Buenos Airės po beveik dviejų mėnesių, praleistų Argentinos provincijos džiunglėse, mane pasitiko atviru glėbiu: teatrais, muziejais, išpuoselėtais parkais, įspūdinga architektūra, gastronominiu paveldu, tango (labai daug tango), šokamo tiesiog centriniuose skveruose. Tą rytą prabudus Paryžių primenančiame Palermo Holivudo rajone esančiuose svečių namuose mano veidas panašėjo į iš terakotos atsainiai nudrėbtą kaukę: vasaris šiame didmiestyje – industrinių uodų, kurie negailestingai siurbia europietišką kraują, sezonas. Tačiau susitikimo su lietuvių kilmės menininke Verónica Parselis, daugelio vadinama tiesiog Verute, neatšaukėme. Anaiptol – buvau apstulbusi, kokia turininga diena laukė Lietuvą mylinčių argentiniečių šeimoje. Kartu su estetikos docente, dėstytoja, menininke ir kultūros entuziate V. Parselis leidausi į kelionę po pavojų ir grožio persmelktą miestą. Pokalbiai sukosi apie kūrybą, gyvenimo Argentinoje iššūkius, moteriškumą ir prie šeimos stalo iki šiol skambančias lietuviškas dainas.

TRISPALVĖ PALERMO RAJONE

Dalijamės matės puodeliu instagraminiuose Verónicos ir jos vyro, literatūros profesoriaus Danieliaus namuose, kurie įsikūrę istoriniame Buenos Airių statinyje – Palacio Los Patos. Šis pastatas, 1929 m. Palermo rajone sukurtas prancūzų architektų, su devyniais kiemais ir sodais užima visą kvartalą. Jorge Luisas Borgesas jį mini apsakyme „Nemirtingasis“ iš knygos „Alefas“: „Labirintas – tai namas, pastatytas tam, kad supainiotų žmones. Šiam tikslui pavaldi jo kupina simetrijų architektūra.“ Kalbėdamos mudvi maišome lietuvių ir anglų kalbas: pašnekovė droviai konstatuoja, kad lietuviškai supranta, bet šneka tik truputį. Klausiu, kokia jos šeimos atsiradimo Argentinoje istorija.

„Mano seneliai laivais kartu su kitais tautiečiais, palikusiais Dzūkiją, Žemaitiją ir Aukštaitiją, atvyko į šią šalį 1928–1930 m. Tėvai susipažino jau čia, lietuvių bendruomenėje, ir visada stengėsi išlaikyti protėvių papročius ir vertybes. Taigi nors gimiau Argentinoje, Lietuvos kultūra ir istorija glaudžiai siejasi su mano identitetu.“ Prakalbus apie lietuviškas tradicijas menininkė pasakoja, kad kai kurias perdavė seneliai, nes Argentinoje jos nepopuliarios. „Per Velykas marginame ir dekoruojame kiaušinius. Per Kalėdų vakarienę dalijamės kalėdaičiu. Gaminame kugelį, o kai buvau maža, šokau lietuvių liaudies šokius. Ištekant draugai laukė mūsų su tautinėmis juostomis, iš kurių buvo sudarę savotišką tiltą, turėjome juo pereiti. Su vaikais kasdienėje kalboje vartojame lietuviškus žodžius: įvardijame tai, kas skanu, brangu, perspėjame, kai reikia kažko pasisaugoti. Su mama nė dienos nepraleidžiame be „labas rytas“, „labanaktis“ ar „saldžių sapnų“. Lietuviškos dainos visada skamba mūsų šventėse ir minėjimuose.“

Moteris prisimena, kaip prieš porą dešimtmečių lankėsi Lietuvoje, Kaune ir Vilniuje rengė savo parodas. „Keliaujant ten labai jaudino susitikimai su dėdėmis, pusbroliais ir artimaisiais iš tėvų ir senelių pusės. Ypač įsiminė susitikimas su močiutės netikra seserimi – turbūt viso apsilankymo metu negalėjau nustoti verkti. Sovietų okupacija visos mano šeimos buvo išgyvenama su dideliu nerimu ir liūdesiu. Atsimenu labai skaudžias tremties, netekčių ir priverstinės emigracijos istorijas. Nuo pat vaikystės stengiausi perduoti šias patirtis draugams argentiniečiams, jie beveik visiškai nežinojo apie tai, kaip sovietai engė laisvę ir žmogaus orumą Baltijos šalyse. Kartu su broliu, kuris taip pat stipriai įsitraukęs į lietuvių bendruomenės veiklą ir puoselėja mūsų šaknis, 1990 m. rinkome parašus gatvėje, kad padėtume Lietuvai atgauti nepriklausomybę“, – jautriais prisiminimais dalinasi Argentinos lietuvė. Ji akcentuoja, kad būtent dėl šių priežasčių stengiasi atkurti ar užmegzti ryšius su mūsų šalies menininkais ir galerijomis, vėl pristatyti savo kūrybą Lietuvoje.

Verónica jau 21 metus yra ištekėjusi už Danieliaus, kilusio iš italų ir ispanų šeimos. Juodu jungia estetinės patirtys, meilė kinui, literatūrai ir menui apskritai. „Tikime, kad menas išsaugo žmogiškumą. Auginame du nuostabius vaikus, kuriuos dieviname: Theo ir Francisco. Jie kūrybiški, nuoširdūs ir jautrūs. Šiame pasaulyje tokie gali būti tik drąsūs žmonės.“

APIE MENĄ ISTORINĖJE LA BOCA KAIMYNYSTĖJE

Pamažu pradedame ruoštis į miestą. „Buenos Airėse gražu, netrūksta kontrastų. Architektūra nevientisa, kartais nedarni, chaotiška. Tempas gana greitas ir intensyvus. Šio miesto gyventojas levituoja tarp nuolatinių nerimo ir euforijos būsenų. Mes tarsi egzistuojame parengties režimu. Tačiau turime daugybę parkų, alėjų ir aveniu, barų ir kavinių, čia susitinkame su draugais, aptariame kasdienybę – tokia pertraukėlė rutinoje. Dažnai lankausi šalia namų esančiame Lotynų Amerikos meno muziejuje– tai puikiai įrengta privati tarptautinė kolekcija, ir Nacionaliniame dailės muziejuje, kuriame su malonumu ilgai žiūriu į tikras meno vertybes. Netoli gyvenamosios vietos yra ir Botanikos sodas – oazė su augalais ir medžiais…“ – šalies sostinės privalumais džiaugiasi Verónica.

Pirma mūsų stotelė – turistų pamėgta La Boca kaimynystė. Tai bohemiškas rajonas, išsaugojęs Buenos Airių praeities dvelksmą: čia ieškodami naujų galimybių atvyko imigrantai iš Europos. Vaizdinga vietovė, pilna intensyvių ir ryškių spalvų su unikalia atmosfera. Įvairiaspalviai namai driekiasi palei Río de la Plata upę, o uostas, kadaise priėmęs plūstančius atvykėlių laivus, vis dar primena šiuos svarbius istorinius įvykius. Pagrindinės gatvės Caminito namai, nudažyti laivų dažais, alsuoja tango ritmu ir aistra futbolui. Šioje erdvėje susijungia šiuolaikybė ir tradicijos. „La Boca rajone rasime labai įdomių muziejų, – mosteli ranka Verónica. –Fundación PROA, skirtas besikeičiančioms šiuolaikinio meno parodoms, Colón Fábrica, kur galime pamatyti scenografijų, kostiumų ir dekoracijų, sukurtų nuostabaus Teatro Colón pasirodymams, baletams ir operoms. Ir galiausiai – Benito Quinquelos Martíno, žymaus Argentinos menininko, kuris įkvėpimo semėsi iš uosto, laivų ir imigrantų kasdienybės, muziejus.“

Nardant triukšmingomis, sausakimšomis, mažų kiemelių ir stačių laiptų pilnomis gatvelėmis pamažu pokalbis pasisuka apie šiandieninio meno situaciją Argentinoje. „Ši šalis pasižymi labai turtingu ir įvairiu kultūriniu paveldu, bet netrūksta prieštaravimų. Argentinos istorija gana trumpa, bet galime didžiuotis daugybe talentingų menininkų ir intelektualų. Deja, šiandien patiriame gilią socialinę ir edukacinę krizę, susijusią su katastrofiškais politiniais sprendimais ir nekontroliuojamu skurdo ir nestabilumo augimu.“ Mano gidė priduria, kad čia neegzistuoja meno kūrinių pirkimo kultūra, o kolekcionavimas vis dar išlieka elitine veikla, vyrauja didelė konkurencija, užgožianti tai, kas iš tiesų galėtų būti naujo, kitokio.

„Daug meno kuriama andergraunde. Buenos Airės turi stiprią alternatyvią sceną ne tik vizualiuose menuose, bet ir teatre bei muzikoje. Tai galingas kūrybinis variklis, kuris veikia nepaisant visų iššūkių“, – sako Verónica.

NAUJOS PRASMĖS TAM, KAS PASMERKTA

Menas nėra tai, kas matoma, jis esti tarp mūsų ir regimybės.
Marcelis Duchampas

Po poros valandų skubame palikti La Boca, nes čia ima plūsti vakare vyksiančio futbolo mačo fanai. Gatvėse sustatyti pikniko stalai, kepamas maistas, dalinamasi gėrimais, skamba daug juoko. Jei neišvažiuosime, galime paskęsti melsvų sportinių marškinėlių jūroje. Pailsinti akis keliaujam į žalumą – Costanera Sur Ecological rezervatą. Tai privilegijuota erdvė, Buenos Airių gyventojams atverianti galimybę susitikti su gamta, vietiniais augalais ir egzotiškais paukščiais. „Man tai labai vertingas prieglobstis, leidžiantis pabėgti nuo chaoso ir pašėlusio triukšmo, kuris kartais veda iš proto“, – atvirauja V. Parselis. Vaikščiodamos po ekologinio rezervato takus akimirksniu nurimstame, susikaupiame. Išties – vidury miesto įžengiame į laukines, tarsi ankstesniame mano straipsnyje aptartos Tucumano provincijos džiungles. Įsivyravusi tyla – puiki proga pasigilinti į menininkės kūrybos filosofiją.

„Esu tarpdisciplinio meno atstovė. Tapau ant drobių, popieriaus, kuriu videomeną, išbandau kitas skaitmenines technikas, rašau poeziją, išleidau dvi knygas. Mano kūriniai laviruoja tarp racionalumo ir intuicijos. Per meninę praktiką atgaunu kūno, materialumo, afektinių būsenų galią. Kūryba išsiskleidžia dviem aiškiomis kryptimis: ekspresionizmo įkvėptas figūratyvumas, nagrinėjantis žmogaus būseną ir kelianti klausimus apie mūsų buvimo pasaulyje būdus, ir ab­strakčios serijos, atspindinčios vidines įtampas ir impulsus. Mano individualios patirties fragmentai susipina tarsi daugiabalsės prasmės klodai. Tai dialogas tarp vidinio ir išorinio pasaulių, kuriuose plaka gyvenimo ritmas ir jo ciklai.“

Teiraujuosi Verónicos, kuo jai patinka koliažo technika. „Ji man leidžia atlikti ritualinį naikinimo ir perkūrimo procesą: suteikti naujų prasmių tam, kas suardyta, atmesta, sunaudota ar pasmerkta išnykti. Įvairių medžiagų ir popierių sintezė tampa žaismingu veiksmu, kuris griauna visa apimantį racionalų diskursą, leisdamas įvykti atsitiktinumui ir nenuspėjamumui“, – samprotauja menininkė.

Netoli vieno rezervato įėjimų randame argentinietės menininkės Lolos Moros fontaną „Nereidės“ (Las Nereidas). Tai darbas, pagamintas iš baltojo Kararos marmuro. Autorės kūryba siejama su Renesanso ir Baroko formomis. „Jos darbai sulaukė Europos meno bendruomenės dėmesio – autoportretas iš Kararos marmuro buvo eksponuotas pasaulinėje Paryžiaus parodoje dar 1900-aisiais, – pasakoja Verónica. – Buvo planuota kūrinį nuolat eksponuoti Plaza de Mayo Buenos Airėse, tačiau bažnyčia apnuogintus kūnus įvertino kaip įžeidžius ir prasidėjo ilgas ginčas dėl tinkamesnės vietos. Moralistų spaudimas buvo toks stiprus, kad 1918 m. nuspręsta perkelti darbą į tolimesnį miestą Costanera Sur, kur jis ir liko iki šiandien. Autoportretas mane jaudina, nes simbolizuoja moterų vertę, moterišką galią įveikti cenzūrą ir tylą, kalba apie tai, ką istorija nutylėjo.“

TANGO ANT MOTERŲ TILTO

Pokalbiui pasisukus apie moters galią, bendrakeleivė mane vedasi prie kito unikalaus Buenos Airių objekto – netoli krantinės randame modernų Puerto Madero rajoną su tiltu, skirtu moterims. Taip, tai atskiras pėsčiųjų tiltas moteriškosios giminės garbei. 170 metrų ilgio ir 6,18 metrų pločio, jungiantis vakarinį miesto krantą su rytiniu. Pagamintas iš betono ir plieno, baltos spalvos, jo pakeliama centrinė dalis pakyla 90 laipsnių, kad per dvi minutes laivai galėtų praplaukti doką. Verónica pasakoja apie neįprastai aštrią tilto formą: „Formą ir pavadinimą įkvėpė pora, atliekanti tradicinį tango žingsnį: įstrižas rankos judesys vaizduoja vyrą, kuris per klubus laiko moterį.“ Einame į kitą kranto pusę, o pusiaukelėje sukasi tikri šokėjai – šviesiaplaukė mėlyna suknele skraido savo partnerio glėbyje. Tango ištakose poras sudarė vyrai, tad šokamas ant Moterų tilto jis primena pasaulio dualumo idėją. Net ir čia, moderniame Puerto Madero rajone, gyvas in ir jang simbolis.

Verónica balsiai pratęsia mano galvoje užgimusias mintis: „Būti moterimi – tai kažkas, ko niekada nenorėčiau keisti. Žaviuosi mumis, gebėjimu daryti šimtus dalykų vienu metu, empatija, talentu įveikti sunkumus, kūno stiprybe ir motinystės patirtimi – tai esminės mano kaip moters tapatybės realijos. Ilga feminizmo istorija skatina atsigręžti į didžiąsias mąstytojas, intelektuales ir menininkes, kurios jau seniai išsakė daugelį šiandien keliamų idėjų. Būtina reabilituoti visas tas moteris, kurios tyliai kūrė istoriją.“ Atminimui pasidarome nuotrauką prie šio feministinio tilto, abi kaip tyčia vilkėdamos manifestuojančiai ryškiai raudonai.

PASIKLYSTI BUENOS AIRĖSE IR VARTOTOJIŠKUME

„Šiuo gyvenimo momentu labiausiai mėgstu vaikščioti po miestą ir tyrinėti skirtingus rajonus: Palermo, Belgrano, Villa Crespo, Villa Urquiza, Almagro, Recoleta… Ėjimas atveria mano pojūčius, leidžia laisvai tekėti mintims ir subalansuoti emocijas. Man patinka terminas flâneur – su juo tapatinuosi. Vaikščioti be tikslo, praslysti per sistemos plyšius, sąmoningai nesilaikyti konkrečios krypties. Buenos Airės – nuostabus miestas pasiklysti“,– šypsosi Verónica.

Ar menininkui čia lengva? – klausiu. „Vertinu flâneur erdves, nes daug dirbu. Daugiau, nei norėčiau, bet Argentinoje reikia turėti kelis užsiėmimus, kad galėtum gyventi „gerai“. Edukatoriai ir menininkai turi patys susikurti savo kelią. Dėstau filosofiją muzikos, dizaino, architektūros ir kitų programų studentams. Man svarbu skatinti jaunuolius domėtis filosofija. Jei jų studijos susijusios su menu, siekiu gilinti ryšius tarp meno ir filosofijos – jų juk tiek daug!“

Verónica dirba parodų kuratore Argentinos katalikiškojo universiteto centrinėje bibliotekoje. „Žaviuosi knygomis kaip objektais, todėl daugelis parodų sukasi būtent apie jas. Man patinka kuruoti parodas, nes tai tarsi sujungia teorinį, tyrimais grįstą matmenį su praktiniais, konkrečiais aspektais, susijusiais su materija. Nuo 2016 m. esu Filosofijos katedros vadovė Salvadoro universitete. Vadybinė veikla kartais kelia nuobodulį, tačiau visada stengiuosi sutelkti dėmesį į tai, kas iš tiesų svarbu: švietimas yra tarnystė kitiems. Turime padaryti viską, kad jaunoji karta galėtų ugdytis, tobulėti intelektua­liai ir eiti pašaukimo keliu, juk tai bene svarbiausia ieškant gyvenimo prasmės“, – įsitikinusi menininkė.

Kalbėdama apie meną ji pastebi tendenciją, kad kūryboje dabar mažiau gylio, daugiau paviršutiniškumo, o lėtą ir dėmesingą mąstymą pakeitė siekis patirti kuo daugiau šokiruojančių akimirkų. „Yra labai įdomių ir patrauklių dalykų, bet tikroji meno esmė nyksta. Manau, kad vienas pagrindinių iššūkių kūrėjams šiandien – vartotojiškumas. Kaip gyventi iš meno, nepaverčiant kūrybos produktu? Iš tiesų menas turėtų atlikti pagrindinį vaidmenį žadinant sąmones, laužant dominuojančius diskursus, tyrinėjant gilumines ir aukščiausias žmogaus dvasios dimensijas. Tikiuosi, kad kultūra žmonijai padės įleisti šaknis į gelmę, kuri dažnai lieka nuošalyje“, – viliasi pašnekovė.

Panoraminių vaizdų kupina ilga diena Buenos Airėse baigiasi, kaip ir mudviejų su Verónica geriamas naminis limonadas. Atsigaivinusios pakylame, nuoširdžiai atsisveikiname ir pasukame skirtingais keliais: viena – toliau gyventi tarp nerimo ir euforijos neišsemiamų istorijų ir kontrastų mieste, kita – krautis lagamino į šalį, kuri su su tokia meile ir tiek sentimentų minėta šiame tekste. Ir – pas lietuviškus uodus, žinoma.