Prieš kiek laiko ėjau pro karuselę ir stabtelėjau pasidžiaugti kartu su vaikais. Iš tiesų, maždaug dvimečių veideliuose atsispindėjo daugiausia džiaugsmas. Vis dėlto, ne tik jis. Buvo aiškiai justi, jog kai kurie patys bijo vieni tokiu greičiu važiuoti ir sėdėti prie vairo. Kartu jie didžiavosi, kad yra tokie dideli ir vairuoja. Mačiau ir susidomėjimą, kas bus toliau, ir nerimą, nežinant, kur dabar yra tėvai. Galėjau stebėti, kaip visi šie jausmai keitėsi ir reiškėsi neįprasto judėjimo svaiguly. <…> Pamaniau sau: toks greitas sukimasis ratu jų kūnams gali atrodyti kaip kažkas svetimo, neįprasto, bauginančio. Išlipus jų veidai atrodė sunerimę, sutrikę. Visi vaikučiai stipriai įsikibo į tėvus. Galbūt, dingtelėjo man, toks malonumas visiškai netinka vaiko sielai, jis nėra įgimtas. Tai dirbtinis įrenginys, kuriuo žmonės šiandien uždirba pinigus.

Alice Miller „Kūno Maištas“

Gyvenimo karuselės metafora tokia įprasta kiekvienam mūsų kaip pusrytinė kava. Mechaniškai manevruojame, bėgame, sukamės lyg naminiai žiurkėnai. Kartais atrakcionai lekia kaip pašėlę, o sukilęs adrenalinas teikia nepaprastą malonumą. O būna, kad nuo staigių karuselės amplitudės svyravimų pykina ir, pasauliui beprotiškai skubant pro šalį, norisi desperatiškai ją sustabdyti ir iššokti į niekur. Psichoterapeutė Alice’a Miller parke matytą situaciją su žaidžiančiais vaikais dėl emocijų dvilypumo pavadino „jausmų karusele“. Filmo, apie kurį yra šis straipsnis, režisierius Seanas Bakeris – irgi tokios karuselės stebėtojas, o gal, tiksliau tariant, viso karuselių parko, utopiškos „Saulėtosios valstybės“ Floridos jurisdikcijoje, angelas sargas. Naujausiame jo filme „Floridos projektas“ (The Florida Project) išgirsite atrakcionų ūžesį ir vaikų krykštavimus, tačiau pompastiškos linksmybės vyks anapus kameros. Filmo projektas vystomas Walto Disney’aus pramogų parko pašonėje, Kisimio mieste (JAV). Čia motelių kompleksai spalvingi kaip Weso Andersono „Viešbutis „Didysis Budapeštas“ (The Grand Budapest Hotel) scenografija, tačiau veikėjų gyvenimai visiškai priešingi saldžiai atrakcionų cukraus vatai.

Režisierių S. Bakerį atradau per filmą „Mandarinas” (Tangerine, 2015) – tai istorija apie vieną emocingą transseksualios herojės Sindy dieną tvankiose Holivudo gatvių džiunglėse, sužinojus apie vaikino išdavystę. Pirmą kartą jį žiūrėjau, nes rūpėjo ištirti, kaip atrodo kinas, sukurtas trimis „iPhone 5S“ telefonais. Taip pasielgta praktiniais sumetimais: kūrėjų komanda negavo prašyto finansavimo filmui realizuoti, todėl idėją įgyvendino mobiliuoju. Antras „Mandarino“ seansas įvyko norint dar kartą pakvėpuoti didmiesčio oru, apsunkusiu nuo moteriškų kvepalų ir cigarečių dūmų, pasėdėti su filmo herojėmis visą parą dirbančioje spurginėje, siurbčiojant Americano. Dar norėjau palydėti ir pasitikti saulę, tol, kol pavargusios nuo misijos išgyventi, šios Holivudo gatvių aktorės nusiaus aukštakulnius, nusivalys ryškius lūpdažius ir nusiims ilgaplaukius perukus. Žmogaus smalsumas yra fundamentali savybė ir filmo režisierius S. Bakeris puikiai jį tenkina, neįkyriai sekdamas šio filmo personažus, suteikdamas žiūrovui retą progą pabūti kailyje to, kurio neįsivaizduotume net labiausiai „amsterdamiškame“ sapne. Filmas įsiminė egzotiška savo tema, iškirtinai subtilia režisieriaus pajauta iš arti perteikiant kitokį gyvenimo būdą ir mažo „iPhone“ telefono didelio grožio kinematografija. „The Guardian“ kino apžvalgininkas Peteris Bradshaw rausvai purpurinį „Mandarino“ koloritą pavadino „magiškais urbanistiniais saulėlydžiais“ ir buvo visiškai teisus – kartą pamačius, visomis savo sinefiliškomis juslėmis norėsis patirti šiuos purpurinius peizažus vėl ir vėl. „Mandarinas“ režisieriui plačiai atvėrė duris į kino industriją ir po šio partizaninio filmo sėkmės kitam S. Bakerio filmui jau pranašauti Oskarai. Mums visiems pasisekė, kad ilgai laukti kito šio talentingo režisieriaus darbo nereikėjo