Nuo pat pirmos iniciatyvos dar 1939 m. rengiamas Kanų kino festivalis žingsniuodamas raudonu kilimu tempia prestižo šleifą. Jo spindesys visiems puikiai pažįstamas: nuo kino kūrėjų, aktorių, industrijos atstovų iki paparacių ir viso pasaulio sinefilų. Pasaka Pietų Prancūzijoje, kur susitinka kokybė, elegancija, ambicijos, fortūna. Tačiau režisierius, kino tyrinėtojas Mustafa Uzuneris primena, kad kiekviena moneta turi dvi puses, ir retrospektyviai aptaria dvejopus Kanus. Šiuometinius, kurie toli gražu neatitinka auksinio pjūvio idealo: politika, privatūs interesai ir per didelis dėmesys apdovanojimams. Teksto autorius ragina nepasimesti festivalio intrigose, prabangoje ir dalinasi programos paraštėse esančiais filmais, pulsuojančiais tikrumu, autentiškomis istorijomis, prasmingomis įžvalgomis ir netikėta estetine forma. Juk su misija sukurti erdvę tarptautiniam dialogui ir su meninės laisvės siekiu dieną prieš pat Antrąjį pasaulinį karą ir pradėjo savo istoriją šis pasaulinės reikšmės kino įvykis.

Įžangą parengė Silvija Butkutė

Kanų kino festivalis vis labiau primena dvejopą pasakojimą. Vienoje pusėje – žėrintis pagrindinės konkursinės programos reginys: aukštos įtampos arena, kur raudonojo kilimo puošnumas ir surežisuotos ovacijos dažnai tampa nuožmių varžytuvių tarp tokių platintojų kaip „Mubi“, „Neon“, „Netflix“ ar „A24“ preliudija. Platforma „Mubi“, kurios vertė, kaip skelbia „Variety“, peržengė 1 mlrd dolerių ribą, tapo svarbiu žaidėju šiame lauke – ji įsigijo JAV ir tarptautines teises į režisierės Lynneʼos Ramsay filmą „Mirk, mano meile“ (Die My Love, 2025) už maždaug 24 mln. dolerių. Tačiau įmonės augimo šuolis neapsiėjo be skandalų – ypač dėl finansinių ryšių su „Sequoia Capital“, rizikos kapitalo fondu, susijusiu su Izraelio gynybos pramonės rangovu. Ši tolydžio stiprėjanti Kanų „oskarizacija“ sukūrė savotišką burbulą, kuriame filmo vertė vis dažniau matuojama ne meniniais pasiekimais, o jo galimybėmis pelnyti kuo daugiau apdovanojimų.

Tačiau egzistuoja ir kiti Kanai. Norint pajusti tikrąją festivalio dvasią, reikia pažvelgti anapus antraščių. Būtent paralelinėse programose – „Dvi režisierių savaitės“ (Quinzaine des Cinéastes), „Kritikų savaitė“ (Semaine de la Critique) ir „Ypatingasis žvilgsnis“ (Un Certain Regard) – kinas dar kvėpuoja kaip meno forma. Čia, išsilaisvinus iš komercijos gniaužtų, atsiveria tikri atradimai. Šiemet festivalio politinė atmosfera buvo juntama dar prieš atidarymo vakarą. Daugiau nei 350 kino industrijos atstovų, tarp jų – aktoriai Susana Sarandon ir Richardas Gere’as, pasirašė atvirą laišką, smerkiantį genocidą Gazoje. „Mes negalime tylėti“, – skelbė laiškas, duodamas toną šių metų emociškai ir politiškai įkrautiems Kanams.

Skausmingu šios diskusijos atspirties tašku tapo Fatimos Hassounos – 25-erių palestinietės iš Gazos, dirbusios fotožurnaliste – istorija. Jos vardas buvo įrašytas minėtame atvirame kreipimesi. Praėjus vos dienai po pranešimo, kad Hassouna taps dokumentinio filmo „Padėk savo sielą ant delno ir eik“ (Put Your Soul on Your Hand and Walk, 2025), kurį planuota pristatyti Kanuose, heroje, per Izraelio aviacijos ataką ji buvo nužudyta kartu su dešimt šeimos narių jų namuose šiaurinėje Gazos dalyje. Filmo režisierė iš Irano Sepideh Farsi sveikino festivalį suteikus galimybę būti išgirstiems, tačiau taip pat ragino organizatorius oficialiai pasmerkti Gazos bombardavimą. „Teigti, kad renginys ne politinis – absurdiška“, – pabrėžė ji.

Įtampa dar labiau išaugo dėl žiuri pirmininkės aktorės Julietteʼos Binoche. Iš pradžių festivalio organizatoriai paskelbė, kad ji pasirašė atvirą laišką, tačiau netrukus aktorės atstovas spaudai tai paneigė – teigta, jog Binoche neprisidėjo prie šio pareiškimo. Galiausiai jos vardas buvo išbrauktas iš „Libération“ ir „Variety“ publikuoto pasirašiusiųjų sąrašo. Ši trumpa, bet aštri kontroversija atskleidė dabartinės situacijos jautrumą – net simbolinis politinis pozicionavimas tokios įtakingos figūros kaip Binoche atveju įgauna didžiulę reikšmę.

Šiemet tikrasis festivalio pulsas pasijuto būtent jo paraštėse. Penki toliau apžvelgiami filmai nėra „burbulo“ dalis – tai gyvybiškai svarbios žinutės iš „kitų Kanų“. Kilusios iš „Kritikų savaitės“ bei „Ypatingojo žvilgsnio“ programų, jos atsisako raudonojo kilimo dėl kur kas aktualesnių klausimų. Šie filmai tiesiogiai prieštarauja politinėms temoms, persekiojančioms festivalį: nuo deginančio palestiniečių režisierės sielvarto trumpametražiame „Džiaugiuosi, kad dabar tu miręs“ (I’m Glad You’re Dead Now, 2025) iki nemarių nacionalinių traumų filmuose „Naudingas vaiduoklis“ (Pee chai dai ka, 2025) ir „Ilsiuosi tik audroje“ (O Riso e a Faca, 2025). Kituose, tokiuose kaip „Poetas“ (Un Poeta, 2025) ar „Trintukas megztame pirkinių maišelyje“ (Eraserhead in a Knitted Shopping Bag, 2025), dėmesys sutelkiamas į patį meninės kūrybos branduolį: jo sunkumą, paguodą ir gebėjimą suteikti gyvenimui formą bei prasmę. Visi šie filmai įrodo, kad nors rinka vaikosi kapitalizmo, gyvybingiausi kino kūriniai ištvermingai atlaiko audras – ten, kur menas susiduria su netektimi, atmintimi ir neišsprendžiamu žmogaus būties sudėtingumu.

Kadras iš filmo „Trintukas megztame pirkinių maišelyje“ (Eraserhead in a Knitted Shopping Bag, 2025, rež. Lilli Koss)

„TRINTUKAS MEGZTAME PIRKINIŲ KREPŠELYJE“

Giliai asmeniškas bulgarės režisierės Lilli Koss trumpo metro filmas „Trintukas megztame pirkinių maišelyje“ buvo pristatytas kaip specialus seansas 64-ojoje „Kritikų savaitės“ programoje“. Ekrane matome apleistus dešimtojo dešimtmečio Bulgarijos industrinius peizažus. Pagrindinė herojė – vieniša mergaitė Ro (akt. Elena Zdravkova), kurios pasaulio suvokimą formuoja VHS kasetė su kultiniu Davido Lyncho filmu „Trintukas“ (Eraserhead, 1977). Koss itin kruopščiai perteikia „lynčišką“ estetiką: sustingusį laiką, garso dizainą ir nerimo atmosferą, kurią pati režisierė laiko tikrąja kino paskirtimi – sužadinti nerimą ir sujungti mus su pasąmone. Ypač išskirtina tai, jog filmas gavo asmeninį D. Lyncho pritarimą – režisierius peržiūrėjo juostos montažą ir leido naudoti jo filmo kadrus, įvertinęs, kad šis darbas išlaiko pagarbą jo paties kūriniui. Nors ši duoklė originalui gana tiesmuka, tai – įtaigus, jaudinantis pasakojimas, atskleidžiantis, kaip vienas kinematografinis šedevras gali formuoti naują režisierių kartą.

Kadras iš filmo „Poetas“ (Un Poeta, 2025, rež. Simónas Mesa Soto)

„POETAS“

Filme „Poetas“, pelniusiame apdovanojimą programoje „Ypatingasis žvilgsnis“, režisierius Simónas Mesa Soto kuria melancholišką ir satyrišką portretą žmogaus, kuris visiškai pasinėręs į savo kančios romantizavimą. Pagrindinis veikėjas – Oskaras Restrepas (akt. Ubeimaras Riosas), poetas, gyvenantis su motina, neturintis banko sąskaitos ir tvirtinantis, kad jis ne bedarbis, o „amžinas ir nepailstantis svajotojas, žodžiais ieškantis chimerų“. Kančia, nuolatinis hiperbolizuotas savęs gailėjimasis, kurį suvokia kaip dievišką pašaukimą, pakylėjantį virš kasdienybės, Oskarui – didžiausias įkvėpimo šaltinis.

Jis dievina José Asuncióną Silvą – tragiškąjį Kolumbijos poetą, kuris, būdamas trisdešimties, paleido sau į širdį kulką. Žmogaus, kurio gyvenimas, anot Oskaro, buvo tikras eilėraštis, išgyventas ne dėl šlovės, o dėl paties buvimo, nuotrauka kabo filmo herojaus kambaryje – it poetinio tyrumo ir kankinystės simbolis. Tačiau šį romantišką idealą vis dažniau griauna realybė ir pragmatizmas. Štai vienas filosofas gatvėje tarsi priešpriešą Silvai pamini Gabrielį García Márquezą, kurio portretas puošia 50 pesų kupiūrą – tai neva tikrosios literatūrinės sėkmės ženk­las. Anoniminio, savą kančią garbinančio menininko ir visame pasaulyje pripažinto kūrėjo sugretinimas nepaliauja persekioti Oskaro. Ypač tada, kai motina be užuolankų perfrazuoja jo tapatybę. „Aš esu poetas“, – pareiškia vyras. „Tu – bedarbis“, – atkerta ji.

Ši įtampa tarp meninio idealizmo ir žiaurios tikrovės stumia Oskarą į desperatiškas pastangas rasti prasmę ir aktualumą. Po visais teatrališkais gestais slypi itin žmogiškas motyvas: jam reikia pinigų dukters Danielos universiteto studijoms. Jų sutrūkinėję ryšiai dar labiau pašlyja, kai Oskaras neteisingai apkaltinamas nederamu elgesiu su savo talentinga mokine Jurlady (akt. Rebeca Andradeʼė). Šis kaltinimas gniuždo ir izoliuoja. Emocijos atskleidžia Oskaro santykius su šalia esančiomis moterimis. Jurlady jis regi neįgyvendintą savo potencialą, o jos gebėjimai tampa tarsi indu žlugusioms poeto ambicijoms. Todėl Efraimo pastaba, jog Jurlady yra „jo svarbiausias kūrinys“, taip skaudžiai smogia. Kaltinimas grasina sugriauti kito dėka patiriamą savirealizaciją, tačiau kartu tampa kelione į susitaikymą. Galiausiai Jurlady parašo Oskaro dukrai Danielai laišką, kuriame patvirtina vyro nekaltumą. Teksto kulminacija – tyliai griaunanti eilutė: „Bet sapnas buvo jo, ne mano.“ Perskaičiusi laišką, Daniela atleidžia tėvui, pirmą kartą garsiai perskaito vieną iš jai skirtų eilėraščių ir pavadina tėvą geru poetu. Ši trapi atpažinimo ir ryšio akimirka tampa tarsi vidiniu lūžiu, pažyminčiu tikrąjį Oskaro virsmą.

Nufilmuotas sodria 16 mm juosta, „Poetas“ skleidžiasi subtilia ir preciziška vizualine kalba, jautriai tiriančia perregimas žmogaus sielos ribas. Tai – skausmingas, o kartais ir tamsiai komiškas žvilgsnis į literatūrinius sluoksnius, kupinas kritikos, tačiau kartu ir ramus apmąstymas apie poeto vietą XXI a. Paskutinėse scenose filmas leidžia įsižiebti vilties blyksniui: Oskaras, galiausiai paleidęs savo demonstratyvaus kentėjimo ramstį, parašo, regis, pirmą džiaugsmingą eilėraštį per daugelį metų. Jį išsiunčia Jurlady, bet svarbiausia – atnaujina ryšį su dukra. Ar vyras tikrai pasikeitė? Filmas palieka klausimą neatsakytą, bet užsimena: galbūt pagaliau Oskaras pradeda kurti savo gyvenimą, o ne vien eiliuoti nesėkmes.

Kadras iš filmo „Džiaugiuosi, kad dabar esi miręs“ (I’m Glad You’re Dead Now, 2025, rež. Tawfekas Barhomas)

„DŽIAUGIUOSI, KAD DABAR ESI MIRĘS“

Globalinių protestų ir politinių įtampų dėl genocido Gazoje fone trumpametražių filmų konkursinės programos laurai atiteko „Džiaugiuosi, kad dabar esi miręs“ – jaudinančiam Palestinos režisieriaus ir aktoriaus Tawfeko Barhomo kūriniui. Filmas prasideda neraminančiu vaizdu, kuriame Reda (akt. T. Barhomas) tempia kūną, o netrukus jį pasitinka brolis Abu Rushdas (akt. Ashrafas Barhomas). Vėliau jų kelionė į vaikystės salą su karstu atrodo tarsi sustingusi tarp sapno ir žiaurios realybės – filmo prasmė lieka miglota ir dviprasmiška.

Graikijos, Palestinos ir Prancūzijos koprodukcijos filmas politines potekstes perteikia per sielvarto, atminties ir tautinės tapatybės temas. Pagrindinė pasakojimo metafora – citrina. Kai Abu Rushdas siūlo naudoti citriną ritualui, skirtam atsikratyti kartėlio, Reda atsisako, paaiškindamas, kad jų šeima jas valgė tik todėl, kad „pirmenybę teikė skoniui, o ne ilgesiui“. Tai aiškus senojo komforto atsisakymas, galingas pripažinimas, kad tam tikros realybės, kaip ir dominuojantis festivalio diskursas, yra pernelyg gilios, kad jas būtų galima užmaskuoti. Vietoj to su jomis reikia susidurti akis į akį.

Kadras iš filmo„Naudingas vaiduoklis“ (Pee chai dai ka, 2025, rež. Ratchapoomas Boonbunchachokeʼas)

„NAUDINGAS VAIDUOKLIS“

Ratchapoomo Boonbunchachoke’o filmas „Naudingas vaiduoklis“, pelnęs apdovanojimą „Kritikų savaitės“ programoje, išsiskiria drąsa ir viena įsimintiniausių pastaruoju metu ekrane matytų įžanginių scenų. Pirmuosiuose kadruose matome sudėliotus įvairius fragmentus: išskaptuotą akmeninę galūnę, kamuolį laikančią įtemptą sportininko ranką, kareivio šautuvą, smalsią ožką. Šios skirtingos, lėtai judančios detalės susijungia į įspūdingą gyvą paveikslą – sustingusį Tailando visuomenės portretą, kuriame regime vienuolį, vaikus, darbininkus ir kitus veikėjus. Kamera traukiasi atgal ir pristato menininko studiją, kur ši scena įamžinama akmeniniame freskos piešinyje, moteriai grojant arfa. Trapus kūrybinis momentas tuoj pat sutrikdomas – aplink freską esančios parduotuvės sugriautos, o kvartalas skęsta dusinančiame dulkių debesyje.

Tokioje slegiančioje aplinkoje protagonistė, save vadinanti Akademine Ladyboy (akt. Wisarut Homhuan), perka dulkių siurblį, tačiau netrukus sužino, kad pirkinį apsėdęs Toko, fabriko darbininko, kuris mirė gamindamas šį prietaisą, vaiduoklis. Boonbunchachokeʼas, tokiu absurdišku siužeto posūkiu iškart paruošia dirvą filmui, kuriame puikiai dera antgamtinė komedija ir aštri socialinė kritika, klausia, kaip vaiduoklis arba bet kas kitas gali pasitarnauti neišspręstų skriaudų pasaulyje.

Pasakojimas vystomas pagal nenuspėjamą logiką. Fabriko vaiduoklių istorija komplikuojasi, kai mirusios savininko sūnaus žmonos Nat (akt. Davika Hoorneʼė) vėlė irgi sugrįžta į gyvųjų pasaulį ir apsėda kitą dulkių siurblį. Jos tikslas kitoks. „Nesu kerštingas vaiduoklis – aiškina ji. – Aš čia, kad būčiau su Marchu.“ Nat išgelbsti fabriką ir tampa naudingu vaiduokliu. Jos reputacija pritraukia įtakingą politiką, daktarą Paulą, kurį persekioja protestuotojų, žuvusių per 2010 m. represijas, dvasios. Vyras prašo Nat išvaryti persekiotojus, o tai išplečia filmą iš asmeninės dramos ribų į tiesioginę akistatą su nacionaline trauma. Ar meilės ir prieraišumo vaiduoklis gali nuraminti valstybės sankcionuoto smurto vaiduoklius?

Boonbunchachokeʼas supina temas apie pramoninį išnaudojimą, atmintį ir nepriimtiną troškimą į daugiasluoksnį pasakojimą. Su tamsiu humoru ir emocine precizika „Naudingas vaiduoklis“ kelia klausimą apie paties naudingumo sampratą – ar būtent ne pikti, trikdantys vaiduokliai yra tie, kurių mums labiausiai reikia? Šmaikštus dulkių siurblių meistras Krongas sako: „Vaiduokliai nepasiduoda mirčiai… Jų sugrįžimas – tai protesto aktas.“ Vienu metu juokingas ir skaudus, satyriškas ir absurdiškas, primenantis apie kolektyvines traumas, šis filmas įtvirtina Boonbunchachoke’o vietą pasaulio kino žemėlapyje.

Kadras iš filmo „Aš ilsiuosi tik audroje“ (O Riso e a Faca, 2025, rež. Pedras Pinho)

„AŠ ILSIUOSI TIK AUDROJE“

Praėjus septyneriems metams po pripažinimo sulaukusio debiuto „Nieko fabrikas“ (A Fábrica de Nada, 2017) portugalų režisierius Pedro Pinho sugrįžta į Kanų kino festivalį su „Aš ilsiuosi tik audroje“ (O Riso e a Faca, 2025) – įspūdinga, 211 minučių trunkančia politine dokumentine drama, patvirtinančia jo poziciją svarbiausių kino balsų gretose. Filmas, kurio premjera įvyko „Ypatingojo žvilgsnio“ programoje, yra aštri kritika nevyriausybinių organizacijų tinklui ir pokolonijiniam palikimui. Jame pasakojama apie Sérgio (akt. Sérgio Coragemas), portugalą aplinkos inžinierių Gvinėjoje. Vyro užduotis – vertinti Kinijos statybos projektus, tačiau Sérgio iškart pasiklysta interesų labirinte, kuriame jo, kaip baltojo europiečio, buvimas jau savaime yra komplikuotas. Pinho įtraukia mus į šį pasaulį per tekstūruotus 35 mm „Techniscope“ formato kadrus, suliedamas dokumentikos ir fikcijos ribas, taip kurdamas gyvą, autentišką atmosferą.

Sérgio kelionė per sudėtingą regiono politiką vystoma per jo susitikimus su dviem svarbiais personažais: paslaptingąja Diara (Cleo Diára už šį vaidmenį pelnė festivalio Geriausios aktorės apdovanojimą) – chaotiška besislapstančia figūra, ir Guilhermeʼu (akt. Jonathanas Guilhermeʼas) – keistuoliu brazilu, tapusiu jo patikėtiniu ir kritiku. Filmo ideologinė ašis atskleidžiama per intensyvią Sérgio ir Guilhermeʼo santykių dinamiką. Po nerangios užuominos Guilhermeʼas atremia europiečio Sérgio žvilgsnį, aiškiai nurodydamas neįveikiamą jų patirčių prarają: „Aš nežiūriu. Jaučiu tai savo oda, ne akimis. Viskas kitaip. Tu to nesuprasi.“ Aštri neokolonijinių požiūrių kritika ir Sérgio pirmtako mirties mįslė pagrindinį veikėją įtraukia dar giliau į užslėpto smurto ir nuolatinio žiaurumo pasaulį.

Diaros, Guilhermeʼo ir Sérgio ryšys vis stiprėja, o istorija krypsta link neaiškios pagrindinio personažo tapatybės: politinių pažiūrų, seksualumo ir vietos pasaulyje, kurios jis niekaip neranda. Vengdamas lengvų atsakymų, „Aš ilsiuosi tik audroje“ yra takus, sudėtingas ir svarbus filmas. Jis atskleidžia globalios humanitarinės pagalbos prieštaras, minkštosios galios smurtą ir liberalios sąžinės ribas. Taip jis tampa monumentaliu kūriniu – ne tiek filmu apie kolonijinį paveldą, kiek pasakojimu apie jo šešėlį.

Iš anglų kalbos vertė Silvija Butkutė