Carlas Gustavas Jungas ne kartą yra minėjęs, kad nenorėtų būti laikomas kokiu šarlatanu ar menininku (!), jam atrodė, kad visi eksperimentai, sapnų ir pasąmonės, net alchemijos ir mitų tyrinėjimai, archetipų apmąstymai bei kolektyvinės atminties apčiuopimas – kad ir kaip kam atrodytų – nėra kažkas keista, nesusiję su mokslu. Atvirkščiai, bjaurėjosi dogmatizmu, kuriuo prisidengę jo kolegos (kaip tik dėl šios priežasties išsiskyrė jo keliai su Sigmundu Freudu) mėgino įtvirtinti nepajudinamumo, teksto, įkalto akmenyje, principą. Gyvenimo realybė, o ne teorija – štai kas yra visada viskuo abejojantis, nuolat tekantis, pats save paneigiantis ir vėl naujus klausimus keliantis mokslas.

Būdamas „sielų gydytoju“ (psichiatru) ir tikėdamas savo misija, C. G. Jungas stengėsi pasinaudoti visomis sukauptomis kitų, o ne tik medicinos, sričių žiniomis, jas papildyti savais atradimais ir žmogaus fenomeną suvokti integruotai. Tačiau dirbdamas su pacientais, išklausydamas šimtus pasakojimų ir liudijimų pats ilgėjosi vienatvės bei tylos, laikydamas tai gydomuoju šaltiniu. Mat žodžiai tam tikru momentu tampa beprasmiški – vien triukšmas.

Rudenį mūsų šalies kultūros laukuose prasideda „derliaus šventė“. Iš vasaros kelionių ir lengvų pramogų sugrįžusius miestų ir miestelių „piligrimus“ į savus glėbius mėgina susigrąžinti spektaklių bei koncertų scenos, kino ir parodų salės, kamerinės bibliotekų, dvarų, įvairios paskirties centrų erdvės. Šie „gausybės ragai“ tokie dosnūs ir gausūs, tokie intensyvūs ir turtingi, kad lengva ne tik pasiklysti, suklysti, paslysti, bet ir persivalgyti. Premjeros, festivaliai, bienalės, mugės, naujos programos, gastrolės, netikėtumų ir eksperimentų vilionės, projektų kulminacijos – viskas vienu metu, viskas visur, viskas visiems… Ar tai ir yra kultūros gyvenimo realybė? Ar ji nepanaši į S. Freudo užsiciklinimą, pasaulį suvokiant vien per seksualinį instinktą? Ar jai netrūksta vienatvės ir tylos pasirodymų triukšme?

Kultūra, joje besiskleidžiantis menas, vis dar nėra kasdienių meditacijų ir žūtbūtinio poreikio – lyg rytinė kava – dalis mūsų gyvenimuose. Daug teo­rijos ir klišių apie tai, kodėl kultūra keičia valstybių, visuomenių išorinius ir vidinius pavidalus, turi neįkainojamą vertę, o tuo pat metu – pridėtinę. Todėl ir reikalingi tie parodomieji fejerverkai, garsiais, spalvotais šūviais nušviečiantys atsiskaitymų ir įrodymų dangų, lyg kadaise (1977 m.) Marylos Rodowichz sudainuoti „Kolorowe jarmarki“ („Spalvingi turgūs“), be kurių nei stambusis verslas, nei kai kurie valdininkai, pradedant ministrais ir baigiant merais, nesugeba apčiuopti naudos ir būtinybės. Tai kada gi ateis tas laikas, kai žmogus, anot C. G. Jungo, supras, kaip pavojinga pamesti save išoriniame pasaulyje ir kaip gyvybiškai būtina turėti bei išlaikyti ryšį su savo gelmių dvasia?