1945 m. rugpjūtį Londono leidykloje „Secker & Warburg“ pasirodė viena garsiausių praėjusio amžiaus knygų.

Nedidelė apysaka, pagal žanrą – alegorinė pasakėlė, tęsė tulžingą, satyrinę Swifto pradėtą anglų literatūros tradiciją. Juk pamename, kad chirurgas Lemuelis Guliveris paskutiniame knygos skyriuje patenka pas ygagus, puikius dorus žirgus, kurie valdo šlykščius, į žmones panašius jahus, nors, ką čia slėpti, iš tiesų jie ir yra žmonės. O „Gyvulių ūkyje“ fermos gyventojai sukyla prieš girtuoklį šeimininką ir paima valdžią. Iš tiesų pasaka apie tai, kas iš to išėjo.

„Gyvulių ūkį“ skaitė visi. Arba beveik visi. Šiaip ar taip, didžioji dalis neskaičiusiųjų irgi turi supratimą apie siužetą. Tai pirma. O antra, jie niekados neišsiduos, jog nebuvo atsivertę šios knygos. Tiesą sakant, net ir tie, kurie dorai prisipažins „Gyvulių ūkio“ neskaitę, žinos bent vieną kūrinio frazę, tarkime: „Visi gyvuliai lygūs, tačiau kai kurie gyvuliai lygesni už kitus.“

Orwello knyga atliko reikšmingą vaidmenį išblaivant Stalino SSRS entuziastus Vakaruose, formavo Šaltojo karo laikų retoriką, o Sovietų Sąjungoje už savilaidos kopiją galėjai iškeliauti į lagerį. SSRS „Gyvulių ūkis“ – verstas skirtingų vertėjų, skirtingais pavadinimais – pirmąsyk buvo publikuotas 1988 m. moldavų žurnale „Kordy“ bei Rygoje leistame „Rodnik“. Atkreipkime dėmesį į geografiją – ne Maskva, ne Leningradas!

1988-aisiais man buvo dvidešimt ketveri, gyvenau uždarame tarybiniame Gorkio mieste ir visa, kas anuomet būdavo draudžiama, perskaitydavau „Rodnik“. Šiandien niekas jau nepamena didžiulės šio žurnalo, taip pat ir kai kurių kitų – latvių, moldavų, gruzinų – įtakos išėsdinant sovietiniam žmogui iš smegenų nuodus. Gaila – pastarųjų dienų įvykiai įrodo, kad šis procesas apėmė ne tiek daug žmonių. Mažiau nei tuomet atrodė. O ir sovietizmas pasirodė besąs daugiasluoksnis.

Trumpai tariant, knyga garsi, apie ją prirašyta daug, tad perpasakoti jos siužetą būtų paika. Kas kita – siužetai, susiję su „Gyvulių ūkiu“. Tarkime, įvykiai Londone.

George’as Orwellas „Gyvulių ūkį“ pradėjo 1943 m., o baigė 1944-aisiais. 1943-iųjų gruodį jis pranešė savo bičiuliui Leonardui Moore’ui: „Tu apsidžiaugsi išgirdęs, kad aš galų gale ir vėl rašau knygą.“

Kai knyga jau buvo baigta, į Kilburno rajone esančią Mortimer Crescent gatvę, kur tuo metu su žmona Eileena buvo apsistojęs Orwellas, atskrido vokiečių V-1 bomba. Pikčiausia, kad rašytojas ką tik iš ankstesnių gyvenamųjų vietų buvo čia persitempęs didumą knygų, kone visą biblioteką, ir vėl teko iškaišioti jas draugams, kad pasaugotų. Galų gale rasti nauji namai – butas Islingtono rajone, Square Nr. 27. Čia šeima ir įsikūrė, čia atsivežė įsūnytą mažylį Richardą, čia rinkdavosi literatūros bičiuliai, pradėję „Gyvulių ūkio“ leidėjo paieškas. Kampanija užsitęsė, sekėsi sunkiai.

Būta kelių leidėjų. Pirmasis ir garsiausias, Victoras Gollanczas, socialistas, visuomenės veikėjas, kadaise pažinojęs Leniną, atsisakė dėl paprasčiausios priežasties: karo įkarštyje neverta publikuoti knygos, kurioje juodinama sąjungininkė Sovietų Sąjunga. Juoba koks siaubas, kad Stalinas ir jo pakalikai pavaizduoti kaip kiaulės. Be to, Sniegius – tipiškas Trockis. O Ispanijoje per pilietinį karą Orwellas priklausė trockininkų organizacijai ir per plauką nežuvo nuo ispanų stalinistų.

Dabar derėtų nukrypti į šalį ir prisiminti nuostabų epizodą apie virtualų George’o Orwello nuotykį SSRS, kurį prieš 16 metų atkapstė Arlenas Bliumas, genialus istorikas iš Leningrado (deja, jau miręs). Rusijos literatūros ir meno valstybiniame archyve jis rado laiško, išsiųsto Orwellui 1937 m. (!) gegužės 31 d., nuorašą. Jame vyriausiasis žurnalo „Internacionalnaja literatūra“ redaktorius Sergejus Dinamovas teiraujasi apie neseniai išėjusį rašytojo romaną „The Road to Wigan Pier“ („Kelias į Vigano prieplauką“). Orwello atsakymas sąžiningas. Jis ne prieš, kad kūrinys ar jo dalis būtų išversti į rusų kalbą, tačiau įspėja, kad vargu ar kas doro iš viso to išeitų, mat autorius priklausė POUM organizacijai, kurią SSRS vadovybė laiko trockistine, vadinasi, ir priešiška. Sunerimęs Dinamovas tučtuojau kreipiasi į Vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) Užsienio skyrių, ir puikiai žinome, kas jam patariama. „Internacionalnaja literatūra“ vyriausiasis jau buvo beduodąs rūstų atkirtį anglui trockininkui, su kuriuo pats ir norėjo bendradarbiauti, tačiau šita istorija baigėsi tragiškai: Sergejų Dinamovą areštavo ir lageryje jis žuvo. Priminsiu, „The Road to Wigan Pier“ išleido Victoras Gollanczas.