Ieškodami atsakymų į klausimus, dažnai griebiamės enciklopedijų faktografijos. Tačiau gilesniam pažinimui prireikia ir autentiškų liudijimų, ir fotografijose užfiksuotų akimirkų, ir mito analizės, ir etimologijos, ir paprasčiausių posakių ar priežodžių. Visa žmogaus patirtis yra svarbi ir sutelktina tarsi žvaigždynan, kad pamatytume net, regis, nereikšmingo dalyko visumą. Kitaip, prisimenant A. Einsteino postringavimus, mes tik žinome, bet nesuvokiame, o juk svarbiausia yra būtent tai. Įvykių chronologija, veikėjų pavardės, pokyčių etapai, kostiumų evoliucija, meno kryptys ir stiliai – vien linijinė istorija, šaltai ir abejingai, tarsi detektyvas, prie apžvalginės plokštumos priseganti aukų, liudininkų ir daiktinių artefaktų nuotraukas. Tačiau tai tėra apvalkalai.

Jei rastųsi išgyvenimų ir potyrių, asmeninių atradimų ir nušvitimų, santykių poveikio ir dvasinių pamokų, eilėraščio eilutės atsiradimo ir melodijos įtakos širdies darbui istorija, klausimo „kodėl?“ disciplina ar kultūros laimės indekso matuoklis, visa praeitis ir perspektyva įgytų kitus matmenis. Ir niekam nereikėtų įrodinėti, kad matematika yra kosmosas ir poezija, o smegenų ir galaktikų tinklai veikia kaip identiški kompiuteriai, kad paradokso principas senovės kinų auklėjimo metodikoje yra kvantinė fizika ir kad viskas, kas pasakyta žodžiais, – egzistuoja, net jei tai stebuklinės pasakos ar kosmogoniniai mitai. Jei istorija  – besisukanti spiralė, kurioje vienu metu yra visi laikai ir įvykiai, kam apsimetinėti svarbiais ir reikšmingais, sveriant žinių kiekius, provincialumą dangstant žongliravimu tarptautizmais, save įrodinėjant gebėjimu nurungti kitą ginklu, diplomu ar kokia nors įsipatoginimo visuomenėje banalybe?

Sakykime, kad kvarkai iš tiesų yra elementariosios dalelės ir sudaro protonus bei neutronus. Sakykime, kad vieno jų – šauniojo (arba t kvarko) masė beveik prilygsta aukso atomo masei. Tačiau ar tikrai nuo svorio priklauso vertė? Gal šaunusis tuo ir šaunus, kad aptinkamas laisvas, o ne kitų dalelių sudėtyje? O gal mums svarbus dėl pavadinimo, pasiskolinto iš Jameso Joyce’o? Juk tai, kad kvarkų atradėjas Murray’us Gell-Mannas skaitė „Finegano budynę“ ir užkliuvo už frazės „Tris kvarkus misteriui Markui“ bei šį neaiškios etimologijos žodį įvesdino į fiziką, ne mažiau stebuklinga nei poeto Li Bo pastanga apkabinti mėnulio atspindį Jangdzės upėje. O tuomet paskendo kas – Li Bo ar mėnulis? Ir kas gi iš tiesų yra poetas – JAV nobelistas, Airijos modernistas ar vyno prisigėręs kinų daoistas?

Visos mūsų žinios yra niekai, jei nesugebame perskaityt ketureilio. Jei atomų šokyje nematome Šivos judesių kosmose, o dviejų ląstelių susijungime apvaisinimo momentu – Didžiojo sprogimo. Kinų poezijos esmė kadaise buvo nusakyta maždaug taip: „Prasmės neįmanoma išsemti tuo, kas parašyta.“ O ar įmanoma įžodinti bent jau visas reikšmes? Juoba kad jos tėra susitarimo dalykas. Viename žmonijos lauke yra daug sutartinių. Ar įmanoma vienintelė? Vieninga? Visos enciklopedijos rašo tiesą ir visos jos meluoja. Tačiau jei stebėtume laisvąją šauniojo kvarko kelionę, mes pamirštume viską apie jo dydį ir jo stebuklui skirtąjį laiką, nes ta akimirka mus nuneštų į mums nežinomus ūkus, iš kurių Joyce’o galvoj gimė garsažodis kvarkas, o jo aidas pramušė Gell-Manno vaizduotę. Ir tada galbūt suprastume, ką lietuvių Kajokas iš po ūso patarinėjo: „Ką gi, kelkis iš dulkių ir eik. Savo kojomis. Nesusigundyk patogiais „arkliukais“.