„Vakarų kultūra ilgą laiką buvo grindžiama kova su gamta ir siekiu ją nurungti. Apibrėždama skirtį tarp žmogiškų jausmų ir gyvūniškų instinktų, žmonija išmoko pažaboti gamtą – prijaukinti laukinius gyvūnus, paversti dykynes kultūriniais kraštovaizdžiais. Tačiau XX a. pabaigoje atsidūrėme lūžio taške: pažangos tikslas nebeatrodo savaime suprantamas, o gamta ir kultūra – nebepriešinamos. Gyvūnų skulptūros šiandien išgyvena tikrą atgimimą, ir niekur tai nesijaučia taip ryškiai, kaip Jungtinėse Valstijose“, – teigia Larsas Jonssonas, švedų dailininkas ir ornitologas knygoje „Kentas Ullbergas: Monumentai gamtai“ (Todd Wilkinson, Kent Ullberg: Monuments to Nature, 1998).

Didžiausias pasaulyje paminklas laukinei gamtai „Buriažuvė trijuose kilimo etapuose“ (Sailfish in Three Stages of Ascending, 1994) pastatytas Amerikoje, Fort Loderdeilyje, Floridos valstijoje. Žymusis K. Ullbergo kūrinys puošia Brauardo apygardos konferencijų centro Rytinę aikštę, iš kurios atsiveria okeanas. Bronziniai skulptūros elementai ant juodo granito postamento (45,7 x 38,1 m) reprezentuoja Atlanto vandenyno gyvūniją. Kompozicija vaizduoja 9 metrų aukščio buriažuves, šokančias bangose ir besivaikančias masalą – balihu žuveles ir kefales, o aplink – delfinai, jūros vėžliai ir kiti jūriniai gyviai. Vien tik stambiausios žuvies liejinio modeliui sunaudota 3,2 tonos molio. Tai ne tik skulptūra, bet ir fontanas, kurio srovė ir apšvietimas valdomi kompiuterizuota programa. „Skulptūrinė kompozicija atrodo tarsi išpjautas vandenyno fragmentas, iškeltas į sausumą, – taip K. Ullbergas pristato savo žinomiausią kūrinį. – Šis fontanas, skirtas Floridos jūrinei aplinkai, įkūnija okeano bangos dalelę. Vandens paviršiuje spindinti buriažuvė vaizduojama konceptualiai sustabdyta trijų etapų šuolyje: pradedant nuo jos nugaros peleko, arba „burės“, imituojamas judesys pasiekia kulminaciją, kai didinga, visame pasaulyje žinoma žuvis iššoka į orą. Visose fontano pusėse iš bangų išnyra kiti povandeninio pasaulio gyventojai.“ Šis kūrinys ir jo pavadinimas – subtili nuoroda į garsiąją popmeno skulptūrą „Kaubojaus skrybėlės trijuose nusileidimo etapuose“ (Cowboy Hats in Three Stages of Landing, 1982) Šervudo parke, Salinase, Kalifornijoje. Jos autorius – kitas švedų ir amerikiečių menininkas Claesas Oldenburgas, buvęs labai įtakingas Ullbergo studijų metais.

Buriažuvė trijuose kilimo etapuose, 1994. Bronza, granitas, skulptūrinė kompozicija – 11 m aukščio, postamentas – 45,7 × 38,1 m, Fort Loderdeilis, Floridos valstija, JAV © Shine-a-light / Alamy nuotraukos

K. Ullbergas garbina gamtą labai atvirai ir viešai, statydamas monumentalias skulptūras visoje Amerikoje ir už jos ribų: kiekvieną dieną į Fort Loderdeilį atvyksta nesuskaičiuojama daugybė lankytojų – įvairiausių tautybių ir kultūrų, iš valstijų ir užjūrio. Ikoninis buriažuvės fontanas – labiausiai fotografuojamas viešojo meno objektas šiame mieste.

Šis Ullbergo kūrinys, kaip kraštovaizdžio akcentas, 2008 m. pelnė dailininkui ir jo dizaino partneriams „S.W.A Architects“ Nacionalinės skulptūros draugijos Henrio Heringo medalį (Henry Hering Art and Architecture Award). Ullbergas – pirmasis šios draugijos narys, gavęs tokį įvertinimą. „Tai duoklė tiems retiems kūrėjams, kurių dėka gimsta nauji kraštovaizdžio architektūros ir dizaino metodai“, – teigiama apdovanojimo pranešime.

Gimęs Švedijoje K. Ullbergas tituluojamas vienu žymiausių ir produktyviausių laukinės gamtos skulptorių pasaulyje. 1990 m. jis išrinktas Nacionalinės dizaino akademijos akademiku (Full Academician, NA) – tai vienas aukščiausių garbės titulų JAV vizualiųjų menų bendruomenėje. Daugelio prestižinių meno draugijų narys, įskaitant JAV Nacionalinę skulptūros draugiją, Amerikos jūrinio meno draugiją, Amerikos menininkų sąjungą, „Nature in Art“ organizaciją Sandherste (JK) ir Nacionalinę Vakarų meno akademiją Oklahomoje, kuri jam skyrė „Prix de West“ – aukščiausią įvertinimą vakarietiško meno srityje. 2010 m. jis pelnė „Briscoe Legacy Award“, o 2016 m. – JAV Gyvūnų dailininkų draugijos apdovanojimą už viso gyvenimo pasiekimus.

Naujausias K. Ullbergo monumentalus kūrinys – „Sniego mastodontas“ (Snow-Mastodon, 2014), natūralaus dydžio bronzinė skulptūra, pastatyta prie Denverio gamtos ir mokslo muziejaus. Menininkas, sukūręs daugiau nei 100 įvairių gyvūnų skulptūrų, vertinamų visame pasaulyje, šių metų liepą švęs savo 80-dešimtmetį.

Kuolingos. Bronza, marmuras, medis, 12,5 × 27 cm. Zigmo Kalesinsko nuotrauka

Nuėjote ilgą kelią nuo gamtos pažinimo vaikystėje Anedalyje, Švedijoje, iki menininko brandos Lavlande, Kolorado valstijoje, JAV. Tapote pasaulyje žinomiausiu švedų skulptoriumi. Svaiginanti sėkmė! Kokios mintys ir jausmai jus apima šiandien, žvelgiant į tą berniuką, tupintį Geteborgo salos pakrantėje ir stebintį paukščius?

Dieve mano, kaip sudėtinga atsakyti. Esu sujaudintas. Labai stipriai! Žinote, savo vaikystės negalėčiau įsivaizduoti be gamtos. Kai augau, būti žalumos apsupty man buvo itin svarbu. Ir tebėra. Būdamas mažas, nepasitikėjau savimi, mokykloje iš manęs šaipėsi dėl per didelės nosies, o gamtoje jaučiausi kaip namuose – ji buvo vienintelis prieglobstis, suteikęs saugumo.

Kas lėmė jūsų pasirinkimą tapti menininku: vaikiškas smalsumas tyrinėti gamtą ar natūralus polinkis kurti?

Mano manymu, viskas prasidėjo nuo tyrinėjimų: pradėjau stebėti sparnuočius – pavasarį, nutirpus paskutiniam sniegui, į Švediją atkeliauja migruojantys paukščiai. Stebėdavau, kaip jie suka lizdus, peri, o rudenį išskrenda. Manau, kad buvau pirmasis toks tyrinėtojas.

Kodėl savo kūrybos objektais pasirinkote ne augalus, o gyvūnus? Augmenija – menininkui taip pat neišsenkanti tema. Galbūt anuomet jautėtės fiziškai stiprus jaunuolis, norintis ir pajėgiantis „galynėtis“ su bet kuriuo pasaulio gyvūnu?..

Na, ne. (Juokiasi) Buvau per jaunas. Gyvūnai, žinoma, kur kas įdomesni, ypač paukščiai, jų skrydžiai, balsai… Turėjau sąsiuvinį, kuriame žymėdavausi visus pavasarį matytus sparnuočius. Be to, priklausiau paukščių stebėjimo klubui. Aug­menija man atrodė negyva. Turėjau tvarkyti, prižiūrėti sodą – tai buvo vaikų darbas. Genėjimas, ravėjimas, augalų priežiūra atrodė ne malonumas, o pareiga.

Kada supratote, kad pirmiausia reikia gerai pažinti ne tik gyvūną kaip tobulą plastinę gamtos formą – meno objektą, bet ir jo fiziologinę bei anatominę sandarą?

Tą supratau gana anksti. Vaikystėje susidraugavau su vietos muziejaus taksidermistu. Jis parodė, kaip preparuoti paukščius. Surasdavau negyvą sparnuotį ir mokiausi jį išskrosti. Galiausiai įgudau rekonstruoti, kitaip tariant, padaryti jo iškamšą. Taigi, susidomėjau anatomija, į ją tiesiog pasinėriau. Man tai buvo išties svarbu!

Skaidraus vandens žiedas II. Patinuota bronza, marmuras, medis, 50 × 105 cm.

Taksidermija – gyvūno kūno preparavimas, primenantis chirurgo arba veterinarijos gydytojo darbą. Nesvarstėte rinktis kurios nors iš šių profesijų? Jos jauniems žmonėms, siekiantiems įsitvirtinti, suteikia daugiau stabilumo.

O ne, nes studijavau Karališkojoje meno akademijoje Stokholme. Pirmaisiais metais mokėmės piešti nuogus modelius, gyvas pozuotojas. Mane, jaunuolį, be abejo, domino moterų aktai. Vėliau mokytojas užsiminė, kad laikas kurti savo darbus. Tai buvo septintasis dešimtmetis – visus be išimties užvaldė abstrakcija. Nė pats to nesuprasdamas, sukūriau stilizuotą, abstrakčią meškos skulptūrą. Mokytojas nustebo: „Kas tai?“ – „Mano kūrinys, pone.“ Jis patikino, jog kurdamas gyvūnų skulptūras tikrai neuždirbsiu pragyvenimui. Paklausia jo ir tapau taksidermistu. Iš pradžių praktikavausi Nacionaliniame muziejuje, vėliau išvykau į Vokietiją, studijavau Berlyne, išlaikiau taksidermijos egzaminus ir tapau sertifikuotu specialistu. Paskui iškeliavau į Afriką ir kitur…

Turėjau priimti praktišką sprendimą – buvau vargšas vaikas iš švedų žvejų kaimelio, neturėjau jokių pajamų. Skulptūra buvo mano hobis – kurdavau, radęs laiko ir progą, tačiau iš šios veiklos nebūčiau galėjęs prasimaitinti. O darbas muziejuje, taksidermijos srityje, suteikė galimybę kurti gyvūnus – pradedant nuo jų skeleto iki mažiausių detalių, kiekvieno raumenėlio. Taip pagaminama forma, prie kurios klijuojama oda. Tai – šiuolaikinė taksidermija. Taigi, galėjau pragyventi iš realistinių skulptūrų. Na, gal šiek tiek per daug realistinių, bet vis tiek…

Regis, jūsų kūriniai – išsamių žinių ir nuodugnių studijų rezultatas: tobulos, gyvūno charakterį išryškinančios kūno formos ir lengvai atpažįstami judesiai. Ar būna, kad jaučiatės nuo objekto nepriklausomu kūrėju? Galbūt kurdamas įspūdingas gyvūnų skulptūras leidžiate sau interpretuoti, fantazuoti?

Niekada nebuvau visiškai nepriklausomas, tačiau esu sukūręs modernių žuvų ir padariau milžinišką, maždaug 6 metrų aukščio, nerūdijančio plieno skulptūrą, vaizduojančią dvi buriažuves, stovinčią Stokholme. Tai visiškai stilizuoti kūriniai, tik formos. Taigi, taip – manau, jog darau ir viena, ir kita: naudojuosi gamta kaip įkvėpimo šaltiniu ir galiu suteikti sau kūrybos laisvę.

Amerikos, Europos, Skandinavijos, Japonijos ir Afrikos miestuose galima rasti daugiau nei 100 jūsų sukurtų skulptūrų, kurių aukštis viršija 5 metrus, o kur dar nesuskaičiuojama daugybė įvairiausių meno kūrinių, kuriais didžiuojasi žymiausi pasaulio muziejai ir kolekcininkai… Nemanote, kad vienam žmogui Dievas atseikėjo per daug?

(Juokiasi) Dievas manęs nelepino. Ilgą laiką man buvo sunku iš skulptūros meno pragyventi. Atvykęs į Ameriką, Denverio gamtos ir mokslo muziejuje dirbau Afrikos ekspozicijos kuratoriumi. JAV Vakarietiško meno judėjimas įkvėpė mane rinktis kūrybos kelią. Nacionalinėje Vakarų meno akademijoje Oklahomoje, Kaubojų šlovės salėje, gyvūnai buvo eksponuojami kaip kūriniai, ir aš pagaliau išdrįsau žengti žingsnį. Tai užtruko ilgai ir nebuvo lengva. Nemanau, kad visa tai – Dievo dovana. Anaiptol.

Pusiausvyra. Sidabru dengtas metalas, marmuras, 26 × 35 cm

Galbūt egzistuoja ypatingas gyvūnas, kurį norėtumėte paversti meno kūriniu?

Manau, tai būtų povandeninio pasaulio gyvūnas. Man patinka nardyti. Karinę tarnybą atlikau Švedijoje, buvau jūrų pėstininkas, nardydavome visur. Visame pasaulyje, įskaitant Australiją. Ten nuolat randu keistų naujų būtybių. Norėčiau įdėmiau patyrinėti aštuonkojus – tai tikrai įdomūs padarai. Visai neseniai sukūriau aštuonkojo skulptūrą. Niekuomet nepamiršiu, kaip kartą nardydami Australijos Didžiajame barjeriniame rife aptikome urvą su nedidele anga. Komandos vadovas perspėjo nelįsti vidun, nes pavojinga – ten tūno didelis aštuonkojis, galintis mus suėsti. Žinoma, negalėjau praleisti progos – pirmiausia įkišau ranką, o paskui įlindau ir pats. Jis mane apuostė, lietė visur čepsėdamas, beveik bučiavo mano rankas, ir tuomet aš sprukau. Manau, kad vis dėlto galėčiau stebėti jūros padarus.

Gyvenote daugelyje pasaulio šalių. Kodėl pasirinkote Ameriką?

Pasirinkau šią šalį, nes čia galėjau įgyvendinti savo svajonę. Visada norėjau valgyti skulptoriaus duoną. Amerika man suteikė tokią galimybę. Pirmiausia – dėl Vakarų meno judėjimo, o šiandien meno laukas toks platus ir kurti taip madinga – gali daryti viską, rinktis kokį tik nori žanrą, tik iš pradžių… Myliu Ameriką, esu labai dėkingas amerikiečiams, nes man pavyko pasiekti tai, apie ką svajojau. Čia užauginau du sūnus, vedžiau belgę, drauge kuriame gražų gyvenimą, dievinu šią vietą. Šiuo metu esu šalia vandenyno, gyvenu Padrės saloje Meksikos įlankoje: visai šalia mano namų, dešinėje, yra kanalas, o kairėje – paplūdimys. Tobula vieta vaikams augti. Šiltas žvejų kaimelis (juokiasi)!

Šiais metais minėsite gražų jubiliejų ir, kiek žinau, jį švęsite savo gimtojoje Švedijoje. Ar ši šalis išliko svarbiausia jūsų gyvenimo dalis?

Švedija – mano gimtinė, vieta, kur augau, pirmąsyk pamačiau paukščius, pradėjau tyrinėti gamtą. Mano tėvai buvo menininkai. Mama studijavo skulptūrą ir mane, dar visai mažą, vesdavosi į paskaitas. Tėtis buvo plenerų dailininkas, tapydavo lauke, drauge pasiimdavo ir mane. Kitas man labai svarbus žmogus – močiutė, kurią be galo mylėjau, ji mane iš dalies užaugino žvejų kaimelyje netoli Geteborgo, kur trumpai lankiau mokyklą. Ji buvo pirmoji, pasakiusi, jog esu šio to vertas. Mama buvo man griežta, o močiutė – gera ir maloni.

Netrukus bus pristatyta mano paroda Oklahomoje, tad švęsiu jubiliejų JAV, Teksase, Padrės saloje prie Meksikos įlankos.

Miško prižiūrėtojas. Sidabru dengtas metalas, marmuras, 38 × 55 cm. Zigmo Kalesinsko nuotrauka

Viena jūsų jubiliejinių parodų „Skulptūros – paminklai gamtai“ vyks Lietuvoje, Kauno rajono muziejuje, Raudondvario pilyje. Lietuviai pirmą kartą turės galimybę susipažinti su jūsų kūryba. Ką norėtumėte jiems pasakyti?

Ketinau atvykti į parodos atidarymą Lietuvoje, tačiau negaliu, turiu daugybę kitų planų, o kelionė tolima.

Na, aš paprastas švedas. Esu tiesiog žmogus, įgyvendinęs savo svajonę. Visuomet mėgau žaisti su moliu ir niekad nesuaugau, vis dar su juo žaidžiu. Tai iš esmės viskas, kuo užsiimu. Vėliau pradėjau kurti paminklus viešose erdvėse, tad teko pasimokyti inžinerijos. Tačiau, trumpai tariant, vis dar minkau molį…