Kiekvienų metų pabaigoje sulaukiame biografinių dramų apie įstabius pasaulio muzikantus: 2023-iaisiais tai buvo „Maestro“ (rež. Bradley’is Cooperis), šiemet – Bobo Dylano gyvenimo portretas dramoje „Visiškai nežinomas“ (A Complete Unknown, rež. Jamesas Mangoldas). Ir kasmet džiaugiamės bent viena žydiška komedija, greitai tampančia kino festivalių pažiba. 2021-aisiais pasirodė „Šiva kūdikis“ (Shiva Baby), supažindinęs žiūrovus tiek su režisiere Emma Seligman, tiek su nepriklausomų (indie) filmų aktore Rachele Sennott. 2023-iaisiais – Ari Asterio košmariškosios „Visos Bo baimės“ (Beau is Afraid); pats autorius savo kūrinį apibūdina kaip žydiškąjį „Žiedų valdovą“. Na, o pernai aptariamą titulą pelnęs nepriklausomo kino režisieriaus Nathano Silverio filmas „Tarp šventyklų“ (Between The Temples, 2024) pagaliau publikai pasiekiamas internetinėse platformose.

Kadrai iš filmo „Tarp šventyklų“ (rež. Nathanas Silveris, 2024). Filmo platintojo „Sony Pictures Classics“ medžiaga

Niujorke parašyta ir režisuota komedija pasakoja tragikomiškai romantišką istoriją apie po žmonos mirties gedintį, tikėjimą ir balsą praradusį sinagogos kantorių ir jo vyresnę mokinę, užsimaniusią keliais dešimtmečiais pavėluotos bat micvos (moteriška bar micvos versija, švenčiama, kai mergaitei sueina trylika), kuri padeda jam pamilti gyvenimą iš naujo. Jei tai skamba kaip puiki penktadienio pramoga šeimai, neapsigaukite. Nepamenu daugiau jokio kito pernai matyto filmo, savo nejaukumu sukėlusio norą bent sekundei sustabdyti tai, kas vyksta ekrane.

N. Silveris savo karjerą pradėjo kaip žymaus amerikiečių avangardinio teatro dramaturgo Richardo Foremano praktikantas. Jam iš karto buvo pasakyta, kad eksperimentinis teatras yra žuvęs, tad verčiau tesidomi režisūra. Nathanas taip ir padarė. 41-erių menininkas Lietuvoje mažai žinomas, nors jau sukūrė devynis ilgametražius filmus. Naujausiame didžiausio per ligšiolinę Silverio karjerą biudžeto filme pagrindinį vaidmenį atlieka daugeliui gerai pažįstamas Jasonas Schwartzmanas – dešinioji enigmatiškojo režisieriaus Weso Andersono ranka, dar ne taip seniai matytas „Asteroidų mieste“ (Asteroid City, 2023) bei Francio Fordo Coppolos retrofuturistiškoje pasakėčioje „Megapolis“ (2023).

Paatviravus apie „Tarp šventyklų“ nors-mirk-iš-gėdos momentus, „Nemunas“ gavo progą virtualiai susėsti su filmo režisieriumi ir pakalbėti apie šios komedijos statymo užkulisius.

Kaip sumanėte imtis tokio projekto?

2018 metais filmavau mini serialą „Iškerpant savo motiną“ (Cutting My Mother). Mama daug kartų vaidino mano darbuose, tačiau filme „Aktorius Martinesas“ (Actor Martinez, 2016) nutariau jos sceną iškirpti, mat ši visiškai „nelipo“ prie bendro konteksto. Mama man už tai neatleido… Gerindamas situaciją, nusprendžiau sukurti minėtąjį dokumentinį serialą. Sekdami mano motiną su kamera, apsilankėme jos sinagogoje. Šeimoje nešvenčiame daugumos žydų švenčių, tik Chanuką ir Paschą, niekada nevaikščiojome į šventyklą.

Taigi, pirmiausia mane nustebino pats faktas, kad mama priklauso sinagogai. Antra, sužinojau, jog filmuosime ją b’nai micvos [bat mic­vos ir bar micvos daugiskaita, – red. past.] pamokoje. Tada nė nesupratau, kaip neįprasta, kad ji ruošiasi savo bat micvai būdama 68-erių.

Kol tai „virškinau“, viename vakarėlyje pasidalinau šiuo atradimu su savo geru draugu Adamu Kirschu, kuris buvo kelių mano ankstesnių projektų viešųjų ryšių specialistas. Jis iškart pasakė – privalome sukurti apie tai filmą. Jei tiksliau, „turėtume padaryti „Haroldo ir Modės“ [Harold and Maude, rež. Halas Ashby’is, 1971] variaciją, kur vyresnio amžiaus bat micvos mokinė įsimyli savo jaunesnį kantorių ar rabiną“.

Ar, be „Haroldo ir Modės“, buvo kitų svarbių filmų, iš kurių sėmėtės įkvėpimo?

Į galvą ateina „Pasižadėjęs kitai“ [Heartbreak Kid, rež. Elaine’a May, 1972], taip pat vis sugrįždavome prie „Mažylio auklėjimo“ [Bringing Up Baby, rež. Howardas Hawksas, 1938], „Ali: Baimė ėda sielą“ [Ali: Fear Eats the Soul, rež. Raineris Werneris Fassbinderis, 1974]. Įtaką darė ir romantiniai „Praeities šešėlio“ [May December, rež. Toddas Haynesas, 2023] tipo filmai. Alberto Brookso juostos. Pavyzdžiui, scena, kai Benas atsigula viduryje kelio ir maldauja sunkvežimio vairuotojo jį pervažiuoti, gimė peržiūrėjus nemažai komedianto Jerry’io Lewiso medžiagos.

Skaičiau, kad Beno veikėją kūrėte jau turėdamas omenyje J. Schwarzmaną. Gal pamenate, kaip supratote, jog šį personažą privalo vaidinti būtent jis?

Kai pradėjome vystyti filmo idėją, mudviem su Chrisu [rež. C. Masonas Wellsas, – red. past.] pasirodė, kad būtų labai juokinga Jasoną, įkūnijantį kantorių, išvysti sinagogoje aukštutinėje Niujorko dalyje. Kad su jo gebėjimais išeitų labai smagus personažas. Įdomu tai, jog Jasonas niekada anksčiau nevaidino žydo, nors jo tėvas žydas (tą atspindi ir pavardė). Ne paslaptis – mudu su Chrisu esame didžiuliai Jasono gerbėjai. Tad pavertus jį „Tarp šventyklų“ centru, filmas iškart pasidarė labiau gundantis.

Ar buvo sunku J. Schwarzmaną prikalbinti kantoriaus vaidmeniui? Kaip viskas vyko?

Dirbti pradedu nuo scriptment – tai prozos ir scenarijaus mišinys be pastarajam būdingų dialogų, tarsi novelė. Parašę tekstą, nusiuntėme jį Jasonui. Nebuvome pažįstami. Mūsų laimei, vienas iš mano ankstesnių kolegų ir artimesnių draugų, prancūzų aktorius Damienas Bonnard’as, darbavosi su Schwarzmanu statant „Asteroidų miestą“. Jie visą vasarą praleido kartu, tad artimai susibičiuliavo. Taigi, Damienas užtarė mus geru žodžiu. Nuostabu, jog Jasonas pasitikėjo jo skoniu. Maždaug: „Jei Damienas rekomenduoja šį vyruką (mane), vadinasi, jis vertas mano laiko.“

Taigi, Schwarzmanas perskaitė mano pateiktą medžiagą, ir jau netrukus kalbėjomės telefonu. Pokalbis truko dvi valandas, kurioms praėjus jis tarė: „Nagi, susiskambinam dar kartą rytoj.“ Taip bendravome ištisus mėnesius.

Manau, Jasonas nerimavo dėl Beno vaidmens. Šį personažą kankina depresija, be to, jis privalo skaityti hebrajiškai. Buvo daug elementų, dėl kurių aktorius jautėsi nedrąsiai. Vieno interviu metu jis palygino tai su skiepais: žinojo, kad jam to reikia, tačiau drauge šito vengė.

Kadrai iš filmo „Tarp šventyklų“ (rež. Nathanas Silveris, 2024). Filmo platintojo „Sony Pictures Classics“ medžiaga

O jeigu Jasonas nebūtų sutikęs?

Problema ta, jog, nors turėjome aktorių sąrašą, nė vienas nejaudino taip, kaip jis. Tad nežinau, ar be Schwarzmano šis filmas būtų pasirodęs. Tai privalėjo būti Jasonas. Ir per stebuklą mes sugebėjome jį prikalbinti, nors ir buvo labai užimtas. Žinai, jis atskrido tiesiai iš „Megapolio“ filmavimo aikštelės, o paskui jau lėkė filmuotis „Queer“ (rež. Luca Guadagnino’as, 2024). Buvo gana beprotiška.

Scenas, kuriose pasirodo Benas, nufilmavome per keturias laisvas Jasono savaites. Šioms pasibaigus, viskas būtų pakibę ore – jo „Megapolio“ sutartis neturėjo galutinės datos. Darbus pradėjome be jokio draudimo, jokios garantijos, jog Schwarzmanas atvyks filmuotis mūsų komedijoje. Francis Fordas Coppola gavo parašyti laišką, kad Jasonas bus laisvas tada ir tada. Būtent šis laiškas ir leido pradėti filmavimą.

Kaip bendradarbiavote su Jasonu ir Carole?

Juokingiausia buvo tai, kad gavę patvirtinimą, jog Jasonas prisijungs prie filmo, vis dar nežinojome, kas vaidins Karlą. Viskas vyko tuo pačiu metu, kaip ir mano vestuvės. Nuvykau, susituokiau, ir visi mūsų šventės dalyviai apsirgo kovidu. Paskui laikas plaukė lyg karštligiškame sapne. Vieną naktį galvon toptelėjo aktorė Carolė Kane, ir supratau – tai privalo būti ji.

Tada viešėjau Paryžiuje. Kai paskambinau savo prodiuseriams ir scenarijaus bendraautoriui Amerikoje, visų reakcija buvo: „O, ji ideali!“ Susisiekėme su Carole. Nenutuokiau, ką ji pamanys apie mano darbo procesą ar patį projektą… Tačiau ji visada norėjo suvaidinti su Jasonu Schwartzmanu, kurį pamilo nuo pat „Rašmoro koledžo“ [Rushmore, rež. Wesas Andersonas, 1998]. Taigi, Carolė paprasčiausiai sutiko prisijungti būtent dėl jo.

Žinoma, mano režisūros metodika Kane kėlė šiek tiek abejonių. Galima sakyti, turėjau jai prižadėti, kad iki filmavimo pradžios scenarijus bus patobulintas. Nors ir labai stengiausi tesėti duotus pažadus, man nepavyko – mudu su Chrisu konstravome scenarijaus struktūrą iki pat paskutinės minutės prieš įjungiant kameras. Tad ji negalėjo ramiai ruoštis vaidmeniui. Laimei, galiausiai Carolė sugebėjo įžvelgti tokio darbo grožį.

Pagrindiniai filmo aktoriai pasižymi natūralia sinergija. Pamenu, kaip pirmą kartą per Zoom programą bendravome trise. Jasono ir Carolės veidai iššoko mano kompiuterio ekrane, ir iškart pajutau dinamišką dueto energiją, leidusią suprasti, kad filmas ir yra jiedu. Kad man reikia šiek tiek atsitraukti ir leisti jiems perimti kontrolę.

Turiu pripažinti – šabo vakarienės scena, ko gero, yra labiausiai stresą keliantis dalykas, mano matytas ekrane šiais metais. Netgi teko filmą sekundei stabdyti, nes negalėjau atlaikyti to nejaukumo… Gal galit atskleisti savo montažo metodiką?

Kaip filmavome vakarienės sceną? Visi aktoriai tiesiog šnekėjo vienas per kitą; toks metodas visuomet yra didžiulis galvos skausmas komandos nariams, besirūpinantiems montažu bei garsu, tačiau tai vienintelis būdas pasiekti tą [chaotišką] energiją. Jasonas sakė pats neįsivaizduojąs šios scenos kitaip. Jis sėdėjo savo stalo kamputyje ir, kad ir ką kalbėjo, nežinojo, ar tai bus išgirsta aplinkinių. Be to, negirdėjo, ką šnekėjo kiti. Visi kažką tauzijo vienas per kitą. Tai leido jam geriau įsijausti į situaciją, nei bandant paprasčiausiai ją suvaidinti.

Kalbant apie „Tarp šventyklų“ montažą: jo meistras Johnas McGarry’is, taip pat dirbęs prie mano filmo „Troškimo gatvė“ (Thirst Street, 2017), perskaitė prozinę scenarijaus dalį, tačiau praleido dialogo puslapius, tad bendrai suvokė siužetą ir kiekvienos scenos eigą. Jis sumontuoja savo scenos versiją, paskui mes tai aptariame. Atsižvelgdamas į mūsų diskusiją, Johnas darbą pašlifuoja. Manau, rezultatas – labai šaunus bendrų pastangų vaisius, neatsiejamas nuo montažo režisieriaus interpretacijos, kas jam atrodo efektinga, o kas – ne.

Kiek truko sumontuoti vakarienės sceną?

Apie tris savaites, nes Johnas darbuojasi chronologiškai, kaip, manau, ir dauguma jo kolegų. Jis iš karto buvo perspėtas, kad jau vien dėl to, kaip keistai viskas nufilmuota, laukia košmariškas medžiagos kratinys. Atėjus laikui montuoti vakarienės sceną, Johnas tarė: „Na, nemanau, kad bus taip blogai.“ Pradėjęs dėlioti medžiagą skundėsi: „O Dieve, tai iš tikrųjų košmariška!“

Koks jūsų mėgstamiausias visų laikų filmas?

Ko gero, Franko Borzagės 1937 m. juosta „Istorija yra rašoma naktį“ [History Is Made at Night], nes ji perteikia tikrą beprotišką meilę. Jauti, jog bet kuriuo metu gali nutikti bet kas. Visiška ekstazė. Tai vienas tų filmų, kuriuos žiūrėdamas jautiesi geresnis, pakylėtas.

Kas labiausiai žavi kuriant filmus?

Filmus dievinu, nes jie priverčia susidurti su gyvenimu, jo chaosu. Taip pat tenka rasti kalbą su daugybe skirtingų asmenybių. Filmui pastatyti reikia bent tuzino žmonių. Galima sakyti, norėdamas sukurti ką nors apie žmones, esi priverstais su jais dorotis. Trumpai drūtai: kinas yra energija, liudijanti gyvenimą. O tu, kaip režisierius, tarsi vagi iš jo. Galiausiai būni priverstas pripažinti, jog gyvenimas verda aplinkui, ir surasti jo energiją bei beprotiškumą.