Vasara neatsiejama nuo festivalių po atviru dangumi. Roskildė Danijoje, „Burning Man“ Nevados dykumoje, JAV, Sigetvaras Vengrijoje, Glastonberis Didžiojoje Britanijoje ir jų atitikmenys Lietuvoje yra demokratijos, įvairovės, bendruomeniškumo ir meno centrai, o jų misija – jungti žmones, dalintis vertybėmis, atverti erdvę neribotai saviraiškai ir laisvei. Tai tarsi 1969 m. vykusio garsiojo Vudstoko, tapusio manifestu, kontrkultūros, taikos, meilės ir jaunimo maišto simboliu, aidas. Priešingoje svarstyklių pusėje, stereotipiškai, – klasikinės muzikos ir operos festivaliai, žinovų ir mėgėjų puotos, sukaustytos elitizmo, nuobodžių aprangos kodų ir neįkandamų bilietų kainų. Šiame rašinyje norėčiau pasiūlyti kelis maršrutus vasarai ir paaiškinti, kodėl klasikinės muzikos festivaliai yra greito gyvenimo priešnuodis, o jų pirminė idėja nedaug kuo skiriasi nuo didžiųjų renginių po atviru dangumi. Festivalio idėja iš esmės, nepriklausomai nuo laikmečio, buvo susijusi su tomis pačiomis vertybėmis, kaip ir šiuolaikiniai open air.

IŠTAKOS – OPEROJE

Garsųjį Glastonberio festivalį, vykstantį 55 metus, kasmet aplanko keli šimtai tūkstančių žmonių, nepaisančių oro stichijų ir liūčių, o bilietai į jį dingsta akimirksniu. Ar žinojote, kad jis turi pirmtaką? Kalbu ne apie Michaelio Eaviso karvių fermą ir nemokamai dalinamą pieną 1970 m., o apie šiandien beveik pamirštą kompozitorių Rutlandą Boughtoną. Jis ir poetas Reginaldas Buckley inicijavo pirmąjį Glastonberio festivalį. Abu buvo idealistai, puoselėjo socialistines idėjas, svajojo apie seksualinę laisvę, pažangią visuomenę ir meno progresą. Glastonberyje turėjo iškilti teatras, panašus į Richardo Wagnerio teatrą Bairoite, kurio atidarymas 1876 m., kaip ir visa vokiečių kompozitoriaus kūryba, britams darė milžinišką įspūdį. Ten turėjo būti statomos Boughtono operos pagal Buckley libretus, paremtos istorijomis apie Karalių Artūrą. Šis mažas Somerseto miestelis su aukštu žaliu kalnu, Švento Mykolo bažnyčios bokštu ir mistiška aura sužavėjo Boughtoną. Legenda pasakoja, kad čia lankėsi Juozapas iš Arimatėjos ir net pats Jėzus Kristus. Neatsitiktinai XI a. vienuoliai teigė čia radę Avalono salą ir Karaliaus Artūro kapą. Tai atrodė ideali vieta Boughtono svajonei apie festivalį, pagrįstą bendru ūkiu, kuriame darbuojasi menininkai.

Viskas, rodėsi, jau pasiekiama ranka. Įžymybės siūlė moralinę ir finansinę paramą – tarp jų kompozitoriai Gustavas Holstas, Ralphas Vaughanas Williamsas, Hubertas Parry ir Percy Graingeris, dirigentas Henry Woodas, rašytojas Johnas Galsworthy bei modernistinio teatro kūrėjas Edwardas Gordonas Craigas. Taip pat rašytojas ir kritikas George’as Bernardas Shaw, su kuriuo Boughtonas palaikė draugiškai aštrų susirašinėjimą. Kad nebūtų per maža, kompozitorius Edwardas Elgaras pažadėjo padėti naujojo teatro kertinį akmenį.

Deja, kartais atstumas, pasiekiamas ranka, yra per ilgas. Kilo Pirmasis pasaulinis karas, kuris beveik sutapo su debiutiniu Glastonberio festivaliu 1914 m. Teatras taip ir neiškilo ir niekada neiškils. Tačiau pirmojo festivalio programoje pristatyta paties Boughtono drama „Nemirtinga valanda“, ištraukos iš nebaigtų dramų apie Karalių Artūrą. Orkestrą turėjo pakeisti fortepijonas, teatrą – senosios miesto administracijos patalpos. Karo ribojimai, nepriteklius ir nuolatinis lėšų trūkumas nesukliudė ambicingiems organizatorių planams – pradėtos rengti vasaros mokyklos, žymių asmenybių paskaitos, veikla išsiplėtė į Bristolį ir Londoną, vyko pasirodymai provincijoje. Festivalis įsigijo nedidelį orkestrą ir nuolatinį styginių kvartetą, pristatė stulbinamą kūrinių spektrą – nuo Glucko ir Wagnerio operų iki mažiau žinomų to meto kūrėjų. Šalia operos ir muzikos – šokis, kurio ėmėsi Isadoros Duncan mokinė Margareta Morris, poetinės dramos ir paties Boughtono japonų teatro nogaku spektaklių adaptacijos. Britanijoje nebuvo nieko panašaus. Piligrimai iš visos šalies traukė į Glastonberį, atsidūrusį progresyvių idėjų smaigalyje ir konkuravusį su žymiausiomis meno institucijomis. Festivalis gyvavo dešimtmetį, pergyveno karą, o „Nemirtinga valanda“ parodyta per 200 kartų, surengta apie 100 koncertų, kurti nauji veikalai, tarp jų „Betliejus“, turėjęs tapti jauku rėmėjams Londone. Ir čia Boughtonas, tuomet nacionalinis herojus, padaro lemtingą klaidą. Šio spektaklio, kuriame visko pertekę kapitalistai engia šachtininkus, idėja buvo pristatyta Pirmojo pasaulinio karo įmagnetintai auditorijai. Liberali Londono publika tai interpretavo kaip alegoriją apie britų karius, kurie žudo nekaltus žmones. Menininkai ėmė vengti festivalio, Glastonberio miestas nutraukė paramą ir viskas nutrūko. Boughtonas pasitraukė į provinciją, toliau karštligiškai rašė operas ir bandė organizuoti festivalius, visą gyvenimą buvo ištikimas Sovietų Sąjungos gerbėjas, kol jo iliuzijas išsklaidė 1956-ųjų Vengrijos įvykiai.

Kodėl visa tai pasakoju? Pirmasis Glastonberio festivalis liko utopija, kurioje susipina anglų folkloras, legendos apie Karalių Artūrą, temos, kurios buvo ypač patrauklios XX a. pradžioje, madingos socialistinės idėjos ir siekis nešti meną žmonėms. Aišku viena: modernusis, dabar vykstantis festivalis gal ir neturi tiesioginio ryšio su savo pirmtaku, išskyrus žalias Somerseto kalvas, bet sėmėsi idėjų iš tų pačių laisvės, lygybės ir brolybės aruodų, o XX a. pradžioje čia rinkosi tų laikų hipiai, siekę statyti geresnį pasaulį.

UTOPIJA, VIRTUSI REALYBE

Aišku ir kita – Glastonberis sekė Bairoito festivalio, kurį 1876 m. savo atkaklumo dėka pradėjo kitas idealistas – R. Wagneris, pėdomis. Trumpam nusikelkime į 1850-uosius, kuomet kompozitorius taip pat padarė keletą lemtingų klaidų. Jo dalyvavimas Drezdeno revoliucijoje buvo nesuderinamas su Karališkojo teatro kapelmeisterio pareigomis, tad Vokietijos žemėse Wagneris buvo paskelbtas ieškomu nusikaltėliu. Bėgdamas į Ciurichą, kompozitorius pasiėmė „Zigfrydo mirties“ apmatus, vėliau išaugusius į „Nibelungų žiedą“. Kūrinys netruko išsiplėsti ir dramos užtaisas išsiliejo į keturis veikalus.

Tokiam dideliam sumanymui reikėjo specialaus teatro. Svarstydamas, kaip įgyvendinti šią viziją, Wagneris laiškuose savo bičiuliui kompozitoriui Ferencui Lisztui rašė, kad kūrinį reikėtų parodyti kokioje nors pievoje už Ciuricho, pastatyti daržinę, sukviesti geriausius Šveicarijos muzikantus, grosiančius iš idėjos, parodyti visą ciklą nemokamai ir paskui teatrą sudeginti. Tačiau prireikė 25-erių metų ir stebuklo, įvykdyto Bavarijos karaliaus Liudviko II, kad utopija virstų realybe – festivaliu, į kurį patekti dar neseniai buvo privilegija – bilieto reikėdavo laukti iki septynerių metų.

1876 m., prasidedant pirmajam festivaliui, mažas Aukštutinės Frankonijos miestelis nuščiuvęs. Atidaryme dalyvauja trys monarchai (vienas jų, Brazilijos imperatorius Pedro, inkognito), miestelyje lankosi svarbiausių to meto intelektualų žiedas, pavyzdžiui, kompozitoriai Charlis Gounod, Camilleʼis Saint-Saënsas, Edvardas Griegas, F. Lisztas, Antonas Bruckneris. Piotras Čaikovskis labiausiai suglumintas ne scenos įvykių, o maisto tiekimo trukdžių ir restoranų trūkumo. Karlas Marxas negalėjo dalyvauti, nes nebeliko laisvų viešbučio kambarių. Tai iliustruoja, kad nedidukas Bairoitas visiškai nebuvo pasiruošęs priimti tokio srauto svečių, juos apgyvendinti, maitinti, linksminti tarp spektaklių. Antrajame Bairoito festivalyje muzikinės dramos „Parsifalis“ premjerą stebėjo Markas Twainas, o po dešimtmečio – pirmojo Glastonberio festivalio vienas įkvėpėjų rašytojas B. Shaw.

Festivalis išliko gyvybingas, bet jį paveikė didieji XX a. karai – Pirmojo pasaulinio sukelta suirutė privertė padaryti pauzę, o nacių režimas jį pavertė vienu savo ideologijos centrų. Po Antrojo pasaulinio prireikė nemažai laiko, kol Bairoito festivalis iš politinės sferos grįžo į kultūrinę ir atgimė jau vadovaujamas Wagnerio anūkų Wielando ir Wolfgango. Visa tai rašau, nes praėjus 150 metų po pirmojo festivalio Bairoite jame galite apsilankyti ir jūs – tai vis dar yra muzikinės piligrimystės šventovė ir kontroversiškų pastatymų aikštelė, nušvilpimas čia – beveik privalomas ritualas.

ATSVERTI POLITINES TENDENCIJAS

Tolstant nuo idealizmo ir utopijų, XX a. verpetuose klasikinės muzikos festivaliai tapo laisvos minties oazėmis. Pavyzdys – Zalcburgo festivalis, šiandien vienas svarbiausių muzikos įvykių. Jo ištakos susijusios su bandymu atsverti XX a. trečiajame dešimtmetyje įsivyraujančias pavojingas politines tendencijas ir tapti pakilimo iš Pirmojo pasaulinio karo pelenų ženklu. Tokia buvo režisieriaus Maxo Reinhardto, dramaturgo Hugo von Hofmannsthalio ir kompozitoriaus Richardo Strausso mintis, kuriai įgyvendinti pasitelktas idiliškas Wolfgango Amadeaus Mozarto dvasios miestas. Šiandien Zalcburgo festivalį aplanko apie ketvirtis milijono lankytojų, per 160 operų, dramų, spektaklių, koncertų išsidėsto septyniolikoje vietų. Žinoma, pirmiausia reikia aplankyti tris pagrindines. „Felsenreitschule“ – į Mönchsbergo kalną įsirėžusi salė, kur kadaise veikė jojimo mokykla. Kita – Didžioji festivalio salė arba Grosses Festspielhaus, atidaryta 1960 m. Galiausiai – Mozarto salė arba Haus fur Mozart, kurios ištakos siekia festivalio įkūrimo laikus. Visos trys sudaro vientisą kvartalą, aplink ir verda didelė festivalio dalis.

Tačiau po Austrijos anšliuzo 1938 m. Zalcburgas taip pat pateko į nacių rankas, režimui tarnavo ir vienas festivalio sumanytojų kompozitorius R. Straussas. 1938 m. šveicarų dirigentas, muzikologas ir intelektualas Ernestas Ansermetas inicijavo iki šių dienų vykstantį Liucernos festivalį. Tam stipriai pasitarnavo tuo laiku visuomenei atverta Tribscheno vila, kurioje šešerius metus gyveno ir kūrė Wagneris. Čia jis baigė muzikinę dramą „Zigfrydas“, parašė didelę dalį „Dievų sutemų“, „Niurnbergo meisterzingerių“. Viloje gimė Wagnerio vaikai, o 1870 m. jis susituokė su Cosima, todėl Liucerna jau buvo tapusi kompozitoriaus paveldo tyrinėtojų ir piligrimų traukos vieta. Pirmajam koncertui pakviestas legendinis dirigentas Arturo Toscaninis, subūręs rinktinį orkestrą iš geriausių Europos muzikantų. Pats Toscaninis nenorėjo paklusti nacių ar fašistų režimams, o juolab atiduoti jų globon R. Wagnerio. Koncertą laikiname mediniame paviljone stebėjo tūkstantis klausytojų. Pasakojama, jog net antys buvo nutildytos, kad jokie pašaliniai garsai ar triukšmas netrikdytų ekscentriško maestro. Taip 1938 m. rugpjūčio 25 d., per R. Wagnerio ir C. Bulow vestuvių metines, prie Keturių kantonų ežero prasidėjo vienas svarbiausių Europos klasikinės muzikos įvykių. Šiandien festivalis vyksta moderniuose koncertų rūmuose, tačiau tradicija tęsiama, o rugpjūčio pabaigoje Liucerna tampa svarbia kryptimi vasarotojams.

Zalcburgo festivalio gatvė

FESTIVALIS KAIP ATGIMIMO ŽENKLAS

Zalcburgo ir Liucernos festivaliai radosi iš siekio kurti laisvos minties salas totalitarinių režimų grėsmės fone, o kita tokių renginių dalis tapo atgimimo po Antrojo pasaulinio karo simboliais. Vienas jų – 1946 m. pradėtas Brėgenco festivalis. Brėgenco miestelis įsikūręs siaurame Austrijos ruoželyje prie Bodeno arba Konstanzo ežero, visai šalia matyti Sankt Galenas, tolėliau – jau Vokietijoje esantis Lindau. Šio festivalio išskirtinumas – didžiuliai, masyvūs pastatymai ežero scenoje, kuriuos vienu metu po atviru dangumi gali stebėti iki 6500 žiūrovų. Per nepilnus du mėnesius renginius aplanko apie 200 tūkstančių klausytojų. Festivaliui prasidėjus, pasirodymai vyko ant dviejų plūduriuojančių baržų, šiandien tai scenos mechanizmų sistema, leidžianti įgyvendinti net ir sudėtingiausius scenografijos sprendimus, atlaikančius kartais audringas oro sąlygas. Jei festivalio pavadinimas kol kas jums nieko nesako, prisiminkite vieną bondiados filmų – būtent čia Džeimsas Bondas gaudė piktadarius filme Quantum of Solance („Paguodos kvantas“) Bronui Skarpijai riaumojant apie tai, kad Toska bus jo 2008-ųjų „Toscos“ dekoracijose. Kitais metais festivalis švęs 80-ąją sukaktį ir tai gali tapti puikiu pretekstu pamatyti viską savo akimis.

1948 m. Europos žemėlapyje atsiranda dar du svarbūs taškai. Provanso Ekse operos režisierius ir impresarijus Gabrielis Dussurgetas pradeda vieną įdomiausių operos festivalių. Dussurgeto darbai sudaro reikšmingą XX a. Prancūzijos operos istorijos dalį, o dėl indėlio į festivalį ši asmenybė praminta Ekso magu. Kitame žemyno krašte, nedideliame Britanijos pakrantės mieste Olbore, tais pačiais metais festivalio idėją išskleidžia kompozitorius Benjaminas Brittenas ir jo gyvenimo partneris tenoras Peteris Pearsas. Viduryje laukų nebuvo nei uosto, nei prieplaukos, tik geležinkelio stotis, ir iš pradžių tai turėjo būti nedidelis renginys, kuriame pasirodo Britteno ir Pearso bendraminčiai. Festivalio istorija nebuvo lengva dėl nestabilios ekonominės situacijos, dar didesnė nežinia ištiko po Britteno, o vėliau Pearso mirties. Tačiau Olboro festivalis išliko vienu svarbiausių Didžiosios Britanijos muzikos įvykių, ypač šiuolaikinės muzikos kontekste, o nedidelį miestelį jis transformavo iš nebylaus vietovardžio į traukos centrą.

Šiame rašinyje – vos keli pavyzdžiai. Tačiau svarbu, kad aprašyti festivaliai vyksta ne megapoliuose ar sostinėse, o mažuose miesteliuose. Dėl laikotarpio, asmenybių, istorijos juos atpažįstame kaip gyvybingas scenas, kokybės sinonimus, beveik mitines vietas. Jų metu pamatome svarbiausias premjeras, įdomiausius pastatymus, klausomės išskirtinių koncertų. Šie vietovardžiai, neatsiejami nuo menininkų pavardžių ir jų palikimo, tampa ne muziejais, o kūrybinėmis laboratorijomis. Tai, ką politika išskyrė, menas turėjo sujungti. Nežinia, ar ši taisyklė galioja mūsų laikais, tačiau bent vieną aprašytų įvykių verta įtraukti į savo vasaros maršrutą. Ir visiškai nesvarbu, ar jums labiau patinka rokas ir palapinės Glastonberyje, ar lietpalčiais pasidabinusi minia Brėgence.