Kartais atrodo, jog lietuviai – švenčių čempionai. Nėra mėnesio, kad jų neištiktų kokia nors proga, o su ja – galimybė „atsipalaiduoti“. Tiek „atsipalaidavusių“ seniai teko regėti: pilnos sanatorijos, SPA, kurortų viešbučiai ir kaimo turizmo nameliai, kavinės, restoranai, paplūdimiai ir kubilai miško aikštelėse. Aktyvioji chronologija vietos gyventojams įsibėgėja lapkritį, įsisiautėja gruodį ir sausį, nuslūgusi atsigauna vasario vidury, iššauna keletą salvių visais pavasario mėnesiais, kvėpteli liepą, paskui dar kartą rugpjūtį, nuo rugsėjo ima spartinti žingsnį, o tada ir vėl – Vėlinės, Adventas, Saulėgrįža, Kūčios, Kalėdos, Naujieji metai, Užgavėnės, Šv. Valentinas, Naujieji kinų metai, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas I, Šv. Kazimiero (Kaziuko) diena, Tarptautinė moterų diena, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas II, Verbų sekmadienis, Velykos, Joninės… Na, žodžiu, jei dar pridėtume ikikrikščioniškų gamtos reiškinių pagerbimus ir visų šventųjų dienas – gyva prapultis.

Dabar – vasaris. 2024-aisiais jis labai pavasariškas, gaivus, pilnas gerųjų permainų ženklų – anksti parlėkė gervės, medžių pumpurai išbrinkę ir rengiasi sprogti, vietos paukščiukai gieda poravimosi kupletus, kur nekur žaliuoja šviežios žliūgės ir lenda visokių svogūninių gėlyčių laiškeliai, o raudonai apsitaisiusios blakės-kareivėliai vis dažniau išropoja pasišildyti saulėje. Tad mūsų kraštuose kasmet dažniausiai šį mėnesį vykstantis karnavalas Užgavėnės, kurio pagrindinis uždavinys – kuo greičiau išprašyti žiemą lauk, atliekant įvairius ritualinius veiksmus, nebetenka prasmės. Kita vertus – persirengimas yra smagus užsiėmimas, būdingas visoms tautoms. Kaukės, įkūnijančios tiek totemus, tiek archajinio pasaulėvaizdžio modelius, – Pangėjos paveldo dalis. Kiek tūkstantmečių šiam žmogaus išradimui, sunku pasakyti, tačiau tokia antveidžio dėvėtojui nebūdingų savybių atspindėjimo, apsimetimo kitu, norint apkvailint net dievus ar mirtį, priemonė žinoma tiek Afrikoje, tiek Jakutijoje, tiek Meksikoje, tiek Japonijoje – žodžiu, absoliučiai visur. Tad mongolų šamano šokis ir Venecijos dožų pramogos turi bendrystės.

O štai valgymas ir gėrimas, kai kažką priimant į save atliekamas perkeitimas, nešventa paverčiama į šventa – jau kitas reikalas. Tad šį ritualą atskirkime nuo karnavalo. Ir besišypsodami ištarkime – blynai. Tas pasaulio tautų patiekalas mūsų kraštuose radosi kaip metų laikų kaitos atspindys, išryškinantis jos svarbą gyvensenai ir tiesioginę priklausomybę nuo… saulės. Taip taip – išsikepti apskritų, karštų, geltonų, apskrudusių lietinių, mielinių, kvietinių, grikinių ir visokiausių kitokių blynų vasario mėnesį – tai paimti į rankas saulę ir ją valgyti, ją kviestis, jos trokšti, ja sotintis, mėgautis. Ar šventvagiška būtų pasakyti, kad blynas ir ostija turi panašumų? Kad apskrita forma yra tobula, todėl amžina? Kad kai kurie dalykai niekad nenunyksta, kartojasi nuo neatmenamų laikų, net jei pasikeičia religijos ir tradicijos? Kad niekada nesibaigsiantis valgymo veiksmas, įprasminantis mirtį bei gyvenimą, sujungia aukurą, stalą ir altorių, ant kurių įvyksta aukojimas, palaiminimas ir pakylėjimas? Kai imame stebėti, tyrinėti ir lyginti, tik pradžioje nustembame. Paskui nudžiungame.

Bet grįžkime prie nesibaigiančios šventės temos. Minėjimai, jubiliejai, įsimintinos datos, pasauliniai reikalai ir vietinės apeigos – visko tiek daug, taip gausu, kad varva per barzdą lyg taukai su spirgučiais nuo cepelinų. Viena vertus, jei žmogus geba tomis progomis pasinaudoti, tai – gero gyvenimo ženklas: visuomenė turtinga, turi laiko ir pinigų, gali sau leisti mėgautis, lepintis, sotintis. Tačiau kita vertus – šventės nebešventos, pasisėdėjimai prie stalo – banali kasdienybė, egzotiškiausi produktai ir patiekalai įmanomi žiemą vasarą. Kai egzistenciniai klausimai pasitraukia į šoną, paviršiun iškyla kvailoki pasipiktinimai jau minėtuoju paveldu, nes susieti senovės ritualų ir simbolių prasmes su išvešėjusiu paviršinio hedonizmo poreikiu – sudėtinga, reikia daug pastangų ir integruoto pasaulėvaizdžio suvokimo, tačiau tai vis dažniau tampa Sizifo akmeniu. Taip paauksuotas plebsas, laikantis save nobilitetu, ostiją paverčia paprastu, profanišku blynu ir dar pavadina crêpe, kad patenkintų geros savijautos poreikį, nes lietuviškai – ne cool. Ir ką gi daryti? Nieko. Nes, kaip sakė Algirdas Patackas, „orgijų liūdesys ir plebso įtūžis“ viso labo rodo artėjančias permainas.