Praėjus 100 metų po bet kokio įvykio, po bet kokios santvarkos, po bet kurių judėjimų ir stilių radimosi, kažkas visuomenėse, valstybėse ir kultūrose pakinta. Nes atsiranda pakankamas atstumas į praeitį pažvelgti be asmeninių nuoskaudų, be pulsuojančių prisiminimų, be subjektyvių vertinimų. Ką jau kalbėti apie dar nepasiekiamiau istoriniame laike nutolusius reiškinius. Lieka legendos, būtų ir nebūtų nutikimų aidai, simboliai ir artefaktai. Ir kuo labiau nusitrina jų panaudojimo aktualumas, tuo aiškiau išsigrynina pavidalai be juos lydinčių teiginių, neiginių, apkalbų ar pagarbinimų. Jei kalbėtume apie meną, laikas tik dar labiau sustiprina talentingųjų vertę, apsimetėlių užmarštį.

Lietuvoje 2023 m. bus prisimenami ne tik dėl kokių nors reikšmingų įvykių (kad ir Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės pergalė prieš JAV), bet ir dėl viesulu visą tautą apėmusios diskusijos apie Justiną Marcinkevičių. Dar nepraėjo 100 metų po jo mirties, dar daugybė žmonių poetą atsimena, moka jo eilėraščius mintinai, neišdilę įspūdžiai apie jo veiklą nepriklausomybės atgavimo metais, klausantis tuometei tautai neabejotinu autoritetu buvusio rašytojo kalbų, žiūrint pagal jo dramas sukurtus spektaklius, šimtatūkstantiniuose mitinguose skanduojant „Lie-tu-va“ taip, kaip tai darė draminės trilogijos herojus Mažvydas. Ir štai – akibrokštas. Dalis visuomenės sumanė suskirstyti meno kūrėjus į tarybinius ir ne, kitaip tariant – atstatyti istorinę tiesą pagal asmeninę nuomonę. Kodėl asmeninę? Nes šio skirstytojų kriterijaus išvengė bemaž visi Tarybų Lietuvos rašytojai, dailininkai, kompozitoriai, bet štai J. Marcinkevičius – ne.

Kas gi sukėlė poreikį lietuvių poezijos klasikoje ieškoti tik tokio – ideologinio – atskaitos taško? Formaliai – Lietuvos rašytojų sąjungos inicijuotas projektas poetui pastatyti paminklą ar atminimo ženklą greta Sąjungos pastato esančiame skvere. Žaibišku greičiu radosi dvi susipriešinusios stovyklos, kvestionuojančios arba palaikančios ne tik pačią paminklo idėją, bet ir menkinančios arba ginančios J. Marcinkevičiaus asmenį, kūrybą, reikšmę. Tarybiškumą primetusioji vertintojų dalis rado ne vieną argumentą, kodėl poetas nelaikytinas ypatingai svarbia mūsų kultūros ir literatūros dalimi. Vis ištraukdama tą prisitaikymo prie valdžios, simpatijų komunistinei santvarkai kortą. Tačiau atsitiko neįtikėtinas dalykas – socialiniai tinklai suūžė, žmonės tiesiog sukilo prieš „teisiųjų“ stovyklą, kasdien cituodami savo poeto eilėraščius, užrašydami prisiminimus, keldami vaizdo įrašus, reikalaudami paminklo. Ir šis J. Marcinkevičių palaikančiųjų frontas pasirodė besąs tikrai galingas.

Klausimas dėl svarbių tautos ir valstybės istorijai asmenų įpaminklinimo, pačių paminklų pavidalo, jų vietos – geras ir reikalingas. Tačiau tai daryti tokiu kvailu ir netgi niekšišku būdu, sumenkinant vieną asmenį, pasirodo, nėra gera strategija. Kada nors, po 100 metų, paaiškės, kodėl ir kam reikėjo mesti akmenį į J. Marcinkevičiaus pusę. Kada nors vieni paminklai grius, o kiti išliks ir bus saugomi dar labiau. O dabar galėjome pamatyti ir pajusti, kad visuomenės, net ir užsilėbavusios prie galimybių ir gerovių stalų, tam tikrais momentais, kai pasikėsinama į jų savastį, gyvąją istoriją ir atmintį, nenumoja ranka ir nepasirenka abejingumo. Taip yra, ideologinės „tiesos“ visuomet pasmerktos pražūčiai, ypač, kai jos nukreiptos į talentingųjų pusę. Tad 2023-iuosius tikrai galime laikyti J. Marcinkevičiaus atminimo ir jo poezijos atgimimo metais. Tiek grįžusiųjų prie eilėraščių skaitymo feisbukas, regis, dar nebuvo matęs. Ir apskritai, nėra to blogo, kuris neišeitų.