Mėsa be sielos, arba meilė kino beprasmybei

Vladas Rožėnas

Ethanas Hawke’as į naujienų puslapius kadaise pateko išsakęs tokią dabar itin nepopuliarią nuomonę – Nicolas Cage’as yra geras aktorius. „Tai pirmas aktorius nuo Marlono Brando, padaręs su vaidybos menu kažką naujo“, – per vieną interviu apie kolegą aiškino jis. Daugiau

Meistro Švankmajerio keistenybių kabinetas

Silvija Butkutė

Kartą vienoje Prahos valgyklų užsisakiau „Svíčková na smetaně“ – lėkštę pusiau iškepusio čekiško jautienos kumpio, skęstančio kraujo spalvos spanguolių padaže ir pagardinto plakta grietinėle. Jei kada nors lankėtės Čekijoje, pritarsite, kad šalies nacionalinė virtuvė verčia pasistengti tariant patiekalų pavadinimus ir gerai padirbėti virškinant dideles porcijas riebaus maisto. Daugiau

Nobelio premijos vertas akmenėlis bate

Stasys Baltakis

Kuris kino režisierius pirmas gaus Nobelio premiją? Larsas von Trieras? Spėju, kad taip. Bent jau yra labiausiai jos vertas. Mano galva, XIX a. von Triero atitikmuo, rusų rašytojas Fiodoras Dostojevskis, Nobelio premija būtų įvertintas kaipmat – jis bene pirmasis sugebėjo nusigauti į tamsiąsias žmogaus sielos gelmes ir pabandė jas perprasti. Ne be reikalo šis autorius laikomas literatūros klasiku ir reikšminga figūra ištisoms literatūros, filosofijos, teologijos atstovų kartoms – tiek kūrėjų, tiek kritikų, tiek ir skaitytojų. Daugiau

Pro Forio langą

Alma Braškytė

Viena trajektorija į privačią Ingmaro Bergmano (1918–2007) zoną

Filmas „Bergmano sala“ (Bergman Island, rež. Marie Nyreröd, 2004), sumontuotas iš pokalbių, įrašytų ketveri metai iki režisieriaus mirties, prasideda vaizdu iš oro: kamera pakibusi aukštai virš jūros, kuri tamsiai mėlyna ir užima beveik visą ekraną, tik viršuje švyti siaura dangaus juosta. Daugiau

Šokis virš kalbančio miško. Naomi Kawase vizijos

Silvija Butkutė

Centimetras per sekundę – tokiu greičiu, šaknimis skleisdami elektros impulsus, vieni su kitais bendrauja medžiai. Subtiliame informacijos perdavimo procese taip pat dalyvauja gamtos stichijos: vėjas, lietus, specialus greito reagavimo grybienos būrys, vabzdžiai ir žinduoliai. Pasak gamtininko Peterio Wohllebeno, knygos „Paslaptingas medžių gyvenimas“ autoriaus, egzistuoja teorija, jog miškus apraizgęs pasaulinis miškatinklis, Wood Wide Web, sudarytas iš skirtingų rūšių medžių ir jų tarpusavio keitimosi informacija strategijų. Jie maitinasi, socializuojasi, dauginasi, depresuoja, sensta, o pajutę pavojų prakaituoja, skleisdami įvairios cheminės sudėties ir aromato baimės kvapą.

Tokį salsvą, nosį riečiantį kvapą uodžiu perskaičiusi apie naktines operacijas Pelesos botaninio parko draustinyje, išgirdusi apie rudeninę medžiapjūtę Labanoro girioje, net prisėdusi ant modernaus suolelio mieste – tik ant paties kraštelio, ieškodama paunksmės po dar per jaunu importiniu medeliu. Sudirgintomis juslėmis, deguonies trūkumo užspaustais smilkiniais, slepiuosi kino teatre, kur žaliuojančias smegenis apšviečia ekranas, ir priimu 11-ojo Tarptautinio Kauno kino festivalio kvietimą pabėgti į sakuromis žydinčius Jošino kalnus.

Kasdienis medžių gyvenimas vyksta kaip sulėtintame kine – jie auga lėtai, sudaryti iš mažų ląstelių, kuriose nedaug oro, aktyviems veiksmams atlikti reikia ištisų mėnesių. Jie nepavaldūs skubėjimui, o romantiškas šakų šnarėjimas, kalbant apie energiją, kainuoja kalorijas, reikalingas sušokti energingą fokstrotą. Laiko ir lėto gyvenimo būdo filosofijos sąvokos sieja paslaptingą medžių gyvenimą ir pasaulyje pripažintą japonų režisierę Naomi Kawase. „Užaugau Japonijoje, Naros miesto apylinkėse, kurios gamta ypač turtinga. Jei nori išvysti vyšnių žydėjimą – lauk pavasario, jei nori paskanauti persimono – teks palaukti rudens. Koks svarbus yra laukimas“, – sako ji.Daugiau

Peter Greenaway: Kinas – mirštantis menas

Kalbina Stasys Baltakis

Peteris Greenaway’us nėra režisierius. Jis save vadina kino gamintoju (panašiai Jonas Mekas sakėsi esąs filmininkas). Man Peteris labiausiai primena mokslininką, teoretiką, tyrinėtoją. Nežinau, ar dar kas nors taip nuodugniai ir išsamiai yra išanalizavęs Rembrandtą, jo personažų pozų ir rankų pozicijų reikšmes, pasitelkiant kompiuterius skaičiavęs dailininko naudotus atspalvius iki septynių milijonų, kai jo gimtojoje anglų kalboje spalvoms nusakyti tėra penkiasdešimt žodžių.Daugiau

9 nepamirštamieji

Silvija Butkutė

Vokiečių filosofas Walteris Benjaminas yra sakęs, jog Vakarų žmogus nebežino, kaip išnaudoti laisvą laiką ir net bijo artėjančio savaitgalio. Laisvo laiko išties turime nedaug, tačiau kartais jo vis tiek pasitaiko. Tuomet iškyla klausimas: „O ką dabar veikti?“ Todėl kartais skelbsime įvairių mažųjų recenzijų rinkinius, kurių tikslas yra padėti susiorientuoti, ką laisvu laiku žiūrėti / skaityti / aplankyti. Šįkart – dokumentinių filmų apie įvairius menininkus rinkinys, kurį jums rekomenduoja Silvija Butkutė ir žurnalas „Nemunas“.Daugiau

Akio Kaurismäkio beieškant, arba (ne)vykęs pasivaikščiojimas po Helsinkį

Silvija Butkutė

Yra tik vienas vertas neapykantos, tai „aš“. Bet su juo reikės praleisti visą gyvenimą.

Christophe Andre „Netobuli, laisvi ir laimingi“

Tą rytą aš susikroviau į lagaminą idilišką „Ikea“ katalogą, neseniai pradėtą rašyti dienoraštį, vidutiniškai šviežio riešutų sviesto stiklainį, greitai paruošiamus grikius, rankšluostį ir šampūną. Taupydama vietą apatinukus sukišau į šlepetes, o jas mikliai įgrūdau kažkur tarp Patti Smith „Tiesiog vaikų“ bei Jurgos Lago „Liucijos“. Daugiau

Mėginimas perkąsti Didįjį Obuolį

Stasys Baltakis

Nėra miesto, kuris taip gerai bei įspūdingai atrodytu ekrane, kaip Niujorkas, ir drauge būtų taip lengvai atpažįstamas. Paryžius? Galbūt. Kaskart pamatęs „bokštus dvynius“ pagalvoju: čia filmuota prieš rugsėjo 11-ąją, čia – jau po. Taip, ten kurti filmus nepigu, dėl to kino juostos apie Niujorką (NY) dažnai sukamos Vankuveryje, Toronte ar kokiame kitame didmiestyje, bet šiandien kino gamyba NY tiesiog verda.Daugiau

Arūnas Matelis: Visi filmai – Dievo buvimo reklama

Kalbina Erika Drungytė

Lietuvių dokumentinio kino režisierius Arūnas Matelis jau bemaž 30 metų jautria poetine kalba pasakoja istorijas apie žmogų. Kartais jas net sunku pavadinti dokumentinėmis, nes jausmo dinamika priverčia pamiršti, kad ekrane ne surežisuotas veiksmas, o kadrai iš pažįstamo, mums artimo pasaulio, kuriame gyvena vieniši, vargstantys, liūdintys, kenčiantys, sergantys, šviesūs, laimingi, tikintys, laukiantys, nugalintys… Daugiau

Vaiva, atnešusi subtitrus į Havajus

Silvija Butkutė

2018 m. sausio 13 d. Įrašas feisbuke, kalba netaisyta:

„Pasaulis gali baigtis gražią dieną. Šiandien ryte į mūsų telefonus atėjo pranešimas, kad Havajai bus bombarduojami, kad tai NE apmokymai ir tučtuojau visiems slėptis. Akimirką spoksojau į tuos sakinius, bandydama aprėpti prasmę. Tada pašokau ir puoliau krautis krepšį. Pasiėmiau liemenėlę. Tada galvoju, nx man ta liemenėlė? Čiupau megztinį, vaistus… Kokius imti vaistus? Rūbus vaikams, sauskelnes, dvi knygas. Greičiau greičiau greičiau. Per tiek laiko, gal jau ir būtume žuvę. Atvažiavome į rūsį, aš vis dar su pižama. Prieš savaitę džiaugiausi, kokia ji graži, kad tinka ne tik miegoti, bet ir laukan eiti. Išsipildė. Bet niekad nemaniau, kad išsipildys mano močiučių pasakojimai. Apie karus, apie bombas, apie išgyvenimą. Tikiuosi, neišsipildys.“

Skamba kaip scena iš įtempto veiksmo trilerio, tačiau tai – rašytojos Vaivos Rykštaitės, jau keletą metų gyvenančios Havajuose, realybė. Ketvirtos kartos kaunietė, filosofijos magistrantė, keliautoja, keturių romanų („Plaštakių sindromas“, „Kostiumų dama“, „Viena Indijoje“, „Trisdešimt“), dviejų knygų vaikams („Ugnikalnio deivė ir Džonas iš Havajų“, „Jūratė, Kastytis ir Mikas“) autorė. Dualią asmenybę – Justą gyvenime, Vaivą literatūros pasaulyje – seku socialiniuose tinkluose. Ryžtingai kaip havajietiški rykliai naujienų sraute plaukia jos įrašai apie margą Havajų kasdienybę: ugnikalnių išsiveržimai, vegetariška mityba ir joga, radybos second-handuose, lietuviško gintaro verslas egzotiškuose kraštuose, asmenukės su žindomu naujagimiu (paskutinį kartą tas pats kūdikis buvo sėkmingai pervystytas gatvėje Romoje ir dar sėkmingiau „apkalbėtas“ šimtų komentatorių). Nuo feminizmo iki globalinio atšilimo temų, komentarai apie ne tik parašytas, bet ir perskaitytas knygas bei rekomenduojamus filmus. Visada aktualūs, kontekstualūs, argumentuoti ir įtikinantys Vaivos pasvarstymai apie kiną, publikuojami spaudoje bei įvairiose filmų entuziastų grupėse, paskatino nepraleisti progos ir pakalbinti gimtajame Kaune trumpai viešėjusią rašytoją. Labai nuoširdžiai iš pirmų lūpų: apie raudoną kilimą po Vaivos kojomis, apie tai, kaip filmus žiūri amerikiečiai, karminio kino rekomendacijas ir svajones apie scenarijų filmui pagal savo knygą.

„Dar gyvendama Kaune, žinojau – bernams nepatinka filmai su subtitrais, – juokiasi mano pašnekovė, kol leidžiamės laiptais į galerijos „Nyčės ūsai“ rūsį. – Tada, daugiau nei prieš dešimtmetį, Kaune nuomodavomės DVD iš prekybos centre esančio nuomos punkto. Trilerius, veiksmo, siaubo filmus… viską, kas made in USA. Kai išvykau dirbti ir studijuoti į Londoną, pasikeitė mano draugai, aplinka. Dirbau slaugytoja, tad naktinėjimai prie ekrano buvo mano pagrindinis užsiėmimas. Žiūrėjau visko ir daug. Susipažinau su Davido Lyncho filmografija, įsileidau į savo kuklų gyvenimą snobišką kino pasaulį.

Į kiną kaip kritikė, ne tik kaip žiūrovė, pažvelgiau sugrįžusi į Kauną. Nutiko taip, kad susilaužiau ranką ir pusę metų likau gulėti ant sofos pas mamą. Kelionių po Indiją knygą „Viena Indijoje“ jau buvau parašiusi, po vieno kūrybinio etapo jaučiau impulsą imtis kito. Visai atsitiktinai radau kvietimą prie Tarptautinio Kauno kino festivalio komandos prisijungti jaunuosius kino kritikus. Labai operatyviai parašiau savo pirmąją filmo recenziją apie Woody Alleno „Džesminą“ (Blue Jasmine, 2013) ir mane atrinko. Pamenu, festivalyje buvau vyriausia recenzentė. Reikėjo perlipti per savo ego – dauguma komandoje buvo jaunesni, tačiau apie kiną jau žinojo daugiau už mane. Teko kruopščiai įsigilinti, kas yra kino kritika ir kaip rašyti apie filmus.

Netrukus vyko kitas festivalis Taline, filmų žurnalas „Nisimazine“ rinko kritikų komandą recenzuoti jaunų režisierių darbus, ir vėl patekau tarp laimingųjų. Taline patyriau magiškąją kino kritikos pusę – festivalio organizatoriai mus apgyvendino bute pačioje senamiesčio širdyje. Buvo žiema, per naktis rašydavome recenzijas, jas komentuodavo profesionalai, tekstai buvo publikuojami visoje Europoje žinomoje kino platformoje.Daugiau

Bengalų kinas – Indijos nepriklausomo kino vėliavnešys

Šarūnas Paunksnis

Indija Vakaruose apipinta mitais ir išankstinėmis nuostatomis – vieni ją suvokia kaip kontrastų šalį, lygiagrečiai kupiną skurdo ir turto, kiti – kaip dvasingumo šaltinį. Greta šių stereotipų egzistuoja dar vienas – jog Indijos kiną, kuris ten yra be galo populiarus, reprezentuoja šokių, dainų ir spalvų kupinos melodramos, dar žinomos Bolivudo vardu. Šis straipsnis nėra apie Bolivudą, bet apie gilią kinematografinę tradiciją, apie kurią Vakaruose, o ypač Lietuvoje, dažnai žino tik Indija besidomintieji – bengalų kiną.Daugiau

Repeticija gyvenimui Walto Disney’aus šešėlyje

SILVIJA BUTKUTĖ

Kai Holivudo aktorius spiria Holivudui šiknon

Stasys Baltakis

Mano susigalvota teorija nebūtinai teisinga, tai tik mano idėja, taigi nežiūrėkit į ją pernelyg rimtai. Esu įsitikinęs – geri režisieriai yra labai geri aktoriai. Kartais tiesiog genialūs. Toli pavyzdžių ieškoti nereikia – „Skrydyje per Atlantą“ (1984) akį traukia ir Jono Vaitkaus, ir Eimunto Nekrošiaus tikri ir įtaigūs personažai.Daugiau