„Prieš du tūkstančius metų Aristotelis klausė, kodėl didieji poetai, filosofai, menininkai ir politikai neretai būna melancholiškos asmenybės. Šis klausimas kyla iš senovės įsitikinimo, kad žmogaus kūną sudaro keturi pagrindiniai organizmo skysčiai (lot. humor), iš kurių kiekvienas atitinka skirtingą temperamentą: melancholikas, sangvinikas, cholerikas, flegmatikas. Manyta, kad santykinis šių skysčių kiekis formuoja mūsų charakterį. Garsus graikų gydytojas Hipokratas laikėsi nuomonės, kad idealus žmogus turi harmoningą šių keturių pusiausvyrą. Tačiau dauguma mūsų labiau linkstame į vieną ir kitą pusę.“ (Susan Cain, „Saldus liūdesys“)

Straipsnis skirtas vienam subalansuotam arba visų keturių tipų žmonėms – jame įvairiapusė, didinga, šiek tiek kandi ir sielą atverianti šių metų Venecijos kino festivalio (VKF) programa. „Aperol Spritz“ pavadinime minėtas ne veltui – be jo neaptariami kino seansai, nevykta ir atogrąžų karščio kupini diskusijų vakarai. Šiame gėrime, kaip ir kine, persidengia liūdesys, linksmumas, veržlumas, ramybė – tokius jausmingus sustabdytus kadrus parsivežiau iš kino Meka vienai savaitei virtusios Lido salos.

MELANCHOLIŠKI ŠIUOLAIKINIAI MAČO

Trys filmai, kuriuose pagrindiniai veikėjai yra vyrai. Nuo šokiruojančio naujo Džeimso Bondo amplua iki neurotiško architekto ir sužeistos sielos Džokerio. VKF vadovas Alberto Barbera filmus „Džokeris: Folie à Deux“ (Jocker: Folie à Deux, rež. Toddas Phillipsas, 2023) ir „Queer“ (rež. Luca Guadagnino, 2023) pavadino vienais svarbiausių programoje, nes, kad ir kaip būtų gaila, vis dar visuotinai priimta, kad vyrai neverkia, neklysta, giliai slepia vaikystės traumas ir slegiančias emocijas.

Tik paklausykite, Danielis Craigas, labiau žinomas kaip legendinis Džeimsas Bondas, filme „Queer“ atlieka pagyvenusio gėjaus Li vaidmenį. Tai vienas didžiausių festivalio siurprizų, skatinantis pamatyti režisieriaus ilgai kurtą kinematografinį projektą. Siužetas grįstas amerikiečių rašytojo Williamo S. Burroughso romanu „Narkašas“ (Junkie, 1953, liet. k. – 2009, išleido „Kitos knygos“), joje minimi paties autoriaus gyvenimo faktai – jis slėpė savo homoseksualumą ir patyrė lemtingą susitikimą su jaunesniu meilužiu Meksiko mieste. Netikėtas pagrindinio aktoriaus pasirinkimas yra vienas esminių „Queer“ populiarumo aspektų. Nagi, kas norėtų pamatyti kolektyvinėje pasąmonėje užfiksuotą superherojų Bondą, perteikiantį kitokį vyriškumą?

XX a. 6-asis dešimtmetis. Li klaidžioja Meksiko miesto gatvėmis nuo baro iki baro ieškodamas, su kuo praleisti dar vieną aistringą naktį. D. Craigo vaidinamas homoseksualus asmuo praeityje patyrė daug emocinio skausmo, stengiasi jį numalšinti narkotikais, alkoholiu, atsitiktiniu seksu su jaunesniais vyrais. Čia sutinka Judžiną (akt. Drew Starkey), jaunuolį, kuris, būdamas tradicinės orientacijos, visgi reaguoja į Li atkakliai rodomą dėmesį. Visas likęs filmas yra tarsi katės ir pelės žaidimas, Li desperatiškai bėga nuo širdį duriančios vienatvės ir tiesiogine prasme bando nusipirkti Judžino laiką kartu. Romanui blėstant, Li, įtikėjęs telepatijos galiomis, pakviečia Judžiną keliauti kartu į Amazonės džiungles ieškoti paslaptingos žolelės yage, kitaip žinomos ajavaskos pavadinimu.

Režisieriui pavyksta užfiksuoti trumpą meilės iš pirmo žvilgsnio momentą, nors ir grįstą vien aistra, ir visai nesvarbu, ar tai būtų tradicinės, ar homoseksualios poros meilės istorija. Garso takelyje skambant „Nirvanos“ dainai „Come as You Are“, nejučia imi svarstyti, ar egzistuoja pasaulyje toks žmogus, kuris priimtų mus ir pasitempusius, ir sugniuždytus. Tokius, kokie esame, kai didmiesčiuose prasideda naktis ir apšnerkšto miegamojo prietemoje išryškėja ne tik prakaituoti kūnai, bet ir dešimtmečius gniaužtos emocinės žaizdos.

Tiesa, paskutinę valandą L. Guadagnino nuveda žiūrovus į džiunglių gilumą, kur įvyksta lemtinga yage ceremonija – šios scenos romane nėra. Deja, haliucinacijų dalis neišplėtota nei turinio, nei formos prasme, ir žiūrovai lieka nesupratę, ką ir kaip giliai suvokė ceremonijos dalyviai. Galbūt todėl, dar nepasibaigus titrams, publika švilpdama išreiškė nepasitenkinimą trijų valandų filmu. Li, panašu, apsėstas idėjos apie telepatiją, o L. Guadagnino – nestandartinio vyriškumo paieškų, visgi panašu, kad šie tapatybės tyrimai didžiajame ekrane pernelyg asmeniniai ir visko mačiusių sinefilų nesužavėjo. O gal filmas buvo nušvilptas iš pykčio, kad režisierius nepateikė laimingos pabaigos. Nepatogi, bet gyvenimiška Guadagnino pamoka, kad pasaulyje žmogus egzistuoja kaip medis – su kitais susipynęs šaknimis, bet mirties akimirką vienas.

Adrienas Brody sukūrė vieną svarbesnių savo vaidmenų kine. Jei iki šiol aktorių siejome su režisieriaus Romano Polanskio „Pianistu“ (The Pianist, 2002), tai nuo dabar visi šnabždasi apie „Brutalistą“ (The Brutalist, 2023). Režisierius Brady Corbetas parašė scenarijų filmui, jį žiūrint neapleidžia nuojauta, kad tai garsaus, rea­liai egzistavusio architekto biografija. Tačiau Holokaustą išgyvenęs vengrų architektas Laslo Totas yra išgalvota figūra, perteikianti antisemitizmo, kapitalizmo ir, žinoma, persvarstomo vyriškumo temas. Vienas laukiamiausių VKF filmų prikaustė prie ekrano, o seanse net buvo speciali pertraukėlė atsipūsti nuo įtampos. Ją kėlė vidinė pagrindinio veikėjo krizė stengiantis atsitiesti po Holokausto patirčių. Laslo siekia integruoti brutalizmo estetikos architektūrą Amerikoje ir viskas, regis, ima klostytis palankiai, kai futuristinėmis vizijomis patiki turtingas verslininkas Harrisonas Li Van Burenas (akt. Guy’us Pearce’as). Siužetas primena pragaištingą Fausto ir Mefistofelio sutartį – verslo partneris iš pradžių pasirodo kaip geranoriškas investuotojas, norintis padėti architektui ir tapti globalių architektūrinių pokyčių dalimi, tačiau ilgainiui ima dominuoti ir atskleidžia savo tamsiąją pusę. Todėl galime analizuoti ne tik A. Brody veikėjo virsmą iš sugniuždyto į ambicingą, tačiau sudėtingo likimo vizionierių, bet ir gluminančią jo porininko transformaciją į despotą.

Siužetas ištęstas, nes komplikuotam Laslo portretui atskleisti reikia laiko ir erdvės: parodyti kylantį pasipriešinimą iš kolegų architektų, perteikti santykius su ligota žmona ir didžiules jo pastangas malonumais užgožti koncentracijos stovyklos siaubą, gyventi oriai, visais būdais stengiantis neprarasti talento kurti. Šis Faustas stoja į kovą su savo egzistencine kančia – nepaprastai įdomu stebėti A. Brody vaidybą. Rodos, joks kitas aktorius taip tobulai negalėtų įkūnyti fikcinio architekto. Pro koncentracijos stovyklos vartus nė vienas neišėjo toks pat. Laslo desperatiškos pastangos išlikti tokiam, koks buvo iki Holokausto, – tai klaidūs, šalti, bedvasiai brutalizmo architektūros koridoriai, į juos žiūrint kyla klausimas, kada laikas keistis ir paleisti anksčiau suformuotas tapatybes. Ir tikrasis brutalizmas yra visai ne architektūra, o toksiškas visu gražumu atsiskleidžiantis vyriškumas. Stiprūs ir tuo pačiu bejėgiai vyrai – pagrindiniai istorijos antagonistai, siekiantys bet kokia kaina išsilaikyti visuomenės piramidės viršūnėje.

Kadras iš filmo „Džokeris: Folie à Deux“ (Jocker: Folie à Deux, rež. Toddas Phillipsas, 2023)

Dar vienas šiandien dažnai minimas filmas, beje, vėl amerikietiškas, – T. Phillipso „Džokeris: Folie à Deux“. Nors per premjerą VKF jis buvo sutiktas ovacijomis, pasauliniai kino teatrai skelbia neįprastai skurdžius žiūrimumo rezultatus – akivaizdus nusivylimas ilgai laukta antrąja „Džokerio“ dalimi. Reklamuojant miuziklu vadinamą T. Phillipso darbą, daug dėmesio skirta vaidmenį jame atlikusiai dainininkei Lady Gagai, ji pristatyta kaip filmo ašis – Džokerio mylimoji Harlė Kvin. Tačiau pasakojamas ne veikėjų romanas, o verčiau neįtikėtinas Džokerio grįžimas į… žmogų.

Protagonistas Arturas Flekas (akt. Joaquinas Phoenixas) už žmogžudystes kali griežčiausiame Arkhamo kalėjime. Ten susipažįsta su jį garbinančia blondine Harle Kvin ir akimirksniu įsiliepsnoja neįtikėtina meilė, o teismo salėje dramatiškai spręsis, ar Džokeris laikysis blogio lyderio pozicijos, ar visgi palūš. Žiūrovui rodoma, kokios yra nuteistojo pasirinkimo galimybės ir kokios laukia pasekmės. T. Phillipsas meta drąsų ir netikėtą iššūkį visai Džokerio gerbėjų ir Betmano sagos bendruomenei – pagrindiniam veikėjui sukelia vertybinę pasaulėžiūros krizę, pažadindamas jo sąžinę ir taip sunaikindamas jį persmelkusį blogį. Režisierius tarsi trenkia šlapiu delnu per veidą: nėra nieko stabilaus, viskas kinta ir net pati didžiausia tamsa turi galimybę transformuotis į šviesą. Štai ir atsakymas – žiūrovus nuvylė, kad Džokeris teisme išsižadėjo žiauriojo ego ir prisiėmė kaltę. Jam tai buvo didelis palengvėjimas, nes būti pačiu blogiausiu žmogumi žemėje – milžiniška atsakomybė. Lady Gagos Harlei Kvin šis pasirinkimas irgi nepatiko, vis dėlto tai nėra itin svarbu, kadangi jų meilės istorija buvo grįsta prisirišimu, patologišku kito asmens garbinimu ir manipuliacija. Net neabejoju, kad kitas filmas toliau tęs blogio sagą su Harle – jos paveikslas buvo išplėtotas gana kukliai, nes režisieriui aktualesnė sąžinę susigrąžinti bandančio vyro istorija.

„JUODI“ KINO DEBIUTAI

Nors žiniasklaidai dažniau rūpi naujausia ki­no grandų kūryba, man viena įdomiausių festivalio sekcijų – pilnametražių filmų debiutai. Šiemet jaunieji kino kūrėjai drąsiai, neturėdami lūkesčio įtikti, savotiškai nesileisdami būti užsupti romantiškose Venecijos kanalų gondolose, kreipiasi į žiūrovus, pasirinkę save ir kitą reflektuojančias temas: pataikavimą, baimę, kontrolę. Būk budrus, žmogau, pasaulio kapitalizmas, lyčių lygybės postulatai, dvasinio turizmo bei saviugdos pinklės ir skirtingos laisvės sąvokos interpretacijos – visa tai arčiau, nei gali įsivaizduoti.

„Jeigu esate Venecijoje ir jums reikia herojaus, kultūringo vaikino ar tobulo sūnaus – išsinuomokite Matijų!“ – skelbia nuotaikingas užrašas austrų režisieriaus Bernhardo Wegnerio instagramo paskyroje. Jo filmas „Povas“ (The Peacock, 2023) šiemet pelnė mano simpatijas. Kritikai ne veltui jį lygina su švedų kino pažibos Rubeno Östlundo kūryba: stilingas, sarkastiškas, socialiai neabejingas, taikliai apibūdinantis šiandienos žmogui kylančius iššūkius. Žiūrovai lydimi po jauno vyro Matijo (akt. Albertas Schuckas) gyvenimą, kurio didžiąją dalį užima samdomo aktoriaus darbas, jam tenka atlikti vis kitus vaidmenis. Vienišą damą jis gali palydėti į teatrą, turtingos poros jubiliejuje dalyvauti kaip užsienyje seniai gyvenantis sūnus ar tiesiog apsimesti bet kuo, ko pageidauja užsakovas. Tačiau iškyla problema – nuolat keisdamas tapatybes Matijas drastiškai praranda savastį: nebeįstengia adekvačiai reaguoti į įvairias situacijas ir tik nuolat dirbtinai šypsosi. Nenuostabu, kad dėl tokių aplinkybių jo išrinktoji susipakuoja lagaminus ir palieka „stropuolio“ namus. Toliau siužetas plėtojamas iš viengungio perspektyvos. Matijas savotiškai primena vabalą, nukritusį ant nugaros, kratantį kojytes ir bandantį apsiversti ant pilvo, t. y. susigrąžinti tikrąjį save.

B. Wegneris – jaunas režisierius, drąsiai žengiantis dar mažai pramintu keliu – jis negailestingai reflektuoja XXI a. žmogaus kapitalistinę prigimtį. Dialogai minimalistiniai, namų interjerai tokie stilingi, kad praranda bet kokį saugaus prieglobsčio įspūdį, antrame plane nuolat vyksta kas nors keisto, absurdiško, sunkiai paaiškinamo, bet labai juokingo, pvz., gaisras, naminių gyvūnėlių cirkas ir pan. Naujai perteikiamos šiuolaikinio žmogaus realijos, jo pakrikusi psichika ir iki krizių atvedusios, kiekvienam žinomos priežastys: noras pritapti, siekis uždirbti, šeimos susvetimėjimas, tariamos laisvės paieškos, stingdanti vienatvė ir negebėjimas su ja susitaikyti. Festivalio programoje nebuvo kito filmo, kuris taip rafinuotai pasijuoktų iš to Matijo, kurio bent mažą dalelę turime kiekvienas iš mūsų. A. Schuckas vaidina sukąstais dantimis, rodydamas tobulą šypseną, įkūnydamas velniškai patrauklų vyrą, kurio viduje kunkuliuoja lava, finale išsiveržianti labai netikėtomis trajektorijomis. Ar satyrinio kino kūrėjas Östlundas turi įpėdinį? Skoningai sukurtas filmas keri minimalistinės estetikos ir aktualios temos derme, o po seanso žiūrovas paliekamas su klausimu: „Kiek dar turime vidinių išteklių stengtis įtikti kitiems?“

Šiemet nustebino ir šiuolaikinis rumunų kinas. Nors, tiksliau, vėl priminė apie save – iš kasmet pasauliniuose festivaliuose rodomų režisieriaus Radu Jude darbų galima spręsti, kad šios šalies kinematografija sparčiai formuoja unikalią autorinę kino mokyklą. Ją jau dabar galima apibrėžti kaip aštrią, kviečiančią diskutuoti, aštrią, gyvybingą, aktyviai reflektuojančią politinės sistemos klystkelius.

Per filmo apie socialistinės Rumunijos atspindžius „Naujieji metai, kurie niekada neatėjo“ (The New Year, That Never Came, 2023) peržiūrą tai vienur, tai kitur salėje pasigirstantis kikenimas pamažu išaugo į juoko bangą. Rodoma 1989 m. Rumunijos revoliucija paprastų žmonių akimis – jie kasdien dirba praktiškai nereikalingus darbus tik tam, kad būtų užimti diktatūros sistemoje. Viena veikėja, išreiškusi kitokias politines pažiūras, yra pašalinama iš kalėdinio sveikinimo televizijos klipe, kas nors turi ją pakeisti, tačiau visai nedega noru meluoti tautai apie nuostabią valdžią ir iš gausybės rago byrančias privilegijas. Antras veikėjas gyvena nuolat bijodamas, kad už netinkamą elgesį (pvz., emocionaliai palinkėjo kaimynui mirties) niekada negrįš namo pas žmoną ir sūnų. O trečiosios veikėjos vaikystės namus ketina griauti, todėl tenka persikelti į pilką daugiabučio inkilą. Taigi gudriai sukurptame debiutiniame filme režisierius Bogdanas Mureşanu skaudžiai šmaikštaudamas perteikia, koks žalingas socializmo efektas žmogiškumui.

Apie Rumuniją, prieš keletą dešimtmečių trypčiojusią prie nepriklausomybės slenksčio, šiandien svarbu kalbėti atsižvelgiant, kad dėl konfliktų šalies viduje arba tarp šalių kyla reali grėsmė demokratijai. Šis filmas – tarsi akmenukas bate, primenantis, kad sovietmečio karta patyrė visai kitokio pobūdžio nerimo ir panikos priepuolius: baiminosi dėl minties, žodžio, judėjimo laisvės. Naujieji metai filme atėjo – per televiziją garbinamas lyderis Ceaușescu, o personažai iš Timišoaros miesto tebelaukia revoliucijos atomazgos. Laisvės skonis šiandien mums puikiai pažįstamas, tačiau jos kainą primena tik toks kinas.

„Neverk, drugeli“ (Dont Cry, Butterfly, rež. Duong Dieu Linh, 2023) minėtas praėjusiame „Nemune“ (2024, Nr. 9) – spausdinome interviu su viet­namiete kino režisiere. Jos darbas, dar vienas gaivus debiutas, šimtus filmų aprėpiančioje VKF programoje išsiskyrė savotišku humoro jausmu. Šįkart jis nukreiptas į moteris: jos yra tikrosios piktadarės, kontrole, dominavimu ir raganiškais ritualais vejančios tylinčius sutuoktinius į kapus (arba į neištikimybės glėbį). Tai magiškojo realizmo kinas (beje, vienas iš nedaugelio festivalio programoje), tyrinėjantis Azijos religinį paveldą per apeigas, prietarus ir burtus, taip atskleisdamas autentiškas šiandienos Vietnamo realijas. Tiesa, į visus filme atliekamus ritualus žvelgiame ne per rožinius, o per kritiškus akinius, kadangi režisierė pabrėžia sarkastišką tikėjimo apeigomis aspektą: vietnamiečiams dievai yra kasdienė, nekvestionuojama palyda, tačiau kai žmonės atiduoda savo likimus į dievybių rankas ir patys nepajudina nė piršto – tai tarsi pasišaipymas, nežadantis laimingos pabaigos, o daug juodojo humoro ir nesusipratimų.

KAIP SERIALAI VIRSTA FILMAIS

Vydamiesi pasaulines tendencijas, kad vis daugiau žmonių renkasi žiūrėti serialus namų kino platformose, didieji kino renginiai irgi keičia programas. Tad VKF buvo sukurta nauja, nekonkursinė sekcija serialams. Šią idėją programos sudarytojai argumentavo paprastai: jeigu neužtenka įprastos trukmės peržiūrėti filmą, kodėl jo neištęsus į epizodais suskaidytą kelių valandų seansą. Svarbu paminėti, kad abiejų serialų, kuriuos teko peržiūrėti, režisieriai – meksikietis Alfonsas Cuarónas ir danas Thomas Vinterbergas – yra gerai žinomi kino pasaulyje. Vadinasi, atsivėrė nauja saviraiškos terpė kino kūrėjams.

„Pareiškimas“ (Disclaimer, 2024) su Cate Blanchett priešaky tapo vienu iš VKF hitų. Šis mini serialas apskritai buvo pirmas mano peržiūrėtas kūrinys, vieną dieną stipriai supainiojęs, o kitą gražiai sudėliojęs finalinius siužeto akcentus. Tiesa, galėčiau ginčytis, ar tikrai A. Cua­rónas, geriausiai žinomas dėl filmo „Roma“ (2018), nebūtų tilpęs į dvi kokybiškas valandas, tačiau pasirinktas formatas pasiteisino, kad pagal rašytojos Renée Knight romaną pastatyto serialo įtampa būtų kokybiškai užauginta iki maksimumo.

„Apple+“ platformos seriale pasakojama apie verslią moterį Ketriną, apie kurią anoniminis rašytojas sukurpia neapykantos persunktą knygą. Kontroversiškas turinys sugriauna moters šeimą ir gyvenimą. Kol Ketrina ieško paslaptingojo kenkėjo, režisierius žiūrovus nukelia 20 metų į praeitį, kai per vasaros atostogas Italijoje nutiko lemtingieji įvykiai. Septyniose serialo dalyse perteikiama psichologinė įtampa, supinamos viešo gėdinimo, kaltės ir tragiškų sutapimų temos. Tačiau žiūrovui teks pačiam įveikti painią psichologinę dėlionę: kas iš tiesų nutiko kurorte, ką slepia Ketrina, kas sieja ją su inteligentiška pagyvenusia pora ir kodėl knygos autorius nori „sunaikinti tą kalę“.

Serialas jau sulaukė pagyrų už intelektualų scenarijų, kuris gerokai pavedžioja žiūrovą už nosies, neleisdamas lengvai nuspėti pabaigos. Cuarónas atsiskleidžia ne tik kaip vizualiai stebinantis režisierius, bet ir kaip psichologijos žinovas, per geismo, paslapčių ir keršto elementus įtraukdamas publiką į traumines patirtis persvarstantį naratyvą. Šis kūrinys stoja į vieną gretą su legendinių Emmanuelio Lubezkio bei Bruno Delbonnelio kinematografija ir tampa išskirtinis tarp kitų serialų. Nereikėtų nuvertinti ir kito ryškaus akcento – itin atviro erotiškumo, kurį perteikia jaunesnę Katriną vaidinanti aktorė Leila George. „Pareiškime“ ji drąsiai apsinuogina itin atvirose erotinėse scenose, vaizduojančiose praeities įvykius. Intymūs kadrai užima didelę dalį Cuaróno serialo, o tai suteikia naujų, netikėtų spalvų režisieriaus kūrybiniam braižui ir įsilieja į šiemet itin erotišką festivalio filmų meniu.

Kadras iš serialo „Šeimos kaip mūsų“ (Families Like Ours, rež. Thomas Vinterbergas, 2023)

„Aperol Spritz“ taurę verta pakelti ir į T. Vinterbergo sveikatą. Žinomas danų kūrėjas, avangardinio kinematografijos judėjimo „Dogma 95“ pradininkas, filmų „Medžioklė“ (The Hunt, 2012), „Dar po vieną“ (Another Round, 2020) autorius po kelerių metų pertraukos grįžta su serialu apie Daniją ištikusią katastrofą ir ją išgyvenančių žmonių likimus „Šeimos kaip mūsų“ (Families Like Ours, 2023). Šiurpinanti futuristinė Europos vizija: Danijoje grėsmingai kyla vanduo ir šalies valdžia nusprendžia evakuoti visus gyventojus. Taip pradedama griežtai skirstyti, į kokias šalis turi persikraustyti danų šeimos. Istorijos centre ką tik vidurinę baigusi Laura (akt. Amaryllis August), kurią ištinka dilema: likti su ketinančiu į Prancūzija trauktis tėčiui ar su paskirta į Rumuniją, depresija sergančia motina. Jos moralinis kompasas neleidžia apleisti mamos. Deja, pavėlavus į lemtingą kelionę keltu, prasideda daug sumaišties, kančių ir skausmo sukėlusi merginos odisėja per Rusiją ir Lenkiją Rumunijos link.

Vinterbergo gerbėjai turėtų būti pamaloninti šiame filme išvydę daug judėjimui „Dogma 95“ priklausančių aktorių: Papriką Steen, Thomą Bo Larseną, Nikolajų Lie Kaasą, Davidą Denciką, Magnusą Millangą. Apskritai serialo atmosfera jauki ir gerai subalansuota Daniją apėmusios stichinės nelaimės fone. Daug dėmesio skiriama asmeninėms istorijoms: Lauros santykiui su tėčiu, pamotės brolio ir jo sutuoktinio išbandymams, pačios Lauros ir jos vaikino meilės istorijai. Vinterbergas išlieka režisierius humanistas, kuriam rūpi vidiniai žmonių potyriai, asmeninės dilemos net ir ištikus apokalipsei.

Tikėtina, šis serialas pakliuvo į VKF programą todėl, kad nagrinėja aktualią klimato kaitos krizę ir papildo ją pabėgėlių drama. Tuščios Kopenhagos gatvės, kelyje palikti automobiliai, apleisti pastatai, bėgančiųjų chaosas ir po visko spengianti tuščios, neegzistuojančios šalies tyla. Ir, žinoma, įvairaus amžiaus, socialinio statuso, profesijų, finansinės padėties žmonės, plūstantys į kitus Europos miestus, kuriuose jų niekas nelaukia. Čia režisierius spusteli empatijos mygtuką, bent trumpam nukeldamas į ateitį: o jeigu dėl išsiplėtusio karinio konflikto mūsų regione reikėtų skubiai kelti sparnus svetur?

VKF organizatorių sprendimas integruoti serialus į kiną yra diplomatiškas ėjimas ir bandymas pamaloninti žiūrovus. O jie ne tokie ir nekalti: patogiai įsitaisę ant sofos vartoja daugiau vizualinio turinio, prisiriša, pabaigę vieną seriją nekantriai laukia kitos, o per laukimo savaitę „netyčia“ sužiūri dar vieną serialą… Lėto filmų žiūrėjimo malonumas turi rimtų konkurentų, ypač kai serialų imasi patyrę kino meistrai.

Lyginant abu serialus, Cuarónas galėtų būti vertinamas kaip sėkmingiau suliejantis filmo ir serialo ribas. Tam įtakos turi genialus jo gebėjimas detaliai plėtoti pasirinktą naratyvą, pamažu didinti įtampą, pasiūlyti itin patrauklų finalą. Prie serialo sėkmės prisideda ir aukščiausios klasės aktoriai, itin stipri operatorių komanda. O Vinterbergas, gerai žinomas dėl ypač stiprių psichologinių dramų, su serialu „Šeimos kaip mūsų“ kokybinę kartelę nuleidžia žemiau, nei tikėtasi. Apokaliptinis Danijos scenarijus ypač aktualus, tačiau plėtotė gana primityvi, keistai atrodo kino ekranuose, o ir televizijos ekrane tiesiog atsiskleistų kaip dar vienas, niekuo neypatingas šiaurietiškas serialas.

Matyt, serialo virsmo į kino filmą paslaptis yra sudėtingesnė, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio: būtina gebėti išlaikyti žiūrovą prie ekrano ilgiau, suteikti estetinę patirtį visoms juslėms ir intelektualinį malonumą išnarplioti beveik detektyvines dilemas. Juk kiekvienas žiūrovas, nepriklausomai nuo temperamento, susitapatins su reginiu ekrane tik tuomet, kai jame lyg veidrodyje atpažins save.