Kuris kino režisierius pirmas gaus Nobelio premiją? Larsas von Trieras? Spėju, kad taip. Bent jau yra labiausiai jos vertas. Mano galva, XIX a. von Triero atitikmuo, rusų rašytojas Fiodoras Dostojevskis, Nobelio premija būtų įvertintas kaipmat – jis bene pirmasis sugebėjo nusigauti į tamsiąsias žmogaus sielos gelmes ir pabandė jas perprasti. Ne be reikalo šis autorius laikomas literatūros klasiku ir reikšminga figūra ištisoms literatūros, filosofijos, teologijos atstovų kartoms – tiek kūrėjų, tiek kritikų, tiek ir skaitytojų. Jei F. Dostojevskis tebebūtų gyvas, jei būtų mūsų amžininkas, dėl įvertinimo nekiltų jokių abejonių. Šio rašytojo kūryboje ieškome savęs, analizuojame aplinkinių žmonių gyvenimus, o ir jis pats vadinamas racionaliu, et(n)iniu, intuityviu intravertu. Lygiai taip kasdienis gyvenimas su egzistencinėmis problemomis yra siejamas danų režisieriaus Larso von Triero, kurio karjera tęsiasi jau daugiau nei keturiasdešimt metų, kūryboje – detektyviniai elementai, dramatiškumas, vaizduotės šėlsmas, netikėti veiksmo posūkiai prirakina prie ekrano ir neleidžia nuspėti net menkiausio būsimo minties vingio ar frazės. Taip, nemažai kas von Triero filmų negali žiūrėti ne dėl to, kad jiems neįdomu ar kad neįsikerta, bet todėl, kad neatlaiko sunkaus emocinio krūvio ir tamsos gylio, kaip kad dalis publikos neištvėrė ir paliko kino salę šių metų Kanų kino festivalyje, kur nekonkursinėje programoje pristatytas naujas režisieriaus darbas „Namas, kurį pastatė Džekas“ (The House That Jack Built, 2018). O štai kūrėjo gerbėjai dar ilgai atsistoję plojo seansui pasibaigus. Tačiau ar neturi geras filmas sukrėsti žiūrovo iki gelmių, kaip kad gera F. Dostojevskio knyga, Francio Bacono paveikslas ar Arvo Pärto muzika? Šiemet von Trierui buvo įteiktas prestižinis apdovanojimas, Danijos kultūrinė premija „Sonning Prize“, skiriama už reikšmingiausius nuopelnus Europos kultūrai; jos laureatą nominuoja Europos universitetai. Skirtingai nei Nobelio premija, „Sonning Prize“ neteikiamas kasmet, be to, tarp jį pelniusiųjų – ne tik politikai ar rašytojai, bet ir teologai, architektai, ir net keli kino režisieriai – Ingmaras Bergmanas, Michaelis Haneke’ė, dabar – ir von Trieras. Tvirta trijulė, ir visi jie, kaip kartą Larsas von Trieras yra išsireiškęs kalbėdamas apie savo tamsius, nepatogius žiūrovui filmus, yra akmenėliai bate.

Von Trieras režisuoti pradėjo būdamas vienuolikos, ir tai daro jau daugiau nei keturis dešimtmečius. Tiek vaikiškosios, tiek profesionaliosios karjeros pradžioje autoriaus filmai buvo jaunatviški, trumpametražiai, pilni manierizmo ir formos paieškų, bet dar studijuodamas Nacionalinėje Danijos kino mokykloje, kurią pradėjo lankyti pabandęs kino istorijos ir meno studijas universitete, būdamas 25-erių Larsas Miuncheno tarptautiniame kino mokyklų festivalyje (Filmschoolfest Munich) susirinko apdovanojimus už trumpametražius filmus „Noktiurnas“ (Nocturne, 1980), dabar nebedarantį jokio įspūdžio ir pasenusį visomis prasmėmis, bei „Paskutinė detalė“ (Den sidste detalje, 1981). Pirmoji ilgametražė juosta, atvedusi į didįjį tarptautinį pripažinimą ir atnešusi nemenką pelną, buvo „Nusikaltimo elementas“ (Forbrydelsens element, 1984), Kanuose pristatyta „Auksinei palmės šakelei“, pelniusi 12 įvertinimų, tarp jų ir Kanų „Vulkano apdovanojimą“, paprastai skiriamą už garso ar vaizdo naujoves bei pasiekimus. Tai pirmasis pirmojo von Triero trejetuko, dar vadinamo „Europos trilogija“, darbas, jo duoklė film noir stiliui: kriminalinis pasakojimas apie detektyvo Fišerio prisiminimus, kaip jis gaudė serijinį žudiką, nufilmuotas žemo slėgio natrio lempos šviesoje, primenančioje sepia tonavimą. Antroji trilogijos dalis „Epidemija“ (Epidemic, 1987) yra labiau siaubo filmas apie du scenaristus Larsą ir Nielsą (Nielsas Vørselis, scenarijaus bendraautorius), paskutinę minutę prodiuseriui rašančius scenarijų apie epidemiją. Šioje juostoje pirmą kartą pasirodo beveik visų von Triero filmų aktorius Udo Kieras – juodu puikiai sutaria ir drauge dirba jau kelis dešimtmečius. Daug kitų aktorių taip pat reguliariai bendradarbiauja su danų genijumi, o išimtys tik patvirtina taisyklę. Tiesa, tos išimtys buvo labai skambios – kalbu apie istorijas su Nicole Kidman ir visai neseniai, #metoo šviesoje, su dainininke Björk. Trečiasis filmas, kaip ir pati trilogija, vadinosi „Europa“ (1991), Amerikoje jis žinomesnis „Zentropos“ pavadinimu. Šioje kino juostoje vaidina tiek amerikiečiai, tiek vokiečiai bei švedai. Filmas vis dar labiau eksperimentinis nei tradicinis, nespalvoto vaizdo žaismė su spalvų inkliuzais. Paslaptingojo traukinio pavadinimą perėmė ir von Triero bei jo ilgamečio kolegos, prodiuserio Peterio Albæko Jenseno įkurta kino gamybos kompanija „Zentropa“.