fbpx

Meistro Švankmajerio keistenybių kabinetas

Silvija Butkutė

Kartą vienoje Prahos valgyklų užsisakiau „Svíčková na smetaně“ – lėkštę pusiau iškepusio čekiško jautienos kumpio, skęstančio kraujo spalvos spanguolių padaže ir pagardinto plakta grietinėle. Jei kada nors lankėtės Čekijoje, pritarsite, kad šalies nacionalinė virtuvė verčia pasistengti tariant patiekalų pavadinimus ir gerai padirbėti virškinant dideles porcijas riebaus maisto. Suraukusi nosį šakute knebinėjau bohemietišką kulinarinį paveldą, kol į pietus iš pastalės šliurpdami pradėjo rangytis rausvi, seilėti ir mėsingi liežuviai, atklydę iš animacinio filmo „Maistas“ (Jidlo, 1992), kurie plakė, kad jų autorius, vienas žymiausių Europos animatorių, čekas Janas Švankmajeris, sukūrė savo paskutinį filmą. Mano meilė tradicinei čekų virtuvei šalta kaip vakarykščiai kniedlikai, tačiau apie šio režisieriaus manifestuojamą siurrealizmą, kafkišką Prahą ir švankmajerišką maištą jos pavasaryje reikia kalbėtis, kol… nevėlu.

Įkvėpęs tokius režisierius kaip Timas Burtonas, Terry’is Gilliamas, Johnas Lasseteris, – J. Švankmajeris yra gyva Čekijos kino legenda. Jo kūryba kupina grotesko, ironijos ir gimtosios šalies aktualijų. Janas gimė 1934-aisiais manieringoje Prahoje, ten tais pačiais metais susibūrė Čekoslovakijos siurrealistų grupė, vėliau, jau rezistencijos laikotarpiu, ji veikė kaip svarbi pogrindinės kultūros dalis. Pasinėręs į vizualiuosius menus, 1963 m. J. Švankmajeris ėmė aktyviai dalyvauti siurrealistų veikloje ir pakliuvo į keblią situaciją – pirmieji jo sukurti filmai neatitiko stalinistinės cenzūros kriterijų. Komunistines idėjas įgyvendinančiai Čekoslovakijos valdžiai nebuvo priimtina provokatyvi, juodojo humoro, smurto, siaubo ir groteskiškų vaizdinių prisotinta jauno menininko vizija. Cenzūros siautėjimą tuometinėje kultūroje puikiai iliustruoja istorija apie 1970 m. J. Švankmajerio filmą „Kostnice“, kuriame ekskursijų gidė lydi grupę vaikų į žymiąją Sedleco kaulų koplyčią Kutna Horos miestelyje. Čia jai išsprūsta žodis „graffiti“, ir jį cenzūros sergėtojai užfiksavo kaip vakarietiškų simbolių propagandą. Šiandien jau galime pamatyti „Kostnice“ versiją su originaliais dialogais, o tada juosta dienos šviesą išvydo tik pasakojimo herojų tekstus „paslėpus“ po neutraliu muzikiniu garso takeliu.

Politika keitėsi, tačiau valdančiųjų nusistatymas prieš J. Švankmajerio kūrybą išliko: 1982 m. jo filmas „Dialogo dimensijos“ (Možnosti dialogu) sulaukė tarptautinio įvertinimo, tačiau tuo pat metu Čekoslovakijoje buvo demonstruojamas komunistų partijos susirinkimuose kaip pavyzdys, kokį kiną socialistinėje šalyje kurti draudžiama. Neatsitiktinai vėlesniuose režisieriaus darbuose tiek daug literatūros klasikos ekranizacijų – lėlinė animacija buvo vienintelis būdas apeiti prievaizdų kontrolę. Geriausiai žinomos iš jų: Lewiso Carrollo „Alisa“ (Něco z Alenky, 1988) ir Johanno Wolfgango von Goethe’ės „Faustas“ (Faust, 1994), abi persmelktos išskirtinai šiam kūrėjui būdingos makabriškos estetikos.

2018-11-22
Tags: