Žmogų nuolat kankina klausimas – o kas slypi anapus mūsų pažinimo ribos? Kiek smalsių ir įžvalgių protų yra svarstę, kas driekiasi už geografinio, patirties ar netgi vaizduotės horizonto? Tokia mūsų intencionalios sąmonės prigimtis. Sąmonės, nenustygstančios čia ir dabar, kad ir kaip mus to norėtų išmokyti senovės išminčiai ar šiandienos coacheriai.Šis veržimasis į priekį, šis širdies-proto Sturm und Drang yra mūsų gyvenimo variklis ir visos žmogiškosios kūrybos šaltinis. Geografinius horizontus praplėsti galime statydami apžvalgos bokštus, gamindami laivus ar išrasdami teleskopus. Patirties horizontus peržengiame nerdami į aplink verdantį gyvenimą arba, asketiškai nuo jo atsitraukę, braudamiesi gilyn į save. Na, o vaizduotės horizontai kerojasi dėl pačios vaizduotės. Tereikia ją įaudrinti.

Būtų nebūtų būtybių bei pasaulių kūrimas sakytinėje tradicijoje ar literatūroje yra senas visame pasaulyje paplitęs reiškinys, atsiradęs turbūt kartu su pačia kalba. Tokios kūrybos svarba nesumenko net žmonėms apsiskelbus gyvenant grynojo proto amžiuje. Šiuolaikinė Vakarų literatūra neįsivaizduojama be Borgeso, Tolkieno ar Rowling. Čia galima tiesiog gėrėtis išgalvotuose pasauliuose gyvenančiomis išgalvotomis būtybėmis, kalbančiomis išgalvotomis kalbomis ir besinaudojančiomis išgalvotomis galiomis. Nes taip „gyvent smagiau“. „Pramanytų būtybių knygą“, „Hobitą“ ar „Harį Poterį“ galima skaityti kaip provokaciją, vaizduotės šėlą ar lengvą pramogą, leidžiančią bent trumpam pabėgti nuo mūsų tikro, nesumeluoto gyvenimo. Visgi atidesnis skaitytojas šiuose kūriniuose randa kur kas daugiau: intelektualinį iššūkį, vaizduotės stimulą, galimybę giliau, plačiau, įvairiau suprasti ir patirti savą kultūrinę aplinką, tapusią tokia akivaizdybe ir savaime suprantamybe, – juk nardome joje tarsi žuvys vandenyje, – kad jos nepastebime, nepastebėdami nesistebime, o nesistebėdami nekeičiame.

Panašią vietą ir reikšmę imperinės Kinijos kultūroje užėmė savitas literatūros žanras ar, tiksliau, glaudžiai susijusių žanrų grupė, kurią galėtume įvardinti kaip keistenybių literatūrą. Neabejotinai labiausiai vertinamu šio žanro virtuozu imperinėje Kinijoje laikomas Pu Songlingas 蒲松齡 (1640–1715), parašęs žymiąsias „Keistenybių kronikas iš Liao [Liau] studijos“.

Keistenybių literatūra – tai zhiguai [dž-guai] 誌怪 ir chuanqi [čuan-tsy] 傳奇 žanrų lydinys. Kinų literatūros istorikai nesutaria, kada iš pradžių buvę gana atskiri ir skirtingi šiedu žanrai taip susipina, kad tampa sunkiai atpainiojamais požanriais, kurių nebeįmanoma minėti atskirai. Zhiguai yra keistenybes fiksuojančios kronikos, virstančios trumpais, gana lakoniškai pateikiamais pasakojimais. Chuanqi būdingas sudėtingesnės siužetinės linijos plėtojimas, kur neapsiribojama vien keisto reiškinio fiksavimu. Chuanqi daugelio laikomi šiuolaikinių kiniškų apsakymų pirmtakais. Abi srovės stipriai veikė kiekvieną naujai ateinančią kinų literatų kartą ir darė įtaką tiek temų pasirinkimui, tiek literatūros stiliui. 2012 m. Nobelio literatūros premiją gavusio Mo Yan [Mo Jien] 莫言 maginis realizmas yra kildinamas ar bent jau nuolat gretinamas su keistenybių literatūros žanro darbais. Kadangi Nobelio komisija, suteikdama premiją, jį įvardijo kaip rašytoją, kuris savo „haliucinuojančiu realizmu sujungia liaudies pasakojimus, istoriją ir dabartį“, galima sakyti, jog tai buvo ir netiesioginis tradicinės kinų keistenybių literatūros svarbos įtvirtinimas.

Zhiguai ir chuanqi žanrų plėtojimasis ir išpopuliarėjimas Kinijoje dažniausiai siejami su budizmo atėjimu, nors keistenybių kronikos (zhiguai) kinų raštijoje sutinkamos dar ikibudistiniu laikotarpiu. Budizmas čia rado derlingą dirvą, kurioje galėjo kultivuoti savų dievybių, bodhisatvų, rojų ir pragarų pažinimą naujoje kultūrinėje ir intelektinėje terpėje, kartu formuojant bei diegiant ir savo etinę pasaulėžiūrą. Zhiguai ir chuanqi istorijose gausu nuorodų į reinkarnaciją, sąlygotąją kilmę, karminiame samsaros rate besisukančio žmogaus gyvenimą nuolatiniame veiksmo ir atoveiksmio pasaulyje. Šių žanrų pasakojimai ypač išpopuliarėjo Kinijoje Tang 唐 laikotarpiu (618–907), kuris žymėjo budizmo įsitvirtinimą ir tarp intelektualų-valdininkų, ir tarp imperijos aristokratijos bei pačių imperatorių, ir tarp paprastų žmonių. Tiek zhiguai, tiek chuanqi buvo rašomos klasikine literatūrine kinų kalba, o tai rodo, kad jų svarbiausia auditorija buvo būtent intelektualų-valdininkų sluoksnis. Pagrindinės keistenybių literatūros temos – atskirtį nugalinti meilė, herojiškumas neteisybės akivaizdoje, kasdienę patirtį peržengiančios ribinės situacijos, kuriose veikia įvairios nežmoniškos būtybės, vis susiduriančios su ir įsipinančios į žmonių gyvenimus.

Dėl ribinių patirčių ir nežmoniškų veikėjų vaizdavimo, keistenybių literatūra Vakaruose dažnai vadinama antgamtiškais (supernatural) ir išgalvotais (fictional) pasakojimais. Išties, ji turi daugybę maginės fantastikos (fantasy) porūšių bruožų. Čia sutiksi motyvų, būdingų komiškajai, tamsiajai (dark), žemajai (low), bengsiškajai (Bangsian), kalavijo ir burtų (sword and sorcery) ir net erotinei fantasy. Visgi šias istorijas užrašę kinų autoriai nelaikė savęs to, ką dabar vadintume grožine literatūra, kūrėjais, kurie pasitelkę fantaziją sukuria ir užrašo nebūtus pasaulius. Visas įmanomas įsivaizduoti pasaulis kinams yra šis pasaulis. Todėl viskas, kas keista, yra normalu, ir viskas, kas trikdo, yra natūralu. Zhiguai chuanqi autoriai, kaip kad Pu Songlingas, prisistatinėjo kaip keistenybių metraštininkai ir istorikai. Kad ir kokie keisti atrodė šie pasakojimai ar jų veikėjai, jie nebuvo laikomi antgamtiškais. Todėl, pavyzdžiui, istorijos apie moteris-lapes, prisikėlusius numirėlius ar jų vėles, kalnų monstrus ar vampyrus, žmonių virtimą gyvūnais ar daugybę atvejų, kai žmonės seksualiai pasitenkindavo su šmėklomis, buvo suvokiamos kaip gamtiškosios (natural) sferos ir žmogiškosios patirties, visų mūsų Lebenswelt dalis. Keistenybių literatūros autoriai jautėsi fiksuojantys įvykių dalyvių ar su jais susijusių asmenų paliudytus faktus.

Kita vertus, neretai tikrovė savo keistumu gali rungtis su audringiausia vaizduote. Ar ne antgamtiškai ir ar ne šiurpiai keistai skamba istorija apie 20-metį prancūzų didiką, kuris buvo kankinamas prieš nukertant jam galvą ir sudeginant ant laužo su Voltaire’o „Dictionnaire philosophique“, prikaltu prie negyvo jo kūno? Tokio likimo François-Jeanas Lefebvre’as de la Barre’as sulaukė už tai, kad tariamai dainavo šventvagiškas dainas ir neatidavė pagarbos pro šalį ėjusiai religinei katalikų procesijai. Tai tikras realaus gyvenimo faktas, įvykęs tais pačiais 1766 m., kai pirmą kartą buvo išspausdinta kinų keistenybių literatūros žanro kulminacija laikoma Pu Songlingo knyga „Keistenybių kronikos iš Liao studijos“.