Raktas į Vlado Oržekausko kūrybos pasaulį yra pareidolija – jausmas, lyg daiktų metami šešėliai ar debesų pavidalai kažką primintų. Formų neapibrėžtumas suteikia galimybę subjektyvioms patirtims. Šis fenomenas nuo seniausių laikų plačiai naudojamas vaizduojamajame mene. Vladas primena, kad Leonardas da Vinci savo užrašų knygelėje yra aptaręs pareidoliją kaip kūrybos metodą menininkams: „Atidžiai pažvelgus į senas ir dėmėmis nusėtas sienas, akmenis ir gyslotą margaspalvį marmurą, gali pasirodyti, kad juose matai įvairias kompozicijas, peizažus, mūšius, judančias figūras, keistas veidų išraiškas, drabužius ir begalę kitų objektų. Šios chaotiškos linijos įkvepia kūrybingą genijų naujiems darbams.“

Prošvaistė, 2010. Skaitmeninė manipuliacija, giclée spauda ant drobės 1/1, 30 × 30 cm

Asmenukė, 2010. Skaitmeninė manipuliacija, giclée spauda ant drobės 1/1, 37 × 50 cm

Kalbamės su Vladu apie skaitmeninę grafiką, fotografines manipuliacijas, balansuojančias tarp tapybos ir grafikos, apie vizualinę kalbą, kuriamą vadovaujantis ne taisykle, o nuojauta – harmonija su paklaida. Ši strategija leidžia improvizuoti, palieka vietos atsitiktinumui, spontaniškam gestui ir formai, gimstančiai iš paties veiksmo – sluoksniavimo, trynimo, koregavimo ir pauzės. Taip, taip, norint vizualizuoti persekiojančią ar gundančią griebtis naujo kūrinio mintį, ji reikalinga. Pauzė užgesti kompiuteriui ir po dienos sugrįžti su kitomis emocijomis, komponavimo ar kolorito idėjomis. Oržekausko darbai iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti kaip optinių efektų, stiliaus fragmentų, technologijų ir formų samplaika, tačiau įdėmiau pažvelgus į jų sandarą, atsiskleidžia vientisa meninė erdvė, kurioje realybės nuotrupos susipina su sapno logika, o priemonės pasirinkimas tampa ne tiek techniniu sprendimu, kiek autorinės tapatybės išraiška. Kitaip tariant, menininko pasaulis neturi tikslių kontūrų, bet jame egzistuoja nuosekli, intuicija paremta vidinė tvarka. Čia nėra nei siužeto, nei žanro, nei žiūrovo interpretacijos viršenybės – karaliauja vaizdas: perregimas, susiliejęs, daugiasluoksnis, tarsi besislepiantis už tekstūrų, nebaigtų formų, netikėtų perėjimų nuo vieno motyvo prie kito. Kūriniuose nerasime įprastų meninių nuorodų ar citatų, tačiau juose nemažai tekstiliškumo (Viduramžių gobelenai, draperijų klostės – aliuzija į drobę), skulptūriškumo, koliažo, užuominų į knygų iliustracijas, gestišką tapybą. Visi paveikslai regisi „pakibę“ tarp baroko ir psichodelikos. Juose nesunku įžvelgti sendintus, erozijos paliestus objektus, kurių naudojimas šiuolaikiniame mene vertintinas prieštaringai – netgi prilyginamas anachronizmui, piktorializmui ar pernelyg emocingai lyrikai. Iš tiesų Vlado kūryboje dominuoja jausminė raiška, o ne šaltas optinis tikslumas. Vaizdas gali būti fragmentuotas, nutrintas, sluoksniuotas – svarbiausia ne tai, ką paveikslas vaizduoja, o su kuo jis asocijuojasi. Neatsitiktinai pirminiuose Vlado kūrinių genezės etapuose dažnai nebūna aiškios idėjos ar siužeto – pagrindinė varomoji jėga yra vizualus impulsas, gautas tarsi iš niekur, tekstūros nuojauta, šviesos ir šešėlio žaismė. Tuomet formos ima skleistis organiškai, lyg kiltų pačios iš savęs. Dažnai jomis tampa daiktai, figūros ar net siužetinės – matytų (o gal įsivaizduojamų?) filmų, freskų, dokumentinių nuotraukų, meno kūrinių – nuotrupos, kurias menininkas vėliau perfiltruoja, išryškina, išdidina.

Pareidolija Oržekausko darbuose nėra žaidimas – veikiau nesąmoningas metodas, leidžiantis išsaugoti atvirą struktūrą, žiūrovui pačiam „užbaigti“ vaizdą, pamatyti tai, kas slypi tarp formų, įvairiausių kūrybinio polėkio atspalvių. Jeigu menininkas galėtų, veikiausiai surinktų kiekvieną žiūrovo žvilgsnį ir užkonservuotų, kompiuterinės grafikos sluoksniais paverstų nauja interpretacija, o patį kūrinį – gyva, nuolat kintančia minties ir regos sankirta. Skaitmeniniai vaizdai sujungia dvi savo prigimtimi priešingas vizualines kalbas – jie balansuoja tarp heraldinių motyvų griežtumo ir ekspresyvaus gesto laisvės.

Dubingių bažnyčios Kryžiaus kelio XI stotis, 2017. Skaitmeninė manipuliacija, spauda ant rankų darbo audinio 1/1, 60 × 90 cm

HARMONIJA IR PAKLAIDA

Oržekausko kūrinius norisi lyginti su jau minėta tekstile – vieni primena gobelenus: pasižymi ritmiškais raštais, turi tiek ornamentinį, tiek siužeto potencialą; kiti – tarsi draperijos, antikinių togų klostės, suglamžyto audinio skiautės. Vėlesnis žingsnis – skaitmeninis „audinys“, kuriame nėra nei siūlių, nei ataudų, nei matmenų, tačiau yra grafiniais sluoksniais įprasminta atmintis. Būtent ją menininkas sąmoningai išnaudoja, nardydamas po kultūrinių ženklų gelmę, vizualinės kalbos istoriją bei savo paties vaizduotę. Paveikslo paviršius virsta laiką bei žvilgsnį absorbuojančiu lauku, kuriame dera griežtumas ir laisvė. Pirmasis sukuria fono struktūrą, antroji – judesį, įtampą, siužeto trūkius it senoje kino juostoje. Menininkas derina klasikinės estetikos principus (formą, kompozicinę discipliną, simbolizmą) su šiuolaikinės vaizdinės raiškos laisvumu ir eksperimentu, sykiu jie išlieka perregimi ir poetiški. Autorius nesivadovauja aiškiu planu – jam svarbiau pats tapsmo procesas nei galutinis rezultatas, t. y. ne sukonstruoti istoriją ar nustebinti vien tik efektu, bet paversti vaizdą metafora. Oržekausko kūrybos procesas grindžiamas intuityvumu, vaizduotės klajone: suvaldytas atsitiktinumas kinta priklausomai nuo asmeninio ar kultūrinio konteksto. Tokiu postūmiu gali būti ir medžiaga ar technologija – pavyzdžiui, pasirinkta spaudos (popieriaus ar audinio) bei skaitmeninio išpildymo technika gali turėti įtakos formuojant rezultatą. Paveiksluose netgi medžiagos virsta „spontaniška“ raiška – tušo, kavos dėmių, grafito štrichais. Vėliau, naudodamas skaitmeninės grafikos aranžuotę, šiuos netvarkingus ženklus Vladas paverčia konkrečiais pavidalais.

Baroko žmogus, 2016. Skaitmeninė manipuliacija, spauda ant šilko 1/1, 39 × 55 cm

Švietimo amžius, 2016. Skaitmeninė manipuliacija, spauda ant šilko 1/1, 39 × 55 cm

Menininkas nesiekia stebinti efektais ar konstruoti nuoseklios istorijos, tiesiog leidžia vaizdui formuotis savaime, suaktyvina, ką iškelia jo paties sąmonė ar emocinė būsena. „Gali būti, kad projektuodami savo mintis ir jausmus į daiktus bei įvykius, mes iš dalies kuriame tikrovę“, – dalijasi patirtimi autorius. Jo menas nekuria iliuzijos apie stabilų pasaulį. Vlado kūryboje jaučiamas vakarietiškas orientalizmo aspektas, kuri galima apibūdinti kaip artimą kintsungi – japoniškam keramikos restauravimo menui, kai naudojant urushi laką, gautą iš lakmedžio sulčių, sumaišytų su aukso milteliais, vėl sulipdomas skilęs indas, be abejo, įgaudamas papildomo žavesio, tapdamas veikiau meno kūriniu nei iš naujo atgimusiu buitiniu rakandu.

Kintsugi filosofija teigia, kad lūžiai ir įtrūkimai yra neatsiejama objekto istorijos dalis, todėl nenusipelno būti pamiršti ar paslėpti. Tai lyg mozaikos žaidimas, kai trūkstamos dalys pakeičiamos kitomis, tinkamos formos, bet nebūtinai tekstūros ir spalvos. Kintsugi ne tik neslepia žalos, bet ją dar išryškina, aiškiai primindamas apie egzistencijos trapumą ir žmogaus likimo peripetijas, kurios neišvengiamai slypi tiek praeityje, tiek ateityje. Toks susitaikymas su egzistencija ir senų daiktų efemerija Japonijoje vadinamas mono no avare. Ši estetinė kategorija sukelia malonumą, jaudulį ir sykiu atspindi daiktų esmę (japonų mąstytojai, skirtingai nei Vakarų pasaulio filosofai, neskyrė grožio ir tiesos sąvokų), todėl menininkai pirmiausia buvo raginami atskleisti būtent avare – jautrumą ir ilgesį.

Pilkis, 2022. Skaitmeninė manipuliacija, spauda ant šilko 1/1, 60 × 90 cm

Perlamutrinis, 2021. Skaitmeninė manipuliacija, spauda ant šilko 1/1, 60 × 90 cm

Tokiai stilistikai artimas Vlado pamėgtas pauzių tarsi laiko trūkių metodas padeda jam patobulinti, keisti prieš tai buvusią versiją ir taip perprasti kuriamą paveikslą. „Mano darbo procesas nėra tiesė, jungianti A ir B taškus. Tai labiau panašu į sapną, kuriame menka detalė gali pakreipti įvykius netikėta vaga“, – pasakoja menininkas. Tokios nuostatos leidžia improvizuoti su „atviro failo“ darbais, kurie ekrane yra laikini – sustabdyti, nebaigti. Pats menininkas savo atspausdintus kūrinius vadina „sapnų fosilijomis“ – fragmentais, liudijančiais buvusį vyksmą, bet neperduodančiais jo visumos. Jie – tarsi momentinis spaudas to, kas įvyko kažkur, kažkaip ir kažkada. Ši sapno mechanika suteikia kūriniams neapibrėžtumo galią, kitaip tariant, forma virsta būsenos atspindžiu, vaizdas kinta, nyksta ir vėl grįžta kitu pavidalu. Nepasitikėkite tuo, ką matote – tai tik fragmentas, kuris gali bet kada išsisklaidyti, persiformuoti ar nuvesti visai kita kryptimi.

Menininko santykis su objektu – ne taikomasis, o poetinis: jis ištraukia darbų motyvus iš refleksijų archyvo, tarsi šiuolaikinis vaizdų alchemikas, gebantis mažai koliažo detalei suteikti naują prasmę. Taip net kasdieniškas fragmentas įgyja simbolinio svorio ir tampa kūrinio dalimi, nuolat kintančia žiūrovo akyse. Motyvai, išnirę iš atminties telkinio, autoriaus įpinami į vizualinį audinį, arba – jei norite šiek tiek metafizikos – jie atsitinka, tarsi sapne, kurį bandome suprasti tik atsibudę. Nepamirškime, jog kalbame apie virtualią realybę, nors ir įsikūnijusią paveikslo rėmuose. Čia, be abejo, stipriai veikia technologijos: kompiuterinės dizaino programos, skaitmeninė fotografija bei ekologiška ir patvari sublimacinė spauda. Šilko žvilgesys suteikia paveikslui prabangos, bet sykiu pabrėžia šios sąlygiškumą, tarsi primindamas, kad net ir prašmatniausia forma gali bet kada ištirpti, prarasti kontūrus ir virsti nauju sluoksniu, už kurio vėl slypi kitas vaizdas. Grafinio redagavimo programos siūlo daug įvairių sprendimų, šie įrankiai leidžia atskleisti tai, kas glūdi tarp apčiuopiamos ir virtualios tikrovės.

Senas siužetas, 2023. Skaitmeninė manipuliacija, spauda ant šilko 1/1, 55 × 55 cm

Nors Oržekauskas kuria skaitmeninį turinį, jo darbai neprimena reprodukcijų. Priešingai – paveikslai regisi liečiami. Spalvos, linijos, struktūros ir tekstūros kuria taktilinį įspūdį, tarsi paviršius alsuotų. Toks efektas pasiekiamas ir medžiagomis, ir pojūčiu – it šilkas taptų oda, o vaizdinys – kvėpavimu. Paveikslas ant šilko atrodo vos susiformavęs ir netrukus išnyksiantis – lyg būtų pieštas rūke. Dailininkas siekia, kad vaizdas išliktų gyvas, kintantis, neįrėmintas. Šis sąmoningas siekis – ne vaizduoti daiktą, o perteikti būseną, tarsi jis sklęstų ar tirptų – keičia jo stilistines ir estetines savybes. Taip žiūrovas ne tik žiūri į paveikslą, bet jį patiria – kaip trapų momentą, kuris niekada nebebus toks pats. Svarbu ne tik menininko kruopštumas ir jautrus estetinis pojūtis, bet pasirinktos priemonės faktūroms ir optiniams efektams kurti. Sublimacinė spauda tarytum užantspauduoja procesą, paversdama jį neatskiriamą nuo pagrindo, kuris ne tik fiksuoja vaizdą, bet ir pats tampa jo dalimi – vizualiu sluoksniu, užbaigiančiu bendrą kūrinio schemą. Viena vertus, galima įžvelgti gana formalų ir apskaičiuotą autoriaus požiūrį į paveikslo kūrybos procesą, kita vertus, juk dažnai dailininkai renkasi kūrinio medžiagas, formatą, dydį ir taip ilgainiui „užpatentuoja“ savo mėgiamą darbų įrėminimą, stiklus, eksponavimo būdą ir kt. Šiuo atveju medžiagiškumas ir pasitelktos technologijos Vladui suteikia ne tik atlikimo laisvę – leidžia sekti paveikslų kismą proceso metu nesukant galvos dėl galutinio rezultato, ramiau priimti aplinką ar net laiko tėkmę, turėti galimybę konstruoti kūrinį taip, kaip diktuoja permaininga vidinė būsena ar netikėtos vizualinės įžvalgos. Taip gimsta Oržekausko estetinis kodas – kaip sintezė, ne iš žanro, autorinės technikos ar spalvos hierarchijos, o siekiant harmonijos, tačiau priimant paklaidas ir gličo estetiką.

Lorka, 2010. Skaitmeninė manipuliacija, giclée spauda ant drobės 1/2, 86 × 117cm

VAIZDAS GIMSTA IŠ SAVĘS

Šiuolaikiniame pasaulyje, kur skaitmeninis tiražavimas lengvai ištrina originalumo sąvoką, Oržekauskas pasirenka kitą kelią – kiekvienas darbas yra vienetinis. Toks pasirinkimas nėra tik koncepcija – tai ir estetinė, ir egzistencinė laikysena. Kūrinys nėra kartotė ar kopija, jis yra įvykis, vienkartinis susitikimas su medžiaga, laiku, vaizdu ir patirtimi. Menininko sprendimas netiražuoti darbų, kurti tik po vieną egzempliorių – akivaizdus maištas prieš standartizuotą meno reprodukavimo kultūrą. Šiuo pasirinkimu jis deklaruoja savo santykį su kūriniu kaip su nepakartojamu įvykiu. Vladas pabrėžia, kad negalėtų replikuoti nė vieno savo darbo „vienas prie vieno“, net jei to kas nors prašytų. Kūriniai nėra šablonai ar kartotiniai produktai, jie visi – unikalus atsakas konkrečiai akimirkai, vidinei menininko būsenai ir aplinkos impulsams, kurie visada skirtingi. Kiekvienas paveikslas yra ne tik vizualinis rezultatas, bet ir dokumentuotas procesas – lėtas, jautrus, įnoringas. Tai, pasak autoriaus, ir yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl jo darbai unikalūs – jie nepasiduoda reprodukavimui, nes jų esmė – kaip jie keičiasi, o ne kaip atrodo. Jeigu ir yra panašumų tarp kūrinių – tai variacijos. Menininkas kuria ciklus, kurie išsamiau ir aiškiau perteikia pirminę idėją. Kas nutinka tuomet, kai kūrinys palieka kompiuterio ekraną ar autoriaus dirbtuvę? Ar jis turėtų būti atpažįstamas kaip vaizdas, kilęs iš daiktiškos realybės? Oržekauskas šį klausimą palieka spręsti žiūrovui. Jis pritaria mano apibendrinimui, jog kūriniai gali būti „autonomiškos vizualinės būtybės“, kurioms nereikia koncepcijų, genezės dokumentų, evoliucijos paso ir panašių metafizinių dalykų, kuriuos, tarkime, menotyrininkai dekoruotų hermeneutiniais epitetais ar filosofinėmis įžvalgomis. Autorius nesistengia, kad vertintojas žinotų, iš ko ir kaip kūrinys padarytas. Kilmės faktas lieka antrame plane. Svarbiau – kaip vaizdas veikia. Žiūrovas turi galimybę improvizuoti: sekti detales, sluoksnius, ieškoti, kur pasibaigia viena ir prasideda kita. Jis tampa ne pasyviu stebėtoju, o savotišku bendrakūrėju – turi teisę susierzinti, džiaugtis, atrasti arba… tiesiog būti šalia meno kūrinio. Svarbiau ne tai, ką menininkas rodo, o kaip ir kodėl vaizdas gimsta.

Iš pažiūros Vlado kūriniai turi atskaitos tašką aplinkoje. Diskutavome, iš kur paveiksluose atsiranda portreto, daikto, gamtos motyvo, fraktalinės struktūros, netgi metafiziniai objekto ar subjekto fragmentai. Kalbėjomės apie tai, kaip jis „paima“ iš aplinkos tą ready madeʼą. Kas tai – (ne)sąmoningos paieškos, atminties blyksniai, o gal prisiminimai? Atskaitos taškas materialus ar nematerialus? Nuo ko viskas prasideda ir kaip toliau vystosi vaizduotėje? Vlado kūryba primena sąmoningo sapnavimo būseną, kai žmogus suvokia, kad sapnuoja, bet vietoj pabudimo renkasi likti tame sapne ir jį valdyti. Ši sąmonės būsena leidžia Oržekauskui veikti tarp logikos ir intuicijos, tarp kontrolės ir pasidavimo konkretaus kūrinio inercijai (gerąja prasme!), tarp formos ir jos redukavimo, kur paveikslas gimsta iš paties vaizdinio, ne iš eskizo ar teksto. Būtent ši nuosekli, medžiagiškai artikuliuota vizualinė mąstysena tampa esminiu jo kūrybos principu: ne pasakoti, o būti; ne iliustruoti, o užfiksuoti būsenas, dar prieš joms įgaunant aiškią prasmę. Tai kūryba, kuri ne tiek atvaizduoja, kiek rezonuoja – su žiūrovo atmintimi, su pačiu kūrinio matymo, jo pažinimo aktu. Oržekauskas ištrina ribą tarp tikrovės ir jos simuliakro.

Anima, 2023. Skaitmeninė manipuliacija, spauda ant šilko 1/1, 100 × 130 cm

V. Oržekausko darbai išsiskiria efektingumu – tiek vizualiniu, tiek struktūriniu. Preciziškai suvaldyta kompozicija, sąmoningas žaidimas tarp dvimatės (2D) ir trimatės (3D) formos suteikia kūriniams erdvinio gyvumo, vizualinės įtampos. Tačiau sykiu juose išryškėja ir dekoratyvumo aspektas – estetinis patrauklumas, kuris padeda natūraliai įsilieti į gyvenamąją ar darbo aplinką. Kartais tai kelia klausimą: ar toks paveikumas nebalansuoja ties autonomiško ir pritaikyto interjerui meno riba? Pats menininkas šio aspekto nesibaimina – veikiau priima jį kaip natūralų kūrybos sklaidos kelią. Jis teigia, kad galvoja ne tik apie tai, kaip paveikslas atrodys parodų erdvėje, bet ir apie tai, kaip jis gyvens privačioje, asmeninėje aplinkoje. Anot jo, tai nėra kūrybos kompromitacija – veikiau praktinis ir konceptualus platesnis meno suvokimas. Vieno egzemplioriaus atspaudai neatsiejami nuo autoriaus kūrybinės filosofijos – Vladas kalba apie du polius: teorinį (eksperimentinį) ir taikomąjį, kurie abu yra lygiaverčiai, tokie buvo visada. Pagal užsakymą sukurtas paveikslas savaime nėra mažiau vertingas – svarbu, ar jame išlieka originalus turinys ir autorinė koncepcija. „Niekada nemaniau, kad menininkui dirbti pagal užsakymą yra blogai“, – sako jis. Bendraudamas su architektais ir interjero dizaineriais, Vladas atsižvelgia į tai, kokį kūrinį jie įsivaizduoja konkrečioje erdvėje. Jam svarbiausia, kad jo darbas netaptų tik fonine dekoracija, išliktų savarankišku vizualiniu akcentu. Dailininkas tiki, kad autentiškas menas gali egzistuoti visur, kur žiūrovas pasiruošęs jį priimti.

Dėžė iš blusų turgaus, 2022. Skaitmeninė manipuliacija, spauda ant šilko 1/1, 60 × 90 cm

KŪRINYS NIEKADA NESIBAIGIA

Kada Oržekauskas nusprendžia, kad kūrinys baigtas? Klausimas, į kurį pats autorius neturi vienareikšmio atsakymo. Darbas su skaitmeninėmis priemonėmis leidžia nuolat koreguoti, grįžti, naikinti, perrašyti. Menininkui baigtumas nėra techninis sprendimas, veikiau – filosofinė dilema. Darbo procesas sustabdomas ne tada, kai pasiekiama „galutinė forma“, bet kai autorius pajunta, jog bet koks prasmingas vyksmas šioje stadijoje jau išsisėmė. „Dažniausiai perdarinėju savo pradinį vaizdinį tol, kol pavargstu. Po neapibrėžto laiko sugrįžtu ir vėl viskas kartojasi, nes man sunku įtikinti save, kad darbas toks, koks atrodo dabar, jau yra geras“, – pasakoja autorius. Pradinė paveikslo versija dažnai pasikeičia tiek, kad galutinis rezultatas mažai primena pirminį sumanymą. Kiekvienas kartas, kai menininkas sugrįžta prie nebaigtos kompozicijos, yra kitoks – juk skiriasi emocinė būsena, regėjimo kampas, net prisilietimo intencija. Todėl kiekvienas etapas galėtų būti įvardintas kaip atskiras darbas – unikalus ir visavertis. Jeigu būtų galimybė sustoti tam tikrame proceso taške, dailininko teigimu, kiekviena tokia „pertrauka“ taptų vis kitu kūriniu. Tačiau Vladas to nesiekia – priešingai, jam svarbu, kad darbas kistų, reaguodamas į autoriaus požiūrio pokyčius. Taigi, genezės truk­mė tampa neapskaičiuojama – ji priklauso nuo to, kaip kūrinys „susikalba“ su autoriumi ir vice versa. Dialogas dažnai būna intensyvus, staigus, greitas, o kartais išsitęsia savaitėmis ar mėnesiais. Tuomet paaiškėja, ar paveikslas YRA, ar jam nepavyko įpūsti gyvybės. Menininko darbai funkcionuoja ne kaip vienkartinės estetinės konstrukcijos, bet kaip gyvi didelės, net jam pačiam iki galo neperprantamos dėlionės segmentai, kviečiantys hermeneutiniam dialogui. Paveikslo erdvė išlieka atvira – joje nėra vienintelės fiksuotos prasmės ar interpretacijos ribų. Menininkas ir žiūrovas tampa bendrininkais, dalijasi atsakomybe už prasminį kūrinio gyvybingumą, nuolatinę vaizdo transformaciją, kuri vyksta tarp to, kas rodoma ir įžiūrima. Kompiuterinė grafika autoriui leidžia projektuoti būsimus siužetus: tarsi jis nuspėtų ugnikalnio išsiveržimą, bet atvaizduotų jau sustingusią lavą, užkonservavusią miestelius, amžiams mumifikavusią gyventojus, florą ir fauną, nauju sluoksniu užklojusią, anot autoriaus, „kultūrines fosilijas“, ant kurių tos gyvenvietės buvo pastatytos. Įsivaizduokite – visi laikraščiai, knygos, kėdės, pinigų kupiūros ir monetos tapo klišėmis estampui! Ir nieko nelieka. Tik prisiminimų pikseliai, spalvų fotonai, pramušantys visas sienas ir generuojantys juodąsias nuostatų ir įsitikinimų skyles, sumalantys ir iš naujo kuriantys pasaulius. Gal dėl to Oržekausko kūriniai ir sukelia grandininę reakciją, aktyvuoja ne kolektyvinę, o subjektyvią žiūrovo atmintį, kuri, veikiama paveikslų hipnozės, leidžia išvysti tai, ko nebuvo autoriaus sumanyme, tačiau visada slypėjo mumyse.