Tiksliai nepamenu, kas pirmas pasiūlė įamžinti Jaros Cimrmano (ček. Jára Cimrman) atminimą Užupio respublikoje, bet įvyko tai Čekijos delegacijos vizito metu 2023-iaisiais, atidengus lentą su Užupio konstitucijos tekstu čekiškai. Iš pradžių mums atėjo į galvą sukurti bareljefą jo atminimui, nes labai jau Jara užupietiškas herojus, toks čekų Miunhauzenas. Tą sumanymą per kitus metus įvykdė Alius Lekevičius, ir bareljefas, vaizduojantis, kaip Cimrmanas įteikia Jonui Basanavičiui hačekus (paukštelius nuo č, š, ž), netrukus papuoš vieną iš Užupio sienų. 2005 m. Jara buvo visuotinai pripažintas garsiausiu čeku per visą šalies istoriją, ir tai liudija, kad čekai turi labai gerą bruožą – autoironiją, humorą, linkę pasijuokti iš savo pomėgio girtis (būdingo, žinoma, visom tautom), savo silpnybių. Tada aš nieko apie jį nežinojau (tai stebėtina, savo kalboje minėjau ir Čekijos ledo ritulio rinktinę, ir „Škodos“ troleibusus bei greitosios pagalbos mašinas Vilniuje, ir blanikus, ir, žinoma, Šveiką), bet tuomet, greit pagooglinęs ir įsitikinęs, kad apie jį yra parašyta pjesių ir kad mes ką tik susidaužėm bokalais su vieno iš jo tėvų, Ladislavo Smoljako, sūnumi (kiti tėvai ar mamos – Iržis Šebanekas (Jiří Šebánek) ir Zdenekas Sverakas (Zdeněk Svěrák), pasiūliau tas pjeses išversti ir išleisti, o gal ir pastatyti. Vėliau intensyviai susirašinėjome su Davidu, o šią žiemą susitikome su dabartiniu ambasadoriumi Alešu Opata, kuris mūsų sumanymui pritarė.

Kadangi nieko nebuvau iki susitikimo girdėjęs apie gerb. Cimrmaną, negaliu vertinti, kiek jis garsus Čekijoje. Tačiau kurio čeko tik paklausčiau, visi jį žino kaip Mistrą (Meistrą) ir garsiausią čeką. Pirmąkart šis herojus pasirodė I. Šebaneko radijo laidoje „Nealkoholická vinárna U Pavouka“ 1966 m. gruodžio 23 d., jos autorius vėliau atsiskyręs nuo kitų tėvų ir garsinęs Jarą atskirai, bet ta šlovė neprilygo Sverako ir Smoljako parašytoms pjesėms, išleistoms dideliais tomais ir rodomoms Prahos rajono Žižkovo teatre, vien Cimrmanui dedikuotame, na, ir kitur. Apie jį sukurta daug filmų, o 2023 m. – net serialas, yra muziejus Prahoje, pastatyta daug įvairiausių paminklų, mat niekas tiksliai nežino, kaip jis atrodo. Gyveno jis XIX a. antroje – XX a. pirmoje pusėje, nuo 20 iki 120 metų. Gimęs Vienoje, iki 15 metų dėvėjo mergaitiškus rūbelius, gal dėl to ir tokia pavardė (vokiškai Zimmerman – kambarinis vyras). Jara – išradėjas, poetas, kompozitorius, verslininkas, sportininkas, keliautojas, pedagogas. Jis sugalvojo apskritai beveik viską pasaulyje, tik per klaidą tie išradimai priskirti kažkam kitam. Priėjome prie išvados, kad jis sukūrė ir Užupio respubliką, tik mes tai praleidom pro ausis, paskendę savo reikaluose. Pjesių apie jį, pasirodė, yra 15 – nemažas triūsas. Mūsų leidykla pateikė paraišką Čekijos kultūros ministerijai ir gavo paramą. Sužinoti, kas verčia iš čekų kalbos, buvo sunkiau. Iš pradžių maniau, kad niekas.

Puikius secesinius Raštų viršelius sukūrė Ilona Kukenytė, o lietuvinimo darbus pasidalijo šie pjesių vertėjai: Kristina Karvelytė, Aigustė Poderienė, Almis Grybauskas, Rasa Sičiūnienė, Vaida Braškytė ir aš – visad malonu mokytis naujos kalbos, svarbiausia pagauti vidinį jos ritmą, intonaciją. Mūsų darbą remia Čekijos kultūros ministerija, Lietuvos ir Čekijos draugija.

Tomas Čepaitis
Užupio respublikos užsienio reikalų ministras,
vertėjas, leidyklos „Zarzecze“ vadovas

Pirmoji Maestro detektyvinė pjesė Jaros Cimrmano teatre, papildyta paskaitų serija apie autoriaus kriminalistinę veiklą

ANT KRIMINALISTINĖS KARJEROS SLENKSČIO

Dr. Zdenekas Svierakas:

Gerbiamieji bičiuliai, šiandien susitinkame ties čekų milžino Jaros Cimrmano kūrybiniu palikimu, kad susipažintume su jo veikla kriminalistikos srityje. Austrų profesorius Erichas Fiedleris (beje, jis ne aukštosios mokyklos profesorius, o vidurinės mokyklos mokytojas), taigi, mokytojas Fiedleris savo neseniai išleistoj©©e knygoje (tai labiau brošiūra nei knyga, tiesiog toks sąsiuvinis) „Cimrman – Diletant oder Fachmann?“, šioje savo – na, skrajutėje, – 428-ajame puslapyje teigia, kad kriminalistikos srityje mūsų laikams Cimrmanas neturi ką pasakyti. Vis dėlto kolegai iš Vienos norėtume priminti, kad jis menkino ir dramatinę Maestro kūrybą, tačiau nepaisant to ir šiandien pasaulyje sėkmingai statomos net keturios Cimrmano pjesės. Ir taip jau nutiko, kad būtent šiame teatre.

Maestro į kriminalistikos sferą pateko aplinkkeliu, ir, kaip jau dažnai nutinka, tarytum prieš savo valią. Šimtmečio pabaigoje Cimrmanas tyrinėjo gamyklinių mechanizmų išlengvinimo problematiką; mechanizmai tais laikais daugiausia buvo gaminami iš sunkios ąžuolo medienos. Ir čia jam pagelbėjo atsitiktinumas. Savo paskaitų turo po Australiją metu jis Melburno apylinkėse aptiko gyvūną, kurio stebėtina ištvermė, darant poveikį medžiui, buvo tiesiog stebuklinga. Tai buvo kinivarpa, tuo metu Europoje nežinoma rūšis. Cimrmanas su Australijos vyriausybe sudarė apsikeitimo sutartį. Australai įsipareigojo į Austriją pristatyti pusantro tūkstančio grynaveislių šio vabalėlio vienetų, mainais gaudami Čekijos triušį. Vėliau šis gyvūnas Australijoje visai sėkmingai prigijo.

Naujoji technologija Cimrmanui padėjo pasiekti puikių rezultatų. Pavyzdžiui, jo kinivarpų išlengvintas pneumatinis kūjis „Jirka“ buvo trečdaliu leng­vesnis už visame pasaulyje išgarsėjusį Wagnerio kūjį, o atlikdavo tą patį darbą. Kinivarpos Čekijoje sparčiai išplito. Naujojo darbinio gyvūno populiarumas pasiekė netikėtą mastą. Kai žmonės pamatė, kaip šis vabzdys, iš esmės dirbantis tik už maistą, mikliai sukasi darbo vietoje, daugelis bandė jį pamėgdžioti. Todėl liaudyje prigijo posakis „Meistras darbą ryja“.

Atrodo, kad kinivarpų epizodas su kriminalistika nesusijęs. Ir pats Cimrmanas ilgai nenujautė čia esančių sąsajų. Tačiau 1889 m. lapkričio 23 d. į putotus Dunojaus vandenis staiga susmenga Linco geležinkelio tilto sijų konstrukcija. Firma „Ringhoffer“, gamykla Nr. 02, medienos padalinys, kuris iš Cimrmano užsisakė tilto konstrukcijos išlengvinimą, paduoda Maestro į teismą. Cimrmanas teisme ginasi, kad nebuvo laikomasi technologinių reikalavimų. Ir įvardina tikrąjį nelaimės kaltininką – darbų vykdytoją Herzigą, kuris užmiršo laiku sustabdyti lengvinimo darbus. Pagal Cimrmano saugos taisykles Herzigas, praėjus 20 dienų po kinivarpų įdarbinimo, privalėjo patiesti prie tilto vadinamąsias masalo lentas, profesiniu terminu vadinamas „niamlentėmis“. Paprastai per 48 valandas kinivarpos jose susirenka, ir taip jas galima perkelti į kitą darbo aikštelę. Tačiau sustabarėję austrų teisėjai Cimrmano išvadų nesuvokia. Nelaimei, iš visos šalies atsklinda žinios, kad ir kitose statybvietėse vyksta išleng­vinimo darbai, nors niekas jų neužsakė. Žiaurios austriškos jurisdikcijos verdiktas negailestingas. Ištisiems dvejiems metams už Cimrmano nugaros užsiveria sunkūs Zalcburgo kalėjimo tvirtovės vartai.

Ten ir prasideda Cimrmano drąsi pirmiausia kriminalinė, o paskui – kriminalistinė karjera. O jos keliais jus lydės kolega Čepelka.

ERCHERCOGO BRANGENYBĖS VAGYSTĖ

Prof. Milonis Čepelka:

Išėjęs iš kalėjimo, Cimrmanas liko ištikimas kriminalistikos sričiai. Vos tik paleistas jis iškart pradėjo dirbti fotografijos laboratorijos asistentu Vienos ketvirtajame rajone, Ryškinimo skyriuje. Tačiau tuo metu atsitiko kai kas, kas jo karjeros perspektyvoms tarnyboje suteikė netikėtą pagreitį.

1913 m. Vieną sujaudino drąsus apiplėšimas. Sosto paveldėtojo Františeko Ferdinando d’Este penkiasdešimtmečiui Vienos prekybos rūmai erchercogui norėjo padovanoti auksinį laikrodžio pakabuką už 6 000 auksinių. Šiandienos požiūriu galbūt pasirodytų net neprotinga investuoti tokią sumą į žmogų, kuriam liko gyvent vos vieneri metai, tačiau nepamirškime, kad tuomet dar niekas nenutuokė apie planuojamą apsilankymą Sarajeve.

Pakabuką pagamino juvelyrikos fabrikas „Šarka ir sūnus“, ir jam buvo suteiktas leidimas vieną savaitę stulbinantį papuošalą eksponuoti vitrinoje. Nors dieną ekspoziciją saugojo puikiai susigrojęs policininkų duetas Ječny-Ziegleris, vagystė pavyko.

Viskas prasidėjo dviejų fiakrų susidūrimu, be abejo, inscenizuotu. Slaptųjų agentų Ječno ir Zieglerio dvejetas nesidomėjo spūstimis priešais saugomą objektą ir koordinuotai ėmėsi vaikyti smalsuolius, Ziegleriui šūkaliojant „Išsivaikščiot!“, o Ječnui – „Nesibūriuot!“. Prisijungė ir Klausas su Bernardu – du galingi Šv. Stepono katedros varpai, ir kilusiame triukšme nebuvo girdėti deimanto, kuriuo nusikaltėlis neapsakomai nagingai išpjovė angą vitrinos stikle, džeržgimo. O po to plėšikas akimirksniu prašapo su visu papuošalu.

Laborantas Jara Cimrmanas iš pradžių byla nesidomėjo. Jo antihabsburginėms pažiūroms drąsuolio vagišiaus triukas tam tikra prasme imponavo. Bet tik iki to momento, kai erchercogas telegrafu iš Konopištės pranešė, kad pakabuką ketino padovanoti labdaros tikslais. Kai spaudoje pasirodė kvietimas nusikaltėliui nusiųsti savo laimikį į Šv. Barboros vaikų prieglaudą, globojančią artileristų našlaitėlius, Cimrmanas dar nesiėmė veiksmų. Kai tapo aišku, kad į kvietimą niekas nesureagavo, jis iškart ėmėsi bylos.

Palyginkime jo metodiką su austrų saugumo aparato metodais.

Kol reumatizmo susukta sutrūnijusios imperijos mašinerija gaišo laiką įprasta įtariamųjų paieška kartotekose, Cimrmanas pradėjo iš kitos pusės. Jo išeities prielaida paprasta: ką surenka policijos kartotekos? Nusikaltėlius, kurie jau buvo sučiupti. Tačiau ar šie prasižengėliai yra tikrieji savos srities ekspertai?

„Koks jis ekspertas, – sako Cimrmanas, – jei leidžiasi pagaunamas? Kartotekose atsidūrę kriminaliniai elementai – prastesnės prabos, antrarūšiai, trečiarūšiai. Aukščiausios klasės specialistų jokiose kriminalinėse kartotekose nėra. Bet visgi kažkur jų vardai yra įtraukti ir netgi archyvuojami. Klausiate, kur? Mokykliniuose klasės žurnaluose. Jau mokyklos suole atpažinsi būsimus kartuvių kandidatus.“

Taigi tuo metu, kai policijos agentų armija užsispyrusi čiupinėja dviejų šimtų trisdešimties Vienos arklių kaukoles, ieškodami guzų, kad nustatytų, kurie gi du fiakrai susidūrė priešais juvelyrikos krautuvę, vienišas mėgėjas Cimrmanas varto pageltusius klasės žurnalų lapus.

Kadangi nusikaltėlio ranka išpjovė stikle ne atsitiktinę formą, o taisyk­lingą kvadratinį langelį, kurį, greičiausiai, buvo įpratusi pjaustyti kasdien, Cimrmanas domėjosi tik stikliais. Koncesijų biure jis išsirašė jų vardus, o tuomet peržiūrėjo klasės žurnalus tikrindamas, koks buvo stiklių elgesys mokykloje. Po poros savaičių jis išlukšteno du įtariamuosius: Josefą Zeithammelį ir Josefą Rolny. Pirmiausia pažvelkime į Josefo Rolny registrą.

Trečia klasė.

Spalis: Nuolat pamiršta atsinešti kempinę.
Gruodis: Aritmetikos pamokoje paišo kvadratėlius (sic!) ir dar akiplėšiškai prisipažįsta tai darantis.
Vasaris: Tyčia įviliojo į klasę girtą šiukšlininką.
Balandis: Smaugė Viednerį.
Gegužė: Smaugė Zelenką.

Ketvirta klasė.

Rugsėjis: Šaiposi iš uždavinių su dviženkliais dėmenimis.
Lapkritis: Įkando mokytojui į ranką, kai jį baudžiau.
Gruodis: Išdaužė langą (stiklinį), ir dar akiplėšiškai prisipažįsta tai padaręs.
Sausis: Užrakino klasės duris taip, kad nebeatsirakino.
Vasaris: Atrakino klasės duris taip, kad nebeužsirakino.
Ir, kaip visada gegužę: Smaugė Zelenką.

Ką sako klasės žurnalas apie Josefą Zeithammelį:

Trečia klasė.

Rugsėjis: Užsisvajojęs.
Spalis: Užsisvajojęs.
Vasaris: Į mokyklą atsinešė benzino.
Kovas: Užsisvajojęs.
Balandis: Į mokyklą atsinešė degtukų.
Gegužė: Įkalbinėja Kuncovą, kad rytoj neitų į mokyklą.

Deja, likę klasės žurnalo puslapiai apdegę.

Ko gero, visiems akivaizdu, kad iš tokių berniukų vargu ar galėjo išaugti geri stikliai. Taigi, kol policijos komisariate jau ketvirtą dieną tardomas varpininkas Kreuzmannas iš Šv. Stepono katedros, kuriam bukai uždavinėjamas vienas ir tas pats absoliučiai absurdiškas klausimas, kodėl lemtingąją dieną jis taip garsiai skambino varpais, Cimrmanas žingsniuoja Mocarto gatve į namą Nr. 7 demaskuoti Zeithammelio. Ten, deja, randa tik jo žmoną, iš kurios sužino, kad Zeithammelis, paskutinįkart dirbęs stikliumi Prahos nacionalinio teatro statybose, nuo 1881-ųjų, kai teatras sudegė, yra dingęs be žinios. Paskutinėje savo žmonai atsiųstoje atvirutėje jis parašė jai nesuprantamus žodžius: „Tas prakeiktas mano pomėgis. Bet čekai, kiek juos pažįstu, jau greitai susitaupys naujam.“

Taigi, vos išsiaiškinęs, kad Zeithammelio sąžinę slegia kita nuodėmė, Cimrmanas nebedvejojo, kur toliau pasukti. Pas Josefą Rolny. Gavęs keletą taiklių klausimų, Rolny įsitikino, kad neigti nėra prasmės, ir akiplėšiškai prisipažino.

Tąkart Vienos policijos prezidentas paspaudė Cimrmanui ranką, tardamas: „Neblogai.“ O tais laikais, mieli bičiuliai, kriminalistiniuose kuluaruose tai šį tą reiškė. Neatidėliodamas nė akimirkos jis, nepaisydamas Cimrmano ištarnauto stažo, perkėlė jį iš Ryškinimo skyriaus į Fiksavimo.

NAUJIEJI KRIMINALISTIKOS METODAI

Prof. Pavelas Vondruška:

Savo kriminalistinėje praktikoje Cimrmanas daugybę kartų išnaudojo galimybes pačiam būti tyrimo objektu. Tobulas tiriamojo psichologijos išmanymas jam suteikė galimybę išvystyti visiškai naujus metodus.

Turiu mintyje, pavyzdžiui, vadinamąjį didelio palto metodą. Pats Cimrmanas jį savo knygoje „Policijos jaunių pumpurėliai“ aprašo taip:

„Mano kabinete ant kabyklos kabo paltas, kurį gastrolių po Europą metu pas mane pamiršo milžinas Lungströmas, kurio ūgis 240 centimetrų. Tiriamasis, savaime aišku, padaro išvadą, kad paltas mano. Jei noriu tiriamajam pademonstruoti savo pranašumą, atidarau langą ir netrukus sakau: „Čia šalta. Apsirenkit, dar peršalsit čia man.“ Kaltinamasis iškart susivokia, kad paltas jam per didelis. Ir tą akimirką aš jam sakau: „Tai matot, gerbiamasai, koks jūs prieš mane mažutis?“

Tokiu pat veiksmingu galime laikyti ir guminių žarnelių metodą. Cimrmanas šį metodą taikydavo tuomet, kai jausdavo, jog tyrimas pasiekė visiško prisipažinimo momentą. Metodas buvo toks: Cimrmanas iš anksto surašydavo tiriamojo prisipažinimą, vadovaudamasis savo paties įsivaizdavimu. Duodavo jam perskaityti, ir, kol tiriamasis įsigilinęs skaitydavo, Cimrmanas nepastebimai jam į batus įkišdavo gumines žarneles ir atsukdavo vandenį. Taip delinkventas, prieš akis turėdamas detalų savo nusikaltimų aprašymą, negalėdavo atsikratyti jausmo, kad jo valtis skęsta.

Ko gero, didžiausia tardymo metodikos inovacijų kibirkštimi galima laikyti Cimrmano muzikinio prisipažinimo metodą. Tai pats pirmasis ir ilgą laiką buvęs paskutinysis bandymas įjungti mūzą policijos tarnybon. Šis metodas gana tiksliai užfiksuotas Cimrmano mylimo mokinio, policijos praktikanto Jindržicho Hlavačeko, kurį Cimrmanas įamžino savo detektyvine pjese „Žmogžudystė vagone-salone“, užrašuose. Leiskite man pacituoti iš nučiupinėto dienoraščio, kurio autorius – kruopštusis policijos mokinys:

„Praėjus dviem bergždžių pastangų valandoms, ponas inspektorius Cimrmanas prisėda prie pianino, ir, tarsi jau praradęs susidomėjimą tolesniu tardymu, užgroja preliudą. Vilda Bilekas išdidžiai šypsosi. Bet ponui inspektoriui vis giliau ir giliau neriant į viliojantį garsų pasaulį – kokia įvyksta įspūdinga transformacija! Išdidumas Vildos veide blunka, jo nusikaltėliški bruožai švelnėja. Tuo momentu ponas inspektorius užvožia instrumento dangtį ir kreipiasi į tardomąjį: „Klausykite, Bilekai, štai popierius, o štai pieštukas. Sėskite ir surašykite visą teisybę. Nusprendžiau, kad jūsų prisipažinimą sukomponuosiu į muzikinį kūrinį.“ Nuskambėjus šiems žodžiams, Vilda Bilekas, brolžudys, tėvažudys, dėdžiažudys ir tetažudys, pašoka nuo kėdės ir bučiuoja inspektoriui ranką.“

Taigi iš to laikotarpio pasaulinėje muzikos literatūroje išliko tikrai nemažai visiškai išskirtinių kūrinių. Stabtelėkime prie dviejų iš jų. Pirmasis – andante con brio, kuris vadinasi „Josefo Kamaryto prisipažinimas“. Net ir didieji kompozitoriai buvo apstulbinti, kaip Cimrmanas sugebėjo šį visiškai nepoetišką tekstą atpasakoti muzikinių tonų kalba:

„Prisipažįstu, kad lazda trenkiau tai poniai, apie kurią klausėte, nežinau, kuo ji vardu. Jos rankinėje radau sumelę pinigų. Prisipažįstu, kad lazda trenkiau tam brikelės vežikui, apie kurį klausėte. Pinigų sumelė buvo šiauduose po sėdyne. Prisipažįstu, kad trenkiau laiškanešiui. Be sumelės. Prisipažįstu, kad trenkiau Ulrychui Josefui. Lazda. Bet jis su visa pinigų sumele pabėgo, nes atsipeikėjo. Užeigos „Pas sraigę“ šeimininkas man išslydo ir pats susitrenkė į mano lazdą. Jei išeitų valsas, pone inspektoriau, nusiųsčiau jį svainiui.“

Kitas pavyzdys priklauso Otakaro Švankmajerio, dar žinomo kaip Beprotis Oto, plunksnai. Jis prisipažinime parašė tik tris žodžius: „Aš jai vožiau.“ Cimrmanas šį paprastutį tekstą interpretavo itin įdomiai. Tačiau, pradėjus studijuoti šią kompoziciją, paaiškėjo, kad ji sukurta kalėjimo kastratų chorui, taigi jos atlikimo teko atsisakyti dėl neįveikiamų techninių kliūčių.

Negaliu savo referato užbaigti kitaip nei aprašydamas įvykius, kurie, galima sakyti, lėmė Cimrmano veiklos policijos tarnyboje pabaigą. Papasakosiu apie jo narsų poelgį bankų plėšiko Zmatliko byloje. Cimrmanas nusikaltėlio nusprendė palaukti pačiame Prahos komercinio banko, esančio Na Prikope gatvėje, seife. Ten jis laukė įsilaužimo, apsirūpinęs deguonies aparatu ir savo pamėgtu 13,4 kalibro Švarcvaldo revolveriu. Vis dėlto, kaip paaiškėjo, įspėjimo būta klaidingo. Įsilaužimo diena ir valanda buvo teisinga, bet vietoje Jirkos Zmatliko, kuris seifų užraktus atidarinėdavo moteriškais segtukais, pasirodė Oldrichas Kouba, nusikaltėlių sluoksniuose vadinamas Olda Dinamitu.

Paleistas iš ligoninės, Cimrmanas pasitraukė iš aktyvios tarnybos. Bet su nusikaltėlių ir įstatymo pasauliu jis neatsisveikino. Tik grąžino savo tarnybinį revolverį, iškeisdamas jį į rašytojo plunksną.
(…)

NEBYLIOJO KINO REVOLIUCIJA

Dr. Borživojus Pencas:

Mano užduotis – įvertinti Cimrmano įnašą į kriminalinės tematikos kino kūrybą. Tačiau vis dėlto sunku nepaminėti jo įnašo į kino meną apskritai, todėl skirsiu šiek tiek dėmesio bendresniems klausimams.

Apie švedų rašytoją Augustą Strindbergą galime perskaityti, kad jis buvo užkluptas, kai darė bandymus: pūtė pypkės dūmus į vandens pilną kriauklę – tyrė, ar taip neatsiranda auksas. Ir sakome sau: štai, kokia keistuoliška mintis užgimė tokiose genialiose smegenyse! Bet ar ne teisingiau klausti: argi ne Strindbergas savo eksperimentu išsiaiškino, kad, pučiant tabako dūmus į vandenį, auksas neišgaunamas? Juk kažkas tai turėjo išbandyti. Kažkas turėjo ištyrinėti žmogiškojo pažinimo akligatvį ir paskelbti pasauliui: Šis kelias niekur neveda, bičiuliai!

Galima pasakyti, kad tikruoju akligatvių pionieriumi buvo Jara Cimrmanas. O jau kinematografijoje – tai šimtu procentų. Tačiau būtina pastebėti, kad ir šioje sferoje jis aplenkė savąjį laiką. Jau 1883-iaisiais, taigi ištisus 12 metų iki broliams Liumjerams Paryžiuje atidarant pirmąjį kiną, Cimrmanas parašo laišką prancūzų geologui ir paleontologui Barrandui ir pasiūlo jam kartu įkurti Barrandovą. Tačiau projektas neįvyksta.

Kai daugeliui metų prabėgus Cimrmanas Vienoje išvysta pirmuosius nebyliojo kino filmus, lieka apžavėtas. Iškart užsimezga jo ir Mojmiro Frydos, palėpologo, kuris iš namų palėpėse surankiotų įvairių detalių sukonstravo kino projektorių, draugystė. Vėliau Vienos Praterio kultūros ir poilsio parke jie įkuria kino bendrovę „Vrchlickis“, nes Fryda, be kita ko, buvo poeto pusbrolis.

„Dabartinė kinematografijos būklė nepatenkinama“, – netrukus konstatuoja Cimrmanas-kinologas. Pirmiausia, jo estetinę pajautą žeidė nuolatinis kaitaliojimas – nebylios scenos kaitomos su titruotais dialogais: „Tai, ką rodome, yra katšunis, – suirzęs jis kartą tarė Frydai. – Pasirink – arba paveikslėliai, arba titrai.“ Fryda pasisakė už paveikslėlius, užtat Cimrmanas pasirinko titrus. Abu bičiuliai išsiskyrė piktuoju ir bendrą filmoteką pasidalino taip, kad Cimrmanas iš filmų išsikarpė visus kadrus su titrais, o Frydai paliko tai, kas liko.

Taip Praterio parke atsirado du keistoki kino teatrai. Fryda greitai bankrutavo. Publika nesugebėjo susigaudyti veiksme be titrų.

Kitoks Jaros Cimrmano kinematografo likimas. Kad suprastume situaciją, pademonstruosime keletą pavyzdžių iš originalaus Cimrmano repertuaro.

Mažai žinomas filmas, kuris vadinosi „Nenuilstantis detektyvas“, deja, išliko tik scenarijaus pavidalu. Paprašyčiau kolegas Čepelką, Svieraką ir Vondrušką su manimi jį perskaityti.

Pencas: Taip, kvietėte mane?
Svierakas: Ne.
Čepelka: Kitą dieną.
Pencas: Taip, kvietėte mane?
Svierakas: Ne.
Čepelka: Dienos ėjo.
Pencas: Taip, kvietėte mane?
Svierakas: Ne.
Čepelka: Praėjus ne vieneriems metams.
Svierakas: Ne.
Pencas: Dar ne, pone kolega.
Svierakas: Aha, atleiskite.
Pencas: Taip, kvietėte mane?
Svierakas: Ne.
Pencas: Ponai, dėkoju.
Vondruška (žiūrinėdamas scenarijų): O man ten nebuvo jokio teksto?
Pencas (irgi pasižiūri): Ne. Čia tik parašyta „Individas, stovintis nuošalyje“.

Publikos reakcija į Cimrmano filmus būdavo nevienareikšmė. Titrai dažniausiai būdavo iškirpti iš čekiškų filmų kopijų, taigi, Vienos Cimrmano kino teatre lankydavosi daugiausia čekų mažumos atstovai, dėkingi už kiekvieną čekišką žodį labiau nei už čekišką vaizdą. Bet Cimrmanas finansiniais sumetimais negalėjo uždrausti lankytis ir vokiškai kalbantiems žiūrovams. Filmų seansuose kildavo aštrūs ginčai. Vokiečių žiūrovai, kurie visiškai nieko nesuprato, gadino čekams malonumą juokdamiesi liūdnais momentais ir piktybiškai verkdami linksmais. Nenuostabu, kad šių nacionalistinių neramumų metu kilęs gaisras nulėmęs ne tik Cimrmano medinės būdos Praterio parke galą, bet ir jo kinematografinių pastangų pabaigą apskritai.

Cimrmanui pavyko iš liepsnų išnešti vienintelį kūrinį. Tai kriminalinis siaubo filmas, pavadintas „Norėčiau jaunikio jauno, plaukais garbanotais“. Jį dabar ir parodysime.

VAKARAS
KŪČIŲ VAKARĄ PELĖDIKĖ – BLOGAS ŽENKLAS!
NULIŪDUS TROBELĖ MIŠKE.
KAS JŪS, IR KO JUMS ČIA REIKIA?
ČIA ADJUNKTAS MEJZLIKAS, JIS PAS MUS GYVENS.
SĖSKITĖS PRIE MŪSŲ.
LINKSMINSIMĖS.
JOS VYRAS HENRIS TĄ AKIMIRKĄ NEJAUTĖ YPATINGO NORO VISUOTINĖMS LINKSMYBĖMS.
O, KAD ANIEDU…
NORĖČIAU JAUNIKIO JAUNO, PLAUKAIS GARBANOTAIS.
IŠPERA!
VISĄ GYVENIMĄ BŪSIU TIK TAVO.
TAI PERŽENGIA VISAS RIBAS.
LAUK PRO DURIS.
JEI IŠMESI MEJZLIKĄ, UŽMUŠIU TAVE!
JEI PAGEIDAUJATE, ŠTAI JUMS NUSIKALTIMAS…
NE!
PAGALIAU JO ATSIKRATYSIU!
AŠ DAR NENORIU MIRTI!
HENRI!
MEISTRIŠKAS SMŪGIS!
SKAUSMAS.
LADUSĖLI, NEMIRK DAR – AR GIRDI – AŠ TAVE MYLIU!
JIS TIKRAI NEPRIEŠTARAUS, JEI JĮ PAPUDRUOSIME, TAIP DAROMA.
KOKIAS DVI DIENAS TURIU PAKENTĖTI, NORIU BŪTI TIKRA, KAD JAM JAU TIKRAI GALAS, O PASKUI IŠVAŽIUOSIU Į SANATORIJĄ VOKIETIJOJE.
PABAIGA.

Viename iš Cimrmano filmų – pavadinimu „Kur jūs buvot, nenaudėliai?“ (grįžtantys kolegos sutrikę stabteli) – pirmą kartą pasirodo detektyvas Trachta, kuris nuo to laiko tampa pagrindiniu visų jo detektyvinių pjesių ir romanų veikėju.

Inspektoriaus Trachtos personažas gimsta sėkmingai sujungus dvi realias asmenybes – Cimrmano bičiulį Kašperskį, sakalų gimnastikos ant lygiagrečių ir trapecijos čempioną, ir daktarą Hugo Mysliką, garsųjį Elbės regiono veterinarą. Galima sakyti, kad Trachta kūnu yra Kašperskis, o siela – Myslikas.

Laiške leidėjui Vilimekui Cimrmanas primena, kad pagal pradinį sumanymą Trachtos prototipas turėjo būti tik Kašperskis. Tačiau jau greitai autorius suprato, kad Kašperskis – taisyklės „sveikame kūne sveika siela“ išimtis. Jo atveju atrodė, kad gamta, tiek visko sudėjusi į kūną, išsikvėpė. Juk po dešimties metų sėkmingos veiklos „Sakaluose“ šis šaunuolis nesugebėjo įsiminti net savo rūbinės spintelės numerio ir nuolat pasirodydavo apsivilkęs savo bendrijos brolių ir seserų treningus.

Daktaras Myslikas buvo visiška Kašperskio priešingybė. Jo sveika siela, išradusi elektrinį aptvarą ir nenugriebtą pieną, buvo įsikūrusi kūne, sugraužtame, ko gero, visų egzistuojančių ligų. Myslikas sugebėjo susirgti net anaserpentine spinoze, t. y. padidėjusiu vilnos garbanotumu, – liga, kuria paprastai serga vien tik avys.

Sujungus geriausias abiejų savybes, sukuriamas monumentalusis inspektorius Trachta, XIX a. pabaigos Jamesas Bondas.

Sakalams būdingų savybių jo elgesyje apstu. Pavyzdžiui, romane „Šešėlis arklidėse“ Trachta sugauna žudiką tokiu būdu: griovyje, užsimaskavęs netikru šienu, jis lemiamu momentu suriestomis kojomis užsikabina už kopėčių skersinio ir pasiveja nusikaltėlį, išilgai peršokdamas persigandusį arklį.

Pro kaimiškų seklyčių langelius Trachta šokinėja išimtinai šuoliuko suriestomis kojomis metodu, o ūkininkų turtuolių plačius langus prašokdavo ištiestomis į šoną kojomis. Trachta savo varžovą dažnai suklaidina vydamasis jį ant rankų, todėl nusikaltėlis pagalvoja, kad tai inspektoriaus atvaizdas vandenyje, ir netaikliai iššauna aukštai virš jo.

Galiausiai – geriausias liudijimas apie ypatinguosius Cimrmano detektyvo Trachtos sugebėjimus jums bus pjesė „Žmogžudystė vagone-salone“, kurią pamatysite po pertraukos.

Apie pačią pjesę reikėtų pasakyti tik tiek: vienas iš jos veikėjų turėtų kalbėti vengriškai. Bet Cimrmanas šios kalbos nemokėjo. Kai rašė šią pjesę, teturėjo viešbučio „Petöfi“ restorano meniu ir Vengrijos geležinkelių tvarkaraštį. Prašome vengrų kalbą mokančių žiūrovų atleisti šį trūkumą.

Taipogi mums nutinka, kad žiūrovams nebūna aišku, kada pjesė baigiasi. Todėl jie lieka sėdėti savo vietose ir dažnai net nepaploja. Kad taip neįvyktų, išduosiu jums šios įtemptos istorijos pabaigą. Inspektorius Trachta pasako: „Tai bus gražus paskutinis šios mūsų bylos akcentas.“ Kartoju: „Tai bus gražus paskutinis šios mūsų bylos akcentas.“

PERTRAUKA

Laukite tęsinio.

Iš čekų kalbos vertė Vaida Braškytė-Nemečkova