Aš niekada nesigailėsiu Lolitos

Vladimiras Nabokovas

Citatos iš įvairių Vladimiro Nabokovo interviu

Apie pavardę

Kalbant apie mano pavardės tarimą, prancūzai, žinoma, sako „NabokOff“, kirtį perkeldami į paskutinį skiemenį. Anglai – „NAbokov“, kirčiuodami pirmąjį skiemenį, o italai, kaip ir rusai, kirčiuoja pavardės vidurį – „NabOkov“. Na-bO-kov.Daugiau

Gatvės literatūra: knyga kaip narkotikų dozė

Saulius Keturakis

Kol didžiausios pasaulio leidyklos svarsto, kaip išlaikyti knygas į skaitmeninius įrenginius vis dažniau iškeičiantį skaitytoją, jau maždaug 25 metai, kai Jungtinėse Amerikos Valstijose auga nauja skaitytojų grupė, išperkanti milijoniniais tiražais leidžiamus romanus. Įdomu tai, kad tokiais leidiniais dažniausiai nėra prekiaujama įprastuose knygynuose, jų galima įsigyti tik pakelės užkandinėse, pigiose kirpyklose ar tiesiog iš automobilio bagažinės įvairiose mugėse. Kalbu apie vadinamąją street fiction, gatvės literatūrą, iš kurios tikimasi naujos knygų skaitytojų bangos ir knygos renesanso apskritai. Šie tekstai – tiems visuomenės sluoksniams, kurie iki šiol grožine literatūra paprastai nesidomėjo.Daugiau

Kalambūrai – reikšmės kūrėjai

JERONIMAS BRAZAITIS

1

Paskutinis airių rašytojo JAMESO JOYCE’O (1882–1941) kūrinys, romanas „Finegano šermenys“ (Finnegans Wake), buvo išleistas 1939 m. Jį kurti JOYCE’AS pradėjo praėjus beveik metams po ULISO (1922) išleidimo, dirbo daugiau nei 14 metų. Autorius iškart paskelbė, kad kuria šedevrą, todėl susibūrė net dvylikos autorių kolektyvas, kuris tuo pat metu rašė „FW“ komentuojančią knygą „Our Exagmination Round His Factification for Incamination of Work in Progress“ (1938).Daugiau

KOMENTARAI

Andrius Marcinkevičius

Komentarai rašomi tam, kad „padėtų išryškinti pobūdį tų veiksmų, kuriais autorius santykiauja su kalba“. Ir kad papildytų skaitymo procesą, pagelbėtų kai kuriuos dalykus atrasti ir patiems skaitytojams. Taigi: Let’s rejoice after discovering Joyce! – Džiūgaukime atradę Džoisą!
Labiausiai (šį kartą) pasitarnavo šie autoriai ir jų mintys. Daugiau

SUGYVENIMAI

Valentinas Sventickas

Iš gurinių

Garsiai dainininkei skirtame vakare perskaičiau du savo rašinėlius, pasakęs, kad tokius trumpus tekstus dzūkiškai vadinu guriniais ir kad užsirašęs dedu juos į plastikinę dėžutę, kokioje paprastai pardavėjai vežioja vaisius.Daugiau

Rekolekcija

Sandra Bernotaitė

Kas tai? Ką aš čia parašiau?
Witoldas Gombrowiczius „Dienoraščiai“

Sausis

Visa, kas nepasakyta, yra nesugadinta. Menas užmiršti – kaip ir menas rašyti – prasideda nuo to, kad pamiršti dalykus, leidi sau negalvoti, nekaltinti, nesižavėti, leidi savo atminčiai atsirinkti. Atmintis – tai devyniasdešimt devyni procentai užmaršties. Atminties net nebūtų be užmaršties. Rašau, nes noriu atsiminti? Ne. Rašau, nes noriu pamiršti. Noriu pasveikti. Noriu išgyventi dukart, triskart, keturiskart – ne todėl, kad rašydama atsimenu viską, o todėl, kad rašydama – – – pamirštu.Daugiau

Bibliofilo kronikos

Viktoras Bachmetjevas

„Facebooke“ vienas bičiulis pasidalijo informacija, kad, pasirodo, Lietuvoje iš valstybės biudžeto išlaikomos bibliotekos nurašytas knygas privalo sunaikinti. Jų negalima nei parduoti, nei dovanoti. Iš pradžių net nesinorėjo tikėti, kad tai tiesa, tačiau bičiulis pats dirba įstatymų leidėju, tad paprastai tokius dalykus išmano.Daugiau

Trumpas priminimas apie galimą literatūros paskirtį

Sandra Bernotaitė

Kuo daugiau vaizdų mane atakuoja, reikalauja mano dėmesio, neleidžia man užsimerkti, siekdami šokiruoti, sukrėsti, versdami mane įsijausti, tuo labiau vertinu skaitymą.

Ne vienas rašytojas šiandien klausia – savęs ir skaitytojų, tiesiogiai ir retoriškai – ar ateityje vis dar reikės literatūros? Man šis klausimas ne toks įdomus. Lengvai galiu išsižadėti rašymo, jei tik pajusiu, jog tai išties nereikalingas, praradęs paskirtį, negyvas užsiėmimas.Daugiau

Pu Songlingas ir keistenybių literatūra Kinijoje

Vytis Silius

Žmogų nuolat kankina klausimas – o kas slypi anapus mūsų pažinimo ribos? Kiek smalsių ir įžvalgių protų yra svarstę, kas driekiasi už geografinio, patirties ar netgi vaizduotės horizonto? Tokia mūsų intencionalios sąmonės prigimtis. Sąmonės, nenustygstančios čia ir dabar, kad ir kaip mus to norėtų išmokyti senovės išminčiai ar šiandienos coacheriai.Daugiau

Bibliofilo kronikos

Viktoras Bachmetjevas

2016 m. sausio 25 d. BBC antraštė: „Ar popierinės knygos tikrai nyksta?“ 2019 m. vasario 7 d. „Time“ antraštė: „Knygos nemirusios. Jos svarbesnės nei bet kada“. 2016 m. rugsėjo 8 d. „The Washington Post“ antraštė: „Ar spausdintos knygos (pagaliau) mirė?“ 2011 m. gegužės 4 d. „The Atlantic“ antraštė: „Knyga mirė?“ Daugiau

Bibliofilo kronikos

Viktoras Bachmetjevas

Umberto Eco pabrėžė neskaitytų knygų svarbą asmeninėje biblio­tekoje. Logika paprasta ir, kaip būdinga šiam eruditui, su lengva ironija: skaitytosios tavęs jau nebepraturtins – juk visos naujos žinios slypi leidiniuose, dar tebelaukiančiuose savo dienos. Būtent todėl, anot Eco, reikėtų turėti tiek neskaitytų knygų, kiek tik leidžia finansinės galimybės.Daugiau

Verpėjas

Kirill Kobrin

Šilkverpis – vienintelis prijaukintas vabzdys. Laukinėje gamtoje jo nėra.

Enciklopedija

 

– Prisikėlusieji. Paskutinio teismo darbininkai, – puikiai supratau, ką jis turi galvoje, tačiau apsimečiau, kad nesuvokiu, nes norėjau išgirsti, kas toliau. – Tai žmonės, vagiantys iš mirusiųjų kapaviečių. Arba įsilaužiantys į rūsius, kad iš ten pagrobtų savo auką. Darbelis ne baltarankiams, misteri Frankenšteinai.

– Tačiau jis būtinas, sere. Nė kiek tuo neabejoju.Daugiau

Kaip išmokti neskaityti knygų?

Antanas Kunotas

Nedaug humanitarinių mokslų atstovų yra tapę naujienų laidų žvaigždėmis ar žvelgę iš pirmųjų žinomiausių dienraščių puslapių. Toks buvo kanadietis medijų teoretikas Marshallas McLuhanas, patekęs į Woody’io Alleno filmą, davęs interviu „Playboy“, prieš televizijos kameras diskutavęs su Johnu Lennonu ir Yoko Ono. Tačiau po jo mirties 1980 m. ilgą laiką humanitarinių mokslų atstovai masinei žiniasklaidai nebuvo įdomūs. Daugiau

Bibliofilo kronikos

Viktoras Bachmetjevas

Turėjau įprotį savo feisbuko paskyroje kartą per mėnesį parašyti apie knygą, kurios nesu skaitęs: atrodė visai įdomu remiantis vien pavadinimu ir tuo, ką žinau apie autorių, pasvajoti, apie ką ji galėtų būti, kokios problemos ten sprendžiamos, kokie klausimai keliami. Tai kiek primena mėginimus artikuliuoti savo įsivaizdavimą ir lūkesčius apie šalį, kurioje dar nesi buvęs.Daugiau

Aidas Marčėnas: „Net aš esu“

Kalbina Erika Drungytė

Taip, jokių abejonių – Aidas Marčėnas yra lietuvių poezijos svarbiausiųjų bendruomenės vienas ryškiausių vardų, šviečiantis šiame sietyne kartu su savo mokytojais ir mokiniais. Jam patogu ir greta K. Donelaičio, S. Gedos, V. P. Bložės, ir drauge su D. Kajoku, S. Parulskiu, R. Stankevičiumi. Gal ir per drąsu, bet Aidas nekuria poezijos – jis mėgaujasi kalba, kuri jam suteikia visas galimybes kažką pasakyti taip, ką mes vadiname poezija; jis semia iš jau pripildytų šulinių, žavėdamasis mažais šaltiniais, sutekančiais į gelmę, ir stebėdamasis, kaip iš jos ataidi, jei šūkteli pasveikindamas. Daugiau

Salingerio, nepilnametės Oonos ir Beigbederio meilės trikampis

Sabīne Košeļeva

„Ši knyga yra tikra fakcija, faction, arba faktų ir fikcijos junginys. Joje viskas griežtai tikslu: veikėjai yra tikri, vietos egzistuoja (arba egzistavo), faktai – autentiški, o visas datas galima patikrinti biografijose arba vadovėliuose. Tačiau visa kita yra pramanas, todėl savo herojų vaikų, vaikaičių bei provaikaičių prašau atleisti už šią profanaciją bei įsilaužimą“, – „Oona & Salinger“ įžangoje rašo Frédéricas Beigbederis.Daugiau

Orwello nuotykiai su šnipais ir leidėjais

Kirill Kobrin

1945 m. rugpjūtį Londono leidykloje „Secker & Warburg“ pasirodė viena garsiausių praėjusio amžiaus knygų.

Nedidelė apysaka, pagal žanrą – alegorinė pasakėlė, tęsė tulžingą, satyrinę Swifto pradėtą anglų literatūros tradiciją. Juk pamename, kad chirurgas Lemuelis Guliveris paskutiniame knygos skyriuje patenka pas ygagus, puikius dorus žirgus, kurie valdo šlykščius, į žmones panašius jahus, nors, ką čia slėpti, iš tiesų jie ir yra žmonės. O „Gyvulių ūkyje“ fermos gyventojai sukyla prieš girtuoklį šeimininką ir paima valdžią. Iš tiesų pasaka apie tai, kas iš to išėjo.Daugiau

Piktogramos kaip literatūros kalba

Saulius Keturakis

2015-aisiais Oksfordo žodynas metų žodžiu išrinko ne žodį, o 😂 – „veiduką su džiaugsmo ašaromis“. Argumentas – ši emoji (Valstybinė lietuvių kalbos komisija siūlo vartoti terminą „jaustukas“) ikona sudarė penktadalį visų tais metais Jungtinės Karalystės gyventojų elektroninėje komunikacijoje pasirodžiusių jaustukų. Negana to, jaustukai jau buvo tapę visaverčiu ne tik kasdienio bendravimo, bet ir literatūros kūrinių elementu.Daugiau

„NaNoGenMo“ ir literatūra

Antanas Kunotas

„NaNoGenMo“ – tai „National Novel Generation Month“, literatūrą rašančių programuotojų ar programuoti mėgstančių rašytojų sambūris, 2013 m. lapkričio 1 d. prasidėjęs JAV. Kaip skelbia judėjimo pradininkas programuotojas Darius Kazemis, sumanymo tikslas yra išbandyti programavimo ir tradicinės literatūros sąveikas, pasižvalgyti, ką naudinga programuotojai ir literatai gali gauti vieni iš kitų. Daugiau

Tikrieji meno mylėtojai

Kirill Kobrin

Šiomis dienomis „Tate Modern“ galerijoje aplankiau vieną išgirtą parodą. Prisipažįstu, ėjau ne vien dėl šiuolaikinio meno, bet ir norėdamas dar kartelį pasivaikščioti Tūkstantmečio tiltu ir iš aukštai – iš tikrų aukštybių – pasigrožėti Sičio panorama. Tenai, Sityje, kaip visada: dangų bado neskoningi gigantiški gremėzdai, lyg specialiai sukurti tam, kad mums, prasčiokams, parodytų: „Štai koks, regėkite, mūsų kapitalizmas ir štai kaip pas mus (ne pas jus, žinoma) auga pelnas.“ Daugiau