Kovas lietuviams – ne tik sugrįžę kovarniai. Mėnuo ryškus ir ornitologinėmis, ir astronominėmis, ir religinėmis, ir kultūrinėmis datomis, kurių dauguma – tarptautinės. Į vieną gretą išsirikiuoja rašytojų ir laukinės gamtos, šv. Kazimiero ir 40-ies paukščių, miškų ir laimės, žemės ir poezijos, šv. Juozapo ir teatro, pempės ir lėlininkų, na ir dar visokiausios svarbios dienos. Žinoma, begal malonu, kad tiek dėmesio sulaukia žodinės kūrybos atstovai: jie pagerbiami ne tik visi drauge, atskiru patepimu – dar ir poetai. O ką čia slėpti, taip – jie kitokie. Ir dievaižin, kodėl vis dar reikalingi šiuolaikinėse visuomenėse. Ką ten reikalingi, dabar poezijos – ne vežimu, bet nors traukiniais, tramvajais ir autobusais vežk, toks jos populiarumas. Rašo visi, kas tik raides pažįsta. Dar daugiau – ir jauni, ir vyresni varžytuvių į sceną eina, gyvai slemina publikai, kuri it romėnų didikai kelia nykščius aukštyn ar žemyn.

Tiesa, eilėraščių knygų išleidžiama vis mažiau. Nes didžiulė dalis skaitančiųjų pamėgo elektronines jų versijas arba persikraustė į virtualią erdvę. Tačiau apskritai knyga niekur neišnyko. Kasmet vykstančios knygų mugės primena visuotinius masinius atlaidus – atgailos aktą, kad šitiek laiko iššvaistoma gūglinant ir sėdint feisbukuose bei instagramuose. Šiame Lietuvos susibėgime vykstantys susitikimai ir pasimatymai, skaitymai ir pristatymai, pirkiniai ir autografai, kava ir pranešimai, apsikabinimai bei išrišimas „buvau“, užfiksuotas veidaknygei, – viskas liudija apie neužmušamą lietuvio būdą ieškoti pasitenkinimo gražiai surištame ir prirašytame popieriuje, nes tie catechismusa prasty szadei, prisakę imkiet mani i skaitikiet, regis, gerai užkalbėjo.

Taip gerai, kad mes bene vieninteliai turime unikalių žmonių – knygnešių – pavadinimą ir jiems skirtą dieną – kovo 16-ąją. Gerai pagalvojus, ta neįtikėtinai sunkiomis pogrindžio sąlygomis prieš tuometę valdžią veikusi savanorių organizacija, jos persekiojama ir baudžiama kalėjimais bei tremtimis kaip kontrabandininkų, įstatymų pažeidėjų ir antivalstybininkų grupuotė, per visą XIX a. pabaigos upę plukdė tokį svarbų žmogui dvasinį maistą. Sunkiuose, kaip akies vyzdys saugomuose maišuose, dėl kurių kiekvienas galėjo būti nupiltas nelyg miško žvėris, buvo gabenamos maldos ir eilėraščiai, apsakymai ir žinios, kalendoriai ir giesmės. Ne, tai nebuvo tik knygos lotyniškais rašmenimis. Jose glūdėjo paslaptys, kaip išlaikyti kalbą ir raštą, tikėjimą ir patriotizmą, mokyklą po mamos sijonu ir nepasidavimo skydą tėvo priesaikose.

Tai, kad šiandieną virtualių posėdžių ar pokalbių dalyviams rekomenduojama sėdėti taip, jog už nugaros būtų matyti knygų lentyna, teikia vilties. Vadinasi, knyga vis dar yra mūsų užnugaris. Kitas klausimas – kokia? Vieni pataria – įvairių žanrų, įvairių rašytojų, įvairiomis kalbomis. Kiti sako – išmesk atgyvenas, ištrauk, kad nesimatytų nugarėlių tų, dėl kurių gali kilti problemų politkorektiškumo aspektu. O treti išrikiuoja visą lietuvių literatūrą – nuo Mažvydo iki Nėries, nuo Maironio iki Marcinkevičiaus, nuo Skučaitės iki Gedos, nuo Brazdžionio iki Miliauskaitės… Va, visai netyčia, o vis tiek daugiausia švytuoja poezija. Vienu metu ji – stebuklas, kitu – jau kontrabandinė, trečiu – buržuazinė, ketvirtu – jau pogrindinė, penktu – ezopinė, šeštu – sovietinė, septintu – religinė, aštuntu – … O kažin, ką influenceriams virtualams būtų sakę knygnešiai? Gal: „Baik malti, yra tikro darbo, pametėk maišiuką su knygom į Kaliningradą.“