Grynai metaforiškai XIX amžius baigėsi fraze: „Isa Whitney, brother of the late Elias Whitney, D. D., Principal of the Theological College of St. George’s, was much addicted to opium“.

Šis anglų kalbos sakinys turi visas šimtmečio, kuriame vyravo daugžodžiavimas ir noras į bet kokią ribotą erdvę sukišti kuo daugiau informacijos, savybes – nesvarbu, ar tai būtų novelių knygutė, laikraščio puslapis, ar netgi įprasto biografinio žodyno, skirto nežymiems provincijos kunigaikštystės veikėjams, pavadinimas, kaip antai: Enwogion Cymru. Biografinis žymių velsiečių žodynas, apimantis laikotarpį nuo seniausių laikų iki dabarties ir įtraukiantis visus vardus, susijusius su senovės Velso istorija, sudarytas garbingojo Roberto Williamso, Oksfordo universiteto Kristaus bažnyčios koledžo absolvento, nuolatinio Langadvaladro ir Rydykroisų parapijų vikaro; parengtas spaudai Landavryje (išspausdintas Londone „Longman & Co.“ 1852 m.). XIX amžius buvo nepasotinamas, godus bet kokių žinių, laikomų naudingomis, o tokiomis buvo visos: maža kas gali praversti? Šis šimtmetis norėjo į save įsprausti aplinkinį pasaulį, tad pūtėsi, kol sprogo kurtinančiu riaumojimu – pirmiausia 1914-aisiais, paskui –1917-aisiais.

XX amžius prasidėjo fraze „Aiza Vitnis įprato rūkyti opijų“. Tai tas pats sakinys, tik išverstas iš XIX a. į šiuolaikinę kalbą. 1921 m. vertėjai Marina ir Nikolajus Čiukovskiai išbraukė tolesniam pasakojimui nebereikalingą velionį brolį Eliją, Šv. Jurgio seminarijos dekaną, palikdami jį jo laikui, kai pasauliečiai dar domėjosi bažnytinėmis pareigomis. Į rusų kalbą išverstame tekste liko tik nelaimingasis narkomanas Aiza. Tiesą sakant, mums nereikia nieko daugiau apie jį žinoti, bent jau istorijos pradžioje; šiokios tokios detalės apie jo gyvenimą paaiškės vėliau. Ramus pragmatizmas ir tikras lakoniškumas – štai kuo garsėjo XX amžius, bent jau kai kurie svarbiausieji jo rašytojai: Hemingway’us, Dobyčinas, Beckettas. Pirmą kartą šį Arthuro Conano Doylio apsakymą skaičiau išverstą, todėl jis išliko mano atmintyje kaip puikus ramios modernistinės prozos pavyzdys, o ne kaip vienas tų neužtikrintų kūrinių, atveriančių spindinčius naujo žanro horizontus. Tiksliau sakant, ne atveriančių, o išrandančių. Sukonstruotų iš po ranka pasitaikiusios medžiagos. Bet apie viską – iš eilės, kaip mėgo Šerlokas Holmsas. Na, ir daktaras Vatsonas taip pat.

Trumpas apsakymas „Kreivalūpis“ (The Man with the Twisted Lip) su iliustracijomis buvo išleistas „The Strand Magazine“ 1891 m., o jau po metų perspausdintas leidinyje „Šerloko Holmso nuotykiai“, kartu su tokiais šedevrais kaip „Raudonplaukių lyga“, „Marga juosta“ ir „Mėlynasis karbunkulas“. Tai pirmasis Holmso apsakymų rinkinys, kanoninė knyga, kurią dėl savo literatūrinio tobulumo (nors ir savotiško) kitame amžiuje galima prilyginti Joyce’o „Dubliniečiams“ ar Borgeso „Išgalvotoms istorijoms“. Nuostabi visiškai neįtikėtinų įvykių, nutikusių labai keistiems žmonėms, kurių daugelį šiandien vadintų frykais, kolekcija. Neegzistuojančios Bohemijos karalystės operetės karalius bijo fatališkos divos keršto. Keistas raudonplaukis lombardo savininkas už nemažus pinigus perrašo „Britannica“ enciklopediją (taip aplenkdamas Borgeso Pjerą Menarą). Patėvis paleidžia nuodingą gyvatę, atsivežtą iš Indijos, nugalabyti savo podukroms. Galiausiai, komiškiausias iš visų apsakymų – kalėdinės istorijos parodija: Kūčių vakarą pavogtas brangakmenis paslėptas gūžyje riebios žąsies, kurią girtas bibliofilas neša namo, norėdamas susitaikyti su jį palikusia žmona, tačiau pakeliui patenka į bėdą, pameta žąsį, kurią pačiumpa pagyvenęs pasiuntinys ir nežinia dėl kokios priežasties – kartu su girto bibliofilo pamesta skrybėle – nuneša Šerlokui Holmsui. Visą šią kvailybę, absurdą, visišką nesąmonę galima paaiškinti tik vienu būdu: regime literatūrą, parašytą linksmo žmogaus su puikia vaizduote, kuriam nuobodu tiek jo socialiniame apvalkale (namai, šeimos galva, gydytojas, praktika Noridže), tiek literatūroje, kad ir kokia nuostabi ji mums šiandien atrodytų: Dickensas, Trollope’as, Hardy’is, Tennisonas ir visa kita. Viktorijos laikų Londone – rimtas gyvenimas ir labai rimta literatūra. Maždaug tuo pačiu metu keli karalienės Viktorijos pavaldiniai planavo pabėgimą – ne, net ne pabėgimą, jie nusprendė iš naujo perrašyti anglų literatūrą, sudėlioti iš naujo, kad nebūtų nuobodu (išlaikant jos rimtumą). Oscaras Wilde’as nerūpestingai rašė akimirksniu ikoniškais tapusius kūrinius, apie kokius anglų literatūra nė negalėjo pasvajoti nuo Shakespeare’o laikų – lengvus, subtilius, tvirtus, tarsi pagamintus iš titano, akimirksniu įsimenamus visiems laikams. Robertas Louisas Stevensonas atrado kapitono Flinto paslėptus lobius – ir tamsiame mūsų gyvenimo chaose gyvenantį grėsmingąjį antrininką, antrąjį Aš, poną Haidą. Conanas Doyle’is vėlyvojo Viktorijos laikotarpio Londono rūke užčiuopė stebuklingą eliksyrą, beprotybės smilkalus; kiekvienas, įkvėpęs jų eidamas Strandu ar netoli Vaterlo stoties, jau kitą akimirką galėjo susidurti su žemaūgiu Andamanų salų gyventoju, kuriam iš po skverno grėsmingai kyšo vamzdelis, o tabakinė prikimšta mirtinai nuodingų spyglių.

Visi trys nebuvo anglai, visi trys kilę iš kadaise Londono užkariautų teritorijų: airis Wilde’as, škotai Stevensonas ir Conanas Doyle’is. Tipinė imperatoriška istorija. Wilde’as, kaip matyti, gana lengvabūdiškai vertino savo airiškumą; jis buvo atstumtasis kitu, ne tautiniu pagrindu. Stevensonas domėjosi politika, bet daugiausia Samoa – salų, kuriose jis apsigyveno keli metai prieš mirtį – reikalais. Tačiau Conanas Doyle’is, kaip ir daktaras Vatsonas, buvo patriotas, imperialistas ir kareivis; nė vienas Didžiosios Britanijos karas nuo XIX a. pabaigos neapsiėjo be jo dalyvavimo vienokiu ar kitokiu būdu. Net į Holmso istorijas keletą kartų užsuko didžioji politika, ir tai nebuvo blogiausi apsakymai.

Bet čia kalbu apie kai ką kita. Apie tai, kaip per dešimt metų nuo 1881 m. (išleidus „Lobių salą“) iki 1890 / 1891 m. (išleidus „Doriano Grėjaus port­retą“ ir „Šerloko Holmso nuotykius“) buvo nubrėžta pagrindinė ateinančio XX a. literatūros kryptis. Trileriai, detektyvai ir praeities nuotykiai (nepamirškime, kad „Lobių sala“ – istorinis romanas, kurio veiksmas vyksta XVIII a. pradžioje) – visa tai kartu su keletu kitų žanrų tapo literatūros meinstrymo pagrindu, jau nekalbant apie tai, kad ši kryptis tapo kino – Holivudo, „Netflix“ ir kt. – pamatu. Žinoma, detektyvinę istoriją išrado ne Conanas Doyle’is, o puse amžiaus greitesnis Edgaras Allanas Poe, tačiau šios aukso gyslos daugiau nejudino, apsiribojęs trimis apsakymais. Nuotykių su istoriniu pamušalu galima rasti Walterio Scotto ir Dumas Vyresniojo kūryboje, tačiau masinę paauglių ir tam tikru mastu vaikų auditoriją šis žanras pasiekė tik XIX a. antroje pusėje. Na, o trileris, ak, trileris, nepaisant didelių gotikos literatūros pasiekimų perėjimo į romantizmą laikotarpiu, beveik viską jis skolingas Bramui Stokeriui ir Gustavui Meyrin­kui. Žinoma, galima prisiminti tylų siaubo budėjimą Wilkie Collinso „Mėnulio akmenyje“, bet tuomet išeitų, kad dauguma XIX a. viduryje parašytų kūrinių yra trileriai: Nervalis, Gogolis, Dostojevskis ir net Dickensas. Bet grįžkime prie Conano Doyle’io.

Arthuras Conanas Doyle’is ne tik į kultūros industriją įtraukė subtilų Poe (ir Thomo de Quincey, apie kurį plačiau kalbėsime toliau) išradimą, detektyvų kūrimą paversdamas pramonine veikla, bet ir atrado žanrines trilerio galimybes. Taip, detektyvinės istorijos pagrindas yra mįslė. Mįslė numato paslaptį, o ši – kažką tamsaus ar net baisaus. Spręsdamas mįslę, detektyvas nuplėšia paslapties šydą, atskleisdamas kažką negražaus, gėdingo, bauginančio ir šiurpaus. Viso to laipsnį lemia autoriaus šaltakraujiškumas; jo užduotis – nustatyti:

1. Kas turėtų labiau sudominti skaitytoją: pati paslaptis ar tyrimo vingiai?
2. Kokia negraži, gėdinga, baisi ir siaubinga turėtų būti paslaptis, kad ji pritrauktų, bet neatbaidytų?

Dauguma detektyvų rašytojų jaučiasi užtikrintai dėl pirmojo punkto – juk tai grynas įgūdis, pagrįstas žanro technikų žiniomis, o antrasis jau kelia sunkumų. Tam būtina intuicija, pagrįsta socialinės psichologijos nuovoka. Štai kodėl daugelio, nors ir puikių, detektyvų kūrėjų sprendimai tokie nuviliantys. Dievinu Phyllisę Dorothy’ę James – puikią pasakotoją ir britų gyvenimo žinovę, tačiau jos pseudodramatiškos pabaigos su siaubo eskalavimu tuščioje vietoje nuvilia net tokį aistringą gerbėją, kaip šių eilučių autorius.

Detektyvų ir trilerių industrijos aušroje Conanui Doyle’iui iš nuojautos pavyko nutiesti tiltelį tarp šių žanrų. Jo detektyvinės istorijos dažnai yra ir trileriai. Pavyzdžiui, „Ledi Francės Karfaks dingimas“ (1911 m.), kur nusikaltėliai ketino palaidoti nelaimingą moterį gyvą dvigubame karste, paguldę ją, užmigdytą chloroformu, šalia mirusios senos moters. Tai, žinoma, grynas Hitchcockas. Jau nekalbu apie „Baskervilių šunį“ ar minėtą „Margą juostą“. Conanas Doyle’is meistriškai kuria siaubą, paversdamas jį detektyvo siužeto varikliu; o galutinėje stotelėje skaitytojo visada laukia nekintamai racionalus, visiškai kasdienis – ir labai tikroviškas – nusikaltėlio motyvas, dažniausiai paveldėjimas, rečiau – tiesiog grobis.

Tačiau kartais Conanas Doyle’is į detektyvo mechanizmą įterpdavo siaubo elementų šiaip – grožio ir gryno malonumo dėlei. „Kreivalūpis“ priklauso šiai kategorijai. Už šiurpios realybės šydo slypinti paslaptis yra triviali, net juokinga; rimtas žmogus dėl jos ne tik nesiryžtų nusikaltimui, bet greičiausiai nepajudintų nė piršto. Bet… palaukite, ar apsakyme buvo nusikaltimas? Geras klausimas. Kaip minėjau anksčiau – apie viską paeiliui.

Taigi, Aiza Vitnis įniko rūkyti opijų. Šio apgailėtino fakto atskleidimas pradeda pasakojimą, kuris dar kiek pasisukiojęs aplink nelaimėlį Aizą, galiausiai jį paliks visiems laikams. Jis išliks mūsų atmintyje kaip „išblyškęs, išsekęs ir netvarkingas“, praradęs laiko nuovoką opijaus dūmų prisotintoje narkomanų irštvoje kažkur netoli Londono Sičio, dokų teritorijoje, kur tuo metu gyveno kinai. Vatsonas iš ten išsiųs Aizą namo, bet kas jam nutiks vėliau? Ar jis atsikratys savo priklausomybės, ar toliau ja mėgausis su fanatizmu, kol širdies smūgis ar Londono dokininko peilis užbaigs jo apgailėtiną egzistenciją? Kas nutiks jo žmonai Ketei, kurios įsibrovimu į jau besiruošiančią miegoti Vatsonų šeimą prasideda istorija? Jei įsivaizduosime „Kreivalūpį“ kaip prisukamą laikrodį, tai jį užveda du raktai – Aiza ir Ketė Vitniai. Be to, kad šeimos galva yra narkomanas, o jo žmonos mokyklos draugė – Merė Vatson, apie juos nieko daugiau nesužinome; tad tegul jie toliau gyvena savo gyvenimus, kaip patinka. O mes eikime toliau.

Bet ne, yra dar viena aplinkybė, kuri prie puikaus, tik, atrodytų, niekuo, išskyrus literatūrines savybes, neišsiskiriančio pasakojimo, prideda visiškai kitokį lygmenį, kurį drįsčiau pavadinti metaforiniu. Iš karto pasakysiu: nežinau, ar Conanas Doyle’is įtarė šio lygmens egzistavimą, ar jis jį sąmoningai sukūrė, o gal jis atsirado spontaniškai, pats savaime, bet faktas lieka faktu – jis egzistuoja. Ir jo egzistavimą galima aptikti jau antrame šio kūrinio sakinyje. Jis skamba taip: „Dar būdamas studentas jis perskaitė de Quincey knygą, kurioje aprašomi opijaus rūkaliaus sapnai ir pojūčiai, ir pradėjo įmaišyti opijaus į savo tabaką, kad patirtų tai, ką patyrė šis rašytojas.“ Kalbama apie Thomo de Quincey (1785–1859) „Anglų opijaus valgytojo išpažintį“ (1821) – pamokančią autobiografiją (arba biografiją, sunku pasakyti), bet ne paties de Quincey, o pražūtingos jo ydos. Kitaip nei Aiza, Thomas opijaus nerūkė, o – ir ne, jis net jo „nevalgė“, kaip galima suprasti iš knygos pavadinimo (čia „valgyti“ greičiausiai reiškia „vartoti“) – gėrė jį sumaišytą su viskiu ir kitais alkoholiniais gėrimais. Kai kurie de Quincey gyvenimo ir kūrybos žinovai mano, kad jis kentėjo ne tiek nuo narkomanijos, kiek nuo alkoholizmo. Įdomus klausimas, bet paliksime jį kitam kartui.

Taigi, Aiza Vitnis tapo priklausomas nuo opijaus, sekdamas Thomo de Quincey pavyzdžiu, kuris tikrai vaizdingai aprašė savo narkotines fantazijas. Tai atskleidžia Aizą kaip romantiką, meniškos prigimties žmogų. Todėl jis ir tapo literatūros, Meno auka. Iš tiesų, metaforinis „Kreivalūpio“ lygmuo prasideda čia, tai yra nuo pat pasakojimo pradžios. Taigi kalbama apie Meno auką, kurią iš blogų fantazijų buveinės išgelbėti išsiruošia nepalaužiamai blaivus daktaras Vatsonas, paprašytas nelaimėlio žmonos. „Aukso bare“, kinų rajone prie dokų – toje pačioje vietoje, kur maždaug tuo pat metu siautėjo Džekas Skerdikas, o dabar įsikūrė liberaliausia šiuolaikinio meno galerija, milžiniška ligoninė, Bangladešo gatvės turgus ir dešimtys įstaigų, siūlančių puikų indišką maistą, – Vatsonas randa Aizą Vitnį („išblyškusį, išsekusį ir netvarkingą“)… ir Holmsą. Mes nespėjome nė mirktelėti, o Vitnis jau buvo išsiųstas namo kebu, skubiai atvežusiu gydytoją į Rytų Londoną. Jis nebebuvo reikalingas siužetui: jo darbas atliktas – o dabar eik išsimiegok, narkoša. Tačiau vyras, dar jaunystėje jį suviliojęs opijaus pypke, Thomas de Quincey, kurį laiką liks su mumis. Padedami jo teksto, bet jau ne „Išpažinties“, mes vėl atsidursime metaforiniame Conano Doyl’io pasakojimo lygmenyje.

1827 m. žurnale „Blackwood Magazine“ publikuota ilga de Quincey esė pavadinimu „Apie žmogžudystę kaip vieną vaizduojamojo meno rūšių“. Jos tęsinys, savotiška antroji dalis, pasirodė po 12 metų; paskutinė, trečioji esė ta pačia tema „Postscriptum“ išspausdinta 1854 m. Šis išskirtinis anglų literatūros darbas plačiajai visuomenei šiandien mažai žinomas, nepaisant to, kad padarė įtaką daugeliui XIX ir XX a. autorių bei kūrinių, pradedant Edgaro Allano Poe „Žmogžudystėmis Morgo gatvėje“ ir baigiant Vladimiro Nabokovo „Neviltimi“. Čia jo neperpasakosiu, tik pastebėsiu, kad de Quincey, nors ir satyriškai, teigia, kad iš tiesų žmogžudystės nereikėtų vertinti moraliniu požiūriu (esė yra juokingas išpuolis prieš Kantą ir jo etiką); žmogžudystė – tai grynas menas, jis gali būti tik tobulas arba netobulas. Nusikaltimas yra menas – ši idėja iš de Quincey per Poe buvo perduota Šerlokui Holmsui. Holmsas – neprilygstamai subtilus kriminalistikos estetas; šiuo požiūriu jis užima vietą greta kitų to meto grožio vertintojų, pirmiausia Oscaro Wilde’o. Pasirodo, Menas gali ne tik išvesti iš tikrojo kelio, kaip de Quincey knyga sugriovė Aizos Vitnio gyvenimą, bet ir pats savaime gali būti nusikaltimas, tiksliau, nusikaltimas būti juo. Ir vėl tas pats Thomas de Quincey rašo apie tai, bet jau kitoje savo knygoje.

Už knygų ir už Holmso kabineto Beikerio gatvėje ribų Menas tampa gėdinga paslaptimi, kurios slėpimas gali sukelti daug nelaimių. Apie tai – pagrindinė likusios „Kreivalūpio“ dalies tema. Bet pirmiausia priminsiu siužetą nuo tos akimirkos, kai Vatsonas sutinka persirengėlį Holmsą ir, vedamas nepasotinamo nuotykių troškulio, išsiunčia Vitnį namo savo kebu, simboliškai užkirsdamas sau kelią pasitraukti į kasdienį pasaulį. Išėjęs iš landynės, Holmsas atgauna įprastą išvaizdą ir, įsodinęs Vatsoną į savo karietą, vyksta į „Kedrų“ dvarą Kento grafystėje, kur jo laukia ponia Sent Kler, žmona kažkokio Nevilio Sent Klero, dingusio prieš kelias dienas Sityje – stebėtinu atsitiktinumu, tame pačiame name, kur įsikūręs „Aukso baras“. Tiesą sakant, būtent todėl Holmsas atliko žvalgybą toje vietoje – kas žino, ką gali išplepėti nuo opijaus apsvaigę rūkaliai. Vieta bauginanti; Holmsas tvirtina, kad jis ir Vatsonas taptų milijonieriais, jei kas nors jiems mokėtų po tūkstantį svarų už kiekvieną lavoną, išneštą pro užpakalines duris, vedančias prie upės. Atvirai kalbant, skamba siaubingai; lavonus į krantą turėtų išnešti potvynis, o suma, kurią mini savo gotikiniuose skaičiavimuose, yra gana keista, beveik pasakiška: tūkstantis svarų 1889 m., kai vyksta pasakojimo veiksmas (patikimas gydytojas nurodė tikslią datą, nors melavo dėl savaitės dienos – kruopštūs Holmso tyrinėtojai jį prigavo), šiandien, remiantis Anglijos banko skaičiuokle, siekia 111 000. Naudoti daugiau nei šimtą tūkstančių svarų kaip atspirties tašką paprastiems skaičiavimams, net ir metaforiniams, gali sau leisti tik Elonas Muskas. Tačiau Holmsas, kaip pats prisipažino apsakyme „Priorato mokyklos nuotykiai“ (1904 m.), nėra turtingas žmogus. Antraip, kodėl jis ieškojo kambarioko butui Beikerio gatvėje?

Dviviete karieta jie kerta Temzę ir keliauja per Pietų Londoną, tada per jo priemiesčius, tada per Midlseksą, galiausiai per Sarį, kol atsiduria Kente, netoli Li miestelio, kur jų laukia ponia Sent Kler, pasamdžiusi Holmsą surasti jos vyrą, gyvą ar mirusį. Viskas buvo taip: Nevilis kaip įprasta išvyko į darbą Sityje, o jai staiga taip pat prireikė aplankyti šią rytinę didmiesčio dalį – įprasti priemiesčio vidurinės klasės rūpesčiai tiek tada, tiek dabar. Tie rūpesčiai ją nuvedė į „Aukso baro“ apylinkes, kvartalus, kuriose ji niekada anksčiau nebuvo buvusi. Skubėdama kuo greičiau palikti toli nuo kaimo idilės esančią Londono uosto dalį, ji netyčia pakėlė akis ir – o siaube! – namo lange pamatė savo vyrą, išblyškusį ir išsigandusį. Jis mostelėjo ranka ir dingo kambario gilumoje. Toliau sekė: ponios Sent Kler bandymas įsigauti į namus vienai (nesėkmingas), ponios Sent Kler bandymas įsigauti į namus su policija (sėkmingas), bevaisė laskaro apklausa, bevaisė visame rajone žinomo luošo elgetos su subjaurotu veidu, kuris meniškai rinko išmaldą judrioje Sičio gatvėje (jis gyveno tuščiame kambaryje, iš kurio esą Nevilis Sent Kleras žiūrėjo į savo žmoną) apklausa, laskaro ir elgetos suėmimas įtarus juos prisidėjus prie pono Sent Klero dingimo. Taip, pamojęs žmonai pro langą, Nevilis tiesiog išnyko, palikęs kambaryje tik savo kostiumą, o švarkas buvo rastas po namo langais, įlankoje, dugne. Jo kišenės buvo prikimštos smulkių monetų. Laskarą vėliau paleido, bet elgetą paliko areštinėje, bet, matyt, irgi ketino paleisti – prieš jį nebuvo jokių rimtų kaltinimų, be to, jis atsisakė praustis, o tai vargu ar pagerino ir taip įtemptą policijos nuovados atmosferą. Holmsas visa tai papasakojo Vatsonui (ir mums) pakeliui į „Kedrus“. Atvykę į dvarą naktį, jie dar kartą pasikalbėjo su šeimininke, kuri buvo apsidžiaugusi netikėtu laišku iš dingusio vyro; voke buvo vestuvinis žiedas ir trumpas raštelis, maždaug – nesijaudink, mano meile, viskas greitai išsispręs. Taigi galvosūkis tapo sudėtingesnis nei paprasta pagrobimo ir žmogžudystės byla.

Holmsas kaip visada susidoroja su ja nepriekaištingai, paversdamas bylą meno kūriniu. Per naktį surūkęs kelias pypkes, jis pažadino vargšą Vatsoną auštant, o po kelių valandų detektyvai jau beldėsi į tos pačios policijos nuovados dokuose duris. Holmsas iš „Kedrų“ buvo prigriebęs didelę kempinę prausimuisi. Inspektorius leido detektyvams pamatyti kreivalūpį elgetą, miegantį kameroje. Vienas drėgnos kempinės brūkštelėjimas per nešvarų luošio veidą – ir jokio bjauraus rando, jokių iki juodumo pamėlusių skruostų, jokio ugningai raudono peruko, nieko. Į nustebusius detektyvus žvelgė blyškus inteligentiškas Nevilio Sent Klero veidas. Po atstumiančia dvokiančio valkatos kauke slėpėsi garbingas vidurinės klasės atstovas, kuris rinko gausų derlių iš Londono praeivių krikščioniškos užuojautos laukų, tokį gausų, kad jo pakako namui Kente, šeimai, statusui ir panašiai. Žinoma, Sent Kleras gėdijosi savo užsiėmimo; tad viskas buvo paslaptis, apie kurią žinojo tik laskaras.

Skurdas – tiesus kelias į turtus; (maskarado) menas – gėdinga paslaptis, kuri, bijant demaskavimo, vos neprivedė iki nusikaltimo. „Kreivalūpio“ pasaulis atpažįstamas ir šiandien; jo centre – vidurinės klasės žmogus, kuris praturtėja didmiestyje, bet gyvena priemiestyje, yra linkęs į tokias sunkias ydas kaip narkomanija, pasirengęs bet kam dėl papildomų pajamų, netgi – slaptam ir laikinam – branginamo socialinio statuso praradimui. Šiame pasaulyje Menas – knygos, teatras (Sent Kleras jaunystėje vaidino mėgėjų teatre, todėl taip meistriškai apsimetinėjo elgeta) yra mirtinas, jis gali sukelti katastrofą.

Visa tai tiesa. Tačiau yra ir gerų naujienų. Kartais menas uždirba pinigus. Nevilis Sent Kleras, pasitelkęs teatrališką grimą ir raudonplaukį peruką, uždirbdavo aštuoniasdešimt tūkstančių per metus (šiandienos valiuta), kas nėra daug pagal superturtuolių standartus, bet vidurinės klasės žmogui tai tikrai garbingos pajamos. Ir asmeniškai man ši suma labai patinka.

Ir paskutinis dalykas. „Kreivalūpis“ iš tiesų atveria dvidešimtąjį amžių – kartu su daugybe kitų vakarietiškų tekstų – ne tik grynai literatūrine prasme. Jame slypi daugelis pagrindinių ateinančio amžiaus temų. Visų pirma, tai baimės dėl iš tolimų šalių atvykstančių migrantų tema. Kinų kvartalo narkomanų landynę valdo grėsmingas Malaizijos lazaras; jei visi šie žmonės nebūtų „suvažiavę“ į Londoną, Aiza Vitnis ramiai gurkšnotų portveiną ir cheresą namuose, o ne sėdėtų apsvaigęs nuo opijaus dūmų bare. Tiesa. Kinai atgabeno opijų į Londoną ir pradėjo jį pardavinėti. Tačiau reikalas tas, kad Kiniją ant opijaus „pasodino“ Vakarų valstybės, pirmiausia Didžioji Britanija, kuri per vadinamuosius XIX a. vidurio Opijaus karus prievarta „atvėrė“ karalystę Po saule, kuri buvo uždara jų pirkliams. Iki tol opijaus pardavimas ir vartojimas Kinijoje buvo griežtai draudžiamas. Antroji tema – neapykanta vargingiausiems. Jie ne tik tingūs – oi, oi, oi!, blogai elgiasi, neklauso vyresniųjų, į juos nepatogu žiūrėti, bet dar ir sukčiai: atsisėda gatvės kampe, nutaiso kenčiančio povyzą, ištiesia purviną ranką – ir į nerūpestingai numestą kepurę pasipila aukso lietus. O juk už tokius pinigus padorus žmogus turi nemažai paprakaituoti.

Iš rusų kalbos vertė Kornelija Ragytė