Kartais žmogus patiria keistą jausmą netgi ten, kur nėra jokių priešų, nedraugų ar kitataučių. Tada sako: „Čia ne mano.“ Nesvarbu, kur ta vieta – gamtoje, gyvenamoje aplinkoje (bute, sodyboje), ypatingame pastate (muziejuje, bažnyčioje, bibliotekoje) ar viešojoje erdvėje. Kai tai nutinka ne tėvynėje, priežastys daugiau mažiau aiškios – svetima kultūra, kalba, tradicijos, tikėjimas. Tačiau ir būdamas pažįstamose aplinkose, labai aiškiai suvokia, jog kažin kas jį atstumia. „Svetimas“ nėra kokia metafora ir nebūtinai reiškia atėjūną. Pasauliui netenkant sienų bei puoselėjant bendrystės idėją, žmogaus dvasia išlieka jautri, subtili ir jokios gražios utopinės realybės negali jos perkeisti.

Užaugę pušynuose nejaukiai jaučiasi eglynuose. Introvertiški ar kontempliuoti pamėgę vengs šurmulingų vietų, didmiesčio tempo, privatumą pažeidžiančios kaimynystės. Miesto žmogui bus sunku kaimo rutinoje. Nuosaikaus nežavės prašmatnus barokas ar rokokas. Regis, viskas aišku, natūralu. Bet šiandien susvetimėjimas mus paliečia daugybe briaunų. Dėl nenutrūkstančio informacinio srauto, kasmetinės madų ir idėjų kaitos, nieko šimtmečiams neplanuojančių trumpalaikių projektų, investicijų į jaunystės ir ilgaamžiškumo programas stebint septynmyliais žingsniais senstančias visuomenes, informacinių technologijų, dirbtinio intelekto ir daugybės kitų priežasčių globalumas vietoje siekto bendrabūvio patiria eižėjimą ir – paradoksas – žmonės vis labiau tolsta vieni nuo kitų.

Didelę įtampą patiria nesusikalbančios kartos, skirtingą intelektualinį maistą valgiusieji, priešingų pažiūrų grupės. Liberalios visuomenės idėja priėjo sunkius laikus. Nors demokratinėse valstybėse deklaruojama pasirinkimo laisvė, deja, ne kiekvienas ir ne dėl visko gali pasisakyti. Tai kelia įtampą ir asmeniniuose gyvenimuose, ir politikoje, ir kultūroje bei mene. Kas prieš kelis dešimtmečius buvo pradėta vadinti alternatyviu, šiuolaikiniu, moderniu, šiandien jau tikrai nebegali būti taip įvardinta. Ir atvirkščiai – buvusios klasikinės formos, raiškos būdai dabar mėgina rasti savo vietą, kuri tapo nišinė.

Neabejotinai ateis diena X, kai visiems teks susėsti prie vieno stalo ir tartis. Neapykanta, patyčios, atstūmimas, vienos tiesos monopolija, radikalumas, galios demonstravimas, puikybė ir daugybė kitų žmogui būdingų silpnybių, ydų, pagundų, kaip byloja istorija, nuveda tik į prapultį, kai nelaimi niekas, o pralaimi visi. Koks paradoksas – regis, visur, net kultūroje, stokojame kultūringumo, kuris tikrai prisidėtų prie jungtinio prasmės verbalizavimo. Tad jeigu mūsų visų – susvetimėjusių ir nutolusių – tikslas yra bendrasis gėris (atsisakius hiperbolizuoto individualizmo, virstančio liguistu egoizmu), ar ne metas pripažinti, kad tai ne kūniškumas ir daiktiškumas, ne turėjimas ir valdymas, ne griovimas ir naikinimas, o šis tas kilniau, doriau, dvasingiau, pagarbiau, moraliau.