai kontekstai“. Kitaip tariant: ar galime įžvelgti autentišką, tikrąjį Akutagawos „Rasiomoną“ be jokių dėmesį nukreipiančių drapiruočių, kaip kad to paties pavadinimo Kurosawos filmas, Japonijos istorija Tokugavos šiogūnato, Meidži, Taisei ir Šiova laikotarpiais, modernizmo pradžios japonų literatūros ypatumai, XX a. istorija apskritai, et cetera, et cetera, et cetera? Ir, žinoma, be vertimo „drabužių“, dargi iš japonų kalbos. Ar šis karalius nėra nuogas po kultūriniu apdaru, kuriuo autorius, vertėjas ir mes, dykinėjanti publika, apvilkome šį tekstą? Galiausiai: ką gi mes skaitome, kai skaitome („Rasiomono vartus“, „Karą ir taiką“, „Gargantiua ir Pantagriuelį“, „Iliadą“, bet ką)?

Kiekvienas savaip, jei tik paliekame nuošalyje literatūrinius ir kultūrinius kanonus. Papasakosiu, kaip aš skaitau „Rasiomoną“. Ir kodėl žaviuosi šiuo labai liūdnu ir ne itin suprantamu kūriniu, parašytu man visiškai svetima kalba.

Gėrėjausi (ir vis dar gėriuosi) Akutagawos verstinės prozos rinktinės, išleistos 1985 m., viršelio dizainu. Būtent ten pirmą kartą perskaičiau „Rasiomono vartus“. Mano atmintyje tas viršelis – durys, už kurių slypi ši istorija.

Nuo jaunystės mėgau tekantį Akutagawos vardo skambesį. Mano ausiai jis iškilmingesnis nei nuobodus Tanizaki (puikiai tinkantis bet kokiam Japonijos ministrui pirmininkui), duslus Kawabata (lyg ritrito pavadinimas Vakarų neurotikams), karingas Mishima (taip galėtų vadintis japonų šarvuotasis laivas admirolo Togo laikais), ką jau kalbėti apie lakoniškus Abe ir Ōe.

Nuo jaunystės esu tiesiog apsėstas „japonizmu“ (terminą „Japonaiserie“ sukūrė Van Gogas). Viskas, kas susiję su šia šalimi, man atrodė (ir tebėra) savaime geriau už visa kita. Prieš porą metų aplankiau Tokiją bei Kiotą ir įsitikinau, kad tai tiesa.

Anksčiau nebuvau atkreipęs dėmesio, kada tiksliai Akutagawa parašė „Rasiomono vartus“, bet sužinojus, kad pačioje karjeros pradžioje, užplūdo džiaugsmas. Ir reikalas net ne tas, kad jis iš karto užkėlė aukštą kartelę ir išlaikė ją iki pat pabaigos; pats pasakojimas visiškai neprimena jauno talento šedevro – iš jo visiškai neįmanoma atspėti autoriaus amžiaus ir patirties. „Rasiomono vartai“ ne tai, kad neutralus kūrinys, kalbant apie jo vietą Akutagawos biografijoje; šis tekstas – tarsi budistiškai – iš tiesų neturi jokio ryšio su biografiniais aspektais.

Kita vertus, nesuprantu, kaip kas nors galėtų gyventi dar dvylika metų su tokiu blogio suvokimu, iš kurio Akutagawa sukūrė „Rasiomono vartus“. Jei žmogus neturi pasirinkimo, tai vienintelė neišvengiama išeitis – mirtis. Akutagawa ištvėrė labai ilgai.

Man nepaprastai patrauklu, kaip jis pertvarko senosios istorijos siužetą – ne perrašo, o būtent pertvarko, pridėdamas papildomų detalių, suteikiančių jam kitokią prasmę, beveik nepastebimą tuometiniam japonų skaitytojui, kuris, be abejo, buvo susipažinęs su „Senų ir naujų pasakų rinktine“. Siužetas Akutagawai apskritai labai svarbus; po kelerių metų jis netgi įsitraukė į keistą viešą polemiką su Tanizakiu dėl to, kas svarbiau – siužetas ar literatūrinė forma. Man atrodo, kad jie abu diskutavo apie ką tik nori, išskyrus šį klausimą, tačiau būtent tokia intencija buvo deklaruota. Be visa kita, tai juokingas tekstas – abu autoriai šneka taip, tarsi žiūrėtų skirtingomis kryptimis, stengdamiesi vienas kito nematyti. Ir kartais pasako liūdnų bei smagių dalykų. Kaip kad Akutagawa apie vakariečius:

„Taip pat atkreipsiu dėmesį, kad jie iš esmės nesiskiria nuo mūsų. Ir mes, ir jie esame žmonių pavidalo gyvūnų banda laive, vadinamame „pasauliu“. O jame ne viskas rožėmis klota. Pavyzdžiui, mūsų, japonų, sektorius dažnai patiria stiprius žemės drebėjimus.“

Na ir, žinoma, man be galo patinka Natalijos Feldman vertimas. Ji priklauso tiems prieškario japonistams, kurie arba buvo nužudyti Stalino, arba pergyveno tą vampyrą ir išvertė visą literatūrą į vieną kalbų, kuria skaitau nenuilsdamas.

Iš tiesų reikalas, matyt, toks: mes skaitomas knygas – jei tikrai jas skaitome – užpildome savotišku troškimų avansu. Dažniausiai iš anksto norime, kad jos būtų puikios (arba prastos) – ir, o stebukle! – jos tokios ir pasirodo esančios. Štai iš visų tų drabužių, į kuriuos tarsi tikrieji, autentiški, „nuogi“, „Rasiomonas“ ar „Don Kichotas“ yra įvilkti, ir susideda tokie lūkesčiai. Ne, ne dekoracijos, ne draperijos, o šių tekstų kūno dalis, ne mažiau svarbi nei autoriaus ketinimas. Bet kuris literatūros kūrinys yra tarsi balzamuotas mirusio faraono kūnas – šimtas kokonų ir šarvų, kurie archeologams suteikia daugiau žinių apie kitą laiką nei viduje esantis susitraukęs negyvos mėsos gabalas. Taip yra ir su Akutagawos kūriniu. Kai sluoksnis po sluoksnio visa tai nulupame – o tas „viskas“ iš esmės ir yra istorijos tekstas, ir yra pasakojimas – kas lieka? Baisi nuoga senė viršutiniame Rasiomono vartų aukšte. Štai prieš ją, kaulėtąją, jokie mūsų kultūriniai požiūriai neveikia. Tiesą sakant, ir nereikia.

Iš rusų kalbos vertė Kornelija Ragytė