Vis mažiau ir mažiau lietuvių jausmus sujudina Birželio 14-oji. Daug priimtiniau yra švęsti šventes, net tradicines, net iš inercijos, net jei jos tėra kažin kokia abstraktybė – Kalėdas, Velykas, Jonines… O įsimintinos datos – viso labo rekomendacija prisiminti. Juolab jei minimi liūdni dalykai – nuo niūrių nuotaikų, tragiškų įvykių, skaudžių patirčių, gyvybės netekčių šiuolaikinis žmogus slepiasi. Pozityvus mąstymas, pozityvi laikysena, pozityvus bendravimas – štai siekiamybė, net ne visada žinant sąvokos reikšmę. Kas gi pozityvaus iškyla prisiminus masinių priverstinių trėmimų iš tėvynės dieną? Kas gero, giedro ir gražaus tuose istorijos puslapiuose bei gedulo kaspinuose? Ir apskritai, kodėl būtina save „grūzint“ tokiais slegiančiais mintijimais apie tai, ko niekas neprisimena?

Ir vis tik Birželio 14-ąją prisiminti būtina. Kaip tik dėl to pozityvumo permąstymo bei šiandieninės gyvenimo realybės suvokimo, gaudant atspindžius 1941-ųjų veidrodyje. Pradžią susidorojimams įtvirtino Valstybės saugumo komiteto (NKVD) generalinio komisaro Lavrentijaus Berijos pasirašytas dokumentas „Rezoliucija dėl socialiai svetimų elementų iškėlimo iš Baltijos respublikų, Vakarų Ukrainos, Vakarų Baltarusijos ir Moldovos“. Pirmiausia siekta sunaikinti asmenis, nepritariančius sovietų ideologijai bei prieštaraujančius tarybų valdžiai politiniu aspektu: antikomunistus, buvusius kariškius ar policijos pareigūnus, stambius žemvaldžius, pramonininkus ir pan. Išdrįsę naująją tvarką kritikuoti tiesiogiai, pasipriešinę žodžiu ar ginklu, buvo suimami, kalinami, kankinami, žudomi. Šis dokumentas rėmėsi 1922 m. SSRS Baudžiamojo kodekso 58-uoju straipsniu, kuris apibrėžė kontrrevoliucinę veiklą. Nesunku pasidomėti, kas ja laikyta.

Tačiau trėmimo nutartys buvo įgyvendinamos pagal visai kitą, ypač slaptą dokumentą „Dėl antisovietinių elementų trėmimo iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos įgyvendinimo tvarkos“, kurį pasirašė NKVD komisaro pavaduotojas Ivanas Serovas. Jo kopija, rasta Šiauliuose, rodo, kad gavimo data – 1941-ųjų birželio 7 diena. Tai buvo instrukcija vietos valdžiai, kaip atrinkti žmones, kurie privalėjo su visa šeima būti deportuoti į Sibirą. Vyrus dažniausiai atskirdavo ir išsiųsdavo į kalėjimus ar priverstinio darbo stovyklas (GULAG’ą), kur didžioji dalis jų žūdavo, o moterys, vaikai bei seneliai amžino įšalo žemėje taip pat privalėjo dirbti, kad gautų minimalų maitinimą. Pagal instrukciją deportacija turėjo būti vykdoma „kaip įmanoma slapčiau, tyliau ir greičiau“. Tad „pasidžiaukime“ – vietos komunistai per vieną savaitę instrukcijas ne tik perprato, bet ir ėmėsi įgyvendinti – sudarė tūkstančių asmenų sąrašus, suorganizavo ginkluotų vykdytojų būrius ir transportą žmonių bei jų mantos gabenimui iki traukinių stočių, parengė geležinkelį ir vagonų sąstatus gyvojo krovinio transportavimui. Neįtikėtina sparta, protu nesuvokiamas uolumas!

O dabar pažvelkime į viską kitu kampu. Jokie paskirtieji svetimos valstybės komisarai ar vietos komunistai (kiekgi jų tebuvo…) šio masinio „žygdarbio“ nebūtų pajėgę atlikti vieni patys. Suveikė senas kaip pasaulis dėsnis – už materialų atlygį ir valdžios malonę pasiryžusiųjų įskųsti kaimynus, bičiulius ar nedraugus atsirado pakankamai. Lojalumas, paklusnumas, vergiškas, šakališkas godumas tautai kainavo 17 485 Lietuvos gyventojus – tiek pasiųsta kažkur į ledynus be teismo, įrodymų, nuosprendžio. Grįžkime prie žodžių junginio „socialiai svetimi elementai“. Ar mūsų dienomis nestebime panašaus visuomenės suskaldymo? Ar patyčios dėl pažiūrų ir nuomonės nepavertė kai kurių žmonių „socialiai svetimais“? Ar nematome įsivyraujančios „vienos teisingos“ ideologijos ir priešų sąrašų pagal neatitikimą jai sudarinėjimo? Argi neįsteigti „bendruomenės standartų neatitinkančio turinio“ įskundimo instrumentai bei paskatinimai „blogųjų“ medžiotojams? Nejaugi nematome, kaip sovietmečiu vyravęs atsidėkojimo už lojalumą valdžiai principas tebegyvuoja bei yra „savaime suprantamas“? Galiausiai, kas ragina įsisupus į „pozityvumą“ pareikšti, kad jau nebereikia ieškoti bendradarbiavusiųjų su KGB, kad verta viską pamiršti ir gyventi šiandiena… kurioje mes su džiaugsmu eliminuosim iš visuomenės ir priversim išsikelt iš šalies visus „neteisingus elementus“?