fbpx

Mėginimas perkąsti Didįjį Obuolį

Stasys Baltakis

Nėra miesto, kuris taip gerai bei įspūdingai atrodytu ekrane, kaip Niujorkas, ir drauge būtų taip lengvai atpažįstamas. Paryžius? Galbūt. Kaskart pamatęs „bokštus dvynius“ pagalvoju: čia filmuota prieš rugsėjo 11-ąją, čia – jau po. Taip, ten kurti filmus nepigu, dėl to kino juostos apie Niujorką (NY) dažnai sukamos Vankuveryje, Toronte ar kokiame kitame didmiestyje, bet šiandien kino gamyba NY tiesiog verda.

Seniai buvau Niujorke ir labai jo pasiilgau. Tai – visų miestas, tikra pasaulio kultūros sostinė. Pamenu, kai 1994 metais, pirmą kartą atvažiavus į Didįjį Obuolį ir pasidėjus lagaminus elementariam nebrangiam viešbutėly, kuris tada kainavo tik 80 dolerių nakčiai, išėjęs gatvėn pasijutau saugiai ir jaukiai; šis jaukumas priminė babą, jos globojantį buvimą ir mano vaikystės vasarų miestą Sedą – tas milžiniškas ir neaprėpiamai paslaptingas pasaulis kerėdavo kiekvieną mirksnį. Ten taip daug visko vyko: autobusų stotis pilna keleivių, joje aliumininis krūzelis, lenciūgu pririštas prie didelio puodo, pilno gėlo vandens troškuliui numalšinti, aibės parduotuvių ir judesio, keistų istorijų ir žmonių, jų džiaugsmų ir skriaudų, bet nė lašo baimės ar nesupratimo, nes šalia buvo mano baba Stefanija, kuri su visais rasdavo bendrą kalbą bei žinojo, kaip kiekvieną praeivį pašnekinti. Ji man sediškių istorijas pasakojo kaip savo, aiškindama, jog tas piktas todėl, kad jam gyvenime nepasisekė, kitas – nes visą jo šeimą išvežė, tas yra turtingas, kadangi jis darbštus žydas, o telšiškis Kikilas išties labai bagotas, nors ir atrodo kaip ubagas; vietinė įžymybė, Sedos miesto vištgaidis, nors yra nabagas, bet tiesiog tokiu gimė, juoktis ir tyčiotis nevalia – tai buvo babos supratimas, jos globojantis pasaulis. Netiesa, kad Niujorke esi niekam neįdomus, tu visiems įdomus bei reikalingas, kiekvienam barui ir praeiviui, kiekvienam miestiečiui, kurie turistus mėgsta kaip save pačius ir niekada nekritikuos dėl išvaizdos, polinkių ar nuopuolių, bet pakalbins ir pasidalins istorijomis. Niujorkas yra puiki vieta emigrantui, vienišiui, pravažiuojančiam, žmogui, ilgam nuklydusiam toli nuo namų, – jiems šis miestas labai savas, jaukus kaip pas mamą. Toks jis ir stebint iš šalies. Tai būdinga ne visiems megapoliams, bet NY šis jausmas visada buvo ir bus, netgi tada, kai galingiausio bei įtakingiausio pasaulio miesto titulą atims Tokijas ar Šanchajus.

Niujorke kasmet įvyksta virš šimto skirtingų mastų ir reikšmių renginių, skirtų kinui: garsūs Tribekos, Bruklino ir Tarptautinis Niujorko, svarbūs Vudstoko bei Azijos, mažesni, bet žavūs Tarptautinis vaikų, Graikų, Indų, Lenkų, Turkų, Kolumbijos, Madų, Žydų ir Sefardų žydų, Kanapių ir Dronų kino festivaliai, – tikrai nesiruošiu visų išvardinti. Akivaizdu, čia daugelis mėgsta žiūrėti filmus didžiuosiuose ekranuose, taip palaikydami šią įspūdingą įvairovę.

NY inspiruoja muzikus, teatralus, dailininkus ir, žinoma, kino kūrėjus; jame filmai ne tik rodomi, bet ir statomi – tai buvo viena iš kino sostinių dar gerokai iki Holivudo atsiradimo. Amerikos rytų pakrantėje užgimė pramoninis kinas: prodiuseris Lubinas Lubinvilyje, Pensilvanijoje, Edisonas – paviljonuose Naujajame Džersyje, Bronkse bei Manhatane skaitlingai gamindavo filmus, dešimtimis kas savaitę, ir, žinoma, kai kurie jų buvo apie Niujorką. Pirmas filmas čia parodytas 1896 metais, sukurtas 1901-aisiais, o po sėkmingiausios visų laikų pirmosios garsinės kino juostos „Džiazo dainininkas“ (The Jazz Singer, 1927), kurioje pagrindinį vaidmenį atliko Alas Jolsonas, gimęs Seredžiuje 1886 metais (pagal dokumentus – Asa Yoelsonas), Brodvėjaus žvaigždė, savo laiku brangiausiai apmokamas pasaulio aktorius, George’o Gershwino dainos „Swanee“ populiariausias atlikėjas, filmus Niujorke ir apie Niujorką pradėjo tiesiog „kepti“. Miesto savivaldybės duomenimis, šiandien be pauzių čia sukama apie 120 kino juostų ir televizijos projektų, per metus išduodama 12 000 leidimų filmuoti. Gyventojai galėtų reikšti pretenzijas dėl problemų parkuojant mašinas ar stumiant vaikų vežimėlius, bet jie to nedaro ir tikrai nenori, kad filmai Didžiajame Obuolyje nebūtų gaminami – kino treileriai, komandos maitinimo stalai, gamybos asistentai su „Walkie-Talkie“ ant kiekvieno kampo jau seniai tapo kasdienybe. Paskutiniais metais industriją įsiūbavo ir taikoma mokesčių lengvata – auditoriai „Camoin Associates“ nustatė, kad 2014 metais NY kino pramonė sukūrė 30 761 darbą ir akumuliavo apie 5, o kitais metais – apie 8,7 milijardus dolerių, aplenkiant net Šiaurės Holivudu vadinamą Vankuverį Britų Kolumbijoje, Kanadoje. Noriu pasidžiaugti, kad mokesčių lengvata, augindama kino industriją ir keldama filmų kokybę, puikiai veikia ir Lietuvoje – čia ji siekia 20 proc., o Niujorko valstijoje iki 30 proc. Kaip ir Lietuvoje, NY reikia pakovoti, norint surinkti geidžiamą filmavimo komandą už „įkandamą“ kainą, tik mūsuose dar nėra kraštutinumų, apie kuriuos pasakojo prodiuseris ir režisierius Mike’as Birbiglia, kai iš baro išėjusi įbimbusi mergina pribėgusi žiūri į režisieriaus monitorių bei kritikuoja kadro kompoziciją – tokios kino gamintojų koncentracijos dar nepasiekėme.

2018-06-22
Tags: