Kas tai? Ką aš čia parašiau?
Witoldas Gombrowiczius „Dienoraščiai“

Sausis

Visa, kas nepasakyta, yra nesugadinta. Menas užmiršti – kaip ir menas rašyti – prasideda nuo to, kad pamiršti dalykus, leidi sau negalvoti, nekaltinti, nesižavėti, leidi savo atminčiai atsirinkti. Atmintis – tai devyniasdešimt devyni procentai užmaršties. Atminties net nebūtų be užmaršties. Rašau, nes noriu atsiminti? Ne. Rašau, nes noriu pamiršti. Noriu pasveikti. Noriu išgyventi dukart, triskart, keturiskart – ne todėl, kad rašydama atsimenu viską, o todėl, kad rašydama – – – pamirštu.

Vasaris

Kai visa tai susumuoji ir apžvelgi: šita šalis nusipelno mirties bausmės, bet nenoriu to pasakyti garsiai. Sakau atvirkščiai: man čia gera, nesigailiu nei dienos, kurią praleidau grįžusi. Tikrai nesigailiu, nes jau neprisimenu, kaip gyvenau svetur. Anksti ryte kalbėjausi su kitoje planetos pusėje likusia gyventi drauge telefonu apie valandą. Ji sako, pas mus tvankus, drėg­nas vakaras, jau sutemę, girdi? Nutyla jos balsas, girdžiu cikadą… Staiga nubunda pojūčiai, jaučiu tą karštą drėgmę, kylančią nuo asfalto, žydinčių augalų kvapus, garsus vasaros naktį. Prisimenu savo odos lipnumą ir saulės kremo kvapą. Prisimenu rainą didelį katiną, kurio vardo nebežinau, nes ne aš jį išrinkau. Reikia išgalvoti naują pasaulį, kitą moters gyvenimą, pagaulų, egzotišką, su magiškojo realizmo elementais. Reikia išgalvoti gyvenimą, kuriame telpa abu planetos pusrutuliai, vienu metu prasideda žiema ir vasara, o draugai, esantys ir čia, ir ten, nenutolsta ir neišnyksta.

Kovas

Kaip moteris, ji gali būti išlaikoma vyro. Kaip žmogus, ji privalo išlaikyti save pati. Nutraukusi santykius su vyru ji tampa žmogumi, kuris dešimt metų gyveno kito žmogaus sąskaita. Vadinasi, santuoka nebuvo sudaryta tarp dviejų lygių žmonių. Paprastai, jai iširus, du žmonės atsako už savo pasirinkimus. Tačiau viduje… mėgstame likti paauglystėje, kai iš tėvų prašoma išlaikymo, tačiau reikalaujama laisvės ir nesikišti į privatumą. Taip ir su buvusiu vyru: jis pageidauja pasilikti sau viską, kas buvo užgyventa abiejų, išeiti su tuo bagažu, išsinešti viską be atsakomybės už savo veiksmus. Jis vagia mano knygas, mano nuotraukas, pamiltus namų apyvokos daiktus. Kitas žmogus gyveno su juo, tačiau jam tai buvo ne žmogus, o žmona, ir sąlygos jai buvo taikomos ne žmoGiškos, o žmoNiškos.

Balandis

Štai moteris tamsiai mėlynu lietpalčiu, trumpa šukuosena, baltais sportbačiais, moteris apie keturiasdešimt, ji išlipa iš traukinio mieste, kuriame lyja. Ji eina per stoties rajoną lėtai tarsi Bohemijos krištolo taurė, bijanti sudužti. Ji mato žmones, žiūri godžiai tarsi norėtų juos nupiešti. Arba aprašyti. Bet nenupiešia ir neaprašo. Eina toliau, lėtai, su keista vidine jėga. Atrodo, kad ji stipri, bet serga. Kažkas ne taip, kažkas ją stabdo. Ji eina per aikštę, kurioje stovi daug prabangių mašinų ir praeiviui gali dingtelėti, jog ji ką tik išlipo iš vienos jų. Tačiau ši moteris nėra turtinga. Jos vairavimo teisės baigėsi pernai ir ji neranda prasmės, neturi jėgų prasitęsti. Tokiu atveju reiktų nueiti į polikliniką, o ji nenori. Ką tik grįžo. Ta, kuri yra grįžusi. Ji eina toliau, perėjo visą aikštę, vis dar lynoja, ji neskleidžia skėčio, tamsūs trumpi plaukai nuo vėsios drėgmės garbanojasi. Senamiesčio gatvelėje pasiveja pagyvenusių turistų grupę. Turistai taip pat be skėčių, vilki ryškių spalvų striukes. Pasigirsta muzika, klasikinė, styginių kvartetas. Turistai ima dairytis, keli net apsisuka vietoje iškėlę veidus į dangų. Moteris irgi pakelia veidą, žiūri į langus. Viskas uždaryta, išskyrus vieną orlaidę. Ji prisimena Strasbūro stogus, kaip viename buvo daug stoglangių, ir ji įsivaizdavo kiekviename stikle po Chopiną. Ar groja Chopiną? Greičiau Schubertą. Repeticija kambaryje. Ji regi tuos žmones, prisiglaudusius prie medinių instrumentų, braukančius strykais. Kamerinių instrumentų ertmės, jų kvapas, oro virpėjimas. Ji pasijunta esanti prancūziškame filme. „Manęs čia nėra“, – dingteli. Eina toliau, atsiskyrusi nuo turistų grupės, viena. „Bet jeigu manęs nėra, kas dabar mintyse tai sako?“