Praha. Šiame mieste netrūksta pasakojimų: nuo rūmų svitų istorijų, kurias saugo gotikos ir baroko sienos, iki šiandienos turistų, besisukančių tarp čekiško guliašo ir vietinio alaus, nuotykių. „Kafkiškas“ – vienas apibūdinimų, tinkamas įvairaus pobūdžio beviltiškoms situacijoms.“ Tokį taiklų užrašą radau Franzo Kafkos muziejuje, įkurtame prie populiariojo Karolio tilto. Sutinku – pati čia išgyvenau daug romantiškų ir tragikomiškų patirčių: negaliu pamiršti art deco kino teatrų, galerijų ir muziejų, pilių, šokiuose iki paryčių pamestų kurpaičių ir, žinoma, žymiojo skulptoriaus Davido Černý sukurtos sidabrinės F. Kafkos galvos. Ji stūkso pačiame Prahos centre ir kartas nuo karto apsisuka aplink savo ašį, tarsi primindama apie jo, moderniosios XX a. pradžios literatūros simbolio, susipynusias mintis, obsesijas ir metamorfozes.

Remiantis F. Kafkos biografija ir kūryba, pastatytas ne vienas filmas, tačiau kai jo gyvenimą ir palikimą imasi narstyti legendinė lenkų režisierė Agnieszka Holland, užplūsta džiaugsmas: galima tikėtis naujos perspektyvos. A. Holland nagrinėja politines, istorines, moralines dilemas, ir tai jai leidžia įsitvirtinti kaip vienai įtakingiausių šių dienų kino kūrėjų. Išskirtinis menininkės talentas – gebėjimas derinti estetišką vizualinį pasakojimą su socialinėmis realijomis, visada keliant klausimus, kurie žiūrovo nepalieka ramybėje ir po seanso (juk ir jūs negalite pamiršti „Žalios sienos“ / Green Border, 2023?). Tai, kad ėmėsi ekranizuoti šio rašytojo biografiją, kužda, jog šių metų „Kino pavasaryje“ rodytu filmu „Francas“ (Franz, 2025) režisierė kviečia atpažinti jame ne legendą, o paprastą mirtingąjį.

F. Kafkos dienoraščiai ir amžininkų liudijimai atspindi, kad menininkas itin kankinosi biurokratijos rutinoje. Tėvas jį įtaisė į klerko vietą Bohemijos karalystės darbininkų nelaimingų atsitikimų draudimo bendrovėje, veikusioje Prahos centre, Na Poříčí gatvėje 7/1075. Dviprasmiškas ryšys su kasdienėmis pareigomis taikliai atsispindėjo laiškuose: „Šis darbas man nepakeliamas, kadangi kertasi su vieninteliu troškimu ir pašaukimu – literatūra.“ Vėliau, 1911 m., dienoraštyje rašys: „Kai šįryt norėjau pakilti iš lovos, paprasčiausiai susmukau. Tai turi labai paprastą priežastį – pervargau. Ne biure, o užsiimdamas kita savo veikla.“ Rašytojas kaltina bendrovę, kad nelieka papildomo laiko kūrybai, ir neabejoja, jog toks dvigubas gyvenimas jį nuves į beprotybę.

Tai neblogai atspindėta Steveno Soderbergh’o 1991 m. mistiškoje dramoje „Kafka“, kur didžioji dalis siužeto sukasi herojaus darbovietėje. Film noir stilistikos kūrinys pasakoja apie tai, kaip menininkas netikėtai randa bendrovės pogrindį, kuriame planuojamos veiklos jį šokiruoja. Tačiau A. Holland filmas ryškiai skiriasi nuo kitų F. Kafkos gyvenimo interpretacijų: jis pasižymi subtiliu humoro jausmu ir jautrumu. Ne veltui režisierė pavadinimui pasirenka ne rašytojo pavardę, o vardą. Tad Franzo (akt. Danielis Dongresas) kūrybos ir rutinos biure supriešinimas mums, žiūrovams, atrodo beveik tragikomiškas, bet kartu labai artimas dabarties kartoms – tiems, kuriems vis sunkiau išsėdėti aštuonias valandas samdomoje pozicijoje ar kovojantiems dėl keturių darbo dienų savaitės.

Kadras iš filmo „Francas“ (rež. Agnieszka Holland, 2025)

Turime galimybę stebėti, kaip herojus nuobodžiauja, vis stengiasi ištrūkti iš biuro, net savo noru pasiprašo į kariuomenę. Ir nors eiti į darbą, kaip jau žinome, jam buvo kančia, reikia pripažinti, kad rašytojas jį atlikdavo gerai. Pavyzdžiui, 1913 m. su kolega konferencijoje pristatė pranešimą „Incidentų išvengimo organizavimas Austrijoje“, pasiūlydamas daugybę išradingų technologinių mašinų ir įrangos, naudojamų regione, patobulinimų. A. Holland šį faktą užfiksuoja gana aštriai ir komiškai – kruvinoje scenoje, kur savadarbėmis mašinomis žalojami žmonės, paraleliai rodoma, kaip konferencijoje Franzas pristato inovacijas.

1908 m. menininkas publikuoja savo pirmąjį tekstą Miuncheno žurnale „Hyperion“, o keli darbų fragmentai išspausdinami bičiulio, literatūros kritiko, dramaturgo, pagarsėjusio tuo, kad išsaugojo F. Kafkos rankraščius, Maxo Brodo almanache „Arkadia“. Talentingas kalboms, Franzas rašė vokiškai, tačiau laisvai komunikavo čekiškai ir prancūziškai, kiek vėliau išmoko ir hebrajų. Kadangi šeimos socialinė padėtis leido, jaunas vyras su minėtu draugu nemažai keliavo po Europą: Šiaurės Italija, Paryžius, Veimaras… Tačiau jam nebuvo nieko malonesnio, kaip ilgoms valandoms palinkti prie rankraščių. 1912-ieji kūrybiškai buvo itin produktyvūs: „Žmogus, kuris dingo“ (Der Verschollene), „Nuosprendis“, „Metamorfozė“. Dienoraštyje mini, kad jam akivaizdu, jog literatūra – pati produktyviausia veikla jo egzistencijai. „Viskas vedė šia kryptimi, o galios, kadaise skirtos mėgautis seksu, maistu, gėrimais, filosofija ir muzika, seko.“

A. Holland filme Franzas irgi pamišęs dėl rašymo: rodos, tai vienintelė paguoda ir galimybė atsitraukti nuo despotišku elgesiu pasižymėjusio tėvo Hermanno Kafkos (akt. Peteris Kurthas) kontrolės. Suvaržytas ir kankinamas daugybės kompleksų, menininkas rašydavo jam laiškus, liedamas tulžį. Tokia vidinė būsena tiksliausiai atsispindi žymiojoje „Metamorfozėje“, kur jaunas vyras, pavargęs nuo atsakomybės, priekaištų, kritikos, skausmingai transformuojasi į vabalą. Tiesa, filme net ir Hermanno personažas įgavęs grotesko bruožų – jis žiaurus ir negailestingas žodžiais bei elgesiu, bet gana komiškas ir nerangus dėl sutirštintų savybių. Sumenkęs, kaltas, nelaimingas – tokį gimdytojo šešėlyje save matė F. Kafka. Būtent tai paskatino iš bendrovės bėgti į kariuomenę. Tiesa, ne kas kitas, o tėvas prievarta grąžino jį į darbo vietą.

A. Holland ir Mareko Epsteino scenarijuje naratyvas gana chaotiškas, kaip ir nė viena iki galo nepabaigta F. Kafkos novelė. Visgi čia gana tiksliai atspindėti svarbiausi talentingo rašytojo gyvenimo įvykiai, kuriuose didelė reikšmė skirta jo gyvenimo moterims. 1912 m. F. Kafka sutinka filme dažnai minimą vokietę Felicę Bauer (akt. Carol Schuler), sarkastiškai vadinamą amžinąja nuotaka. Ji nelabai domėjosi filosofija ir nebuvo dieviško grožio, tačiau jųdviejų bendravimas tęsėsi net iki 1917 m. Jiedu paliko daugiau nei 500 laiškų ir atvirukų kolekciją. Per draugystės metus F. Kafka pasipiršo F. Bauer net du kartus, tačiau vis sulaužydavo pažadą ir vedybos neįvykdavo. Atrodo, rašytojui reikėjo ne tikros partnerystės ir šeimos, o meilės romano, kad pakurstytų kūrybinį stimulą. Itin nejauki filmo scena – kai sužadėtinių šeimoms susibūrus prie stalo būsimas jaunikis pasipusto padus. Vėliau, kaip byloja filmas ir biografijos faktai, tai taps savotiška jo vizitine kortele: filosofuoti, kvestionuoti ir vis iš naujo įsimylėti. Garso dizainą sukūrė Michaela Patríková, tik tai veikiau ne muzika, o kasdienis triukšmas, paryškinantis, kas vyksta Franzo galvoje, ir liudijantis jo neprognozuojamo, spontaniško elgesio prigimtį bei nuovargį nuo realijų. Kartais rašytojas atsisuka į kamerą, perskrodžia akimis žiūrinčiuosius ir tarsi klausia: „Ko iš manęs tikitės?“

Vadinamąjį ketvirtosios sienos peržengimo principą A. Holland naudoja ir dažniau. F. Kafkos sesuo Ottla (akt. Katharina Stark), jo geriausias draugas Maxas (akt. Sebastianas Schwarzas), netgi darbdavys vis dėbteli į žiūrovus ir pakomentuoja pačias intymiausias savo mintis bei samprotavimus apie pagrindinio veikėjo elgesį, taip ir išsakydami kritiką, ir parodydami susižavėjimą bei nuostabą dėl jaunuolio keistumo.

Grįžkime į 1917-uosius: menininką užklumpa pirmieji tuberkuliozės simptomai – tai viena pagrindinių priežasčių, kodėl buvo atšauktos sužadėtuvės su F. Bauer ir poros santykiai nutrūko. Po metų F. Kafka dar kartą bando vesti – šįkart Julie Wohryzek, bet ir šios sužadėtuvės išyra, leidimo nedavus naujos draugės tėvui. Tačiau Franzas – atkaklus: 1919 m. užsimezga nauji jausmai čekų žurnalistei, vertėjai Milenai Jesenskai (akt. Jenovéfa Boková). Dvidešimt ketverių žurnalistė tikėjo, kad F. Kafka yra genijus, o šis savo dienoraščiuose dažnai pabrėždavo jų nepaprastą intelektualinį ryšį, moters gebėjimą jį atjausti ir suprasti. Vis dėlto, nors vadino Mileną ugnimi, ir vėl pakartojo istoriją, nutraukdamas draugystę ir taip sudaužydamas jos širdį.

Rašytojas toliau aktyviai kūrė, nepasiduodamas kūno negalavimams: 1922 m. gimė „Pilis“ (išspausdinta tik 1927 m.). Be to, tuo metu jam skiriamos aukštesnės pareigos biure, kurį netrukus paliks dėl sveikatos ir norėdamas atsiduoti talentui. 1923 m. F. Kafka Miurice susipažįsta su Dora Diamant, jauna mergina iš ortodoksų žydų šeimos. A. Holland šiai meilės istorijai neskiria per daug dėmesio, tačiau iš filmo „Meilė pagal Kafką“ (Die Herrlichkeit des Lebens, rež. Georgas Maasas, Juditha Kaufman, 2024) žinome, kad jiedu persikrausto į Berlyną ir apsigyvena mažame butuke – taip bandoma atsitraukti nuo menininko šeimos. Visgi idilė tęsiasi tik metus – stipriai pablogėjus sveikatai vyras grįžta į tėvų namus žymiajame Old Tauno skvere Prahoje. Tų pačių metų balandį su Dora ir prižiūrinčiu gydytoju iškeliauja į sanatoriją Austrijoje. Rašytojas palieka pasaulį jau vasarą, nualintas ūmios tuberkuliozės.

„Francas“ – visiškas fiasko: vienodai įžūlus ir blankus. Beveik kiekvienas ryškus, ekscentriškas fantazijos pliūpsnis, puošiantis kadrą, blaško dėmesį, o didžiojoje filmo dalyje beveik nieko daugiau nedaroma, tik mechaniškai dramatizuojama F. Kafkos biografija“, – rašo IndieWire kino apžvalgininkė Sam Bodrajan. Ji kritikuoja, kad filmas visiškai neatitinka vikipedijoje pateiktos rašytojo gyvenimo istorijos. S. Bodrojan, paveikta šiurpios, dažnai tamsios ir apie politiką kalbančios A. Holland kinematografijos, užsimerkia prieš galimybę, kad šiuo filmu siekiama ne pateikti sausus faktus, analizuoti ir aukštinti kūrybinį palikimą, o atskleisti kitokį žvilgsnį į jaunąjį intelektualą, parodyti meilę, prisirišimą, kartėlį, nusivylimą, viltį ir susitaikymą, atsigręžiant į trumpą, bet intensyvų menininko gyvenimą. Režisierė sugriauna įsigalėjusį ligoto romantiko, filosofo Kafkos įvaizdį, primindama, kad jis tebuvo žmogus.

Pati A. Holland interviu „Variety“ pasakoja, kad išskirtinis susidomėjimas rašytoju paskatino ne tik sukurti šį filmą, bet ir kino studijoms pasirinkti Prahą: „Jis – labai atviras, bet kartu neprieinamas. Buvau susidariusi įspūdį, kad suprantu F. Kafką, kad jis man tarsi šeimos narys. Netgi fantazavau, kad juo rūpinuosi.“ Režisierė priduria, kad kuo daugiau gilinosi į menininko asmenybę, tuo labiau matė, jog jis nebuvo toks tamsus ir nevaldantis emocijų, kaip yra pristatoma, o labai sumanus ir net komiškas personažas. Vedina šio autentiško žvilgsnio, ji konstruoja filmą kaip interaktyvią patirtį pačiam žiūrovui: regime, kad retkarčiais kamera iš F. Kafkos laikmečio nuklysta į dabarties vaizdus, kur lankytojai šniukštinėja po rašytojo memorialinį muziejų, apžiūrinėdami jo knygas, atkurtą darbo kabinetą. Tiesa, šie kadrai – ne iš vienintelio oficialaus muziejaus Prahoje. Erdvės ekrane šiuolaikiškos ir baltos, o tikrovėje viskas skendi prietemoje ir raudonoje šviesoje, sąmoningai stengiantis atkartoti vingiuotą, šešėliuotą, abejonių, baimių ir dvejonių kupiną Franzo filosofiją. Ekrane – ne tik šiuolaikinės Prahos gatvės, parkai, bet ir menininko vardo užkandinė, į kurią gidai tarsi atsitiktinai atveda išalkusius turistus.

Jungtis tarp XX a. pradžios ir dabarties – stipriausias A. Holland įrankis, naudojamas reflektuoti pačią Čekijos sostinę, vis dar veikiamą žymaus modernisto gyvenimo, prie kurio geidžia prisiliesti tiek knygų, tiek šaldytuvo magnetukų su jo veidu gerbėjai. Tai savotiškas režisierės būdas pasakyti, kad tokios rutiniškos dilemos kaip karjera, meilė, finansai, politika svarbios ne tik Kafkai – jos aktualios ir dabarties žmogui, nepriklausomai nuo jo tautybės, išsilavinimo ar atostogų krypties. Filmo autorė žvelgia į rašytoją per žemiško herojaus prizmę, atitoldama nuo jo kaip literatūros žvaigždės, švęsdama jo egzistenciją, o ne mirtį. Tai drąsi interpretacija, bandant reabilituoti vardą, nuolat išnaudojamą kapitalistinėms reikmėms.

Visai šalia F. Kafkos muziejaus, netoli Vltavos upės kranto, įsikūręs labai čekiškas baras „Mlýnská“. Kas kartą lankydamasi mieste mėgstu ten užsukti, nors dėl populiarumo tarp vietinių staliuką rasti nelengva. Net ir kėdę prie baro – viena visada laisva, bet rezervuota jau minėtam menininkui D. Černý. Tam pačiam, kurio dėka Praha tapo skulptūrų po atviru dangumi muziejumi, labai mėgstančiam į „Mlýnská“ atlėkti vienračiu ir prie paties dekoruoto baro išlenkti bokalą čekiško alaus. Kafkiškas menininkas, pagalvoju stebėdama, kaip jis kažką mąsto, veidą paslėpęs po užkritusiais juodais plaukais. Ne dėl to, kad būtų komiškas, o todėl, kad kasdien jame vis mažiau Davido – kaip ir F. Kafka, jis virto šio miesto simboliu. Galbūt apie tai ir yra A. Holland filmas – praeitį ir dabartį jungiantį palinkėjimą neprarasti savęs.