Vienas svarbiausių XX a. pradžios moderniojo meno kūrėjų – lietuvių dailininkas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875–1911). Jo novatoriška kūryba, veikiama modernizmo bei tuo metu Rytų Europoje kilusių nacionalinių judėjimų, pralenkė savo laiką ir nubrėžė naujas estetines bei menines kryptis.

Plačiausiai pripažinti šio tapytojo ir muziko kūriniai priskiriami simbolizmo ir art nouveau srovėms. Akivaizdžiai sapniško ir abstraktaus pobūdžio darbai, įkvėpti lietuvių mitologijos ir gamtos, formuoja savitą, tautiniais motyvais paremtą Lietuvos vizualinę tapatybę.

Kalnai. 6,5 × 4,9 cm, Čl 47, p. 49

Nuo 1795 m. Rusijos imperijos aneksuotoje Lietuvoje ėmė kurtis slapti, kultūrinio ir pilietinio atgimimo siekiantys judėjimai. Jie stiprino tautos savimonę, kurioje savo vietą rado ir Čiurlionio kūryba. Šis laikotarpis buvo lemiamas lietuvių tapatybės formavimuisi ir padėjo pamatus nepriklausomybės atkūrimui XX a.

2000 m. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus surengta paroda „Vis dar nepažintas Čiurlionis“ atskleidė netikėtą faktą, jog egzistuoja jo albumas „Anapa 1905“, sudarytas iš keturiasdešimt septynių nuotraukų. Šis atradimas leido naujai įvertinti Čiurlionio vizualinį ir konceptualų palikimą XX a. pradžios meninės fotografijos kontekste. Tuo laikotarpiu šis žanras tapo vis svarbesne meninės raiškos priemone, nuo XIX a. pabaigos iki XX a. ketvirtojo dešimtmečio įsitvirtino kaip modernaus meno kalba, kurią plačiai naudojo avangardiniai judėjimai. Taigi Čiurlionis, kaip ir Pierre’as Bonnard’as, Constantinas Brâncuși, Edgaras Degas, Paulis Gauguinas, Gustave’as Moreau, Alphonse’as Mucha, Edvardas Munchas, Pablas Picassas, Auguste’as Rodinas, Édouard’as Vuillard’as ir kiti menininkai, atrado fotografiją kaip vertingą kūrybinio proceso įrankį – tiek pagalbinę priemonę savo darbams, tiek savarankišką tyrinėjimo sritį.

Fotografijos naudojimas šiame kontekste susijęs su dviem pagrindiniais veiksniais. Viena vertus, to meto meniniai judėjimai ėmėsi eksperimentuoti, radikaliai keisdami tikrovės suvokimą, laikydami ją subjektyvia konstrukcija ir nutoldami nuo mimetinio realizmo. Šią evoliuciją lėmė modernųjį meną apibrėžianti subjektyvistinė estetika ir Henri Bergsono bei Sigmundo Freudo teorijos. Kita vertus, naujoji medija išlaisvino tapybą iš prievolės vaizduoti tikrovę, atverdama naujas eksperimentavimo galimybes. Abu veiksniai lėmė estetinį požiūrį, kuris skyrėsi nuo ankstesnių judėjimų, tai tapo lūžio tašku – pasikeitė realybės suvokimas ir raiškos būdai.

Taip fotografija tapo svarbia šio naujo estetinio tyrinėjimo priemone – įrankiu, gebančiu užfiksuoti plika akimi nepastebėtas detales, dokumentuoti kasdienybę, perkurti vaizdus ar ieškoti naujų, politinio pasipriešinimo ir tautinės tapatybės persmelktų prasmių.

M. K. Čiurlionis laive. 9,2 × 8,1 cm, Čl 47, p. 30

Tačiau neturėtume pamiršti, kad meno ir fotografijos santykis nuo pat pradžių buvo sudėtingas – pastaroji daugelio laikyta vien tik mechaniniu įrankiu, kaip matyti iš Charlesʼio Baudelaireʼo kritikos veikalo „Šiuolaikinė publika ir fotografija“ (Le public moderne et la photographie, 1859):

„Kadangi fotografijos industrija tapo visų nevykusių dailininkų – pernelyg netalentingų ar per daug tingių, kad baigtų studijas, – prieglobsčiu, šis visuotinis susižavėjimas buvo ne tik aklumo ir kvailumo požymis, bet ir keršto išraiška. Nemanau, arba bent jau nenoriu tikėti, kad toks absurdiškas sąmokslas, kuriame, kaip ir visuose kituose, yra ir piktavalių, ir apgautųjų, galėtų visiškai pavykti; <…>.“

Ši ne vienus metus tarp kritikų ir menininkų trukusi diskusija, ar fotografija yra menas, gali padėti suprasti, kodėl daugelis iškilių kūrėjų nuotraukų ilgą laiką buvo laikomos antraeilėmis ar net užmirštos – kaip nutiko ir su „Anapa 1905“.

Kitas svarbus veiksnys, lėmęs vėlyvą Čiurlionio kaip fotografo pripažinimą, – anglo-amerikietiškojo centrizmo dominavimas meno ir fotografijos istorijoje. XX a. vyraujantis naratyvas pirmenybę teikė Vakarų Europos ir Šiaurės Amerikos menininkams, o Rytų Europos kūrėjai liko nuošalyje.

Čiurlionio atvejis iliustruoja sunkumus, su kuriais susidūrė daugybė menininkų, siekiančių įsitvirtinti pasaulinėje fotografijos istorijoje. Tai, kad jo nuotraukos buvo ignoruojamos iki XXI a., rodo, kaip svarbu permąstyti istoriografines paradigmas ir pripažinti tokių kūrėjų indėlį į šios meno rūšies raidą.

Nors Čiurlionis neplėtojo formalios fotomenininko karjeros, jis ėmėsi šios medijos su tuo pačiu eksperimentuotojo jautrumu, kuris būdingas jo tapybai ir muzikai.

Čiurlionio fotografijoje taip pat atsispindi ankstyvojo modernizmo estetiniai kodai. Jo nuotraukos nutolsta nuo tradicinės kompozicinės formos, būdingos piktorialistų judėjimams, vyravusiems Europoje XIX a. pabaigoje. Tai lėmė ne sąmoningai pasirinkta strategija, bet įgimtas menininko gebėjimas matyti kitaip. Tad jo fotografijos yra ne eskizai, o neatsiejama kūrybos dalis.

Laivai. 8,1 × 10,8 cm, Čl 47, p. 26

Pakrantė su pastatais. 5,1 × 8 cm, Čl 47, p. 22

Nespalvotų nuotraukų serija, kurią Čiurlionis užfiksavo savo fotoaparatu, pasakoja apie 1905 m. vasaros viešnagę Anapoje, kur jis mecenatės varšuvietės Bronislawos Wolman kvietimu poilsiavo su jos šeima.

Pagrindinė jo fotografijų tema – audringa jūra, vandens atspindžiai ir neaprėpiamybė, uolėti, statūs, neįveikiami pakrantės skardžiai. Taip pat laivai ir žvejai pakrantėje ar laive, kartais – tik jų siluetai prieš saulę. Labai mažai scenų su draugais, bet jos neišvengiamos – kaip prisiminimas apie buvimą Anapoje. Tarp nuotraukų yra ir paties autoriaus atvaizdų – tikriausiai atskleidžiančių norą įsiamžinti toje vietoje: vienur matome jį nusigręžusį, žingsniuojantį skardžio papėde, kitur – už jachtos vairo. Galima spėti, kad jis pats bus davęs nurodymus dėl kadravimo ir kompozicijos.

Jūros pakrantė. 8,2 × 11,3 cm, Čl 47, p. 40

M. K. Čiurlionis su Wolmanų šeima ir draugais. 8 × 10,9 cm, Čl 47, p. 48

M. K. Čiurlionis. 10,9 × 7,5 cm, Čl 47, p.12

Peizažuose dominuoja bendri planai, žmonių atvaizduose – vidutiniai; stambaus plano nuotraukų beveik nėra. Autoriaus naudota natūrali šviesa liudija apie saulėtas ir karštas vasaros dienas, kurių ryškūs šviesotamsos kontrastai laikui bėgant išbluko.

Paties autoriaus stiklo negatyvų apdorojimas rodo susidomėjimą fotografijos technika, o kadrų seka – peizažų ir žvejų portretų kaitaliojimas, įvairūs dydžiai ir skirtingai apkirptos nuotraukos – demonstruoja dėmesį pasakojimui, kūrybiniams ieškojimams, perteikiantiems Čiurlionio pasaulėvaizdį, ir suteikia visam rinkiniui bendrą prasmę.

Čiurlionio fotografijų negalime vertinti atskirai. Albumas „Anapa 1905“ suvokiamas kaip visuma, glaudžiai susijusi su menininko estetinėmis ir ideologinėmis teorijomis. Anapoje gimę sap­nai ir vizijos, mintys ir idėjos – tai Čiurlionio pasaulėžiūros išraiška. Laiko tėkmė praturtino Čiurlionio užfiksuotus vaizdus nauja dimensija – išblukę kontrastai, išsilieję kontūrai ir ryškumo stoka tik dar labiau sustiprina menininko sumanymą. Būtent šis netobulumas jo kūrinius pakylėja iki aukščiausių laisvės išraiškos formų. Tokios savybės ne tik nesumenkina jų grožio, priešingai – jį sustiprina, leisdamos žiūrovo vaizduotei išbaigti scenas. Taip kontempliacija tampa gilesnė – kiekvienas stebėtojas originalią menininko idėją interpretuoja savaip.

Rinkinys „Anapa 1905“ yra itin reikšmingas Čiurlionio kūrybiniam palikimui, nes atskleidžia, kaip menininkas, naudodamas skirtingas raiškos priemones, perteikia tą patį pasaulio suvokimą. Simbolinės formos – uolėtos pakrantės, didingi kalnai ir skardžiai, nerimstanti jūra ir jos atspindžiai – pranoksta gryną vizualinį formalizmą ir tampa metaforiška kelione, kurioje atsiskleidžia laiko subrandintas ir visą jo kūrybą persmelkęs tautinis jausmas.

Čiurlionio fotografija, kaip ir visi kiti jo kūriniai, liudija, kad menas yra erdvė, kurioje žmogus ir gamta susilieja į neišardomą vienovę ir jautriai išreiškia laisvą dvasią.

Berniukas jūros pakrantėje. 5,5 × 10,9 cm, Čl 47, p. 20

JŪRA. 2,8 × 5,1 cm, Čl 47, p. 31

APIE AUTORIŲ. Nicolás Llorens Lebeau (g. 1968) – ispanų–prancūzų meno kuratorius, fotografas ir dėstytojas, specializuojasi peizažo fotografijoje ir estetikos teorijoje. Studijavo filosofiją ir edukologiją, baigė estetikos doktorantūros studijas Valensijos universitete. Didžiosios Valensijos enciklopedijos (Gran Enciclopedia Valenciana) fotografas. 1998 m. įsteigė eksperimentinio meno centrą „Centro Valenciano de Arte Experimental“, o 2000 m. – tarptautinę fotografijos mokyklą „Espai d’Art Fotogràfic“. 2010 m. įkūrė ir pradėjo vadovauti Valensijos universiteto fotografijos magistrantūros programai „Gamyba ir kūryba“. 2022 m. startavusio Valensijos tarptautinio fotografijos ir debatų festivalio „ValenciaPhoto“ bendrakūrėjis ir direktorius. Kuruoja parodas Ispanijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Airijoje, Maroke, Rusijoje ir JAV. Naujausi projektai – kuruojamos parodos „Fotografinis įsipareigojimas“ (El compromiso fotográfico), „Kultūrinis objektas“ (El objeto cultural) ir „Džiazo prigimtis“ (Jazz Nature). Valensijos universitete dėsto kursą „Estetikos tendencijos muziejų kolekcijose“. Straipsnių fotografijos ir estetikos temomis autorius. Nuolat bendradarbiauja su akademinėmis institucijomis – 2025 m. lankėsi Kaune, Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakultete, kur dalijosi patirtimi apie fotografijos kursus ir tarptautinį bendradarbiavimą. N. L. Lebeau veikla, apimanti teorines ir praktines fotografijos sritis, skatina dialogą tarp menininkų ir auditorijos.

Iš ispanų kalbos vertė Vilma Dobilaitė