Prie Senos šiandien kaip niekad gyva: upės paviršiuje raibuliuoja saulės spinduliai, patogiai įsitaisę sulankstomuose krėsluose dūmą traukia bukinistai, o abiejose Voltero krantinės pusėse nepaliaujamai zuja paryžiečiai bei turistai. Kas galėtų patikėti, kad visai čia pat, trečiuoju numeriu pažymėtame pastate galime keliauti laiku ir patirti Paryžių tokį, kokį iki šiol matėme tik senuose filmuose? Netikite? Tik praverkite girgždančias duris, už kurių jus pasitiks masyvūs ąžuoliniai baldai, tokie pat seni, kaip ir jų saugomos istorijos. Prasilenkiame su eskizų albumą besirenkančiu dailės studentu, reto pigmento intensyviai ieškančiu menininku, mintyse naujas idėjas mezgančia jauna iliustratore… Čia pat prieš daugelį metų savo kūrybiniais projektais dalijosi meno pasaulio didieji – Pablas Picassas, Edgaras Degas, Richardas Serra, Nicolas de Staël… „Sennelier“ meno reikmenų parduotuvėje nėra paprastų klientų, tik kūrėjai – svajotojai, reflektuojantys šiandienos pasaulį unikaliomis spalvomis, kurias nuo devyniolikto amžiaus nepailsdamos kuria jau keturios vienos šeimos kartos. Su garsaus prekių ženklo įkūrėjo proanūke Sophie Sennelier kalbamės apie šią unikalią vietą, kurioje spalvos gimsta ne tik dažų dėžutėse, bet ir menininkų svajonėse.

Ievos Mikalkevičiūtės-Naulet nuotrauka

„Sennelier“ namų istorija prasideda 1887 m., kai jūsų prosenelis Gustavas Sennelier Paryžiaus septintajame rajone atidaro pirmąją meno reikmenų parduotuvę. Talentingas chemikas, Gustavas ypač domisi spalvų išgavimo principais. Kas nulėmė jūsų prosenelio aistrą spalvoms? Ar menas ir estetika užėmė svarbią vietą Gustavo jaunystėje?

Tiesą pasakius, meno ankstyvajame prosenelio gyvenimo etape būta nedaug. Nuo pat mažens jį labiau traukė chemija bei moksliniai eksperimentai. Tobulos spalvos paieškoms Gustavas skyrė visą gyvenimą: įnirtingai ieškodavo naujų pigmentų, dokumentuodavo savo eksperimentus, nuolat keldavo sau iš pirmo žvilgsnio neįveikiamus iššūkius. Vėliau jis vedė mano prosenelę Juliettą, kuri laisvalaikiu tapydavo. Būtent ji supažindino Gustavą su pagrindiniais meno bei estetikos principais. Artimiau prie kūrybos prosenelis prisilietė jau atidaręs pirmąją parduotuvę ir įkūręs „Sennelier“ prekių ženklą: aistra spalvoms bei artimas bendradarbiavimas su menininkais atvedė jį į estetikos pasaulį. 

Ievos Mikalkevičiūtės-Naulet nuotrauka

Tiesa, kartu su impresionizmo banga spalva tampa ne tik kūrybos pagrindu, bet ir menininko tapatybės dalimi. Susidomėjimas spalva, tobulai natūralų gamtos grožį atspindinčios paletės paieškos į meno reikmenų parduotuves pritraukia būrius jaunų kūrėjų. Ir čia juos pasitinka Paryžiaus spalvų magas Gustavas…

O taip, dirbant su menininkais niekada nepritrūkdavo techninių iššūkių, o šiuos mano prosenelis tiesiog dievino! Galime sakyti, kad per diskusijas su savo laikmečio kūrėjais Gustavas tarsi atsivėrė pasauliui, praplėtė įgimto talento ribas. Dabar sunku įsivaizduoti, bet anais laikais didžioji dažų dalis buvo gaminama pagal užsakymą. Spalvų išgavimo srityje dirbę chemikai patys pagalbinėje butiko patalpoje pigmentus maldavo, maišydavo su įvairiais įvairiais rišikliais, taip bandydami išgauti kliento idėją tiksliausiai atspindinčius dažus. Taigi, praktiškai kiekviena meno reikmenų parduotuvė anuomet turėjo savo chemiką, kuris glaudžiai bendradarbiaudavo su vietiniais menininkais. Žinoma, visa tai jau praeityje. Šiandien „Sennelier“ yra beveik paskutinis istorinis prekių ženklas, išsaugojęs šį dvigubą – meno reikmenų prekeivio ir gamintojo – statusą. Manau, būtent prosenelio meistriškumas ir atsidavimas savo amatui nulėmė „Sennelier“ atsparumą konkurencijai, istoriniams ir socialiniams pokyčiams bei susiejo mūsų šeimos ir tokių iškilių menininkų kaip Paulio Cézanneʼo, Degas, Picasso, Amedeo Modiglianio ir daugelio kitų likimus. 

Ištraukos iš 1906 m. „Sennelier“ prekių katalogo, kurį sudarė ir iliustravo pats Gustavas Sennelier. Iš Paryžiaus Forney bibliotekos archyvo. Publikuojama pagal viešosios srities (PD) licenciją

Neilgai trukus, butikas ne tik įgyja puikią reputaciją, bet ir tampa itin mėgiama bohemos susitikimo vieta. Jūsų prosenelis iš eilinio prekeivio pamažu virsta menininkų patarėju, patikėtiniu bei pagalbininku. Kūrėjai įdėmiai klausosi jo techninių patarimų: kokius dažus rinktis, kaip išgauti matinį ar blizgų efektą, kaip apsaugoti būsimą šedevrą nuo žalingų aplinkos veiksnių ir užtikrinti jo ilgaamžiškumą. Jam atsiveria nuo svetimų akių taip saugomų ateljė durys. Kaip Gustavui pavyko užmegzti itin draugiškus santykius su tuometiniais dailininkais, pelnyti jų pasitikėjimą? 

Ryšys tarp spalvų gamintojų ir menininkų yra išties ypatingas ir veikia dvigubu principu: viena pusė siekia įgyvendinti kūrybinį troškimą, kita ieško būdų, kaip jį paversti realybe. Kūrėjui viskas atrodo įmanoma, jo sumanymams ir fantazijai neegzistuoja jokie rėmai, o štai daug praktinių žinių sukaupę chemikai puikiai pažįsta materialaus pasaulio ribas. Platūs menininkų užmojai buvo tikras iššūkis racionaliam ir metodiškam proseneliui, tačiau iš šio keisto dueto gimdavo inovatyviausi išradimai. Gilindamasis į kūrybinio proceso sunkumus, Gustavas geriau suvokdavo įvairias technines problemas, apie kurias kitaip turbūt net nebūtų pagalvojęs. Kartais naudodami skirtingus dažus dailininkai suklysdavo, tačiau galutinis rezultatas netgi pranokdavo pirminę idėją. Tai skatino prosenelį kvestionuoti savo žinias: „Hm, kaip tai įmanoma? O jeigu…“ Tada sekdavo dešimtys naujų eksperimentų, dažnai padėdavusių gimti naujam, konkrečiam poreikiui skirtam produktui. Šis bendradarbiavimas buvo itin palankus abiem pusėms ir darė didelį poveikį meno istorijos tėkmei. Tik pagalvokite apie tokius išradimus kaip dažų tūtelė ar molberto dėžutė, kurios palengvino dažų transportavimą bei paskatino menininkus iš ateljė persikelti į gryną orą… Deja, dabartiniame globaliame pasaulyje, mažus gamintojus pakeitus milžiniškoms struktūroms, tampa vis sunkiau megzti glaudžius santykius su kūrėjais. Turbūt dėl šios priežasties, nepaisant epochų kaitos, „Sennelier“ namų tikslas išliko tas pats: išsaugoti ryšį su visais parduotuvės klientais, kad ir kas jie būtų – meno profesionalai, pradedantieji ar mėgėjai. Mes, trys „Sennelier“ tradiciją tęsiančios kartos, gavome tą patį lobį, kurį prosenelis gaudavo iš savo klientų – neįkainojamų praktinių žinių.

Sukaupta vertinga patirtimi su menininkais noriai dalinosi ir jūsų prosenelis. 1912 m. publikuotame tekste „Spalvų chemija“ Gustavas švelniai įgelia prestižinei Paryžiaus dailės akademijai (Académie des Beaux-Arts) teigdamas, kad prieš įduodami savo studentams į rankas teptuką, dėstytojai turėtų pirma juos supažindinti su chemijos pagrindais… 

(Juokiasi) O taip! Kaip minėjau anksčiau, prosenelis buvo savo amatui atsidavęs chemikas, įsitikinęs, kad kiekvienas menininkas privalo būti susipažinęs su elementariomis cheminėmis reakcijomis. Pavyzdžiui, dirbant su aliejiniais dažais privalu žinoti, kaip džiūdami jie reaguoja su tam tikrais paviršiais ar kitais dažais, antraip gali ištikti tikra katastrofa! Kadangi jis puikiai išmanė šias subtilybes, jam atrodė natūralu įspėti klientą dėl galimų „šalutinių poveikių“, pamokyti, kaip taisyklingai pasirinkti ir naudoti dailės priemones. Manau, kad dalindamasis turimomis žiniomis Gustavas taip pat siekė pažadinti klientų sąmoningumą, pagarbą kokybiškam produktui, kurio gamyba dažnai reikalaudavo milžiniškų pastangų. 

Vos įžengus į parduotuvę tampa akivaizdu, kad skirtingomis epochomis užmegzti ryšiai su menininkais yra jūsų šeimos DNR dalis. Esate sakiusi: „Čia sekame didžių kūrėjų pėdsakais.“ Gal galėtumėte pasidalinti ypatingus santykius su „Sennelier“ prekių ženklu puoselėjusių menininkų istorijomis?

Ak, jų yra tiek daug! Didžiąją dalį istorijų esu „paveldėjusi“ iš savo tėčio ir senelio. Aš pati puikiai prisimenu Olivier Debré apsilankymus: jam vieninteliam buvo leista įvažiuoti į privatų vidinį kiemą savo sunkvežimiu, kurį pakraudavome 5 litrų talpos dažų kibirais. Šiuos, be abejo, gamindavome specialiai jam. Beje, šis sur mesure – gaminimo pagal užsakymą – principas nors ir nėra pelningas, bet išliko gyvas iki šių dienų. Juk natūralu, kad su itin dideliais paviršiais dirbančiam menininkui nepadoru siūlyti 40 ml talpos dažų tūtelę (juokiasi). 

Iki šiol veikianti „Sennelier“ dailės reikmenų parduotuvė Voltero krantinėje, Paryžiuje, XX a. pradžioje. Iš privataus Sennelier šeimos archyvo. Publikuojama pagal viešosios srities (PD) licenciją

Ir taip gimė populiarios legendos apie uogienės stiklainiuose Soniai Delaunay tiekiamą guašą ar milžiniškas pasteles amerikiečiams…

Mano tėtis dažnai sakydavo: „Nematau problemos: turime dažų, turime stiklainių, belieka tik juos užpildyti!“ – manau, tai puikiai atspindi mūsų šeimos moto. Menininkai į mus kreipdavosi su itin specifiniais poreikiais, o mes ieškodavome tinkamiausių sprendimų jiems įgyvendinti. Nicolas de Staël – ištikimas „Sennelier“ klientas – labai nemėgo tradicinių dažų dėžučių, mat dažnai pats pamiršdavo šias uždaryti ir į jas prikrisdavo dulkių. Jam mano senelis Henri parduodavo dažus specialiose tūtose. Kai Antrojo pasaulinio karo metais laikinai nutrūko jų tiekimas, senelis iš vietinių pienininkų prisipirko kondensuoto pieno pakuočių, kuriose pardavinėdavo dažus. Taip gimė 250 ml talpos „Sennelier“ dažų tūtos.

Grįžtant prie klientų istorijų: parduotuvėje ne kartą lankėsi Gala, kuri atvykdavo atsiimti Salvadoro Dali užsakymų, taip pat Vincento van Gogho brolis Teo. Puikiai prisimenu Henri Cartier-Bressoną, kuris paskutiniais gyvenimo metais dėl regos sutrikimų jau nebegalėjo fotografuoti, tad užsiimdavo tapyba tempera. Mus itin mėgo mados kūrėjai – Kenzo Takada, Sonia Rykiel, Karlas Lagerfeldas, kuris buvo tarsi neoficialus „Sennelier“ ambasadorius. Jo apsilankymai būdavo gan teatrališki: net ir dabar jį prisimenu grakščiai plazdantį po butiką su savo vėduokle, ranka rodantį, ko jam reikia, o mes kaip kulkos lėkdavome ruošti užsakymo. Karlas ilgai diskutuodavo su mano tėvu apie orą, gyvenimą… Turbūt esate girdėjusi anekdotą apie Chaïmą Soutine’ą, kuris nuolat kritikuodavo menininkus mėgėjus ir valandų valandas jiems aiškindavo, kad menas tai ne hobis, kuriuo gali užsiimti kada užsigeidęs. Pablas Picassas irgi buvo vienas mūsų klientų, jis ypač mėgo piešimo albumus, kuriuose nuguldavo būsimų šedevrų eskizai. Modiglianis, Kandinskis, Richardas Serra, Yves Kleinas… Galėčiau vardinti valandų valandas.

Ievos Mikalkevičiūtės-Naulet nuotrauka

Kaip apibūdintumėte „Sennelier“ prekių ženklo įtaką meninei kūrybai?

Manau, kad didžiausią įtaką meno istorijos tėk­mei ir pačiai kūrybai darė „Sennelier“ namų bei jų atstovų noras bendrauti su menininkais. Mums svarbu, kad parduotuvės klientai bei darbuotojai kalbėtų ta pačia kalba. Pavyzdžiui, jei menininkas teiraujasi „gruodžio nakties dangaus mėlynos“, turime ne tik puikiai įsivaizduoti, kaip šis konkretus atspalvis atrodo, bet ir kur jo ieškoti, kokią alternatyvą pasiūlyti. Kiekvienas mūsų darbuotojas puikiai išmano meno subtilybes ir yra sukaupęs begalę tam tikros srities žinių: jie ne tik rekomenduoja tinkamą priemonę, bet ir pataria meninės technikos, stiliaus klausimais, taip nukreipdami kūrėją nauja kryptimi.

Nepamirškime, kad menininkas dažnai kuria vienatvėje, dirbtuves jis palieka, kai turi pristatyti savo kūrinį ir… kai pritrūksta dailės reikmenų. Visada stengiamės, kad menininko „išėjimas į pasaulį“ jam taptų tikra švente, vaizduotę stimuliuojančių diskusijų bei meninių atradimų kupina akimirka. „Sennelier“ namų duris kūrėjai praveria ne dėl banalaus pirkinio, o ieškodami patarimo, vedini noro pasidalinti kūrybiniais džiaugsmais ir vargais su žmonėmis, kurie juos supranta. Pats parduotuvės interjeras – seni ąžuoliniai baldai su begale lentynėlių, stalčiukų, slaptų durelių – visada žadino dailininkų fantaziją. Dažnas klientas net neįsivaizduoja, kokie lobiai slepiasi parduotuvės kampeliuose! Mūsų darbuotojai visais laikais buvo tarsi gidai po šį magišką kūrybos pasaulį, gebantys stebuklingai iš užančio ištraukti itin retą, menininko idėją tobulai atitinkančią, tarsi specialiai jam sukurtą priemonę. Šis išskirtinis dėmesys pirkėjui, nuoširdus įsiklausymas į jo poreikius padeda kurti itin intymų, pasitikėjimu grįstą santykį tarp menininko ir mūsų prekių ženklo. 

Ievos Mikalkevičiūtės-Naulet nuotrauka

Trumpam sugrįžkime prie jūsų prosenelio, kuris buvo ne tik talentingas spalvų kūrėjas, bet ir itin modernus rinkodarininkas. XX a. pradžioje jis vienas pirmųjų savo srityje suvokė komercinių katalogų svarbą: Gustavas sudarė ir iliustravo detalius parduotuvės prekių katalogus, kurie gerokai padidino prekybos paštu apimtis. Į katalogus įterpdavo istorines nuotraukas, savo mintis apie „Sennelier“ vertybes bei filosofiją, pats sukūrė parduotuvės emblemą… Visa tai padėjo konstruoti nuoseklų komercinį naratyvą, autentišką tapatybę. Iš kur jūsų prosenelis sėmėsi įkvėpimo?

Visų pirma, tuo metu Paryžiuje vyravo milžiniška konkurencija: mažos meno reikmenų parduotuvėlės atsidarydavo viena po kitos, kartais net toje pačioje gatvėje. Taigi, tam, kad išgyventume, privalėjome rasti būdą išsiskirti, būti kitokiems. Tai skatino prosenelį gilintis į rinkos subtilybes, megzti ryšius su menininkais, skirti daug laiko naujų inovatyvių produktų gamybai, originalių pigmentų paieškoms… Be abejo, „Sennelier“ parduotuvėje nuo pat pradžių prekiauta ir kitų prekių ženklų gaminiais, tais laikais vienas žmogus negalėjo visko pagaminti pats. Kiekvienas naujas produktas buvo pasirenkamas itin atidžiai, atlikus daugybę praktinių eksperimentų, tariantis su pažįstamais dailininkais. Grįžtant prie katalogų, turbūt įstabiausia tai, kad Gustavas juos sudarydavo pats nuo A iki Z, man pačiai tai atrodo neįtikėtina. Jis be galo mėgo piešti, turėjo itin miklią ranką, buvo dėmesingas detalėms – tikras perfekcionistas! Visgi jau tada proseneliui tapo aišku, kad „Sennelier“ namų išlikimas priklauso ne tik nuo aukštos kokybės produkcijos, bet ir nuo išskirtinio dėmesio pirkėjams, gebėjimo kurti išskirtinę užsakymų patirtį. Techninis išsilavinimas, platus meno bei jo tendencijų suvokimas ir empatija visada buvo ir liko kertinėmis mūsų vertybėmis, padėjusiomis išlikti. 

„Sennelier“ istoriją nuo XIX a. pabaigos iki šių dienų kūrė ir tebekuria jau keturios jūsų šeimos kartos. Po Gustavo mirties 1929 m. prie parduotuvės vairo stojo jūsų senelis, taip pat chemikas, Henri kartu su savo broliu Charles’iu: pirmasis tapo atsakingu už gamybą bei naujų produktų vystymą, antrasis plėtojo parduotuvės verslo strategiją. Kiek vėliau estafetę perėmė jūsų tėtis Dominique’as, o galiausiai ir jūs. Kaip kiekviena karta praturtino istorinį prosenelio palikimą?

Henri ir Charles’iui perėmus šeimos verslą atsiverčia naujas „Sennelier“ istorijos puslapis: sekdami menininkų judėjimu iš Monmartro į Monparnasą broliai šiame rajone atidaro antrąją parduotuvę – „Sennelier Frères“. Jie greitai suvokė, kad, norint išlikti konkurencingiems, privalu praplėsti pagrindinę produktų gamą. Taip pradėti gaminti žymieji „Sennelier“ piešimo albumai, drobės tapybai… Bendradarbiaudamas su menininku Henri Goetzu senelis sukūrė kultiniu gaminiu tapusias aliejines pasteles. Jos buvo skirtos Pablui Picassui, ieškojusiam universalių dažų, tinkamų naudoti ant bet kokio paviršiaus.

Kai 1960 m. pradžioje po verslo studijų Anglijoje prie „Sennelier“ vairo stoja mano tėtis Dominique’as, jis turi konkretų planą – sustiprinti mūsų prestižą užsienyje. Pirmąja stotele tampa Amerika: tėtis čia skaito paskaitas mokyklose bei akademijose, veda menininkams kūrybinius užsiėmimus, organizuoja „Sennelier“ produktų demonstracijas… Žinoma, toks staigus idėjinis viražas kelia tam tikrą įtampą šeimoje: mano senelis Henri tūžta matydamas, kaip šimtai produktų dėžių iškeliauja už Atlanto, jo nuomone, Prancūzija ir čia kuriantys menininkai privalo išlikti šeimos prioritetu. Turiu pripažinti, kad nepaisant nesutarimų mano tėtis puikiai suvokė būtinybę atsiverti pasauliui, domėtis, kas ir kaip kuriama už šalies ribų. Jis grįždavo kupinas naujų idėjų, kurias vėliau įgyvendindavo su įmonės chemiku. Būtent tėčio dėka „Sennelier“ yra iki šiol puikiai užsienyje pažįstamas prekių ženklas, tiek savo istorija, tiek išskirtinės kokybės produktais. Tik įsivaizduokite, būdama vos dvidešimties lydėjau tėtį kelionės į Ameriką metu (kartu dalyvavome vienoje meno mugėje). Vos mudviem atvykus į parodų salę, mano tėtį, tarsi kokią roko žvaigždę, apspito būrys fanų: vieni šūkčiojo „Juk čia ponas Sennelier!“, kiti tiesė jam mūsų dažų bei pastelių dėžutes, prašydami autografo. Siurreali scena!

Aš pati savo kelią pradėjau kaip menininkė, esu baigusi Dailės akademiją ir kurį laiką dirbau tekstilės kūrėja. Kai 1997 m. perėmiau šeimos verslą, iškart supratau, kad rankose laikau kažką unikalaus ir privalau rasti būdą, kaip modernizuoti kai kuriuos praktinius aspektus taip, jog pakeitimai būtų kuo mažiau matomi. Tapo akivaizdu, kad pagrindine mano misija taps ne parduotuvės plėtra, bet jos išsaugojimas, kultūrinė rezistencija, mat tokių butikų kaip „Sennelier“ Paryžiuje praktiškai nebeliko. Tiesa, kartu su manimi prie „Sennelier“ šeimos prisijungė trečioji meno reikmenų parduotuvė keturioliktame rajone. Pamačiusi beveik identišką žalią fasadą, ąžuolinius prosenelio epochos baldus, menininko suprojektuotą stiklinę vitriną pasakiau sau: „Tarsi man sukurta“ (juokiasi). Taip į tradicinį produktų asortimentą įsiliejo vaikams ir jaunimui skirtų meno reikmenų serija, o vėliau jį papildėme ir keramikai bei muliažui skirtomis priemonėmis. 

Perimti šeimos verslą nėra lengvas užmojis, ne visada paprasta rasti pusiausvyrą tarp tradicijos ir inovacijos, įnešti naujovių neišduodant metų metus puoselėtų vertybių. Privalu sustoti ir įsigilinti į įmonės DNR, suvokti gamybos principus, klientų aptarnavimo subtilybes, kitaip nuotykis gali akimirksniu baigtis.

Ievos Mikalkevičiūtės-Naulet nuotrauka

Keičiantis epochoms, parduotuvė virsta gyvu spalvų muziejumi, meninės piligrimystės vieta tiek Prancūzijos, tiek užsienio kūrėjams. Akademijos studentai čia užsuka vildamiesi išsinešti bent dalelę meno istorijos, net jei tai vis labo mažo formato piešimo albumas ar dažų tūtelė. Kas, jūsų nuomone, padėjo sukurti šią unikalią „Sennelier“ aurą? Ar parduotuvėje vis dar slepiasi svarbius praeities etapus liudijantys istoriniai reliktai?

Išties keista pagalvoti, kaip iš pirmo žvilgsnio banali istorija (juk tais laikais buvome eilinė, niekuo neišsiskirianti meno reikmenų parduotuvė, tokia pati kaip šimtai kitų!) išsivystė į unikalų, laikui nepavaldų kultūrinį simbolį. Niekada nesivaikėme pelno, kokio nors modernaus koncepto, nes… tiesiog nežinojome, kaip tai daryti. Atotrūkis nuo realybės, tradicinio verslo principų galų gale tapo mūsų pranašumu, nes sugebėjome sukurti tai, kas turi išliekamąją istorinę vertę. Jei apsilankę pirmojoje mūsų parduotuvėje būsite akyli, pastebėsite aukštai ant lentynų išrikiuotus senovinius stiklo indus su spalvų pigmentais. Laiptų aikštelėje vis dar kabo mano senelio 1930-aisiais sudaryta spalvų diagrama – geriausias „Sennelier“ kokybės įrodymas, mat puikiai matome, kad net po beveik šimto metų mūsų sukurtos spalvos išsaugo savo vaiskumą bei tekstūrą. Seni ąžuoliniai parduotuvės baldai liko nepakitę, prie jų anuomet dirbo mano prosenelis ir senelis, į juos atsirėmę diskutuodavo Picassas, Degas, Claude’as Monet… Kaip minėjau, čia apsilankę klientai tiesiogine to žodžio prasme seka didžių kūrėjų pėdsakais, mat medinis parketas irgi išlikęs nuo prosenelio laikų. Visa tai skatina svajoti, ypač dabartiniame, sparčiai kintančiame pasaulyje. Tik pagalvokite, kartais išgirstame beprotiškai įdomią istoriją apie savo senelius ar prosenelius, vietas, kuriose jie lankėsi, tačiau negalime to prisiminimo prikelti iš praeities, nes konkreti vieta arba nebeegzistuoja, arba yra neatpažįstamai pasikeitusi. Stengdamiesi išsaugoti istorinį paveldą, išlikti tokiais, kokius mus pažino dabartinių klientų tėvai, seneliai, proseneliai, tarsi siunčiame žinutę: „Pasaulis keičiasi, tačiau mes vis dar esame čia.“ Manau, kad kolektyvinei sąmonei gyvybiškai svarbu turėti bent vieną nekintančią konstantą, ir nuoširdžiai džiaugiuosi, kad mūsų šeimos istorija į šiuolaikinį chaosą įneša bent dalelę pastovumo. 

Sugrįžkime į dabartį: pastaraisiais metais vis dažniau kalbame apie dirbtinį intelektą, kuris su žmogumi konkuruoja net ir kūrybinėje plotmėje. Kaip šiuolaikinių technologijų kontekstas keičia meno suvokimą? Ar „Sennelier“ namų puoselėjamos vertybės vis dar aktualios šių dienų visuomenėje? 

Prisipažįstu, kad kurį laiką technologijas laikiau priešu, ypač pandemijos metu, kai fizines parduotuves teko uždaryti, nors internetinės prekybos galiūnai ir toliau laisvai prekiavo abejotinos kokybės gaminiais. Žinoma, į fizinę parduotuvę reikia nueiti, tai reikalauja laiko ir jėgų. Gyvename keistais laikais, kai kokybiškas laikas sau, bendravimas be išorinių trukdžių tampa beveik prabangos preke. Tačiau pastebėjau, kad atslūgus kiekvienai krizei, kai jau galvodavau „na, dabar tikrai viskas“, į „Sennelier“ parduotuves vėl suplūsdavo minios. Tai rodo, kad vertybės, kuriomis vadovaujamės – nuoširdus žmogiškas ryšys, rankų darbas, išliekamoji vertė – visada bus aktualios, nes jos yra universalios ir artimos kiekvienam žmogui. Dalykai, kuriuos nuo pat pradžių kūrėme, buvo labai paprasti, tačiau kažkaip sugebėjome tvirtai įsikibti ir suvokti, kad turime kažkas neįkainojamo ir jei šio turto nevertinsime – ištirpsime pasiūlos gausoje, tapdami beverte kopija.

Dabar suprantu, kad nors interneto svarba išliks ir greičiausiai net stiprės, jis niekada nepakeis unikalios patirties, kurią sukuriame savo klientams. Be abejo, vienaip ar kitaip esame priversti „prisijaukinti“ technologijas, bendrauti socialiniuose tinkluose, tačiau tai darydama visada stengiuosi skatinti žmones užsukti tikram pokalbiui, taip bandau paversti internetą „žmogiškesniu“ (juokiasi). Didžiausia jo problema yra ta, kad skatina rinktis statiškumą, didžiąją dienos dalį norom nenorom praleidžiame mašinaliai atkartodami tuos pačius veiksmus. Kai daug kas pasiekiama vienu mygtuko paspaudimu, dingsta motyvacija palikti savo kokoną, išeiti, susitikti, bendrauti. Ateities psichoanalitikams tikrai netrūks pacientų (juokiasi). Kita vertus, visada buvo ir bus žmonių, kuriems gyvas pokalbis išliks prioritetu, nes tai užkoduota mūsų genuose. Žmogui, o ypač menininkui, būtina matyti, jausti, liesti, užuosti, gyvai patirti pasaulį… Kad ir kokia pažengusi būtų technologija, abejoju, ar jai kada nors pavyks sėkmingai imituoti šią patyriminę būseną. 

Ievos Mikalkevičiūtės-Naulet nuotrauka

Iki šių dienų visoms Sennelier kartoms puikiai pavyko įgyvendinti Gustavo pradėtą misiją – kurti savo laikmečiui, išsaugant praeities dvasią. Koks vaidmuo parduotuvei atitenka šiandien, perduodant sukauptą istorinį paveldą jaunajai kartai?

Man asmeniškai visada buvo be galo svarbu, kad net ir pradedantis menininkas, studentas ar vaikas galėtų patirti darbo su kokybiškomis medžiagomis teikiamą džiaugsmą. Žinoma, kokybė turi savo kainą (tai, beje, prisidėjo prie klaidingos nuomonės, kad mūsų gaminiai skirti elitui, formavimosi), tačiau stengiamės, kad kokybė taptų prieinama visiems, ypač jaunosios kartos kūrėjams. Noriu priartinti juos prie svajonės, padėti suvokti, kad praverdami „Sennelier“ duris jie suteikia sau šansą tapti menininkais, tokiais pat didžiais kaip ir tie, apie kuriuos šiandien skaito meno istorijos vadovėliuose. Aktyviai bendradarbiaujame su jaunosios kartos kūrėjais, kurie žavisi istoriniu parduotuvės interjeru, leidžiame čia laisvai filmuoti filmus, reportažus, dalinamės archyvine medžiaga, techninėmis žiniomis. Turiu nemažai idėjų, kaip ateityje galėtume aktyviau skatinti jaunosios kartos kūrybą. Šiuo metu „Sennelier“ puslapyje pristatome mūsų prekių ženklo ambasadorius – prancūzų ir užsienio menininkus, kuriuos vienija meilė ir pagarba mūsų priemonėms.

Kaip įsivaizduojate „Sennelier“ ateitį šiame pokyčių kupiname pasaulyje? 

Labai tikiuosi, kad ir toliau skatinsime žmones svajoti, pasinerti į magišką spalvų pasaulį ir kurti, kurti, kurti. Manau, kad inovacija, naujų gaminių kūrimas taip pat užims svarbią vietą „Sennelier“ namų ateityje, juk kiekvienas menininkas yra kitoks, tad ir toliau stengsimės savo „išradimais“ suteikti neribotą laisvę jų vaizduotei. Norėčiau, kad kuo daugiau žmonių galėtų patirti džiaugsmą kurti, eksperimentuoti spalvomis ir formomis. Tam nebūtinas joks įgimtas talentas, svarbu rasti savyje drąsos bandyti, klysti, mokytis iš savo klaidų ir tiesiog… mėgautis procesu.