Vieno kurortinio miestelio ežeras. Aplink – puikus parkas. Tuo ir puikus, kad natūralus – nieko ten labai neprigalvosi, kai gamta pati pasiūlo saulėtas erdves, gracingas pušis, pastelinius samanų paklotus. Išvingiuoji takus, išvalai šabakštynus, pastatai suolelius – voilà! Kvėpuokit, vaikščiokit, sėdėkit. Tačiau paprastumas, taip išsiilgtas šlamštmaisčio visomis prasmėmis persivalgiusios visuomenės, kažkodėl įsikuria ant did­miesčių diaugiaaukščių stogų, judriausių prospektų kavinėse, pasiturinčių žmonių būstuose. O štai regio­nuose – ne visur.

Taigi – ežeras. Vienokiu ar kitokiu nusileidimo būdu jį atakuoja vandens paukščiai, pakrantėmis klega ir naujos pūkuotų mažylių vados. Šnara meldai, žydi vilkdalgiai ir lelijos, aplink siuva įvairūs sparnuočiai su savo dainų dainelėm. Ramu stebėti, malonu girdėti, jokios oro, vaizdo ar garso taršos. O tada… Tada telkinio vidurin įpuškuoja ryškiai rožinės plastmasės laivelis-dviratis-paukštis, rėkiančios žydros laivelis-dviratis-automobiliukas, šaižiai spiegiančios salotinės kitas à la mašiniukas. Ir štai prieš akis – pati ryškiausia grožio versija, kurios butaforinis disko stiliaus aprėdas deklaruoja: „Viskas dėl lankytojų, jų gerovės, o ypač – kurorto patrauklumui didinti.“

Tačiau vos tik tie primityvūs plastiko gabalai atsiiria ežero vidurin, juos kaipmat apspinta vietinė niekur svetur nežiemojančių kreksių gauja. Taip taip – lengvo kąsnio galimybė iš spalvoto padėklo. Rožinė gulbė ir tikra antis. Apmaudu iki graudulio. Tiesą sakant, lengvo kąsnio ženklų miestelyje vis daugiau. Vietos „įprasminimo“ projektai pigiausių ir blizgiausių sprendinių pavidalu tampa „kultūros“ pretenzija. Ir svarbiausia jos dalis – rėmusiųjų pavardės, įamžintos tvariai. „Aukso, dar daugiau aukso!“ – šaukė vieno sovietinių laikų animacinio filmuko veikėjas, skęsdamas antilopės kanopomis skeliamo geltono metalo jūroje. Panašiai atrodo ir kai kurių savivaldų kai kurie sprendimai.

Tokio žalio, tokio visaapimančio, tokio įvairiažiedžio ir kvapaus aukso, kokiu gali pasigirti Lietuva, vargu kur piečiau ar šiauriau pasemsi pilnomis saujomis: kurti sodus, parkus, rekreacines zonas mūsų šalyje – vienas malonumas. Tik va, bėda – suvokti, kad išvirtusio medžio savaiminis įsikomponavimas į aplinką ir ekosistemos papildymas daugybe gyvūnijos rūšių jam tręštant – vertybė, kol kas yra kosmosas. Dabar išgyvename etapą, kai urbanistinių eksterjerų ir viešųjų pastatų, įskaitant bažnyčias, interjerų architektais bei dizaineriais tampa vietos politikai, valdininkai ar net dvasininkai. Ir „grožio ežerai“, naujų tautinių mitų bronziniai čingischanai, vonios plytelių ornamentai maldos namuose nėmaž nedilgina akių lokalios gerovės gerbėjams. Nes kultūrinis išprusimas ir „ūkiškas požiūris“ kažkodėl per kalnelį na niekaip nesueina….