fbpx

Kai Holivudo aktorius spiria Holivudui šiknon

Stasys Baltakis

Mano susigalvota teorija nebūtinai teisinga, tai tik mano idėja, taigi nežiūrėkit į ją pernelyg rimtai. Esu įsitikinęs – geri režisieriai yra labai geri aktoriai. Kartais tiesiog genialūs. Toli pavyzdžių ieškoti nereikia – „Skrydyje per Atlantą“ (1984) akį traukia ir Jono Vaitkaus, ir Eimunto Nekrošiaus tikri ir įtaigūs personažai. Giuseppe’ės Tornatore’ės filme „Paprastas formalumas“ (A Pure Formality, 1994) Romanas Polanskis aktoriniais gabumais lenkia Gérard’ą Depardieu visa galva. O aktoriams, nors dažnai jų gyvenimo siekiamybė – tapti režisieriais, šią svajonę įgyvendinti sekasi gan prastai arba vidutiniškai. Netgi puikūs aktoriai, pavyzdžiui, Edwardas Nortonas, Melas Gibsonas, Benas Affleckas, George’as Clooney’is, Clintas Eastwoodas, yra ne patys stipriausi režisieriai. Išimtys – Sofia Coppola, Charlie’is Chaplinas, Terry’is Gilliamas, o labiausiai, mano galva, graikų kilmės vienas įtakingiausių XX a. Amerikos kino režisierių Johnas Cassavetesas – tik patvirtina taisyklę. Tad liaukimės vardinę kitus ir pakalbėkime apie šį genijų.

Cassavetesas buvo vienas iš nepriklausomiausių, visai atsilupęs nuo platinimo sistemos, nors pats, kaip aktorius, buvo neatsiejama Holivudo dalis. Ir ne todėl, kad taip susiklostė ar taip pasirinko nuo pat savo režisūrinės karjeros pradžios – taip atsitiko po poros neatsipirkusių jo filmų, kurie neblizgėjo ne dėl Johno kaltės. Po tų nesėkmių jis pasakė: „Aš geriau kanalizacijoje dirbsiu, nei gaminsiu filmą, kuris man nepatinka“, – taip nutrūko Holivudo ir režisieriaus Cassaveteso draugystė, o kaip aktorius jis buvo labai populiarus, honorarai padėjo jam sukti savo paties kino juostas. Dažnai prie projektų prisidėdavo ir draugai, jo filmų aktoriai, kurie neimdavo užmokesčio už vaidybą arba sutikdavo gaut atlygį, kai filmas atsipirks, o kartais ir finansiškai remdavo patį gamybos procesą.

Pirmasis Cassaveteso filmas „Šešėliai“ (Shadows, 1959) dar ir šiandien tebestebina. Dažnas kritikas pavadina šios kino juostos režisierių Amerikos nepriklausomo kino išradėju, bet mes juk žinome, kad buvo ne visai taip, tiesa? Kita garsenybė, Martinas Scorsese’ė, pabrėžia, kad „Šešėliai“ pradėjo kitokį kiną ir kad būtent Cassavetesas buvo tas režisierius, kuris Martinui įskiepijo mintį, kad jis taip pat, ir iš tikro, gali kurti filmus. „Šešėliai“ labai instruktyviai parodė, kad su improvizuojančių aktorių trupe galima kurti savotišką ir originalų pasakojimą. Ir forma, ir turinys buvo nauji. Tokia „gyva“ kamera, toks dokumentinis stilius vaidybiniame kine, tokia gvildenama konfrontacijos tarp juodaodžių ir baltaodžių tema iki tol nebuvo regėti. Aktorius Peteris Falkas viename interviu kalbėjo: „[…] net keletą metų prieš kam nors sužinant apie Martiną Lutherį Kingą, jaunas žmogus, neturėdamas nė trisdešimties metų, nutarė sukurt ir sukūrė filmą apie juodaodžių ir baltaodžių santykius. Kažkas pasakė, kad Johnas matė aušrą valanda anksčiau nei kiti, ir tai buvo teisybė.“

Įdomi „Šešėlių“ gimimo istorija. Cassavetesas visad darė tai, ką svajojo daryt, o jį palaikė tėvas, pats gyvenęs laisvamaniškai: sugebėjęs uždirbt daugybę pinigų, paskui juos prarast, bet niekad nenustodavęs džiaugtis gyvenimu, vaikais ir jų pasirinkimais. Taigi Johnas studijavo teatrą ir anglų literatūrą, televizijoje ir filmuose penktajame dešimtmetyje daugiausia vaidino Jameso Deano tipo personažus. Altruizmo skatinamas subūrė bedarbių aktorių trupę ir kartu su jais domėjosi Stanislavskio sistema, improvizavo, svajojo, kūrė. Viename radijo šou papasakojo klausytojams, kad su tais bendraminčiais aktoriais galėtų susukti net filmą ir pats nustebo, kai šie susiuntė jam 20 tūkstančių dolerių būsimam projektui. Neliko nieko kito, kaip tapti kino kūrėju. Pridėjęs dar tiek pat asmeninių ir savo šou verslo draugų lėšų, jis 16 mm kamera, neturėdamas jokio scenarijaus, pradėjo filmuoti nespalvotą pasakojimą. Tai buvo improvizacijos su gan nepatyrusiais aktoriais: naudojant jų tikrus vardus veikėjams, sprendžiant tądien kankinusias problemas, gyvenant ir pasakojant apie nuosavą bohemišką pasaulį ir artimą subkultūrą. Filmas užburia savo dokumentišku braižu ir pulsuoja tarsi džiazas Charleso Minguso muzikos vibracijoje. Ne tik dokumentiškas stilius, bet ir stambūs planai, kartais aktoriaus nugarai užstojant pusę kadro, judanti kamera, primenanti namų kiną, nuostabus garso takelis šiandieniniam žiūrovui sukelia šiuolaikišką ir gyvą pojūtį. Filme nėra vientisos ir stiprios istorijos – tą tikriausiai sąlygoja aktorių neprofesionalumas ir režisieriaus patirties stygius, daugybė etiudų nelimpa vienas su kitu – tiesiog išlenda amatininkiškumas. Jonas Mekas, pažiūrėjęs „Šešėlius“ 1959 metais, rašė: „Teisingai suprastas ir padoriai pristatytas, jis galėtų daryti įtaką ir pakeisti toną, objektyvią esmę ir stilių viso Amerikos nepriklausomo kino. Ir jis jau tai daro.“ Filmas 1960-aisiais buvo pažymėtas Kanų ir laimėjo kritikų prizą Venecijos kino festivaliuose. Žinoma, sėkmę ir kino mėgėjų palaikymą lėmė ir tai, kad Cassavetesas pats jau buvo žymus aktorius ir pritraukė daug spaudos dėmesio, be to, žiūrovai norėjo tikėti amerikietišku kinu, jau pribrendusiu naujai kokybei, galinčiai prilygti prancūziškajai Naujojo kino bangai, vylėsi, kad avangardas jau čia, už kampo, jau Niujorke.

2018-02-23
Tags: