Per pastaruosius penkiolika metų architektės Gilmos Teodoros Gylytės darbai reikšmingai prisidėjo prie Vilniaus architektūrinio atsinaujinimo. Jie tapo dalimi platesnės diskusijos apie tai, kaip pastatai ne tik tarnauja žmonėms, bet ir veikia jų elgseną, tarpusavio santykius bei emocinę savijautą. Gilma – ne tik žmogiškumą architektūroje skleidžianti kūrėja, bet ir plataus mąstymo vizionierė. Jos svajonių miestas – ne blizgantis ar stulbinantis, o tas, kuriame tiesiog gera būti. Kaip jos namuose.

Montvilos kvartalas, į kurį vykstu susitikti su pašnekove, yra vienas iš penkių Vilniuje, kuriuos XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje inicijavo filantropas ir bankininkas Juozapas Montvila. Šie kvartalai su nuo angliško tipo namų nusižiūrėtais kelių aukštų butais ir vidiniais kiemeliais buvo skirti vidurinei išsilavinusių miestiečių klasei, siekiant parodyti kokybiškesnį gyvenimo būdą ir suderinti bendruomeniškumą su privačia galinio sodo erdve.

Sustoju prie gyvatvore įrėminto namo, virš kurio priebučio šilta šviesa dega šviestuvas. Vos skambtelėjus į duris, išnyra Gilma, ir po kelių minučių mane įtraukia knygų, meno, istorinių ir šiuolaikinių baldų, vidinio kiemelio su staltiese padengtu staliuku, skambančios Bacho muzikos visuma – Gilmos pasaulis, kuriame išties jautiesi laukiamas. Šis kriterijus architektei, beje, visuomet yra esminis.

Pašnekovė svarsto, kad tyrinėti aplinką ir jos poveikį žmogui jai buvo svarbu jau vaikystėje, augant trijų aukštų raudonplyčiame daugiabutyje Žvėryne su ilgu, vynuogėmis apaugusiu balkonu. Tarp miesto ir miško įsiterpęs namas ir visa, kas jį supą, tapo pirmuoju savo pačios būsenų stebėjimo lauku. „Namuose būdavo saugu, gera. Abu tėvai – architektai, estetai; tėtis net daiktus sulygiuodavo ant stalo, kad atrodytų harmoningai. Visuomet būdavo daug meno ir brėžinių ritinių. O užtekdavo iš savo kvartalėlio išeiti į netoliese esančią didelę, vėjo perpučiamą it magistralę T. Narbuto gatvę, ir iškart jausdavau, kaip keičiuosi, gūžiuosi, kaip pečiai įsitempia ir pakyla. Norėdavosi ją kuo greičiau įveikti. Fizinė, emocinė reakcija į architektūrą man niekada nebuvo abstrakti. Atrodo, jau tuomet susiformavo tezė, kurią tik vėliau užsirašiau: aplinka formuoja žmogų.“

Geros erdvės architektūra yra tokia, kurioje žmonės nori būti – rodos, paprastą formulę išveda G. T. Gylytė. „Tą norą galima programuoti. Pavyzdžiui, jei apgalvotai parenki vietą langui – pro jį galbūt išvysi kitą žmogų, o tai įkvepia, pažadina, sušildo. Jei lango nėra – to susitikimo nebus, ir galimybė nukreipti savo minčių srautą į išorę, jį praturtinant, tiesiog išnyksta. Kiekvienoje specialybėje gali būti scenarijų kūrėjas ir režisierius. Kuriant architektūrą, svarbu užprogramuoti meilę, žmogus turi jaustis laukiamas. O tada jau reikia praktinių įžvalgų ir ekspertinės taktikos, kaip padaryti, kad tai įvyktų.“

ŠILTŲ RANKŲ LINIJA

Architektūra, kaip instrumentas režisuoti gyvenimą, aplinką ir žmonių būsenas, pasirodo, nebuvo tiesiog paveldėtas iš tėvų. Bandymų rasti, kas arčiausiai prigimties, būta daugiau. Mokyklos metais po pamokų Gilma skubėdavo į chorą, dailės mokyklą, mokėsi dirigavimo, daug skaitė, kūrė eilėraščius, dainas. Svarstė apie žurnalistikos studijas, domėjosi menotyra. „Visgi turbūt buvau labiau vienišė mąstytoja“, – reziumuoja.

Galiausiai įstojusi į architektūrą, jau pirmais metais gavo užduotį suprojektuoti namą ir, jos nuostabai, buvo įvertinta aukščiausiais balais. „Buvau įpratusi būti gana eilinė moksluose ir staiga kitų dėka atradau, kad visgi kažkas man itin gerai pavyksta. Anksčiau būdavo truputį gėda tai sakyti, dabar jau nebe“, – prisipažįsta.

Antrame kurse ją kartu dirbti pasikvietė architektas Rolandas Palekas, tapęs vienu pagrindinių G. T. Gylytės mokytojų, tęsusių Algimanto Nasvyčio įvardintą „šiltų rankų“ architektūros liniją. Dirbant su juo įsitvirtino požiūris, jog svarbu ne vien forma, bet ir būsena, kurią ji sukelia.

2007–2008 m. baigiamajam magistriniam darbui jaunoji architektė pasirinko tuomet aktualų objektą – kalėjimą Pagiriuose, kur planuota perkelti daug diskusijų kėlusį Lukiškių tardymo izoliatorių. „Man buvo įdomu sukurti tokį erdvinį scenarijų, kuris galėtų keisti žmogų, jam padėtų. Sukūriau du radikaliai skirtingus variantus ir juos tyrinėjau.“ Pirmasis – Kobo Abės įkvėptas požeminis miestas, kur kaliniai įvežami po truputį žemėjančiu keliu ir apgyvendinami mažuose nameliuose. Čia jie turės iš naujo mokytis dalintis vaidmenis, bendradarbiauti ir gyventi miestietišką gyvenimą. Laikas nuo laiko į juos nuo tikrojo žemės lygio, iš viršaus – tarsi iš dangaus – žvelgs sargybinis.

Antrasis scenarijus – visiškai kitoks: 200 metrų į aukštį išstypęs bokštas, kuriame kiekvienas kalinys turi savo aukštą. „Tokia mini skaistykla, – paaiškina Gilma. – Aplinka, kuri vis primena ir moko apie tai, ką padarei.“ Magistriniame darbe architektė kartu su Vilniaus universiteto sociologijos studentais atliko tyrimą (tuo metu tai buvo negirdėtas dalykas): klausinėjo Pagirių gyventojus, kaip jie įsivaizduoja kalėjimą, kuris scenarijus jiems priimtinesnis. Dauguma nubalsavo už požeminį miestą.

Su šiuo projektu G. T. Gylytė keliavo į Urugvajaus sostinę Montevidėjų, kur buvo pristatomi geriausi architektūros studijų baigiamieji darbai, ir jau platesniu mastu liudijo, jog architektūra gali būti ir socialinis eksperimentas, gydanti erdvė, atjauta kitam.

„Dirbti ir studijuoti vienu metu buvo labai intensyvu, – pripažįsta pašnekovė. – Tačiau tai buvo itin kūrybingas, ribas plečiantis etapas, kai savo teorines mintis pamatydavau realybėje. O kvestionuoti tikrovę, ją perkurti, tobulinti yra didžiulis džiaugsmas!“

Praėjus daugiau nei penkiolikai metų po magistro studijų, būtent Pagiriuose ji kartu su kolegų architektų komanda ėmėsi pirmosios Lietuvoje sovietinio darželio transformacijos. Pernai baigė tirti šio pokyčio poveikį – kaip pasikeitė vaikai, tėvai, mokytojai ir visa vietos bendruomenė. „Darželis „Pelėdžiukas“ tapo bandomuoju projektu, kaip turėtų būti rekonstruojamos sovietinės ideologijos edukaciniai pastatai: renkantis natūralias, gražiai senstančias medžiagas ir kuriant žmogišką ryšį, laisvę pačiam rinktis erdves, kuriose būsi. Tokia aplinka yra pati geriausia terpė mokytis būti su svetimais žmonėmis, o taip pat natūraliai, neperšant, lavinti estetinį skonį.“ Gilma iki šiol saugo jai brangų prisiminimą: „Po septynių metų nuo projekto pradžios, per atidarymo šventę, vaikai traukė dainą apie… architektūrą. Apie plačias darželio duris ir aukštus langus…“

BENDRAMINČIŲ RATE

Po beveik šešerių metų R. Paleko studijoje, o paskui – dar dvejų Vokietijoje, dirbant su šveicarais, G. T. Gylytė suprato, jog jai gaila savo laiko ir darbo, kurį atlieka ne gimtinėje. „Grįžusi ieškojau bendraminčių, su kuriais galime kurti tą žmogiškumo pokytį Lietuvoje“, – sako pašnekovė, kai pokalbis pasisuka apie jos, Andrės Baldišiūtės, Algimanto Neniškio ir Sabinos Grincevičiūtės įkurtą architektūros įmonę „DO architects“. Andrę ir Sabiną ji sutiko pas R. Paleką, Algimantas – Gilmos bendrakursis.

Per beveik keturiolika bendros veiklos metų šie architektai išgrynino veikimo būdus, pirmieji Lietuvoje pradėjo dirbti partnerystės principu. „Kiekvienas turime savo braižą, savas trajektorijas ir temas, vadovaujame ir esame atsakingi už savo projektus, komandas, tačiau visiems artimos tos pačios vertybės. Tikiu koncentracijos galia.“

Pirmadieniais visi susitinka ne tik kalbėti apie projektus, bet aptaria plačiau: meną, kiną, įvairias laisvalaikio veiklas. Kiekvienais metais biure rengia refleksijas – vienas kitam ir sau. „Kiek paaugau per metus? Kas sekėsi, kas nepavyko? Kokias mano stiprybes mato kiti? O kur reikia susiimti, nes per ilgai užsisėdėjau? Iš kiekvieno gauni kažką labai vertingo. Tai didelė dovana.“

PASAKOJIMAI STATYBOSE

Prieš imdamasi naujo projekto realizacijos, Gilma surenka visus bendradarbius – inžinierius, konstruktorius, statybininkus – ir išsamiai pasakoja apie būsimo statinio idėją. „Antraip jie tiesiog gauna brėžinius ir mechaniškai deda plytą prie plytos, nesusimąstydami, kokį pokytį kuria“, – sako ji.

Pradedant darbus Švento Jokūbo kvartale Vilniuje, kurie truko septynerius metus, architektė subūrė komandą ir lyg giją po gijos vyniojo pasakojimą apie tą vietą – jog čia kadaise veikė ligoninė, kuriai net keturis dešimtmečius vadovavo vienuolė, vyriausioji sesuo Albertina Minhauzen, o vienuolis-keltininkas per upę keldavo žmones. Kad architektūrinė idėja – būti antruoju smuiku, pirmąjį atiduodant Šv. Apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčiai. Todėl visame kvartale sąmoningai paliktos atviros erdvės, pro kurias atsiveria vaizdas į bažnyčios bokštus. „Nuostabu, kad praėjus ketveriems metams po šios įžanginės istorijos, jau daug idėjų įgyvendinus, prieina statybininkas ir žavisi – ir iš čia bokštas matosi!“

„Senatorių pasažo“ projekto pagrindinis tikslas buvo vietoj automobilių stovėjimo aikštelės viename gražiausių istorinių Vilniaus rūmų kiemų sukurti viešą erdvę ir atkurti autentišką pastatų fasadą. „Toks užmojis pareikalavo išskirtinio kruopštumo – prireikė net 37 skirtingų tinkų, kiekvienu jų rūpinosi vis kitas mūrininkas, atsakingai žiūrėjęs į savo užduotį ir siekęs nepriekaištingo rezultato. Kartu su užsakovu Nielsu Peteriu Pretzmannu patys rodėme, kaip glostyti tą sieną tinku, kad darbas neatrodytų mechaninis.“

„Per pokalbius statybose ar prie derybų stalo mėgstu priminti, kad mus vienija bendras tikslas, – taria šypsodama akimis. – Geranoriškumas.“

GYVENIMO DARBAS

Tie, kas pažįsta Gilmą, žino, kaip stipriai ji tiki nebūtinai didelių, bet taiklių, į žmogų orientuotų sprendimų galia. Tarkim, ką reiškia, kai po truputį miesto stulpai nusidažo juodai ir iš grotas primenančių tampa kur kas mažiau į akis krentančiomis, santūriomis, bet charakteringomis vertikalėmis. Architektė džiaugiasi, jog šiuo pavyzdžiu pasekė ir Alytus, o dabar – ir Kaunas.

Arba, tinkamoje vietoje pasodinus krūmų, šie gali sukurti saugumo jausmą. „Iš vaikystės atsimenu – išeini į milžinišką T. Narbuto autostradą ir galvoji – kur krūmeliai? Bent už kokio pasislėpčiau.“

Krūmai, gyvatvorės, želdynai – G. T. Gylytės darbuose šios temos išauga į ištisą, net jei ir tikslaus pavadinimo neturinčią, urbanistinę filosofiją. Ji tai vadina „gyvatvorių urbanistika“ – miestovaizdžio formavimu ne sienomis, o gyvais, augančiais elementais. Šioje srityje ją itin įkvepia trys figūros: buvęs Palangos vyriausiasis architektas Alfredas Paulauskas, Londono sodininkas Thomas Fairchildas ir Juozapas Strumila, pirmosios lietuviškos miesto sodininkystės knygos „Šiaurės sodai“ autorius. „Šią trijulę sugrupavau pati. Mano nuomone, juos siejo tai, jog visi želdynais formavo erdvę ir mokė to miestiečius“, – aiškina pašnekovė.

A. Paulauskas, anot jos, Palangoje įtvirtino taisyklę: gyvenamieji namai negali būti aptverti tvoromis – tik gyvatvorėmis. „Tuomet pradedi pažinti savo kaimyną, nes jus ima sieti bendras dalykas – gyva, bendroji riba. Tai tarsi duoklė miestui – rūpiniesi tuo, kas vieša, iš savo lėšų. Palanga šiandien tokia žalia neatsitiktinai – tai buvo nuosekliai puoselėjama tradicija, grįsta genialiai paprastos „gyvatvorių urbanistikos“ strategijos.“

Šios idėjos – gyvatvorė kaip riba, krūmas kaip užuovėja, želdynas kaip bendruomenės katalizatorius – vis dar nėra miestų planavimo dog­momis. Vis dėlto G. T. Gylytė tiki, kad ilgainiui jos taps svarbia to dalimi.

Ji kantriai skaičiuoja Vilniaus Naujamiesčio turgaus Naugarduko gatvėje – bandomojo projekto, atspindinčio urbanistinį gyvenimo būdą – gyvavimo metus: „Pirmieji metai – šventė, antrieji – šventė. Tretieji – dar irgi atsitiktinumas. Tradicijai susiformuoti, įsirašyti į miesto audinį prireikia dešimties metų“, – samprotauja. Naugarduko turgus tapo pavyzdžiu, kaip galima transformuoti miesto gatves į gyvybingas, bendruomeniškas erdves, kur žmonės gali susitikti.

Anot pašnekovės, esame linkę mąstyti apie ob­jektus, o ne struktūras: operos teatras, muziejus, verslo centras. „Tik dažniausiai jie nepakeičia mūsų gyvenimo, o pagerinta kasdienybės erdvė – tikrai gali. Gal tai ir bus pagrindinis mano gyvenimo darbas“, – nusišypso.

SEKMADIENIO RITUALAS

Gilma pasakoja apie kiekvieno sekmadienio ritualą – apmąstymus, užrašomus į mažą juodą knygelę. Jų turi prikaupusi jau visą stirtą. „Taip geriau suprantu, – paaiškina. – O paskutinę gruodžio dieną apžvelgiu visus metus, perskaitau savo užrašus. Taip atsiranda perspektyvos pojūtis – žinai, kaip nori judėti toliau, bręsta idėjos.“

Apmąstyti, įžodinti gyvenimą, ypač konceptualia forma, ją įkvepia ir mamos teta Danutė – filosofijos mokslų daktarė, Kanto tyrinėtoja. Ji jau kelis dešimtmečius kiekvieną dieną užsirašo po sakinį. Ir tai daro ypatingu būdu – kiekvienas sąsiuvinio atvartas, kuriame kasmet įrašomas tos dienos sakinys, pažymėtas data. Taip dabar galima viename atvarte perskaityti beveik trisdešimt metų. Įsivaizduoji, koks tai palikimas?“ Viena diena – vienas sakinys. Tiek ir užtenka.

Būtent reflektuojant mintis raštu, gimė ir „Rebuild the Wonderful“ idėja. Po sovietinio darželio transformacijos sėkmės, Gilma ėmė galvoti, jog šią praktiką būtų vertinga pritaikyti ir Ukrainoje, pasibaigus karui: „Ukraina, kaip ir Lietuva, turi sovietmečiu statytų mokyklų ir darželių tinklą. O kas, jeigu šias struktūras pertvarkytume į erdves, ugdančias demokratines vertybes ir bendruomeniškumą? Jeigu tai darytume mažais žingsniais, pasitelkdami esamą infrastruktūrą, Ukraina ne tik sutaupytų lėšų, bet ir iš esmės persikrautų vertybiškai.“

Pašnekovė džiaugiasi, jog jos inicijuotas architektūrinių transformacijų metodas jau yra įtrauktas į Ukrainos švietimo reformą. Jis rengtas bendradarbiaujant su šalyje veikiančiu urbanistikos biuru „Big City Lab“, o projektuoti pakviesti estė Siiri Vallner bei vengras Csaba Nagy. „Šiandien Ukrainos vicepremjeras ir švietimo ministras ieško finansavimo šiam tikram vertybiniam šuoliui. O „Rebuild the Wonderful“ toliau vykdo tyrimus – kad atpažintume tai, ką esame paveldėję, ko nepasirinkome, bet prie ko pripratome, ir kad tai pripildytume naujų vertybių. Tokia yra minėto urbanistikos think-tank misija.“

PRIEŠ ATVERIANT TAI, KAS SUKAUPTA

Dar kartą pripildydama puodelius mėtų arbatos, Gilma lyg tarp kitko sako: „Savaitgalį tvarkiau sandėliuką. Labai maloni ir įdomi veikla. Ten tiek daug prikaupta, taip smagu viską klasifikuoti, atrasti naują struktūrą, įžvelgti pasikartojimus.“

Be abejo, ji kalba ne tik apie lentynas, bet ir save. Apie tai, kiek visko sukaupta – projektų, tekstų, patirčių, poezijos posmų, meditacijų, tylos rekolekcijų vienuolynuose, architektūrinių derybų, įvairiausių žmogiškų santykių. Ir apie tą neapibrėžtą, bet aiškų pojūtį, kad viskas vieną dieną jungsis – į formas, kurias bus galima atverti ir dalintis. „Jaučiu, kad per artimiausius dešimt metų viskas tarpusavy sulips“, – patvirtina.

Kylu eiti, tad Gilma palydi mane iki durų. Priebutyje, kaip ir pasitinkant, virš galvos gelsvai spindi šviestuvas. Atsisukusi nufotografuoju pašnekovę telefonu, o vėliau pasidalijusi nuotrauka prirašau: „Tas šviestuvas kybo tarsi Tavo įvardintas geranoriškumas.“ Greitai sulaukiu atsakymo: „Bet tikrai!“