Į antrą pusę persiritus vasarai ir prasidėjus javapjūtei, kai paskui kombainus ima maklinėti gervės ir gandrai, pakvimpa rudeniu. Dar tik liepos pabaiga, tačiau nešienaujamose pievose tarsi iš sausų puokščių plevėsuojančios smilgos, soduose baltuojantys alyviniai obuoliai, širšių apspisti violetiniai slyvų pakabukai ir visa kaitros dulkėmis nupudruota žaluma, atrodanti lyg pavargęs, priblėsęs muziejuose saugomų baldų aksomas, akims signalizuoja: „Vasarai amen, gaiva ir šviesa traukiasi, dar lieka karštis, bet tuoj tuoj altai ir bandonijos užgros graudulingą ilgesio muziką, lėtinančią judesius, stabdančią žvilgsnį, viliojančią mėgautis kiekviena prieblandos valanda, kuri sunkia skara užgobia per greitai temstančius vakaro pokalbininkų veidus.“

Apie ką jie šnekasi, žiūrėdami miško pusėn, kol virš jo kyla pilnatvinė mėnulio galva, apšviečianti sodą ir kelią? Galbūt apie tas gerves, anksti ryte šaižiai plyšaujančias nelyg skardiniai trimitai ir raginančias išsiropšti iš lovos ankstyvai kavai. Apie nuostabą keliantį jų dydį, raudonu potėpiu žymėtas kaktas, kurios švytavo dar visai pilkuose pavasario laukuose tarsi pati gyvybė, paukščiams pinant grakščius tuoktuvių šokius. Apie senovės kinų kaligrafiją, japonų tapybą, kurioje gervė – viena svarbiausių figūrų. Ir tą raudoną dėmę nespalvingame paveikslų fone. Apie lietuvių Užgavėnes su persirengėliais-gervėmis ir žemaičių „Lek gervelė“. Apie meilės, ištikimybės, sėkmės simbolius, kurie mus ir dao kultūros žmones sujungia paukščio vaizdiniu.

O galbūt kalba pasisuka apie karves, kai pratisas jų mūkimas nuvilnija rūku, pakibusiu virš tvenkinio. Dienos mocarela, pavakario latė, pusryčių baltas sūris, pietų salotų feta, priešpiečių jogurtas – visa tai yra karvės. Jos tarsi aukso grandinėlė nusidriekia nuo Šiaurės Atlanto vandenyno iki Baltijos jūros, nuo Provanso Alpių iki Šveicarijos plokščiakalnio, nuo Neapolio iki Chalkidės, nuo Mozūrų iki… Gangos. Ir (arba) atvirkščiai. IndoEuropietiškosios kultūros atmintyje viskas surašyta, kas įstengia, tas perskaito. Ir juokiasi iš atrajojančiųjų CO2 pėdsako mito, kuris – jau tikrai ne šventa karvė, kad nebūtų galima abejoti ir kritikuoti, užkandant apie švelnumą suokiančiu šokoladu „Milka“ su violetine Alpių raguotąja, televizijos reklamose mums skambinančia draugystės varpeliais.

Tačiau labiausiai tokiais vakarais, kai artimąjį kraštovaizdį įgarsina svirpliai ir totalus spengimas ausyse pasirodo besąs ne sveikatos problema, o neatsiejama ir neišjungiama gamtinio kino dalis, norisi patylėti. Apie tai, kad niekas nėra atsieta viena nuo kita, kad dailės peizažas ir peizažo dailė, uodų noktiurnas ir noktiurno uodai, nakties lyrika ir lyrikos naktis tėra žodžiai, kuriais mokame žaisti ir vis dar galime nustebinti vieni kitus. Vis dar galime atrasti, kas seniai atrasta, sukurti, kas seniai sukurta, bet kas kartą kitaip, nesiliaudami žavėtis vėjo skambalėliuose virpančiu haiku, Vivaldyje – vėju. O pabandyk nustebinti karvę…