Yra manymų, kad Kinijos virtimas autoritarine, į vieną kumštį sugniaužta ir įvairiausių ydų pripampusia valstybe įvykęs tik dėl to, jog jos valdovai pasirinko ir teisingu laikė vieną kelią – konfucionizmą. Tačiau tai, kas buvo paversta dogma ir neatšaukiamu imperatyvu, tebuvusi Konfucijaus mokymo interpretacija, supaprastinta ir sunorminta sistema, toli gražu neatspindėjusi tikrojo išminčiaus mokymo. Gali būti, kad tokie tvirtinimai teisingi, nes žmogaus gebėjimai interpretuoti ir pamesti pradinį šaltinį bei jo esmę – toks dažnas reiškinys ir buitiniame, ir socialiniame, ir kultūriniame, ir valstybių valdymo lygmenyse. Paradoksas tas, kad bet kurios ideologijos (net jei tai – Mokytojo išminties knygos konspektas) nučiulpimas (kai kas sako – išgryninimas) ir sustatymas į rikiuotę virsta vien tik viešojo gyvenimo tvarka, apribota kanonais. Norint, kad pasirinktasis kelias nenuvestų į aklavietę, reikalingas nepaliaujamas idėjos apmąstymas ir pasirinkimo patvirtinimas praktika.

Mažiau materialių konkretybių į savojo mokymo pavyzdžius įtraukdavę daoistai imperiniam aparatui neatrodė tokie patrauklūs. Juoba kad šio kelio pradininkas Laozi labai skeptiškai vertinęs žmogaus išorinio veikimo naudą. Kaip ir apčiuopiamos naudos reikšmę. Tad visos „abstrakcijos“ apie būtinybę užsiimti vidinėmis praktikomis, apie gerų darbų atlikimą tylomis, efekto ir akivaizdžių rezultatų nesiekimą buvo suvokiamos anaiptol ne daugumai. Juk daug paprasčiau pamatuoti, suskaičiuoti, užsibrėžti ir įvykdyti, muštruoti ir išgauti, įsakyti ir realizuoti, nei stengtis pirmiau išugdyti vidinę harmoniją, dorybingumą, kad paskui neaišku kada tai pasireikštų ir išoriškai.

Laozi, teigęs, kad vidinių dorybių turintis žmogus būtinai turės ir išorinių, tačiau turintis tik išorinių dažniausiai taps dorybingu tik formaliai, negalėjo patikti valdžios ir administracinio aparato atstovams, nes Konfucijaus tarnavimo valstybei idėja buvo susiaurinta iki tiek, kad tapo vertės matu. Kitaip tariant, tik valdymas ir tarnavimas virto siekiamybe bei prioritetu. Lojalumas, instrukcijų laikymasis, kariška tvarka, rezultato pasiekimas bet kokia kaina – štai meilės imperatoriui, valstybei ir tautai įrodymo priemonės. O labai jau paprastai kalbant, išmatuojami dalykai – svarbiau už žmogaus sąmoningumo ugdymą, jo asmeninį savivokos kelią, individualias patirtis.

Šiandieną tiek daug kalbų ir lėšų skiriama tvaraus gyvenimo idėjos įdiegimui, švietimui apie taupymą ir tausojimą, apie neigiamus pertekliaus aspektus, apie žmogaus ir gamtos dermės principą, socialinę lygybę, jog atrodo, kad iš tiesų atkartojami ir daoistinio, ir krikščioniško mokymų siekiniai. Tačiau pagrindinis jų – pirmiau pasiekti vidinės ramybės – regis, pasiklydo tarp lentelių, išvadų instrukcijų, lozungų, konferencijų, projektų, skaičiųskaičiųskaičių… Amžinasis egzistencinis nerimas, didysis Rojaus ilgesys niekur nedingo. Išorinių veiklų ir formaliųjų planų tiražavimas, afišavimas, dauginimas tik dar labiau sustiprino neramybę – baimes, įtarimus, desperaciją, o angažavimasis kažką padaryti „pagal protokolą“, kad būtum teigiamai įvertintas projektinėje realybėje, virsta frustracija. Moterų ir vyrų, jaunų ir vyresnių, miestų ir kaimų proporcija, patiktukų ir sekėjų statistika niekaip neatspindi turinio gelmės. Ar tikrai interpretacija tapo svarstyklėmis ir mūsų gyvenimuose? Ir kas svarbiau – juos įrodinėti ar tiesiog gyventi?