Apčiuopiamumas, įrodomumas, apskaičiavimas, nauda – žmogaus pasaulio matai. Tačiau netgi labai tiksliai apibrėžtų sąvokų vandenyne randame keistų dalykų, pavyzdžiui, nematerialų turtą ir paveldą. Jų egzistavimas, nors nėra jokio skverno, už kurio pastvėręs sulaikytum, nekvestionuojamas. Keisčiausia, kad galima buhalteriškai nustatyti ir įvardyti to nematerialumo vertę, net jei intelektiniai bei dvasiniai žmogaus pasiekimai – didžioji mįslė, neįmenama pritaikius ateistinį metodą ir išgliaudžius kūną pagal fizikos, chemijos ar matematikos formules. Tai kaipgi įtikinti funkcionierius, kad kultūros vandenyne plaukiojantys laivai ir skrajojantys olandai yra daug tikresni už virtualių tinklų virtualius lankytojus, kurių paisoma kaip kriterijaus kabinetiniuose prasmės apskaičiavimuose?

Paradoksalu, tačiau tik paties darančiojo tikėjimas savosios veiklos prasmingumu yra esminis dalykas, dėl kurio tūkstantmečius nesustoja perpetuum mobile, varantis žmogaus siekio kurti mašiną. O kas yra tas tikėjimas? Vienoje pasakoje Bruno Ferrero aprašo pastoralinį siužetą, kaip avis ganantis piemuo kas vakarą į gražiausią dubenėlį įpildavo šlakelį geriausio pieno ir nešdavo jį padėti atokiau nuo savo palapinės. Tai buvo jo auka Dievui. Tačiau su piemeniu dieną praleidęs didysis pranašas Mozė paaiškino, kad pieną išgeria tikrai ne Dievas, mat Jis – grynoji dvasia ir valgyti net negali. Kai piemuo įsitikino, kad dubenį ištuština lapiukas, begal nusiminė ir pasakė netekęs vienintelės galimybės išreikšti savo meilę Viešpačiui.

Tokių epizodų apstu mūsų gyvenimuose. O ypač – menininkų. Jų veiklos ir kūrinių reikmė vis dažniau kalama ant rinkos dėsnio – pasiūlos ir paklausos – kryžioko. Štai neseniai teko klausytis vienos latvių režisierės ir IT srityje veikiančio vietos milijonieriaus pokalbio – verslo atstovas kūrybininkei apsakė grožinės literatūros vietą: knygų per daug, niekas niekada nespės jų visų perskaityti, tad kam dar? O jeigu, pavyzdžiui, poetas nori daryti verslą, turėtų arba gimti turtingoje šeimoje, arba – jei jau sukūrė kažką tokio ypatingo – rašyti angliškai. Nes latvių verslininko latvių poetai nedomina. Ir apskritai visuomenė neprivalo mokėti tau už tai, kad darai, kas tau patinka, nes jai reikia, kad kastum griovį. Verslininkas pridūrė suprantantis, jog tai skamba ciniškai, bet pasaulis yra ciniškas.

Grįžkime į Ferrero pasaką, nutrauktą ties nusivylusio piemens epizodu. Jis, klausydamasis Mozės, pašaipiai aiškinančio, kad Dievui absoliučiai nereikalingas aukojamas pienas, ir matydamas realybę – materialųjį tos tiesos pavidalą lapiuko kailyje, – jautėsi panašiai kaip jaunutė latvė, kalbinanti milijonierių. Ir pranašas, ir verslininkas pasakė tą patį – tai, ką darai, beprasmiška. Tačiau teologas Bruno kūrinį pratęsia ir įveda Dievo balsą, kuris didįjį pranašą subara, atskleisdamas jo proto ribotumą – Kūrėjui tokia piemens meilės išraiška buvo miela ir priimtina, o kad fiziškai jam jos nereikėjo, tai pasidalindavo su alkanu lapiuku. Kitaip tariant, pasaulio cinizmas glūdi pačiame žmoguje, o poezijos prasmės dažnai nesuvokia net pateptieji. Tai tikėti ar netikėti?