Žiūrovas ar skaitytojas neprivalo žinoti, kas slypi už kūrinio. Su autoriumi yra kitaip… Autoriui paranku ir naudinga kažką žinoti, ypač jei kūrinyje figūruoja istorinės aplinkybės ar istoriniai personažai…

Buvo keistas laikas. Mes, to meto paaugliai ir vyresni, dar nenumanėm, kad tuoj prasidės Sąjūdis, bet intuityviai jautėm, jog kažkas aplink kinta. Ir neįsivaizdavom, kas gali įvykti. Galbūt skamba juokingai, bet svarus to meto faktas – vaizdo įrašų suklestėjimas, videokasečių nuoma ir videosalonai, net traukiniuose. Taip pamatėm ne tik Bruce’ą Lee, bet ir Fellinį ar Coppolą. Taip išvydom filmą „XX amžiaus piratai“ (1979). Tai buvo pirmasis sovietinis blokbasteris. Sovietų Sąjungoje jį pamatė 90 mln. žiūrovų. Talgatas Nigmatulinas tapo pirmąja sovietų kino „superžvaigžde“.

Toj terpėj pradėjo sklisti įvairūs ezoteriniai mokymai. Asmenys rinkosi į grupes, ne viena jų virto sekta. Mano aprašomoj sektoj atsirado ir Nigmatulinas.

Talgato Nigmatulino žūtis, sektos lyderių Vilniuje įvykdytas baisus susidorojimas, supurtė Sovietų Sąjungą. Tuos, kurie jį mylėjo asmeniškai ar kaip menininką: aktorių, poetą, rašytoją. Daug kas klausė, kodėl kovos menų čempionas nesigynė ir išvis kodėl priklausė sektai ir jos vadovams mokėjo milžiniškas duokles…

Pradėjau rašyti scenarijų. Susitikau su įvairiais žmonėmis, kurie man padėjo dėlioti savąją istoriją. Bendravau ir su tais, kurie tiesiogiai ar netiesiogiai dalyvavo tuose įvykiuose. Kai kurie atsisakydavo kalbėti.

Bet „1985“ – ne tik apie sektą ar Nigmatulino žūtį. Taip gimė pagrindinė herojė Severija, kurios gyvenimą tais metais ir aprašiau.

1985

Scenarijaus ištraukos

Taglato pasakojami Severijai jo gyvenimo epizodai – vaikystė, siekis tapti režisieriumi, dvasinio mokytojo paieška, kino filmai, šlovė… Dalį pasakojimo mes matome.

Nida. Vakaras.
TAGLATAS (ant kopos apkabinęs Severiją kužda į ausį). Praradau kažkada mylimąją… praradau tėvynę… praradau protą… suradau tave… suradau save.
SEVERIJA. Tu man kalbi lyg eilėmis.
TAGLATAS. Nes myliu tave, Severija. Kaip niekada.
SEVERIJA (tyliai). Ir aš… kaip niekada.
TAGLATAS. Bet aš nesu lyrikas, greičiau delyrikas. Susirimavo. Kaip blogam poetui.
(Po pauzės) Kai tau bus labai sunku ar skaudu, prisimink tuos, kurių jau nėra ir kuriuos mylėjai. Žinai, vyrai ir moterys dažnai nesusikalba, nes vyrai suprasti negali, o moterys nenori.
Severija šypteli.

Severijos kambarys. Naktis.
Švelni ką tik Severijos uždegtos lempos šviesa apšviečia nuogus prakaituotus Severijos ir Taglato kūnus. Galvos ant pagalvės.

TAGLATAS. Ar tu buvai pas Nizrą ir Mabajų? Ten, stepėje.
SEVERIJA. Buvau.
TAGLATAS. Mylėjaisi?
SEVERIJA. O kaip tu manai? Tai juk mokymo dalis (ironija geležiniam balse).
TAGLATAS. Mokymo…
SEVERIJA. Jūsų mokymo. Neliūdėk, aš juk tave myliu. O ten išėjau iš proto. Bet grįžau. Taglatai, grįžk ir tu. Ką tu su jais turi bendro? Gal ir tu mane myli mokytojams paliepus?
TAGLATAS. Nekalbėk taip, Severija. Nežudyk manęs. Aš jau „užrišau“, esu čia dėl tavęs, Severija.
Severija suima delnais Taglato veidą, ilgai žiūri, po to pabučiuoja į kaktą.
SEVERIJA. Mielasis mano suaugęs mylimas vaikas.

<…>

Severija iškeliauja pas Taglatą, kur jis vaidina kino filme. Filmavimo aikštelės šurmulys. „Tai aktorė iš Lietuvos“, – taip Taglatas visiems pristato Severiją.

Maskva. Mabajaus butas. Vakaras.
Virtuvėje Mabajus ir Taglatas.

MABAJUS. Tu net su batais. Skubi?
TAGLATAS. Ne, bet apie mokymą nešnekėsim. Visai šią gyvenimo akimirką nenoriu jūsų girdėti. Man reikia laiko. Man reikia pabūti vienam. O pinigus atnešiau. Už filmą man sumokėjo. Tau reikia daug, o aš uždirbu daug. Aš juk tarybinio kino žvaigždė. Tu esi visų mokytojų žvaigždė. Dvi žvaigždės. Ar ne per daug šiam mažam danguj…
MABAJUS. Taglatai, visada tave mylėjau ir mylėsiu. Tu čia ne dėl pinigų, o todėl, kad tikime tom pačiom vertybėm. Mes juk vienu keliu žingsniuojame.
TAGLATAS. Tai tu žingsniuoji, aš seku iš paskos. Štai pinigai ir aš keliauju savo mažučiu keliuku.
Taglatas išsitraukia iš švarko kišenės pluoštelį banknotų ir padeda ant stalo.
Eina link buto durų, Mabajus paskui jį. Taglatas sustoja ir ištiesia ranką. Mabajus šios nepaspaudžia.
MABAJUS. Ar tiesa, kad draugauji su ta lietuve?
TAGLATAS. Netiesa, aš ne draugauju, aš ją myliu.
MABAJUS. Tai tu ją myli labiau nei savo kelią… O dėl Severijos… Žinai, mokinė ji šiaip sau, bet boba tai gera. Buvo pas mus.
Skausmas ir įniršis Taglato veide. Atidaro duris ir išeina.

Maskva. Taglatas savo draugų aktorių būrelyje. Gėrimai, dainos ir pokalbiai iki ryto. Taglatas pasidalija abejonėmis savo keliu ir susvyravusiu tikėjimu mokytojais Mabajum ir Nizra. Visi sutartinai Taglato prašo nuo šių atsiriboti.

Severijos draugų ratelio dvasiniai lyderiai suabejoja Nizros ir Mabajaus dvasinio kelio tikrumu, švarumu ir jų pačių vertybėmis. Abejonės įsiutina Nizrą ir Mabajų. Šie atkeliauja į Vilnių su trijų vyrukų palyda. Į Vilnių tuo pačiu metu iškviečiamas ir Taglatas.

Severijos namai. Naktis.
Telefono skambutis. Severija stveria telefono ragelį.
TAGLATAS. Tai aš. Taglatas.
SEVERIJA (suklususi). Pažinau.
TAGLATAS. Atleisk, kad taip vėlai. Aš ne tuščiai. Poryt būsiu Vilniuje. Turiu prašymą. Noriu pasikrikštyti. Ar gali sutarti su šventiku? Tos cerkvės netoli tavo namų.
SEVERIJA. Žinoma.
TAGLATAS. Atvykęs tau paskambinsiu, sudie… Atleisk už skambutį tokiu metu.
SEVERIJA. Ką tu.
TAGLATAS. Žinai… Norėjau tau pasakyti… (Pauzė kitoje ragelio pusėje.)
SEVERIJA. Ką?
TAGLATAS. Nieko… Kai susitiksim…

<…>