Latvių kalboje jauns reiškia naujas, vadinasi, jaunumas ir naujumas – sinonimiški. O kaip su senumu? Nebemadingas, nusidėvėjęs, ilgai tarnavęs, turintis daug metų – senas. Tačiau kiek laiko turi praeiti, kad kažkas taptų senu? Per kiek pasensta sviestas? Po kelerių metų senais tampa batai? Kada sena spinta metama lauk, o kada įgyja didesnę vertę, nes ji – senovinė? Kodėl nuo jauno vyno skauda galvą, bet visi laukia Naujųjų kaip gerosios pradžios? Kas nusprendė, kad nauja – tai pamiršta sena? Ar tikrai senatvė bjauri, nors nieko nėra vertingiau už senolių išmintį? Kaip nutinka, kad vienais laikais jaunimas eina į naujoviškumą pametęs galvą, o kitais – pameta galvą dėl retro?

Susidurdami su antonimais sena ir nauja, iš tiesų aptarinėjame praeities ir ateities klausimus. Bet vos tik apsistojame dabartyje, vertinimo kriterijų nebelieka. Tai, kas vyksta šią akimirką, nėra nei gera, nei bloga, nei pasenę, nei bauginama, nei nostalgiška, nei pripildyta nežinomybės. Jei tikrai esame nei prisiminimuose, nei svajonėse, išnyksta ir pats laikas. Stebime savo kvėpavimą, girdime širdies plakimą, jaučiame pulso tvinksnius, užuodžiame kvapus, regime konkrečius vaizdus… Esame be metų, be pareigų, be vaidmenų. „Dabar“ neverkia dėl klaidų ir neaudžia planų. Į „dabar“ telpa viskas – ir patirtys, ir vizijos, tad jei grįžtume prie laiko kategorijų, galėtume teigti, jog į esumo būseną įeina visi amžiai – buvę ir būsimieji, gyvenę ir gimsiantys žmonės, jų kūriniai ir mintys. Argi kas, skaitydamas Šventąjį Raštą, abejoja, kad šiandieną yra būtent taip, kaip ten parašyta? Kad žmogui būdinga tai, apie ką ten perspėta?

Jauno žmogaus kultas, naujumo apologetika, futuristiniai siekiai, negražios senatvės eliminavimas arba jos grãžinimas pasitelkus mediciną, plastinę chirurgiją, dirbtinį intelektą bei meta visatos priebėgas – šių dienų aktualijos. Štai ir kultūros projektų vertinimo kriterijuose nuolat dominuoja žodžiai „novatoriškumas“, „inovatyvumas“, kasmet keliami klausimai – kas naujo bus kitų metų darbuose? O juk pakaktų dabartiškumo, esimo, kaip kad šiuo metu yra. Nes mes kiekvienas atspindime tai, kas lukštenasi šią akimirką – kas griaudėja kosmose ir išnyra iš kasdienybės chaoso. Specia­lus vartymasis per galvą dažnai baigiasi sprando lūžiais. O ir, pavyzdžiui, skaityti poeziją knygų pristatymų vakaruose atsistojus ant galvos – nelabai patogu, nors galbūt – novatoriška. Kaip, beje, ir kokių nors įsitikinimų įsikalimas į galvą – baisiai veržia.

Šiuo metu yra gruodis. Gruodis nutinka kasmet. Kasmet simboliškai gatvėn (kad ir metaforiškai) išvelkami bei sudeginami blukiai – beverčiai rąstigaliai, suprask, praėjusių metų nugyventos senienos. Ar nuo sausio tikrai viskas bus iš naujo? Naujai? Jauni metai – jaunos bėdos? Taip, dirbtinis intelektas jau išmoko visas pasaulio kalbas – dar daro klaidų, tačiau žaibo greitumu tobulėja ir rašo poeziją. Visai neseniai nesugebėdavo atvaizduoti plaštakos – jam vis „nutikdavo“ kokie aštuoni pirštai, bet dabar jau puikiausiai kuria kokio norite stiliaus portretus. Tad šis DI proveržis – nauja ar jau nieko naujo? O jaunosios kartos vis dažnesni apsigyvenimai kaime, gamtinės žemdirbystės puoselėjimas, miškų saugojimas, tarmių gaivinimas, mechaninių buities prietaisų vertinimas – inovatyvu ar beprotiška? Dabar vyksta tik tai, kas gali vykti. Dabar yra viskas, ką turime ar mums duota turėti. Dabar yra didžioji tiesa, kuri tokia, kokia įmanoma kiekviename skirtingame regėjime, girdėjime, skonyje ar tikėjime. Tad belieka kvėpuoti. Ką įkvepi, tą ir iškvepi. Ir atvirkščiai. Kvėpuokime. Ramiai, giliai, be pertrūkių ir baimių, be įtampos ir be sulaikymų. Dabar yra nuostabu.