Tel était le Paris de notre jeunesse, au temps où
nous étions très pauvres et très heureux.

Ernestas Hemingwayʼus

Paryžius. Ir vėl rašau šį žodį, tik šįkart norėdamas pakviesti į kelionę po Ernesto Hemingwayʼaus Paryžių ir jaunystę. Jei leisite sau pasivaikščioti maršrutu, apie kurį papasakosiu, Nobelio ir Pulitzerio premijų laureato gyvenimą galėsite patirti taip, lyg jis būtų išvykęs vos prieš kelias dienas.

Namas Cardinal Lemoine gatvėje, Paryžiuje, kuriame gyveno Ernestas Hemingwayʼus. © Vladimiro Krotovo | Dreamstime.com nuotrauka

Tikiuosi, apsiavėte patogiausius batus. Pirmiausia raskime 74 numeriu pažymėtas mėlynas duris Cardinal Lemoine gatvėje, penktajame Paryžiaus rajone. Tai pirmieji rašytojo ir jo žmonos Hadley namai. Čia jie gyveno nuo 1922 m. sausio 9 d. iki 1923 m. rugpjūčio. Tada ir prasidėjo jaunojo Ernesto literatūrinė karjera. Būstą atvykėliai susirado padedami Sherwoodo Andersono draugo Lewiso Galantièreʼo. Nuoma, siekianti 250 frankų per mėnesį (apie 660 eurų), buvo ekonomiškas variantas, ypač turint omenyje dideles prabangesnių būstų Liuksemburgo sode ir Monparnaso rajone kainas, galėjusias siekti 1000 frankų (arba daugiau nei 2400 eurų). Namas, kuriame jaunuoliai apsistojo, nepasižymėjo netoliese esančio Liuksemburgo sodo ramybe, veikiau skambėjo nuo nepaliaujamo dūzgesio. Pirmajame pastato aukšte buvo įsikūrusi darbininkams skirta šokių salė „Bal au Printemps“, kur dažnai lankėsi ir pats Hemingwayʼus. Dieną slampinėjęs po Paryžių ar karštligiškai rašęs, jis prisėsdavo taurei vyno arba panirdavo į aidintį akordeono skambesį tvankioje salėje.

Apsižvalgę prie pirmųjų Ernesto namų, patraukime į Contrescarpe aikštę, kurią rašytojas kasdien praeidavo susitikimų ar darbo link. Dar ir šiandien vakarais ši akmenimis grįsta aikštė, besipuikuojanti fontanu centre, pritraukia jaunimo mases po paskaitų Sorbonoje ar valandų, praleistų verčiant puslapius Sainte Geneviève bibliotekoje. Ne paslaptis, ir aš ten praleidau ne vieną lengvai vėjuotą rudens vakarą. Pasižvalgę keliaukime į Descartes gatvę. 39-uoju numeriu pažymėtame name kadais veikė viešbutis, kur paskutines savo gyvenimo dienas praleido poetas Paulis Verlaineʼas, o šiandien pirmajame pastato aukšte įrengtas restoranas „La Maison de Verlaine“. Hemingwayʼus ten dažnai rašė ir viešbučio erdves vadino writing room (liet. rašymo kambarys). Knygoje „Šventė, kuri visada su tavimi“ jis aprašo šią vietą kaip prieglobstį, kuriame įgyvendino literatūrinius užmojus, atiduodamas pagarbą Verlaineʼo palikimui.

Keliaudami į šiaurę, praeisime Clovis gatvę, vedančią į Panteono aikštę, o nusileidę žemyn, pamojavę Sorbonai, pasieksime Liuksemburgo sodą – anuomet ramią oazę (šiandien užtvindytą turistų), mėgstamą Hemingwayʼaus vietą, kur rasdavo priebėgą nuo šurmuliuojančio miesto. Erdvę su prižiūrėtomis vejomis, skulptūromis ir fontanais įkūrė Henriko IV našlė Marija Mediči, ilgėdamasi Italijos. Buvo dienų, kai Ernestas sode medžiojo balandžius, kad išmaitintų šeimą. Ne kur kitur Hemingway’us atsitiktinai susitiko su Gertruda Stein, žinoma tuometės Paryžiaus literatūrinės scenos figūra, tapusia jo globėja, skatinusia ir drąsinusia rašytoją, atsidūrusį kūrybinėje aklavietėje.

Pasivaikščioję po sodą, keliaukime į Notre-Dame des Champs gatvę 113, antrąją rašytojo rezidenciją Paryžiuje. Nors senasis pastatas šiandien nugriautas, galime įsivaizduoti, kad čia Hemingwayʼus ir Hadley grįžo po sūnaus gimimo, nepaisydami, jog bute nebuvo elektros, pirmame aukšte veikė lentpjūvė, o nuomos kaina – triguba, lyginant su ankstesniąja vieta. Pagrindinė priežastis rinktis šį būstą – jis buvo arti Paryžiaus kultūros centrų. Tai rajonas, kuriame gyveno menininkai, rašytojai ir intelektualai – puiki aplinka kurti.

Garsioji Paryžiaus kavinė „Les Deux Magots“, kurią mėgo Hemingwayʼus, Pablas Picassas, Albertʼas Camus, Jamesas Joyceʼas ir kiti garsūs menininkai. © Piotro Kovalenkovo | Dreamstime.com nuotrauka

Kita mūsų stotelė – kavinė „La Closerie des Lilas“, kurioje Hemingwayʼus dažnai lankydavosi ir ją dievino. Knygoje „Šventė, kuri visada su tavimi“ Ernestas rašė: „<…> artimiausia kavinė buvo „La Closerie des Lilas“, viena iš geriausių Paryžiaus kavinių. Žiemą ten būdavo šilta viduje, o pavasarį ir rudenį būdavo labai gera sėdėti lauke prie staliukų medžių pavėsyje toje pusėje, kur stovėjo paminklas maršalui Nėjui, bei aikštėje palei bulvarą prie keturkampių stalų po dideliais tentais.“ Šioje kavinėje Scottas Fitzgeraldas prašė Hemingwayʼaus perskaityti „Didįjį Getsbį“, čia rašytojas sėmėsi įkvėpimo kurdamas romaną „Fiesta (Saulė taipgi teka…)“. Elegantiško interjero ir gyvos atmosferos kavinė tapo nuolatine Ernesto apsilankymų vieta, kurioje jis galėjo rašyti, mąstyti ir bendrauti su kolegomis. Kiek tolėliau, Monparnaso bulvare, 70-uoju numeriu pažymėtame name, buvo Ezros Poundo studija. Šis amerikiečių poetas ir G. Stein atliko lemiamą vaidmenį globojant būsimą nobelistą ir mokant jį glausto ir gyvo pasakojimo meno. Poundo studijos paprastumas ryškiai kontrastavo su prabangiu Stein salonu, bet abi erdvės buvo labai svarbios formuojant Hemingwayʼaus literatūrinį stilių – sausą ir minimalistinį lingvistine prasme, tačiau didingą.

Kita svarbi to meto vieta, kurioje dažnai lankydavosi amerikiečiai ir vietos bohema, – „Café du Dôme“. Nors Hemingwayʼus niekino turtingus mecenatus, vakarieniaudavusius ar pietaudavusius būtent čia, ir pats nevengdavo užsukti į šį restoraną. Viename knygos „Šventė, kuri visada su tavimi“ skyriuje jis aprašo „Café du Dôme“ ir ten įvykusį susitikimą su dailininku Julesʼiu Pascinu: „Kupinas savojo dorumo, tą vakarą praėjau pro kompaniją nuolatinių „Rotonde“ lankytojų, <…> perėjau į kitą bulvaro pusę, kur buvo „Dôme“. <…> Aš nuėjau ir atsisėdau prie Paskeno staliuko, kur dar sėdėjo dvi seserys, pozuotojos.“ Šalia esančiame bare „Dingo“ 1925 m. Hemingwayʼus pirmą kartą susitiko su S. Fitzgeraldu. Užsimezgusi draugystė paliko neišdildomą pėdsaką abiejų rašytojų gyvenime. „Dingo“, pasižymintis nuotaikinga atmosfera ir eklektiška klientūra, buvo vieta, kur Hemingwayʼus galėjo atsipalaiduoti ir pasimėgauti kolegų emigrantų draugija.

Apsukę ratą ir patyrinėję menininkų mėgstamas kavines, vėl keliaukime Liuksemburgo sodo link. Ant 27 numeriu pažymėto namo Fleurus gatvėje pamatysime užrašą, bylojantį, kad jame 1903–1938 m. gyveno amerikiečių rašytoja G. Stein su partnere Alice B. Toklas. Poros namuose Hemingwayʼus susipažino su Pablu Picassu. Veikiausiai esate matę Woody Alleno filmą „Vidurnaktis Paryžiuje“, alsuojantį nostalgija, bet gaivališką kaip ir pats auksinis trečiasis dešimtmetis Prancūzijos sostinėje – kaip tik toks buvo Stein butas, perpildytas meno kūrinių, ypač Cézanne’o, Matisse’o, Picasso, kuris su Hemingwayʼumi šeštadieniais lankydavo Gertrudą. Tai būdavo jour fixe (liet. tradicija). Prie jų prisijungdavo Georgesʼas Braque’as, Ezra Poundas ir daug kitų žymių to meto kultūros veikėjų. Už šiuos bohemiškus pasisėdėjimus reikėtų dėkoti Matisseʼui, nes vis daugiau žmonių norėdavo pamatyti jo paveikslus.

Įėjimas į visame pasaulyje žinomą knygyną „Shakespeare and Company“ Lotynų kvartale Paryžiuje. © Jeffo Whyteʼo | Dreamstime.com nuotrauka

Tačiau ne vien šurmulys ir vakarėliai domino Ernestą: Liuksemburgo muziejuje dažnai tyrinėdavo impresionistų darbus, ypač jam patiko Cézanneʼo peizažai ir jų perteikiama šviesa bei forma, tapę inspiracija rašytojo darbams. Netoliese, Odéon gatvėje, kuria ir pats beveik kas vakarą maždaug dvejus metus eidavau namo, ieškokite 12 numerio. Čia veikė legendinis knygynas „Shakespeare & Company“, įkurtas žymios literatės Sylvios Beach, tačiau paryžiečiai jo neišsaugojo, tad teks pasitenkinti asmenuke šalia atminimo lentos. „Shakespeare & Company“ vardą perėmė kitas knygynas, esantis kairiajame upės krante, priešais Notre-Dame katedrą. O senajame Sylvios knygyne Hemingwayʼus skolindavosi knygas pačiais skurdžiausiais ir sudėtingiausiais savo gyvenimo metais. Įdomu ir tai, kad 1922 m. jame pirmą kartą išleistas Jameso Joyceʼo „Ulisas“.

O dabar noriu pakviesti į užeigą „Brasserie Lipp“, kurioje galima paragauti tų pačių patiekalų kaip ir prieš šimtą metų. Galbūt jums pasiseks ir nuovokus padavėjas pasiūlys užkąsti valgių, kuriuos skanaudavo Hemingway’us. Arba galite pereiti į kitoje gatvės pusėje esančią „Les Deux Magots“ – kultinę kavinę, dvidešimtojo amžiaus trečiojo dešimtmečio rašytojų ir menininkų susitikimų vietą. Tačiau šiandien bohemos ten nesutiksite. Nebent tuntą turistų, besimėgaujančių legendomis apie praeitį.

Jacob gatvės 44 name rasime viešbutį „Hôtel d’Angleterre Saint Germain des Près“, kuriame 1921 m. gruodį Hemingwayʼus ir Hadley praleido savo pirmąją naktį Paryžiuje. Galiausiai, pasukę Senos upės link, kirtę Tuileries sodą ir pasiekę Concorde aikštę, atsidursime Vendôme aikštėje, priešais nuostabųjį „Hôtel Ritz“, kuris anksčiau laikytas geriausiu viešbučiu pasaulyje. Jis – Hemingwayʼaus sėkmės simbolis. 1956 m. viešbutyje rastos jo užrašų knygelės, pagal kurias vėliau parašė žymiąją knygą, kurią jau tiek kartų citavau šiame tekste. Šiandien baras „Hemingway“ (gavęs šį vardą 1994 m.) yra viešbučio ir miesto duoklė rašytojui. Prabangi ir elegantiška vintažinė erdvė kviečia jaukiai praleisti laiką. Neišsigąskite nedidelės eilės – dažno reiškinio šiame vos kelis staliukus talpinančiame bare, ir pakelkite taurę Ernesto, Gertrudos ir Scotto garbei.

Nuo siaurų penktojo rajono gatvelių iki „Hôtel Ritz“ didybės – Hemingwayʼaus Paryžius tebėra pulsuojanti šventė, vieta, kur susipina praeitis ir dabartis, kur literatūros dvasia išlieka ir reformuojasi. Tik ją reikia rasti. Tai ne tik fizinė vieta, bet ir dvasinė būsena, primenanti apie meno galią.