Nežinia, iš kokių laikų mus pasiekė šūkis „Pirmyn!“, bet galima numanyti, kad jį burnon įsidėdavo vadai mūšio lauke, ragindami karius pulti ar kilti atakon. Vėliau azartiškas kurstymas, tikėtina, skambėjo Amerikos užkariautojų lūpose, kai jie, bėgdami, jodami ar vežimais riedėdami, „matavo“ sau žemes, užimdami, kiek pajėgė, kiek aprėpė. Pirmavimo būtinybė, žinoma, yra svarbiausias kriterijus sporte nuo Antikos iki šių dienų olimpinių žaidynių. Kad ir kokios būtų varžytuvės – gladiatorių kovos, automobilių lenktynės, gražuolių rinkimai, dešrainių valgymo čempionatai, dainininkų konkursai, – visur renkamas nugalėtojas. Tas vienas vienintelis, tas pirmasis.

Įdomu, kad siekis įrodyti savo pranašumą kelia teigiamų emocijų, didina adrenalino lygį organizme, užkuria žmogaus vidinį variklį. Olimpinės dvasios pakerėti ir merkantiliškų tikslų vedami konkuravimo principą į gyvenimą įdiegė ideologai, politikai, verslininkai. Tuo pat metu jį adoruodami ir aukštindami, piešdami vien pozityviomis spalvomis priplakė ir prie visai nesportiškų veiklų – meno, mokslo, religijos, motinystės etc. Taip lygybę deklaruojančiose socializmo, komunizmo, o ir kapitalizmo (juk skanduojama „lygybė, brolybė, vienybė“) visuomenėse įsigalėjo jų stuburą laužantys pirmavimas, pirmumas ir pirmenybė.

Tiesa, jei LTSR privilegijos atitekdavo gražiausios sodybos, našiausio kolūkio ar geriausios melžėjos titulų turėtojams, partijos vadams, jų artimiesiems ar medalininkams už sąjunginius nuopelnus, tai dabar sunku besugaudyti, kas turi teisę kojomis atidaryti duris ir išlipti iš vandens sausas. Tik aiškiai matyti, kad vis gajesnės pirmenybės, o pirmavimo pagal kokius nors pasiekimus aktualumas gerokai priblėsęs. Bet grįžkime prie pradinio taško. Ar galima visą laiką eiti pirmyn? Kita vertus, kas tai yra, kokio ilgio, kada baigiasi? Ar būti toli nuo visų ir yra pirmumas? Jei Žemė apvali, juk gali būti paskutinumas. Kaip apskaičiuoti, kad esi priekyje? Kas atskaitos taškas? Regimoje distancijoje, konkrečiame mūšyje, žvelgiant į 90–60–90 standartus akivaizdumas ne toks sudėtingas.

„Pirmyn į kovą su priešu“ – užimk vietą to, kuris stovi priešais. Pasiek finišą pirmesnis – palik kitus už nugaros. Laimėk rinkimus – tegu rinkėjai savo pastangomis išstumia tave į priekį. Šiandien visi springsta nuo „pirmauk“ – visą laiką siek kažkokios perspektyvos, vaikykis kažin kokių preferencijų, kažkam įrodinėk išskirtinumą. O būti tuo vieninteliu ar nėra vienatvė? Išskirtiniu – ne atskirtis? Visą laiką nugręžti žvilgsnį nuo vidaus į išorę – ne tuštumos kasyklos? Kas valandą eksponuoti save – ne psichinė trauma? Ar meno, kultūros, mokslo pasauliui ne pats laikas prisiminti Jeaną-Jacques’ą Rousseau, kvietusį grįžti į gamtą – į tą metaforišką tikrovę, kurioje savisauga vertingiau už savimeilę, mąstymas – už bejausmį protą, tikrumas – už dirbtinumą. Tad ar ne geriau „atgal“?