fbpx

Skurdo romantizavimas svarbiausiuose 2018-ųjų filmuose

Vladas Rožėnas

Praėjusiais metais buvo populiaru atsigręžti į paprastą žmogų. Prisiminti laikus, kai gyvenimas atrodė gražesnis, pinigų – daugiau, net saulė švietė dažniau. Kalbėti apie tuos, kurie ypatingi būtent todėl, kad pilkoje kasdienybėje išsaugo teisingus principus. Ne, turiu mintyje ne populistinę politikų retoriką, o filmų ir kultūros siekį į centrą pastatyti eilinį žmogų, kuris, paradoksalu, taip sudievinamas.

Vis dažniau kino ekranuose pasirodantys auksinės širdies varguoliai, kurie dar nepamiršo, ką reiškia būti doriems ir dosniems, pabrėžia, matyt, daugelio jaučiamą sutrikimą – šiais sudėtingais laikais niekas nėra balta ar juoda. O norėtųsi…

Kad šie paprasti, skurstantys veikėjai dažniausiai gyvena praeityje arba bent jau praeities sąlygomis – nekeista. Taip galime dūsauti: „Ech, kokie anuomet buvo žmonės, ech, kokie laikai“, daug nesiaiškindami, ar jų atvaizdavimas tikslus. Lygiai taip, kaip Donaldo Trumpo rinkėjams nebūtina aiškiai apibrėžti, kada tiksliai Amerika paskutinįkart buvo puiki ar didinga. Nes tai tikriausiai net nėra susieta su konkrečiu laiku ar aiškia vertybių visuma, bet su emocijomis grįstu įsitikinimu, kad anksčiau viskas buvo paprasčiau, o ribos tarp teisinga ir neteisinga – aiškesnės. Ir kad turėtume iš to pasimokyti.

Žinoma, kine kasdienybės tema nagrinėta šimtus kartų ir įvairiausiais rakursais. Lygiai tas pats pasakytina ir apie skurstančiuosius, kurie visuomet laikėsi socialinio kino dėmesio centre. Tačiau negalėčiau įvardyti, kada dar buvo taip populiaru išaukštinti tokį veikėją bene iki šventojo, nuolat akcentuojant: gamta – gerai, miestas – blogai, galvoti apie kitą – gerai, rūpintis savimi – blogai, ir, svarbiausia, iš skurdo ateina išmintis, o iš pinigų – tik godumas.

Regis, siekis atsigręžti į neypatingą, tačiau vertybinį pagrindą turinčią kasdienybę būdingas ne tik kinui. Visai neseniai tarp perkamiausių knygų mėnesių mėnesius laikėsi J. Williamso „Stouneris“, pernai kiekvienas save gerbiantis literatas turėjo būti skaitęs R. Jacobseno „Neregimuosius“, o užpernai – R. Seethalerio „Visą gyvenimą“. Tad omenyje reikėtų turėti paprastą faktą – idėjos mene neišvengiamai atspindi idėjas socialinėje plotmėje.

Kino kontekste toks grįžimas prie praeities, dėmesį sutelkiant į „paprastą“ žmogų, ryškiausiai matyti filmuose „Laimingasis Ladzaras“ (Lazzaro felice) ir „Roma“. Pavyzdžių galima rasti ir daugiau, tačiau šie du pasakojimai pateko į, ko gero, visus 2018 m. geriausiųjų dešimtukus bei dvidešimtukus, kur tik jiems tai leido sąlygos.

Būtina pabrėžti, kad tiek „Laimingasis Ladzaras“, tiek „Roma“ yra beveik visapusiškai puikūs kūriniai. Jie naudoja vizualiai sodrią kino kalbą, stilių puikiai pritaiko žinutei ir dramą randa kasdienybėje, o ne tradicinėse klišėse. Tačiau abi „paprastą“ žmogų aukštinančios juostos apžioja daugiau, nei gali sukramtyti.

Ladzaras (akt. Adriano’as Tardiolo’as) gyvena ūkininkų šeimoje. Naktis jie leidžia susigrūdę lovose po tris, ir kuo toliau, tuo akivaizdžiau, kad kaimo žmones jų viršininkė „baronienė“ laiko vergais (tad ir šis „titulas“ jai suteiktas neatsitiktinai). Nepaisant to, Ladzaras likimo smūgius sutinka į visas puses tiesdamas pagalbos ranką. Kai „baronienės“ sūnus Tankredis (akt. Luca Chickovanis) aikštingai pabėga nuo savo viskuo pertekusio gyvenimo rūmuose, šis jam padeda kaip išmanydamas. Tankredžiui pabandžius geradario širdį suvirpinti juodu pavadinant broliais, Ladzarui net į galvą nešauna, kad tai galėtų būti melas.

„Šventasis arba kvailys“ – tokia frazė skambėjo ir filmo pristatyme „Scanoramoje“, ir per jo reklamos kampaniją. Kitaip ir nepasakysi – kaip dar įvardyti tą, kuris pasitiki visais ir viskuo, niekada nepyksta ir negaili savęs?

Neatsitiktinai kūrinio pavadinime Ladzaras yra būtent „laimingasis“ – juk gali̇̀ turėti daug, kaip Tankredis, bet jaustis nuskriaustas ir nemylimas, o gali̇̀ neturėti nieko ir būti laimingas, nes juk duodantysis yra laimingesnis nei gaunantysis. Ne pati originaliausia išvada, tačiau sunku ginčytis, kad neteisinga.

Vis dėlto švento arba kvailo elgesio vaizdavimas antroje juostos dalyje netrunka pasiekti minties seklumų. Veiksmui persikėlus į miestą pagrindinis herojus aplinkybių priverčiamas dalyvauti apgavystėse ir plėšikavimuose, nors pats ir nesupranta, ką daro. Naujieji jo kompanionai pikti ir šykštūs – kaip toks nebūsi, kai gyveni gatvėje ir tenka skaičiuoti kiekvieną centą maistui. O gal tai visai nebūtina? Ladzaras draugams parodo, kad prie pat jų lūšnų auga valgomų uogų ir žalėsių – kam pirkti, jei čia pat yra nemokamai. Ir kaipgi mes, miestiečiai, pamiršome tai, ką žino net kaimo kvailelis?

Vėl sutikęs Tankredį Ladzaras vienintelis nesupranta – jį ir vėl apsuks aplink pirštą. Bet kai galiausiai jaunuolis iš buvusių savo vergų atima paskutinius eurus, jie, doro Ladzaro pavyzdžio pamokyti, nesupyksta ir sako: „Reikia – imk.“

2019-01-25
Tags: