Atsimenu, kaip vaikystėje su draugėmis juokėmės iš babos, kad jos namuose kilimas kabo ant sienos. Atrodė, kad tai provincialumo ženklas. „Normalūs“ žmonės kilimu dengia grindis, o ne kabina kaip paveikslą – taip tada galvojome. „Nesupranti, vaikeli, – sakė bobutė.

Pablo Picasso Bučinys, 1925. Aliejus, drobės, 130,5 × 97,7 cm. P. Picasso muziejus Paryžiuje © Wisconsinart | Dreamstime.com nuotrauka

KILIMAS ANT SIENOS IR IŠ PO VIEŠBUČIO LOVOS

Iš paauglystės atsimenu kitokią istoriją – tėtis važinėdavo į Vokietiją ir tragikomiškai guodėsi, kad viešbučių registratoriai į jį žiūri su nepasitikėjimu. Mat buvo istorijų, kai lietuviai išpjaudavo kilimo dalį po kambario lova ir parsiveždavo namo. Trofėjus iš Vakarų.

Dabar, kai stoviu prieš persiškus kilimus, kabančius ant sienų, jaučiuosi visiška kaimiete, neišmanančia istorijos. Mano dešimtukai iš Antano Andrijausko dėstyto Rytų estetikos kurso atrodo apgailėtini. Baba, pasirodo, buvo teisi.

Man lengviau, kai egzistuoja aiški sąvokų dichotomija – galiu pozityviai vertinti persų kilimus ir neigiamai – Irano režimą. Kitaip, pavyzdžiui, su Afganistano kilimais – jie neturi kito (plačiai žinomo) pavadinimo, todėl dėl Talibano vykdomos politikos jiems neskiriama pelnyto dėmesio. Visgi, kultūrinio imperializmo, dekolonizacijos ar estetikos standartų klausimais atpažinimo ženklus ir atsakymus esu sau susidėliojusi. O kas atsitinka su kūriniu ir autoriumi? Kaip mane veikia tautybė, lytis, pažiūros, asmenybė? Kada galiu vertinti meno objektą neatsižvelgdama į autorių ir remdamasi vien koncepcija?

BLOGIEJI TALENTINGIEJI

Pablas Picassas – vienas genialiausių ir svarbiausių visų laikų menininkų. Faktas. Kartu – šlykštus mizoginas. Tačiau sprendimą gerbti Picassą priimti lengva – nežinia, ar dėl to, kad talentas toks didelis, jog išteisina moterų engimo temos kasdieniškumą, ar viską keičia laiko distancija ir įsitvirtinimo mastas. O kaip reaguočiau, jei paaiškėtų, kad mėgstamas šiuolaikinis jaunas menininkas, kuris rengia sėkmingas parodas užsienyje, namuose muša žmoną? Kaip pakistų vertinimas, jei sužinočiau, kad jis homoseksualus ir namuose muša vyrą? Arba nieko nemuša, bet kieme nupjovė seną ąžuolą?

Kuo labiau gilinuosi į meno istoriją, tuo dažniau susiduriu su nepatogiais faktais. Picassas ne tik turėjo meilužių, bet sistemiškai psichologiškai kankino visas savo moteris. Françoisa Gilot, jo dviejų vaikų motina, Kembridžo universiteto absolventė ir labai talentinga menininkė, viena retų, kuri išdrįso papasakoti savo istoriją, aprašė, kaip žymusis dailininkas tyčia žemino žmoną, ją (meilužę) ir visas kitas, o kartu darė viską, kad sužlugdytų Françoisos karjerą. Dora Maar kentė depresiją; Marie-Thérèsa Walter ir antroji žmona, Jacquelina Roque, nusižudė (po vyro mirties).

Paulis Gauguinas, kurio Taičio peizažai dabar kainuoja milijonus, paliko žmoną Mette-Sophie ir penkis vaikus Prancūzijoje, o saloje laiką leido su 12–14 metų mergaitėmis – Tehaʼamana ir Pauʼura.

Francis Baconas, šiuolaikinio meno ikona, sistemiškai psichologiškai engė savo meilužius. Georgeʼas Dyeris, jo mylimasis ir dažnas paveikslų modelis, 1971-aisiais nusižudė Paryžiaus viešbutyje prieš pat Bacono retrospektyvos pristatymą Grand Palais. Baconas tą pačią dieną ir sužinojo apie tragediją, ir dalyvavo parodos atidaryme.

Salvadoras Dalí ne tik atvirai rėmė Franco režimą, aukštino Hitlerį, bet ir gyrėsi vaikystėje kankinęs gyvūnus. Andy Warholas, poparto tėvas, buvo žinomas ne tik dėl obsesinio dėmesio išvaizdai, bet ir sarkastiško charakterio bei patologinio melavimo. Caravaggio, Baroko genijus, 1606 m. teniso partijos metu nužudė Ranuccio Tomassoni ir paskutinius ketverius gyvenimo metus praleido bėgdamas nuo mirties bausmės.

Paulis Gauguinas Eh quoi ! Tu es jalouse ?, 1892. Aliejus, drobė, 66 × 89 cm. Maskvos Puškino muziejus. Publikuojama pagal viešosios srities (PD) licenciją

KENČIANČIO GENIJAUS MITAS

Menininkams galima, atleistina – jie juk truputį kitokie? Didis menas reikalauja aukų, kančios – tikėta, kad tik taip gimsta šedevrai. Šalia destrukcijos ir narcisizmo menininkai turi gebėti išgyventi skurde. Alkanas, pagirių kamuojamas ir cigaretės prašantis tapytojas – toks tas romantiškas menininko portretas. Vincento van Gogho įkvėptas stereotipas toks gajus, kad vos pasitaiko menininkas, turintis tipinę dienos rutiną ar gebantis gerai parduoti darbus, kitų akyse iškart tampa prastesnis – greičiausiai kuria „chaltūras“. Jei tai mergina, o dar ir graži – visiems viskas savaime aišku.

Žvelgiant į meno istoriją, daugumos šedevrų autoriai buvo ne skurstantys bohemiečiai, o gerai aprūpinti arba tiesiog pragmatiški verslininkai. Michelangelas kūrė kaip vienas turtingiausių savo epochos atstovų – ne tik gaudavo astronomines sumas už darbus, bet ir protingai investavo į nekilnojamąjį turtą. Leonardas da Vincis mėgavosi Prancūzijos karaliaus dvaro prabanga. Rubensas turėjo ne tik milžinišką dirbtuvę, bet ir diplomatinę karjerą. Tizianas buvo toks turtingas, kad galėjo sau leisti atsisakyti užsakymų, kurie jam nepatiko. Raffaellis mirė būdamas vienu sėkmingiausių Romos menininkų. Net ir „skurstantis“ van Goghas iš tiesų visą gyvenimą gyveno iš brolio Theo finansinės paramos – tai buvo patronažas.

Žinomiausi šiuolaikiniai menininkai labai dažnai klesti ir finansiškai. Damienas Hirstas, kurio turtas viršija 300 milijonų eurų, kuria provokuojančius, bet techniškai tobulus darbus. Jeffas Koonsas, kurį kai kas kritikuoja dėl komercinio požiūrio, sukūrė darbų, tapusių mūsų laikmečio ikonomis. Takashis Murakamis sėkmingai bendradarbiauja su mados namais „Louis Vuitton“, bet kartu kuria ir konceptualiai sudėtingus muziejinius eksponatus.

Kai menininkas nejaučia egzistencinių grėsmių, jis gali eksperimentuoti, investuoti į brangias medžiagas, leisti sau nesėkmes. Georgia OʼKeeffe išsiskleidė tuomet, kai Alfredas Stieglitzas užtikrino jai finansinį saugumą. Louisa Bourgeois įspūdingiausius darbus pradėjo kurti po šeštojo dešimtmečio, kai šeimos materialinė padėtis tapo stabili. Davidas Hockney „Pool Paintings“ seriją sukūrė ne skurde, o Los Andželo prabangoje, kur galėjo sau leisti bandymus su nauja akrilo technika ir fotografuoti šimtus etiudų. Jo kūryba klestėjo kartu su finansine sėkme.

Paradoksas, kad Frida Kahlo geriausius darbus sukūrė ne dėl skausmo, o nepaisydama jo, tuomet, kai turėjo materialinius resursus (dažų, drobių, medicininę pagalbą) ir Diego Riveros palaikymą.

Kenčiančio menininko mitas tarnаuja ir kaip socialinės kontrolės mechanizmas. Jis pateisina visuomenės abejingumą kuriančiųjų gerovei („jei jie tikri menininkai, pinigai jiems neturėtų rūpėti“) ir leidžia institucijoms mokėti simbolinius honorarus ar stipendijas („menas ne dėl pinigų“). Kokia logika slypi įsitikinime, kad dėl gerbūvio nerimaujantis menininkas galės susikoncentravęs kurti, analizuoti globalias temas, o ne tamsiais dažais lieti pykti ant drobės? Kaip rasti laiko kūrybai, kai reikia rūpintis reprezentacija instagrame ir rašyti paraiškas į rezidencijų programas? Susimąstykime, kiek daug talentingų menininkų metė karjeras būtent dėl bado arba neįgyvendino įdomių sumanymų būtent dėl finansinių kliūčių.

Damienas Hirstas Legend, Houtono dvaras, 2018. Richardo Humphrey nuotrauka, publikuojama pagal CC BY-SA 2.0 licenciją

KURIOS TEMOS BRANGESNĖS?

Teko sutikti šimtus meno kolekcininkų ir pirkėjų, kurie kaip susitarę ieškojo kažko „šviesesnio ir linksmesnio“. Kas išmano meno istoriją, puikiai žino ir kitokius autorius, bet aš kalbu apie tipinį vaizdinį – Rūpintojėlis lapkričio mėnesį. Tie, kas rinkosi kitokį kelią, kūrė neretai perdėtai infantilius (Daniliauskas) ar rožinius (Sližys) darbus. Mažai kas meistriškai ironiškai žvelgė į istorines ar psichologines kančias (Sauka), tokias logiškas mūsų kontekstui. Liekant istorijos rėmuose, turime labai įdomių autorių, pateisinančių savo minorą, tik, deja, netinkančių skandinaviško interjero loftui ir New Nordics mentalitetui.

Tačiau šiuolaikiniai autoriai išties puikiai iliustruoja dvi Lietuvas. Vieni – globalūs, konceptualūs ir stilingi, kiti – nuoširdžiai mylintys modernizmą ir vis dar gebantys nupiešti Cicerono galvą. Temos – atitinkamai pataikančios arba į trendʼą (klimato kaita, identitetas (įskaitant LGBTIQ+), feminizmas, globalizacija), arba į poezijos iliustracijas. Nenustebsime, jei jauni kuratoriai į parodas atrinkinės tik veganų darbus, įgyvendintus griežtai iš perdirbamų ir aplinkai nekenksmingų medžiagų.

Visada yra išimčių, dažnai tai patys talentingiausi. Sąmoningai hiperbolizuoju ir generalizuoju, kad aiškiau pamatytume save, mąstymo klišes ir išsilavinimo spragas. Kodėl manome, kad sunkią vaikystę nagrinėjantis ciklas yra kokybiškesnis nei meistriškai mėlyname fone įkomponuotas juodas brūkšnys? Kodėl disneilendo spalvų pasirinkimas neva rodo autoriaus primityvumą? Ar vis dar galima tapyti gėles ir neatrodyti banaliai? Kaip pasikeičia natiurmorto kokybė, jei jį sukūrė moteris? Ar vyro nutapyta puokštė savaime preziumuoja gilius apmąstymus ir simbolizmą, o dailininkė moteris tiesiog primityviai ir jausmingai atvaizduoja savo aplinką?

MOTERYS MENININKĖS

Ši potemė itin kompleksinė. Niekas neneigia, kad moterys buvo (kai kur – vis dar yra) engiamos ar bent jau turi sunkumų prasimušti meno rinkoje. Labai palaikau iniciatyvas perrašyti meno istoriją, atskleidžiant menininkes, kurios turėjo slėptis po vyriškais pseudonimais ar sutuoktinių pavardėmis. Visgi kiek skeptiškai žiūriu į parodas ar konkursus TIK moterims (nebent tai specifinės ekspozicijos, kaip nuostabioji „Neįrėmintos: Leis, Tabaka, Rožanskaitė“, vykusi Vytauto Kasiulio dailės muziejuje, kuruota Laimos Kreivytės ir Anu Allas). Riba tarp sąlygų sudarymo, padrąsinimo ir segregacijos – itin slidi, tarsi moterys būti silpnesnės, nepakankamai pajėgios konkuruoti su vyrais.

Kitas įdomus aspektas – abejingai reaguojame pamatę prastus ar infantilius vyrų kūrinius, tačiau vos užklystame į parodą, kur saldžiai vaizduojamos pievos, motinystė ar sapnų pasaulis, priskiriame tai moterims būdingam lyriškumui, žemesnei meno lygai. Net pamatę įdomią moters instaliaciją apie vaikystės traumas, lyčių lygybę ar seksualinį išnaudojimą, dažnai laikome, kad tai lokalios reikšmės kūrinys, mat tik vyrai pajėgia kurti universaliomis egzistencinėmis temomis.

Jeigu menininkė dar ir graži, charizmatiška ar stilinga, netrukus pasigirs komentarų, kad ji prasimušė per lovą. Beauty privilege yra įdomus fenomenas – kai kuriose gyvenimo situacijose ar sektoriuose tai lengvinanti aplinkybė ar vienintelė sąlyga gauti kažko daugiau (pinigų, aukštesnę klasę, dėmesio), tačiau yra daug atvejų, kai gamtos apdovanotas veidas tampa kliuviniu legitimuoti talentą ar darbštumą.

Stebina ir tai, kad tipinė vidutinio amžiaus moteris, turinti galią priimti sprendimus, smerkia jaunesnes ar gražesnes meno rinkos atstoves. Tai lengvas būdas atkeršyti už mažiau sėkmingus genus ar nubausti už viso pasaulio žmonas, paliktas dėl linksmesnių meilužių.

KAD MENAS NETAPTŲ SĄSKAITŲ SUVEDINĖJIMU AR TERITORIJOS ŽYMĖJIMU

Kitas temos kampas – kaip mes linkę geriau vertinti kūrinius bičiulių ar bent jau tų autorių, kuriuos kažkiek bent per nuogirdas žinome (ir mėgstame), ir esame skeptiškesni ar griežtesni tiems, kurių nežinome asmeniškai. O štai jeigu kažką pažįstame, bet nemėgstame (nors ir dėl susigalvotos neracionalios priežasties – pavyzdžiui, asmuo atrodo nefainas instagrame) – lengvesne ranka nubraukiame simpatiją ar net pergalingai nubaudžiame vertindami (neeksponuoti, nepirkti, neatrinkti į konkursinį sąrašą, nesuteikti apdovanojimo ir pan.). Tai ypač paveiku mažoje šalyje, kur gaji edukacijos kraujomaiša – visi vieni su kitais studijavo, miegojo, tuokėsi ir skyrėsi – susidaro nemenkas ratas draugų, draugų draugų ir priešų. Šalia to – dar išskirtinės aukštesnės bendruomenės (pavyzdžiui, ŠMC chebra ar ieškantys „subtilios chemijos“). Žinoma, tai universalu – egzistuoja Andy Warholo „Factory“, Place du Tertre Monmartre ir tūkstančiai kitų vietų ar bendruomenių, kur taip pat dominavo asmeniniai ryšiai ir favoritizmas. Mano žinutė ne apie biurokratišką objektyvumo poreikį priimant sprendimus, o apie sąmoningumą – ar tikrai emocionalaus subjektyvumo reikia tiek (daug) ir visada. Gal kai kada verta pažaisti ir atleisti (įsivaizduojamiems) priešams, pasmalsauti pasidomint svetimu ar tiesiog mesti iššūkį savo stereotipams. Kartais negatyvo sumažinimas gali nemenkai palengvinti situaciją – jei draugams atleidžiame už kičinį meną, gal bent neenkime ambicingos tapytojos už jos gražią figūrą, neturinčią nieko bendro su talentu, ir leiskime jai eksponuoti darbus.

Jeffas Koonsas Balloon Swan (Yellow), 2004–2011. Nerūdijančio plieno skulptūra, padengta geltonu skaidriu laku, 350,5 × 302,3 × 238,8 cm. Andy García nuotrauka, publikuojama pagal CC BY-SA 4.0 licenciją

MANO VERDIKTAS

Geras menas yra retas dalykas, jis neturi rasės, šalies, technikos, lyties. Vienas iš objektyvių vertinimo kriterijų galėtų būti menininko amžius, bet ir čia yra išimčių. Genialumas yra įdomus padaras – tai kažkoks nenuspėjamas talento, charakterio ir asmenybės mišinys. Nemanau, kad gali egzistuoti viena tiesa dėl meno vertinimo per menininko (kaip žmogaus) gerumo prizmę.

Galbūt, kai mūsų dėmesys (palaikymas) yra tokia pat valiuta kaip pinigai ir mes dar galime prisidėti prie menininko karjeros – jo asmenybės įkalkuliavimas turi prasmę (nes taip jau mes gyvename – darome pasirinkimus nebūtinai logiškai ar nuosekliai ir mėgstame tai, ką mėgstame), leistina į vertinimus įkomponuoti asmeniškumų skalę. O štai dėl mirusių ir į meno istoriją įėjusių menininkų (ar nepelnytai likusių užmaršty) nieko padaryti negalime, tad autoriaus moralė galimai visiškai nebesvarbi. Visgi norėtųsi, kad minėti asmeniškumai (gyviems autoriams) būtų taikomi plačiai ir neselektyviai – tikiuosi, kad savaime suprantami atvejai, kai principingai atšaukiami menininkai, remiantys Hamas, bet lygiai taip pat aktyviai užginti kviečiu ir gražias jaunas tapytojas, susilaukiančias ad hominem komentarų.