Paveldas yra tokios autentiškos vertybės, kurias kažkas kažkam perduoda ir prašo išsaugoti lyg liudijimą apie nepertraukiamą to reiškinio gyvavimą arba kokio objekto ypatingumą. Paprastai viskas susiję su menu, istorija ir religija, ir dažniausiai šie komponentai sudaro visumą. Kad ir kaip žiūrėtum – tai vis kultūra, liudijanti žmogaus veiklą įvairiais amžiais. Bet tuo momentu, kai kas nors piešia sak­ralinę elnių medžioklę oloje, šlifuoja deivės pirštelį marmuro gabale, tapo pasaulio sukūrimą bažnyčios skliaute, rimuoja pusdievių žygius papiruse ar projektuoja rojaus rūmus mylimajai, viskas priklauso asmeniui ar jų grupei. Po šimtmečių ar tūkstantmečių tokie dalykai tampa pereinamaisiais trofėjais (nelygu, kas užkariauja karalystę, žemes, valstybes) arba, jei sienos nebeperbraižomos ir nusistovi tvarka, patenka institucijų žinion.

Nežinia koks vidinis imperatyvas skatina žmogų saugoti pirmtakų kūrybą. Tai nėra aklas smalsumas, kai labai žingeidu, atseit, o kiek turėjo, kuo rengėsi, ką valgė, kas garbinta. Greičiau – pasitikrinimas, ar tie iki mūsų tikrai egzistavo, o jei taip – ką mums sako jų palikti artefaktai? Ir tada į vieną daugiakampį sueina palikimą sudarančios briaunos: išmonė ir gebėjimai, burtai ir stebuklai, grožis ir talentas, mistika ir tikėjimas, logika ir išmanymas, tikslumas ir žinios, tradicijos ir spalvos, raštai ir slėpiniai. Daugybė įvairiaspalvių stikliukų didžiulio žemiškojo gyvenimo mozaikoje. Kiekvienam ir baugu, ir nenumaldomai įdomu nubraukti smėliuką nuo sekreto, nes argi neįmanoma prisikapstyti iki pradžių pradžios ir suvokti visą Didžiąją Tiesą – kas mes, iš kur mes?

O ką gali paveldėti pavieniai vyrai ir moterys? Giminės herbą, šeimos genealoginį medį, gabalą žemės, ant jos – namą? Ir taip, ir ne. Mokslininkui heraldinis ženklas – siūlas rankoje. O juk žinome, kad siūlas prie siūlo – ir lopas randasi kokiai baltai istorijos dėmei pridengti. Tačiau neretai tais simbolių skydais kitokios dėmės užstotos. Ne kiekvienas norėtų jas kolekcionuoti. Kaip ir ne visas kartų šakas, keistus paukščiukus lizduose laikiusias. Na, sakytume, bet arimai tai jau tikrai niekuo dėti, kad ten visokiausius kaulus plūgai išverčia. Tik ar tikrai jų šeimininkai nemaišė keisto viralo, kuriame sutirpo ne daiktų paviršiai, bet jų šerdys – pirštais nepačiupinėjamos, akimis neįžiūrimos, ausimis neužgirstamos?

Taigi tos vertybės, tas palikimas nebūtinai turi ką bendra su žmogumi, net jeigu jo rankomis sukurtas. Va va, turbūt tai pagrindinis žodis – rankos. O kas jas vedžioja? Gal tai svarbesnis klausimas, ir atsakymas į jį – Didžiausioji Tiesa? Mes linkę idealizuoti, kitaip tariant, pastebėti kiautą, jį priskirti kuriai nors reliktų rūšiai, užpildyti jo meninį, istorinį, estetinį, simbolinį, funkcinį, dinastinį etc. pasą ir padėti į seifą. Ir tik labai retais atvejais gebame atsisakyti – nebesaugoti, nebedauginti, nebedalyvauti, nebeprisiimti. Kaip kažkada sakė viena geriausių šios srities žinovių Diana Varnaitė, paveldas yra ne tai, ką saugo valstybės, o ką mes suvokiame kaip savastį. Ir per tą suvokimą jis tampa mūsų laisve bei saviverte. Kai ką savo rankomis darome dabar, kažkam kažkada tai atiteks kaip perduodamas palikimas. Kažin, kokia tapatybė ir autentiškumas pulsuos jame?