KARALIŪNAIČIOS, LAUMĖS IR VYŠNIOS

Vaikas Stalino laidotuvių neprisimena. Buvo metų ir pusantro mėnesio. Pirmųjų Stalino įpėdinių, irgi vienas kitą smagiai galabijusių, taip pat ne. Daug vėliau tik girdėjo gerokai įgėrusį, užtat naktimis nebeužmiegantį senelį karštai ginčijantis tai su Berija, tai su Malenkovu, tai dar su kokia šmėkla. Ne, veikiau čia nei ginčas, nei barnis. Čia vien monologinė barnių dalis. Atsakyt, pasiteisint, savo teisybės išklot jie negali, užtat senelis pučiasi ir putojas pasijutęs teisus ir tvirtas, pranašus ir užtat patenkintas, iškalbingai jis juos koneveikia ir plūsta, kam ubagais Lietuvėlę užleidę. Žoliàku vadž’. Taigi žulikų valdžia, ne kitaip. Įsikarščiuoja, aprimsta, vėl uždainuoja.

Kas kita Kruščiovas ir jo tos nesąmonės su kukurūzais. Vaikas viena ausim jau girdėjęs, kad tie kukurūzai be galo pažangūs, apžavūs, mokslingo eksperimento patikrinti: alkanos karvės, ką tik iš tvarto išleistos, prie ko pirmiausia pripuls? Prie jų, kukurūzų, ne prie burokų!.. Taip aiškinęs pats Kruščiovas. Bet kas jis toksai, ar jis čia pasėjo tuos kukurūzus, ar kolkozui nesąmonių liepė prisėti Dagiliškio lauką, ir dar ne bet kaip, o pačiu pažangiausiu būdu – kvadratiniu lizdiniu, vaikas čia nesigilins, vaikui vis tiek, po teisybei, tai kaip ir daugeliui kaime: pernelyg jau plačiai mintimi užsimoti kaimiečiai linkę nebuvo, o ruskio durnumas kaimo žmonių jau seniai nebestebina…

Kukurūzų tas plotas nuo senelių Pasvalio pusėj, tuoj už Svalios tiltelio, taigi tarp jos kairėje ir jai pagrečiui dešinėje, bet kitoj lauko pusėj, besitiesiančio kelio iki pat Jurėnų, o gal ir Antano Babicko, babutės brolio jaunėlio, ar net Lazauskų, tai ir lig Praniuko, atėjusio čia užkuriõm, Lazausko Teklytę į žmonas paėmusio. Kas lauke šitame ir, svarbiausia, kas vaiko galvelėj čia dedas? Visokių minčių prisiveisę kaip kralikų, jam tik neaišku, ko jos taip pjaunas, nori vis kiekviena nugalėti, bet sukas ir brukasi visos gal apie ponaivius tris teosofinius vaizdinius. Pirmas babutės vi̇̀sa piktai kontroliuojantis Dievas gerasis, veikiau jo iliuzija, tada jokio dievo nepaisanti ideologinių cinikų šutvė – berniūkštis toksai iš spaliuko ženklelio, toks paputžandis garbanius, jis Leninas, taip pat ir senelio teisybei vargu nusileisiantis Stalinas, va ir anksčiau negirdėtas Kruščiovas, bet jų vardai, po teisybei, pro vieną ausį įeina, pro kitą išeina, vaiko galvelė gamtoj ir jos laisvėj nurimusi, lýgmala dar nebylios, dar jam pačiam nesuvokiamos patirties, vien tylomis gal tik kartais tiesiogiai prabylančios nuojautos, koks, dabar jau sakytum, jaukus ir apstus, ir dermingas pasaulis, tarytum kas nors slaptus vartelius būtų atkėlęs ir vaiką už rankos įvedęs į rojaus sodą tikriausią, gal menką jo pakraštėlį, o kursto jo vaizdas apstulbusiam vaikui nujaust ar įvardyt per sunkų, bet stiprų pirmykštį gamtameldystės – ir meilės – instinktą pasitikėt ir tausoti, ãtvirai dvasiai būdingą. Vaikas toks ir išliks ligi galo: patiklokas žaliasis, gal panteistas, autentiškas, linkintis viskam, kas gyva, skleistis ir žysti, ir bręsti, ir vysti savaip.

Kol kas mūsų puraklynis piligrimas vienas per ilgas dienas bastos tuose kukurūzuos, laksto ar slankioja, laupo, čiaumoja jų bùrbuoles: saldžios. Kukurūzų laukai jam atrodo tikriausias, net gyvasties pertekęs miškas, ligi smulkmenų vertas ištirt, visu kūnu pažinti. Aukštas, prie pat dangaus prikabintas. Visas žalias, nesužalotas. Bent jau nuo kelio šio aklino miško kirtaviečių, proskynų, laũkymių nepamatysi. Kukurūzų prispėjusios bùrbuolės smarkiai didesnės už švendrų, šių burbuolės bus ne kas kita, kaip laumių audėjų šeivos. Mat laumės čionykštės, žaliųjų Svalios pasvalių, bėgančio vandenio mergos, rasos mėnesėtų naktų prisigėrusios, smarkiai atrodo drūtesnės nei kitos, tai ir jų šeivos, tos kukurūzinės, bus gangreit kaip kočylai.

Tai ko aš jų nebijau, tų vandeniñkių laumių ir jų dukterų, laumyčių vandeninkėlių? Turėčiau bijot, kad pagaus, užkutens, juodan Svalios duburin nusitemps? Ne, nieko nebus. Jos juk turi šeivų. Tai savo seklyčiose, neregimose, vadinasi, irgi turi stakles. Tokias pat kaip babutės. Gaila, kad tos laumių staklės dar ir negirdimos. Kiek ausį pakrantėj prie žemės prispaudęs laikau, nesutrinksi. Neišgirstu, kad laumės, kaip ir babutė, skietu primuštų po siūlą prie kaskart vos per jį pailgėjančio audeklo. Laumių rankose darbas dega, kada jos tau vaiką kutens.

Kutena mane Pasvaly. Negi laumės! Kaimynų mergos. Pasigauna, parverčia ant lovos Rapkiaučių didžiajame kambary, visos trys net sušilusios kirkina, niurko, kutena. Raitausi, žviegiu iš juoko kaip skerdžiamas, bet išsivaduot negaliu. Mergos jau nebemažos, jau mokyklinės, jau beveik pusmergės, stiprios. Rapkiaučių Stasė ir dvi Karaliūnaičios: už Stasę gal kiek vyresnė Zita ir kiek jaunesnė Sigutė, ta kaip iš pasakos.

Man jau penkeri su puse, populiaraus romano veikėjas, būdamas tokio amžiaus, padaro pirmą paukščių gaudyklę, aš iš pamatų duobės po naująja senelių gryčia Daligišky išrenku skiedras, mano mama Pasvaly ligoninėj, gaunam žinią – man gimė sesytė; niekas nežino kaip, bet skaityti, rinkti raides ir žodžius aš jau senokai išmokęs, dabar va mamai laiškelį rašau, sesytę prašau pavadint Sigute arba Zitute, pavadina Zita, pranciškonų šventąja, o man tas laiškas yra pirmasis išlikęs mano buvimo rašytinis liudijimas, buvęs išlikęs, galbūt kur nors dar tebesamas, kad ir kas, jis paveldas man, svarbesnis ir už paties Gedimino laiškus.

Baltapūkė sesytė taigi Zita, nors Sigutė man gal labiau, gal ir labiausiai patiktų, bet pasitaiko proga mergoms atsilyginti už nepamirštamus kirkinimus, kad ir ne visoms iš karto, kad ir po vieną. Ir lyg tyčia kieme pamatau ją, Sigutę. Ką tik apėjęs buvau kieno gal užtvatintą, gal nunuodytą, gal šiaip pastipusią žiurkę, čiumpu šitą gaišeną už uodegos, suku ir veju Sigutę, ta namõ, durys laukujės atlapos, dar žingsnelis, ir šmurkštelės jau virtuvėn, bet… žiurkę smarkiai įsukęs – suspėju! Padaro ji gražų lanką, laukujų staktos nekliudo ir – šmakšt virtuvėn, tekšt pačian vidurin ne per mažiausio, o didelio didelio ir emaliuoto bliūdo. Karaliūnienės ten Anelės ranka – lyg rodyklė per ciferblatą, tik daugel kartų smarkiau – suka liukrą, kiaušinių baltymų ir baltintelio cukraus glajų visokiems tortams, pyragams ir dar baravykų drūtkočiams puošti. Mat Karaliūnienė mūsų – garsi ir narsi gaspadinė, gauna užsakymų baliams, jos tortai nepralenkiami.

Karaliūnienė braukia baltai aptinkuotą veidą ir markstos. Kas bus dabar?.. Žiurkė tai juk tikra, ne Puipos piešta. Ne ta, kur Repšys į kaimynų daržą šveitė paveiksle.

Ko gera, bemaž visi turim po savo žiurkę. Aš va prisiminiau antrą. Senelis turėjo gal ir daugiau. Slastus joms pagauti buvo susimeistravęs atsakančius, užsitrenkdavo jie iš abiejų galų, tiktai gaila, kad šitaip retai, mat žiurkės yra padarėliai pasiutiškai gud­rūs ir baisiai protingi. Ypač jų klano galva, didžiausia iš mano matytų žiurkių. Šiek tiek paaugęs, ją ir būsiu nutvojęs. Senelio klėty. Su juo ir su Jonu, su dėde, užsidarėm duris iš vidaus, tą didžiąją žiurkę su šakėm ir su kuolais trise vis gainiojom visaip kaip – sienom, aruodais, grindim, tą trumpą mirksnelį sustojau pridusęs pasąsparėj, paklaikusi žiurkė pro kojas man šmakšt ir pramovė, valiái pačia sąspara lyg kokio griovio dugnu palubėn. Kaip užsimojau lyg spragilu, kaip atsivėdėjęs kirtau iš viršaus – dunkst ant grindų pacas prie kojų, nebejuda. Giria senelis, pagiria Jonas, o mane tik išpila karštis, kyla blogumas ir linksta drebančios kinkos – pirmąkart gyvą padarą ėmiau ir va nužudžiau. Neminėkim čia blusų nei utėlių, sparvų, aklių nei uodų. Neminėkim ir musių. Šių tai tikra žudynė. Pliokšėmis ir lipniais, ilgai dar zyziančiais musgaudžiais. Bet vien tas nelemtas, tas žiurkės dunkst ligi šiolei dusliai atidunksi iš tolo žiluos smilkiniuos. Nors gal čia tik kraujo spaudimas taip kulia, vis tiek pranašauja jis man žiurkės kerštą ir varo panišką siaubą. Žiurkso sapne iš kertės, iš seno patamsio, iš Dürerio tvano, galop ir iš mano eilėraščio šiẽpes’ – tuoj šóks on véido, ir šiuokart nebeišsilenksiu.

Nors žinau ir stengiuos suvokiai susidrausti. To sapno nėmaž nebijok. Būk smalstus, iškantrauk ligi galo. Tau nieko neatsitiks: jei kas, instinktas padės ir pasaugos, tik švyst, ir nubusi. Ar čia, ar kitam jau sapne, tačiau gyvas.

Bent šitaip pačiam tau atrodys. Kaip netikėtai prieš rytą:

sodžiuose ir miestuos
soduos ir garažuos
skamba girtos giesmės
svietiškos ir gražios

Tik prisimink, kad tos giesmės galėjo būti užburtos. Kaip ir tie kukurūzų miškai su padūkusiom laumėm, į tris kaimynų mergas Pasvaly netrukusiom įsikūnyt, kaip sodai, iš niekur ataskambantys, o Karaliūno vyšnių sodelis tai jau be jokių abejų. Kas man padėtų jį nustatyt dabartiniame miesto žemėlapy? Juk Vyšnių gatvė tai liko. Ir atmintis kreipia raminamą žvilgsnį ton pusėn, kur išsijuosusios andai – žydėjo vyšnios!..

Sapno sąsaga. Šešiolikmečio dienoraštis. 1968, gruodžio 15, sekmadienis

Ar Pasvalys naktį nepanašus į didelį miestą? Žiburiai tik išvien. O kartis teko aukštai. Į naująjį penkiaaukštį, kur buvo kažkada Karaliūno vyšnių sodas. Dabar, sako, tenai vaistinė bus. Gražėja anas Pasvalio kampas. Tik gatves tai jau galėtų išasfaltuoti. Dabar į tuos naujus namus nė su auliniais neįbrisi.

Sapno sąsaga. Stasės Rapkevičiūtės-Šileikienės laiškas. 2024, balandžio 10, trečiadienis

O, jeigu tamstai būtų reikėję kas dieną tą vyšnių sodą Vyšnių gat­vėj nuo špokų saugoti… o mes visos trys eidavom kaip į lažą. O jau ten ir tarškindavom, ir barškindavom, kad kuo mažiau vyšnių ant žemės tie paukščiai prikrėstų… Barsis savininkas, atėjęs po darbo pažiūrėti. O tai iš ko, nežinau, ar tu atsimeni, 5 kibirų bačką vyšnių vyno buvo padaręs? Ir laikė ją rūsyje po virtuve. Ten buvo jų sklepas. Bet kas ir per kiek ją išgėrė, tai jau nebesuprantu.

KIENO ČIA NERIMAS SAPNŲ LANGELIN BELDŽIAS?

Sapnuose į save mes žiūrim, ko gera, bent jau dvejopai: ir iš išorės, lyg kokios vėlės iš palubės į savo paslikus kūnus, ir iš vidaus, iš minčių peryklos smegenyse ir iš visokių juslių bei geismų visur kur. Šitaip, ko gera, prozos meistrai, kai jau įsivažiuoja, kai su savais personažais tapatintis ima, – juos irgi stebi dvejopai, džiaugias dėl jų ar sielojasi, graužias, bet nieko negali pakeisti, sapno ar prozos herojai savo sapnuotojo nė nebemano klausyti, vaikšto po sapną kur panorėję, išeina neatsiklausę, grįžta neatsiprašę, kaip mes vidurinėj per ramutėlio, tikro ramybės apaštalo pamokas, net pravardę jam, doram geraširdžiui, mokinių praėjusios ciniškos kartos buvo įtaisiusios žiaurią – Lavonas, toks va jautiesi ir tu, sapnuotojau mielas, bet palikti tų sapno akiplėšų niekaip jau nebeįstengi. Tiesa, prieš žudomas, žūdamas ar kaip kitaip numirdamas aš, savo sapno veikėjas ir jo stebėtojas, jei tik pavyksta dar ir stebėtoju būti, kartais lemiamą mirksnį dar spėju suvokti sapnuojantis ir pragaištingą sapną nutraukti. Tada lieku gyvas, be abejo, dar tas pats, bet visas išpiltas prakaito šalto ir besidaužančia širdžia.

Taip kada čia atsibudau iš vienos sapno serialo dalies, jų, jaučiu, būta daugiau, bet nežinia kur nuplaukusios. Tad kiek teįstengsiu atkurti tik dvi serialo dalis, vadinsiu pirma ir antra. Toj pirmoj aš, neaišku, už pinigus ar per apgaulę, vos neparašiau „per durnumą“, svarbu tik faktas, kad štai pagal kažkieno įtaisytą navigacijos žemėlapį važiuoju nežinia kokia mašina, man atrodytų, ieškoti amžinai kur nors šonan nueinančios, atsiliekančios vis Gabriukės, plentas ten visaip į šalis atsilenkia, šakojasi, remontuojamas, tai plečiasi, tai siaurėja, virsta apylankom, žvyrkeliais, šunkeliais, atkakliai braunuosi jais, aukštom žolėmis apėjusiais ir akmenuotais, provėžos grubios ir gilios, kartais, atrodo, nė vairuoti nebeprireiks, esi į jas įstatytas… Kitame slogiame sapne, tos pačios serialo dalies tęsiny, jau sunerimęs, kad kažką tada padariau ne taip, netesėjau, tą kažkokių užsakovų – ką jie man užsakė? ką jiems skolingas? – mašiną būsiu palikęs nežinia kur, lyg ir grąžinti turėčiau. Kažkaip judu lyg vėl tais pačiais keliais ir keliukais, aukštyn ir žemyn, kažkokios lyg uolos supti ima ir gniaužti, galų pagalėj žiūriu, bet jau pėsčias – stovi toksai vilkikas, ne, tikrų tikriausia fūra, nuo kalno nusiridenusi kiek tiktai gali, apsukt jos nebeįmanoma, atgal atbulos niekaip taip pat neištaikysi, į priekį nebėra kur, nebetelpa, ten uola su laipteliais gigantiškam triušio urve ar oloj, bet aiškiai pasaulis joj baigias – katakombomis, kriptomis, čiagi aplinkui kažkokios švieselės, vyrai vaikšto, lyg darbininkai, ačiūdie, jiems atrodau vienas iš jų, gal kad ir patys vieni kitų nepažįsta, o mane va užplūsta pasiutiškas nerimas, kad gal aš tą fūrą čia būsiu virtuoziškai atvairavęs pilną narkotikų, ginklų ar dar kokios kontrabandos, ar, neduokdie, parduoti skirtų žmonių, gal jie jau ir iškvėpavę priekabos orą, uždusę, tiesa, dvoko sklindant neuodžiu, gal ta priekaba sandariai užtaisyta, o juk vis tiek tarnybos mane suieškos, asmens dokumentus išsiimdamas juk palieki pirštų atspaudus, palikau ten ir aš, tai dabar sulygins su tais, kur ant vairo ar ant priekabos rankenų, viskas, būsiu bemat demaskuotas, iškrapštytas iš slogios paslapties ir antrankiais surakintas, numirt prisieis iš gėdos.

Antros serialo dalies pabaiga kiek trumpesnė. Sėdžiu prie vairo, mašinytėj mano bene kolegos, gal grįžtam iš Druskininkų ar Krasnagrūdos, bet va neįvardytame mieste jau prietemėlė, žibintai, tenka sustot lyg prie stoties perono ar oro uosto, stoviu mašinų eilėj drauge su kitais tokiais pat priverstais laukti, netikėtai jaunos kumelės žingsniu prieina vešli moteriškė, šypsosi maloniai, lyg be žodžių bylotų „sveiki atvykę“, ir, prie praviro mano langelio palinkus, it grąžiagalvė, it gyvate apsimetus genelė, sušnypščia:

– Tai ką, mielasai, gal jau manei, kad paskutinis mano įspėjimas tau negalioja?

Atsitraukia grakščiai mandagiai, vietą užleidžia porai ambalų, porai teriodontų intelekto nesužalotomis fizionomijom, tie jau artėja, jau tiesia rankas pro langelį mane išsitraukti. Susizgrimbu atsibusti, bet nepataikau – atsibundu sapno vėl tęsiny, žinau, kad anas nutrūko, bet tęsias savaip, svarstau, ar rankom jie būtų mane doroję, ar būtų ir kojom, ar bent kokias pagydomas kūno dalis mano košėj būtų palikę, ar neįgãliojo vežimėlį dar priveikčiau valdyti, ar kiurksočiau jame kaip daržovė, ar būčiau vis dėlto dar įstengiantis ką mąstyt ir suprasti, o gal kokią išeitį vis dėlto dar turėjom, gal reikėjo sukti ūmai iš tos paklusnios automobilių eilės, akceleratorių spaust iki galo, gal būtumėm išsirovę, pabėgę ir neužsimušę. Tik ar pabėgę ilgam?

Sapne man dažnai – lyg absoliučiam Clausewitzo kare, kur tvyro ore pavojus, įtampa, atsitiktinumas ir netikrumas. Atsibundu, dar neišsirąžiusią sąmonę užklumpa slogus, su niekuo nesusijęs nepasitenkinimas, ilgai nepaleidžia klausimas, ar esama kokios nors tų abiejų serialo dalių jungties. Nė nežinau.

Trečia serialo dalis jau šiapusybės: Severiukas dirbtinian urvan nusileido, apleiston paskutiniojo karo laikų kuro saugyklon netoli oro uosto, na gerai, buvo nuleistas, užtat jau išlipti keliolika metrų turėjo pats vienas – ir ką tu jam! Įsitvėręs virvės išsiropštė kaip laipinistas – laimė speleologams tėvams ir šiek tiek dar baimingas džiaugsmas seneliams: šešiametis, o jau prie chtoninių gretinas, perpranta tamsą ir kerta savo prigimtine, savo žvaigžde kaktoje. Kaip čia susiję?

Post scriptum. Bet dėl savo sapnų prigimties… Laima Vincė antai „Karantino dienorašty“ iš Gintaro įlankos Juodkrantėj rašo: „Naktį sapnuoju košmarus, o prabudusi suvokiu, kad sapnuoju pasaulio nerimą.“ Norėčiau sakyt, kad sapnuodamas niekuo aš dėtas, kad sapnus man transliuoja pasaulio slaptų virpesių seismografas, per klaidą many įtaisytas. Bet gal ir mano paties virpesių? Iš sąžinės nerimo, baimės ir gėdos, iš skausmo ir nesaugumo? Dėl begalės tau pačiam nesuvokiamų postūmių bei priežasčių, neįmanomų imt ir įvardyt, todėl nesakai, kad dėl negyvento gyvenimo, tavęs nesulaukusio ir savais keliais nuskubėjusio, gal dažniausiai sakai, kad dėl per lengvai pažadėto, o nepadaryto, vis atidėto, atidėliojamo darbo, tyko tavęs jis visur, žiurkso vis iš kerčių ir sapnų priekaištingai, kad vis tiek prisiversi ar laikas privers padaryti, tik darysi skubom, be meilės šviesos, be lašo smalsos ir euforijos, vadinasi, bus padaryta prastai, kam tada ir pradėti, matai, kad pradėt neįmanoma, nors neįmanoma irgi be priežasties, tiesiog kad nelimpa prie pirštų, dar priedo ir trukdo daryt ką nors kita, kausto ir paralyžiuoja, ir švelniai veda iš proto, ne veda, gal neša, kad supa ir guldo į sapną bejėgį: čia ir strygsok, perfekcioniste tu nelaimingas.

VELNIAI RAUDONIEJI MIČIURINO

Kas vyrams skaniausia užvis? Kai babutė išėjus į Pasvalį, vaikas ir jo senelis prisiraško cibulių laiškų, pasipjausto, uždrėbę smetonos išmaišo, atsirėžia kumpio ar lašinių, šaltai išrūkytų, bryzą…

Pradinukas turi tris senelius. Vienas gyvas, jo mylimiausias, ir du numirę. Tie numirę – tai tetės tetė Jonas Braziūnas ir Leninas. Mat mokykloj to pradinuko atlapan įsegta žvaigždutė su rubuiliu garbaniumi jos vidury ir pasakyta: esi – šito vaiko anūkas. Anų senelių, tų mirusių, nė nematęs, jų pačiupinėt, pašukuoti negãli, jų buvimas tad kaip ir netikras. Užtat gyvajam seneliui – triguba meilė. Apie tris babutes kažkodėl niekad nė nepagalvoja.

Dar iš mokyklos galvelėn įsideda gandą apie gerą dėdulę Maksimą Gorkį, tai šukuoja senelį, jo plaukai širmi ir šilkiniai, vaikui atrodo, senelis ir bus tas Gorkis iš paveiksliuko ant sąsiuvinio viršelio. Net keista, kaip smarkiai tie gorkiai visokie dauginas. Kvadratiniu lizdiniu būdu. Parazitiškai. Vaikų galvelėse į brangiausių žmonių vietą kėsindamies. Visur kur… Kai kas Vilniun įkiš Piłsudskio stovylą, užėję kiti, vos patašę, pervardys ją į Dzierżyńskio, o tas pats Gorkis va nusigvelbs švenčiausią senamiesčio gatvę, Pilies. Net kai kurie jaunesni kolegos didžiuosis toj gatvėj užaugę: Gorkynė skambės išdidžiai, jos sentimentai rodys poezijos didžią kokybę, ne taip, kaip netyčkampių ar papiškėlių gatvelių.

A, dar didvyris toks Mičiurinas, skiepijęs viską, kas po ranka, į viską, kas po ranka, taip pagal naująją madą pertvarko gamtą. Matai, ir Marse baltos obelys žydės, užtat kad ne laukt iš gamtos malonių, o viską paimti iš jos – mūsų uždavinys. Panašiai, kaip lietuvis poetas, eltėesere ne visai beviltiškai taikęs į valdiškus klasikus, rimuoja antai išradingai, ir teka jo „Amu-Darja – / komunizmo linkme“.

Vaikas smalsus ir judrus, iš pupų nevaromas, pats viską privalo patirt, išmėginti, prie visko jam maga ar prisikast, ar prilipt, prisikarti – tai tikras pakártuvė, o kad augęs daugiausia tarp vyresnių, jam ir sušnekt pasitaiko kartais tarytum seniui, su vyrais kalbą surasti.

Nevaro vaiko šalin zimagorai, valdžios paliepti Svalią neklusniąją keisti, nukreipti jos vingiąją tėkmę į tiesę, kad skrietų į šiaurę tarytum indėniško lanko strėlė. Ar jaučia, kad šitaip ją žudo, bukaprotiškom lopetom gena į tikrą gyvybės skerdyklą? Kaip kokią Mūdarją, kirčiuoti antrąjį skiemenį. Kas ji? Gal karvė?

Nevaro vaiko šalin nė meistrai, į žaismingąją Svalią stačiai įsirėmusios liepų rikiuotės gale renčiantys naująją gryčią, gerąja puse jau atgręžtą į kelią, pro langus jos rytinius Baltrūno sodyba matyti, gryčia irgi dviejų galų, priemenėj ir virtuvėj jau grindys, jau ne asla, tad vaikui gryčia ta atrodo šviesi ir didžiulė. Ir vaikas – vyras jau ne pipiras, didumo sulig šuniu tupinčiu, nuo vasario pradėjęs šeštus, kitąmet pirmakleckis, pirmokas, – kai ne su knyga, darbo turi lig kaklo: pirmiausia iš pamatų duobės, iš po pirmojo gryčios sienojų vainiko, sąsparom ant akmenų užkelto, skiedras išrinkt kuo švariausiai it kruopas. Vienas tik jis ir tegali pralįst pro tą plyšį tarpu sienojų ir žemės, vienas svarbus ir drąsus, be baimių jokių ir dvejonių, vienas ir nepamainomas, dar vienas tikras statybininkas. O smagiausia jam bus vėlėliau – karstytis vos prie gegnių šviežiai prikaltais grebėstais, kai vyrai jau stogą skardinį dengia, ir liežiuvį iškorus klausytis, ir džiaugtis rimtai jų pakalbintam:

– A màtė véln’?

– Kòki?

– Kėp – kòki?

– Viosókiu tū veniu būn, – čia sušneka jau kaip mama, turinti madą pasergėt, kad nesiartintų prie nepažįstamos karvės: visokių tų karvių būna.

– Tãva teisybe, viosokiu. Bet’ pãt’s baisiáus’ tė tie raudoniej. Juos Mėčiūrions ėšrãda!

Patys baisiausi velniai – raudonieji… Taip to didvyrio su skiepytojo peiliu vietoj kardo didystė ir susvyruoja: ar labai jau čia vertas jo darbas – velnius išradinėti? O dar ir raudonus, kuo baisesnius.

SENELIS JUDA NAMO

Galvą pakėliau dešimtojo aukšto balkonan, lekia pro jį vis aukštyn, sūkuriuoja, purpsnoja, plazdena pernykščiai gal lapai, bet kad pernelyg jau spalvoti ir jų skrydis toksai neregėtas, toks ištisai virpulingas, – o gal čia bevardžių egzotinių paukščių dvaselės, pavasariu džiaugtis pakeltos iš paskutinio jau pašalo, iš ciepsinčių jau pašaliuos krokų jauniklių lizdų, alkanus žiomenis ryškiai saulėn iškėlusių?

Ir tais metais, ko gera, ankstyvų būta Velykų, išdidžiai tada vaikas galvą pakėliau, va taip, turiu parsivesti senelį, žygiuoju tuo keleliu, kur prieš Prankų gyvenimą eina Svalios tilteliu, nueina tiesiai lig plento, ligi Talačkonių tos krautuvėlės, man tereiks artėliau, lig vienos tik sodybos kairėj pakelėj, jau nepasakysiu žmogaus pavardės, Babicko Paliūtė va sako, kad Drumžlio, taigi man reikia tenai, mat babutę pasiekus žinia, kad senelis, kad ai Pasvalin jau išėjęs, o gal net priėjęs velykinės, bus, kaip svietaunas žmogus, prie uzbonėlio prilipęs ir nepasiekia namų, o jis gi, senelis, vieno manęs ir teklauso, su kitais, aišku, sprečytųsi, kitiems prieštarautų, nenusileistų, o kaip tu šoksi prieš vaiką, dar mylimiausią, taip visada, tik šį kartą tas vaikas va žengia ne šiaip, o Jono juokais įkalbėtas prigriebti apinasrį, mat jau žino, kad vaiką, apinasrį jam įdavęs, gal pasiųsti arklio parjot ar parvest iš ganyklos, tai ko ne senelio, – parkulniavom gražiausiai žingsnius sutaikę abu, dar bandė senelis namie valdžią parodyt, bet mudu su babute, kaip jau pratę, užgulėm jį ir palaukėm, kol nusiramins ir užmigs, taip ir buvo; paskiau paėjo po kaimą šitas apinasrio gandas, tik senelis, kaip visada, ant vaiko pykčio nelaikė, taip buvom susigyvenę per kiauras dienas, nors tada nepaklausiau, kodėl jos vadinamos kiauros, o jau nepaklausiu, jau visas jų oras išėjęs.